Siekdami užtikrinti geriausią Jūsų naršymo patirtį, šioje svetainėje naudojame slapukus (angl. cookies). Paspaudę mygtuką „Sutinku“ arba naršydami toliau patvirtinsite savo sutikimą. Bet kada galėsite atšaukti savo sutikimą pakeisdami interneto naršyklės nustatymus ir ištrindami įrašytus slapukus. Jei pageidaujate, galite kontroliuoti ir/arba ištrinti slapukus. Išsamesnė informacija čia https://www.aboutcookies.org/ Jei ištrinsite slapukus, jums gali reikėti rankiniu būdu pakeisti kai kurias parinktis kaskart, kai lankysitės interneto svetainėje, o kai kurios paslaugos ir funkcijos gali neveikti.

Kultūra ir žmonėsGamta ir augintiniaiŠeima ir sveikataMokslas ir ITSportasŠvietimasTrasaĮdomybėsRinkimų maratonas
MOKSLAS IR IT

Dr. Sandra Tamošaitytė: mokydamasi daryti klaidų negalėjau 

2018 gruodžio 13 d. 16:03
Sandra Tamošaitytė.
Sandra Tamošaitytė.
naujienos.vu nuotrauka

Šių metų rudenį Sandra Tamošaitytė Vilniaus universiteto (VU) Fizikos fakultete sėkmingai apgynė disertaciją „Patologinių nervų sistemos audinių cheminis vaizdinimas naudojant tiesinę ir netiesinę virpesinę mikroskopiją“. Pagrindinis jaunosios mokslininkės tyrimų objektas – nesveiki centrinės nervų sistemos audiniai. Nepaisant medicinos pažangos, mirtingumas nuo smegenų navikų vis didėja, taigi jaunosios fizikos mokslų daktarės įnašas šiuose tyrimuose yra itin reikšmingas ne tik Lietuvoje, bet ir pasaulyje.

Biocheminių pokyčių žiurkių stuburo smegenyse stebėjimo rezultatai

Anot dr. S. Tamošaitytės, siekiant padidinti teigiamus smegenų navikų gydymo rezultatus, pirmiausia reikia padidinti smegenų navikų diagnozės tikslumą, pritaikant personalizuotus gydimo metodus. Antra, itin svarbu tiksliai nustatyti naviko ribas ir vėžinių ląstelių išplitimą smegenų audinyje chirurginio navikų pašalinimo metu. „Negalima pjauti per daug smegenų audinio, siekiant nepažeisti svarbių gyvybinių centrų. Bet, pavyzdžiui, glioblastomos – pačio piktybiškiausio smegenų naviko – ląstelės yra linkusios itin giliai įsiskverbti į sveiką audinį, o nepašalintos – vėl greitai daugintis“, – pasakoja dr. S. Tamošaitytė.

Svarbus jaunosios mokslininkės tyrimų aspektas buvo vėžinio smegenų audinio atskyrimas nuo sveiko. Ji tyrė pirminius ir metastazinius smegenų navikus, išaugintus pelių smegenyse, ir žmonių smegenų navikus, išpjautus chirurginių operacijų metu. Kita svarbi tyrimų dalis buvo susijusi su biocheminių pokyčių, vykstančių pažeistose stuburo smegenyse, tyrimu. Mokslininkė nagrinėjo ne tik biocheminius pokyčius, vykstančius dėl stuburo smegenų pažaidos, bet ir kokią įtaką šiems pokyčiams daro galimas stuburo smegenų pažaidų gydymo metodas – alginato hidrogelio implantai. Tyrimų metu taip pat buvo svarbu nustatyti alginato hidrogelio implantų cheminį stabilumą, įvertinti, ar vyksta nervinio audinio augimas per šiuos implantus ir ar nėra implantų pašalinio poveikio.

Žiurkių stuburuose buvo sukeltos stuburo smegenų pažaidos. Pusei jų buvo implantuoti alginato hidrogeliai, kitai daliai – ne, ir šios grupės buvo lyginamos. Biocheminius pokyčius stuburo smegenyse buvo galima stebėti poūminėje ir chroniškoje stadijose. Dr. S. Tamošaitytės tyrimai atskleidė teigiamą nefunkcionalizuoto minkšto alginato hidrogelio implantų įtaką chroninėje stuburo smegenų pažaidos fazėje. „Todėl, remiantis pastaraisiais rezultatais, yra prasmė toliau tyrinėti šiuos implantus ir atitinkamai keisti jų cheminę ir mechaninę struktūrą, norint pasiekti optimalų rezultatą gydant stuburo smegenų pažaidas“, – teigia mokslininkė.

Pažangūs vaizdinimo metodai galėtų būti taikomi in vivo

Vykdant šiuos tyrimus didžiulį vaidmenį atliko pažangūs vaizdinimo metodai, kurie leidžia atvaizduoti ne tik bandinio morfologiją, bet ir susieti ją su biologinių molekulių pasiskirstymu bandinyje. „Tiriant stuburo smegenų pažaidas ir potencialius jų gydymo metodus, audinio biochemijai jautrus vaizdinimas suteikia galimybę atvaizduoti, kiek smarkiai išplitęs pažeidimas, kokio storio randas susidaro, ar smarkiai pažeisti mielino dangalai, kaip pasireiškia uždegimas ir pan.“, – pasakoja dr. S. Tamošaitytė.

Morfocheminį vaizdinimą mokslininkė atliko naudodama virpesinės spektrinės mikroskopijos metodus – infraraudonąją mikrospektrometriją, Ramano mikrospektrometriją ir koherentinės anti-Stokso Ramano sklaidos (angl. coherent anti-Stokes Raman scattering – CARS) mikroskopiją. Didžiąją dalį tyrimų dr. S. Tamošaitytė atliko pasitelkdama pastarąją – CARS mikroskopiją. Šis metodas suteikia galimybę atvaizduoti pavienes vėžines ląsteles. Nors keletas tyrimų, rodančių CARS mikroskopijos potencialą smegenų navikų tyrimuose, jau buvo atlikta kitų mokslininkų, tačiau prie statistiškai reikšmingų išvadų neprieita. Fizikos mokslų daktarei atliktuose tyrimuose pavyko atskleisi CARS mikroskopijos tinkamumą ir informatyvumą, atskiriant smegenų navikus iki pavienių ląstelių. „CARS mikroskopija galėtų būti taikoma chirurginių operacijų metu nustatant navikų ribas. Šie metodai galėtų padėti tiksliau diagnozuoti naviko rūšį iš jam atitinkamo spektrinio „piršto antspaudo“. Be to, kadangi virpesinės mikrospektrometrijos metodai nereikalauja papildomo bandinių apdorojimo, šie metodai iš principo galėtų būti tinkami in vivo klinikiniuose taikymuose“, – teigia dr. S. Tamošaitytė.

Mokslininkei prireikė daug kantrybės ir šaltų nervų

Paklausta, su kokiu didžiausiu profesiniu iššūkiu susidūrė, jaunoji mokslininkė ilgai nesvarstė: „Kol kas didžiausias iššūkis buvo įsisavinti darbo metodiką ir įgauti pasitikėjimo dirbant su CARS mikroskopu. Tai itin brangi, be to, ypač mano darbo pradžioje dar neįprasta ir nestandartinė sistema, o kiekviena rimtesnė klaida gali reikšti labai didelius pinigus. Mokytis darant klaidų šiuo atveju negalima, reikia tiksliai žinoti, ką, kodėl ir kaip darai. Todėl prireikė daug kantrybės ir šaltų nervų viską daug kartų patikrinti ir apmąstyti prieš imantis eksperimentų.“

Kitas iššūkis, su kuriuo susidūrė jaunoji mokslininkė, buvo biologinių ir medicininių žinių trūkumas. „Kadangi esu baigusi tik fizikos studijas, dirbant su biologiniais audiniais teko mokytis labai daug naujų dalykų iš biologijos ir medicinos sričių, kurių net nebuvau turėjusi pagrindų.“

Kitas iššūkis, su kuriuo susidūrė jaunoji mokslininkė, buvo biologinių ir medicininių žinių trūkumas. „Kadangi esu baigusi tik fizikos studijas, dirbant su biologiniais audiniais teko mokytis labai daug naujų dalykų iš biologijos ir medicinos sričių, kurių net nebuvau turėjusi pagrindų. Bent jau pagrindų žinojimas būtų labai pravertęs“, – teigia dr. S. Tamošaitytė. Vis dėlto, nors ir vadindama save moksline intraverte, glaudžiai bendradarbiaudama su medikais ir biologais, fizikos mokslų daktarė išmoko daug naudingų dalykų ir praplėtė savo, kaip fizikės, dirbančios mokslo sričių sandūroje, žinias bei kompetencijas.

ERASMUS programa davė pradžią mokslininkės tyrimams

Didžiąją dalį disertacijos jaunoji mokslininkė rengė Drezdeno technikos universiteto Medicinos fakulteto anesteziologijos ir intensyviosios terapijos medicinos „Clinical sensing and monitoring“ padalinyje. Profesinis dr. S. Tamošaitytės kelias Drezdeno link prasidėjo dar bakalauro studijų metais, rengiant kursinį ir bakalauro darbą VU Fizikos fakulteto Cheminės fizikos instituto Virpesinės spektrometrijos laboratorijoje.

„Daugiausia dirbau su pacientų inkstų akmenų ir šlapimo nuosėdų tyrimais, naudodama virpesinės mikrospektrometrijos metodus. Sėkmingai baigusi bakalauro studijas, pradėjau studijuoti magistrantūroje ir vis labiau įsitraukiau į mokslinį darbą, kuris daugiausia buvo koncentruotas į virpesinės mikrospektrometrijos taikymus, siekiant spręsti tam tikrus sveikatos sutrikimus. Antraisiais magistrantūros metais atsirado galimybė išvykti į ERASMUS studijas. Su savo vadovu prof. Valdu Šablinsku nusprendėme, kad labiausiai man tiktų išvykti į minėtą laboratoriją Drezdene“, – prisimena Fizikos fakulteto absolventė.

ERASMUS studijų metu Drezdeno technikos universitete studentė susipažino su CARS mikroskopija ir pradėjo tyrimus su CARS mikroskopu. Sėkmingai baigusi magistrantūros studijas, paraginta prof. V. Šablinsko, S. Tamošaitytė tęsė studijas doktorantūroje ir pasinaudojo galimybe mokslinį darbą vėl vykdyti laboratorijoje Drezdene.

Darbas Drezdeno technikos universitete – savarankiškas ir orientuotas į tikslą

Darbas Drezdeno technikos universitete jaunajai mokslininkei pasirodė daug savarankiškesnis ir orientuotas į tikslą. „Palyginti su VU, smagu, kad nuo mokslininkų nuimami beveik visi biurokratiniai darbai. Tuo užsiima tam reikalui dirbanti sekretorė, todėl mokslininkai gali ramiai užsiimti moksliniu darbu“, – juokauja dr. S. Tamošaitytė.

Kaip esminį darbo Drezdene privalumą ji išskiria kolegų bendradarbiavimą: „Medikai padeda gauti bandinius ar juos paruošti, pavyzdžiui, sukelti stuburo pažaidas žiurkėse ir implantuoti implantus. Mokslininkai gauna rezultatus ir juos analizuoja, medikai medicininiu požiūriu padeda juos įvertinti.“

Būtent Drezdeno universitetinėse klinikose dr. S. Tamošaitytė sutiko vieną labiausiai ją įkvėpusių asmenybių – pagrindinį smegenų chirurgą Matthiasą Kirschą. „Su prof. M. Kirschu turėdavome susirinkimus beveik kiekvieną savaitę, jis sužavėjo savo teisingu reiklumu, klausimų kėlimu ir domėjimusi moksliniais tyrimais bei naujomis idėjomis. Nors ir būdamas gydytojas, jis visuomet domėdavosi, kaip sekasi moksliniai darbai, ir sugebėdavo įkvėpti mokslinėje veikloje padaryti daugiau ir geriau. Tai man vienas iš puikiausių pavyzdžių, kaip teisingai suderinti profesines ir socialines kompetencijas, esant tokios mokslinės grupės lyderiu“, – komplimentų kolegai negaili dr. S. Tamošaitytė. Vis dėlto, nors mokslininkės bendradarbiai buvo paslaugūs ir visada linkę pagelbėti, tačiau darbo atmosfera ir bendravimas pasirodė šiek šaltesni nei VU.

Būdamas fiziku gyvenime nepražūsi

Pasakodama, kaip jos gyvenime atsirado fizika, jaunoji mokslininkė prisimena senelį fiziką ir jo pasakojimus apie fizikinius gamtos reiškinius. Vėliau meilę fizikai tęsė fizikos mokytoja ir pažįstami fizikai: „Susidariau nuomonę, kad būdamas fiziku gyvenime vis tiek nepražūsi. Net dirbant ne pagal specialybę, proto studijų metu bus įkrėsta vis tiek, todėl, esant reikalui, galėsi prisitaikyti ir prie kitų darbų.“

Moderniųjų technologijų fizikos ir vadybos studijų programos studentė Sandra, rinkdamasi bakalauro darbo temą, susidomėjo chemine fizika. „Cheminė fizika ir su ja susiję eksperimentiniai metodai pasirodė įdomus variantas siekiant spręsti visuomenei aktualias, o mano tyrimų srities atveju – su sveikata susijusias problemas. Be to, visuomet žavėjo platus cheminės fizikos pritaikomumo spektras, pvz., maisto industrija, aplinkosauga, kriminologija ir begalė kitų įdomių sričių, todėl niekuomet nesuabejojau būtent šiuo pasirinkimu“, – užtikrintai teigia dr. S. Tamošaitytė.

Gyvybės ir cheminės fizikos programos ambasadorė

2019–2020 mokslo metais VU Fizikos fakultete startuos atnaujinta magistrantūros studijų programa „Gyvybės ir cheminė fizika“. Buvęs dr. S. Tamošaitytės doktorantūros studijų mokslinis vadovas prof. V. Šablinskas jaunąją mokslininkę pavadino šios programos ambasadore – smalsia ir motyvuota savo srities eksperte.

Fizikos mokslų daktarė teigia, kad domėjimosi ir gilinimosi į cheminę fiziką galimybės neišsenkamos. „Norėčiau palinkėti mėgautis suvokimu, kaip neįtikėtinai ir protingai gamta yra sujungusi visus procesus į vieną visumą. Kaip įspūdingai susipina fizikiniai procesai su biologiniais, cheminiais ir viskas nuosekliai funkcionuoja. Atradus šį „vau“ pojūtį, atsiras ir motyvacija tiek mokytis ir suprasti naujus dalykus, tiek kažką pačiam naujo nustatyti moksliniais tyrimais“, – besidomintiems gyvybės ir cheminės fizikos studijomis linki Fizikos fakulteto absolventė dr. Sandra Tamošaitytė.

Reklama
DALINTIS
ŽYMĖS
_
Rubrikos: Informacija:
EkonomikaGamta ir augintiniaiGimtasis kraštasGynybaKontaktai
ĮdomybėsIstorijaKomentaraiKonkursaiReklama
Kultūra ir žmonėsLietuvaMokslas ir ITPasaulisReklaminiai priedai
Rinkimų maratonasSportasŠeima ir sveikataŠvietimasPrenumerata
TrasaKarjera
Visos teisės saugomos © 2013-2019 UAB "Lietuvos žinios."
Privatumo politika