Siekdami užtikrinti geriausią Jūsų naršymo patirtį, šioje svetainėje naudojame slapukus (angl. cookies). Paspaudę mygtuką „Sutinku“ arba naršydami toliau patvirtinsite savo sutikimą. Bet kada galėsite atšaukti savo sutikimą pakeisdami interneto naršyklės nustatymus ir ištrindami įrašytus slapukus. Jei pageidaujate, galite kontroliuoti ir/arba ištrinti slapukus. Išsamesnė informacija čia https://www.aboutcookies.org/ Jei ištrinsite slapukus, jums gali reikėti rankiniu būdu pakeisti kai kurias parinktis kaskart, kai lankysitės interneto svetainėje, o kai kurios paslaugos ir funkcijos gali neveikti.

Kultūra ir žmonėsGamta ir augintiniaiŠeima ir sveikataMokslas ir ITSportasŠvietimasTrasaĮdomybėsRinkimų maratonas
MOKSLAS IR IT

Kur baigiasi Saulės sistema? 

2019 vasario 27 d. 11:34
NASA kompiuterinė mūsų sistemos planetų iliustracija. Tikrasis orbitų mastelis neperduotas 
NASA kompiuterinė mūsų sistemos planetų iliustracija. Tikrasis orbitų mastelis neperduotas 
NASA nuotr.

Kur nubrėžta linija, skirianti naują pasaulį ir įprastą Saulės sistemą? Kiek trunka kelionė iki naujų pasaulių su dabartiniais aparatais? Ir kada pačius paribius pasieks „Voyager“ zondai?

Dažnai apsiribojame tik Žeme ir artimiausiomis planetomis. Bet pasivaikščiokime po gimtąją sistemą, nutolkime nuo gimtosios žvaigždės ir pamatysime, kur yra kraštas.

Saulės sistemos planetos

Įprastai, ribos apibrėžiamos įtakos sfera. Šiuo atveju kalbama apie žvaigždės gravitaciją, kuriai paklūsta visi likę dangaus kūnai, skriejantys aplink Saulę. Taip Saulės sistemą galima vaizdžiai suskirstyti į kelis sektorius, kuriuose traukos jėga silpsta, tolstant nuo žvaigždės.

Daugelis toliau už sistemos planetų ribų nė nesižvalgo ir laiko, kad čia viskas ir baigiasi. Oficialiai apie Saulę sukasi 8 pasauliai – Plutonas planetos titulą prarado 2006 metais, tad jų sąrašas baigiasi Neptūnu.

Šis sektorius dalinamas į vidinę ir išorinę dalį. Pirmajai kategorijai priklauso arčiausiai Saulės esančios uolinės planetos, taip pat pagrindinė asteroidų juosta, o užbaigia nykštukinė planeta Cerera.

Mnemoninė Saulės sistemos sandros paruoštukė.©Wikimedia Commons
Mnemoninė Saulės sistemos sandros paruoštukė.©Wikimedia Commons

Išorinėje sistemoje gyvuoja ledinės ir dujinės planetos gigantės, įskaitant ir hipotetinę Devintąją planetą (planeta X), kometos ir kentaurai. Nuo Saulė iki Neptūno – vidutiniškai 4,55 milijardai kilometrų.

Koiperio juostos link

Vidinės Saulės sistemos, Koiperio juostos ir Orto debesies mastelių palyginimas. Raudona linija pavaizduota asteroido C/2014 S3 trajektorija©ESO
Vidinės Saulės sistemos, Koiperio juostos ir Orto debesies mastelių palyginimas. Raudona linija pavaizduota asteroido C/2014 S3 trajektorija©ESO

Pralėkus Neptūną, atsiduriame tarp transneptūninių objektų. Apie šią sritį žinoma nedaug, tačiau, kaip spėjama, ten pilna nedidelių ledinių ir akmenininių dangaus kūnų.

Už 30 a.v. nuo Saulės prasideda Koiperio juosta, besidriekianti iki 55 a.v. nuo Saulės. Iš esmės, tai – savotiška asteroidų juosta, kaip ir skirianti vidinę ir išorinę sistemą asteroidų juosta tarp Marso ir Jupiterio, tik 20 kartų platesnė ir gal 200 kartų masyvesnė.

Koiperio juostoje skraido nedideli lediniai objektai, o taip pat – bent keturios nykštukinės planetos – Plutonas, Haumea, Makemake ir Erida. Čia yra ir retas diskas. Manoma, iš šios teritorijos pas mus užklysta daug trumpo periodo kometų, kurių orbitinis periodas trumpesnis nei 200 metų.

Į heliopauzę

Už Koiperio juostos viskas tampa migločiau, nes sunku suprasti, kada būtent prasideda tarpžvaigždinė erdvė. Pamažu pereiname į erdvę apie Saulę – heliosferą. Čia Saulės vėjo plazma nuo mūsų žvaigždės juda viršgarsiniu greičiu.

Mokslininkai patvirtino, kad zondas „Voyager 1“ skrieja netyrinėta tarpžvaigždine erdve

Už 85–95 a.v. nuo žvaigždės, jos vėjo greitis ima mažėti ir susidaro smūginės bangos riba. Būtent ją 2004 ir 2007 metais kirto kosminiai zondai „Voyager-1“ ir „Voyager-2“.

Įveikus dar 40 a.v., fiksuojamas Saulės vėjo ir tarpžvaigždinės medžiagos susidūrimas. Taip atsiduriame heliopauzėje, kurios forma primena kiek ištęstą nuo Saulės burbulą. Šie atstumai atrodo neįmanomai dideli, tačiau 2018 metais „Voyager-2“ kirto heliopauzę ir išskriejo į tarpžvaigždinę erdvę, o „Voyager-1“ zondas tai atliko 2012 metais.

Paslaptingasis orto debesis

Orto debesies struktūra©universetoday.com
Orto debesies struktūra©universetoday.com

Tai – vis dar hipotetinė teritorija, kurioje gali būti ilgo periodo kometų priebėga. Manoma, kad debesis prasideda už 50 000 a.v. nuo Saulės ir tęsiasi iki 100 000 a.v.. Tai sferinis debesis, kuriame telpa trilijonai ledinių objektų. Kai kas mano, kad čia gali slėptis stambios planetos ir netgi Planeta X, tačiau tokia tikimybė itin menka.

Galutinės ribos

Įveikti tarpžvaigždinę erdvę, Orto debesį ir nuskrieti tolyn dar nepavyko nė vienam kosminiam aparatui. Todėl mokslininkams telieka spėlioti. Yra teorija, kad egzistuoja paribys, kur gyvena žvaigždinė Saulės palydovė Nemezidė, tačiau tai patvirtinančių įrodymų kol kas nėra. Tad, sutariama, kad Saulės gravitacija siekia 125 000 a.v. ir tai galima laikyti Saulės sistemos riba.

Post scriptum

Iki Orto debesies „Voyager“ keliaus dar bent 300 metų, tad šio įvykio mūsų kartai pažymėti nelemta. Nurodyti atstumai šokiruoja, o juk tai yra tik mūsų sistemos ribos. Prisiminkime apie visą Paukščių Tako galaktiką, kuri yra Vietinėje galaktikų grupėje, o ji savo ruožtu su daugybe tokių galaktikų grupių sudaro Mergelės galaktikų superspiečių.

Reklama
DALINTIS
ŽYMĖS
_
Rubrikos: Informacija:
EkonomikaGamta ir augintiniaiGimtasis kraštasGynybaKontaktai
ĮdomybėsIstorijaKomentaraiKonkursaiReklama
Kultūra ir žmonėsLietuvaMokslas ir ITPasaulisReklaminiai priedai
Rinkimų maratonasSportasŠeima ir sveikataŠvietimasPrenumerata
TrasaKarjera
Visos teisės saugomos © 2013-2019 UAB "Lietuvos žinios."
Privatumo politika