Siekdami užtikrinti geriausią Jūsų naršymo patirtį, šioje svetainėje naudojame slapukus (angl. cookies). Paspaudę mygtuką „Sutinku“ arba naršydami toliau patvirtinsite savo sutikimą. Bet kada galėsite atšaukti savo sutikimą pakeisdami interneto naršyklės nustatymus ir ištrindami įrašytus slapukus. Jei pageidaujate, galite kontroliuoti ir/arba ištrinti slapukus. Išsamesnė informacija čia https://www.aboutcookies.org/ Jei ištrinsite slapukus, jums gali reikėti rankiniu būdu pakeisti kai kurias parinktis kaskart, kai lankysitės interneto svetainėje, o kai kurios paslaugos ir funkcijos gali neveikti.

Kultūra ir žmonėsGamta ir augintiniaiŠeima ir sveikataMokslas ir ITSportasŠvietimasTrasaĮdomybėsRinkimų maratonas
MOKSLAS IR IT

Ieškant supergalių aksolotlio genome 

2019 vasario 3 d. 15:01
Mokslininkai ieško būdų, kaip padaryti žmones labiau panašius į aksolotlius - fantastiškas būtybes gyvūnų karalystėje, sugebančias atauginti savo kūno dalis.
Mokslininkai ieško būdų, kaip padaryti žmones labiau panašius į aksolotlius - fantastiškas būtybes gyvūnų karalystėje, sugebančias atauginti savo kūno dalis.
quarkmag.com nuotrauka

Aksolotlis, kartais vadinamas vaikščiojančia Meksikos žuvimi, turi pailgą kūną, keturias kojas, išorines žiaunas ir kūginės formos uodegą. Daugelį kūno dalių jis gali atsiauginti, todėl mokslininkai stengiasi sudaryti kuo tikslesnius jo DNR žemėlapius.

Kaip rašo „The New York Times“, ši „besišypsančio veido“ salamandra pasiekia lytinę brandą nepatyrusi įprastos tarp varliagyvių metamorfozės ir visą gyvenimą praleidžia kaip milžiniškas buožgalvis.

Pasak actekų legendos, pirmasis iš besišypsančių salamandrų buvo dievas, perkeitęs save, kad išvengtų aukojimo. Šiandien laukinių aksolotlių laukia neaiški ateitis. Dėl nykstančių buveinių ir importuojamų žuvų grėsmės jų galima aptikti tik Sochimilko ežero kanaluose, toli į pietus nuo Meksiko miesto.

Tačiau nelaisvėje aksolotlių gausu viso pasaulio laboratorijose. Ketvirtadienį žurnale „Genome Research“ paskelbto straipsnio autoriai pranešė apie pačius išsamiausius jų DNR rinkinius. Šis darbas atveria kelią žmogaus regeneracinės medicinos pažangai.

Daugelis gyvūnų gali iš dalies regeneruoti, atkurti, pažeistas arba pašalintas kūno dalis, tačiau aksolotlių gebėjimai beveik neriboti. Kaip sakė straipsnio autorius dr. Jeramiah Smithas iš Kentukio universiteto, kol galva nenukirsta, jie gali atsiauginti beveik tobulą bet kurios kūno dalies kopiją, taip pat ir iki pusės savo smegenų. Norėdami suprasti, kaip įgytos šios gydomosios supergalios, dr. J. Smithas su kolegomis ištyrė aksolotlių DNR.

Remdamasi ankstesniu tyrimu, straipsnio bendraautorė dr. Melissa Keinath iš Baltimorės Carnegie mokslo instituto su kolegomis nubraižė daugiau kaip 100 tūkst. DNR vienetų chromosomose, ląstelių branduoliuose, žemėlapį. Aksolotlio genomas yra didžiausias, tirtas tokiu lygiu. Mokslininkai naudojo metodą, vadinamą ryšių kartografavimu. Jis grindžiamas faktu, kad DNR sekos, esančios fiziškai arti viena kitos chromosomose, paprastai paveldimos kartu.

Kad nustatytų specifinę aksolotlių DNR, mokslininkai lygia greta tyrė jų artimas giminaites tigrines salamandras. Konkrečiau, jie sukryžmino aksolotlius su tigrinėmis salamandromis, tada sukryžmino pirmosios kartos hibridus su grynais aksolotliais.

Stebėdami genų paveldėjimo modelius tarp 48 antros kartos hibridų, mokslininkai galėjo nustatyti, kurios DNR sekos priklauso aksolotliams ir kur jos fiziškai yra tarp 14 amfibijų chromosomų.

„Tai buvo tarsi 14 linijinių dėlionių“, – sakė straipsnio bendraautoris Kentukio universiteto neurologijos profesorius Randalas Vossas.

Mokslininkai taip pat nustatė genų mutaciją, kuri sukelia aksolotlių širdies defektą, kad parodytų, jog jų tyrimai pagreitins aksolotlio genomo mutacijų nuskaitymo procesą ateityje.

Galiausiai žinant, kaip DNR yra išdėsčiusi palei chromosomas, galima pradėti, pasak prof. R. Vosso, galvoti apie funkcijas ir kaip genai yra reguliuojami. Pavyzdžiui, genomą daugiausia sudaro nekoduojančios DNR sekos, kurios „įjungia“ ir „išjungia“ genus. Dažnai šios nekoduojančios sekos yra toje pačioje chromosomoje, kaip ir tie genai, su kuriais sąveikauja.

„Kai žinome šias sąsajas, galime klausti, ar toks pat reguliavimas vyksta ir kitų gyvūnų, pavyzdžiui, žmonių, genome“, – sakė tyrime nedalyvavusi prof. Jessica Whited iš Harvardo medicinos mokyklos. Jos įsitikinimu, tai padės mokslininkams suprasti, ar yra nuspėjamų būdų, kaip „padaryti žmones labiau panašius į aksolotlius“ – fantastiškas būtybes gyvūnų karalystėje, sugebančias atauginti savo kūno dalis.

GOOGLE rekomenduoja
DALINTIS
ŽYMĖS
_
Rubrikos: Informacija:
EkonomikaGamta ir augintiniaiGimtasis kraštasGynybaKontaktai
ĮdomybėsIstorijaKomentaraiKonkursaiReklama
Kultūra ir žmonėsLietuvaMokslas ir ITPasaulisReklaminiai priedai
Rinkimų maratonasSportasŠeima ir sveikataŠvietimasPrenumerata
TrasaKarjera
Visos teisės saugomos © 2013-2019 UAB "Lietuvos žinios."
Privatumo politika