Siekdami užtikrinti geriausią Jūsų naršymo patirtį, šioje svetainėje naudojame slapukus (angl. cookies). Paspaudę mygtuką „Sutinku“ arba naršydami toliau patvirtinsite savo sutikimą. Bet kada galėsite atšaukti savo sutikimą pakeisdami interneto naršyklės nustatymus ir ištrindami įrašytus slapukus. Jei pageidaujate, galite kontroliuoti ir/arba ištrinti slapukus. Išsamesnė informacija čia https://www.aboutcookies.org/ Jei ištrinsite slapukus, jums gali reikėti rankiniu būdu pakeisti kai kurias parinktis kaskart, kai lankysitės interneto svetainėje, o kai kurios paslaugos ir funkcijos gali neveikti.

Paieška
LIETUVAKOMENTARAIPASAULISEKONOMIKASPORTASĮDOMYBĖSGIMTASIS KRAŠTASISTORIJA
ŽMONĖSGAMTA IR AUGINTINIAIŠEIMA IR SVEIKATAMOKSLAS IR ITKULTŪRAŠVIETIMASGYNYBAPOPIEŽIAUS VIZITASMULTIMEDIJA
ŽMONĖS

Žurnalistės profesiją iškeitė į kovą su prekyba žmonėmis

 
2018 03 26 12:00
Inge Bell Europos Parlamento organizuotame seminare.
Inge Bell Europos Parlamento organizuotame seminare. © European Union 2018

Prieš 20 metų Inge Bell sėkmingai dirbo Vokietijos televizijos reportere užsienio šalyse, tačiau susitikimas su neteisėto žmonių gabenimo aukomis pakeitė jos gyvenimą.

„Moterų teisės neatsiranda savaime. Nelaikykite jų savaime suprantamomis. Jos gali būti lengvai atimtos“, – šiuos įspėjančius žodžius Inge Bell ištarė per Europos parlamente surengtą seminarą žurnalistams apie moterų vaidmenį žiniasklaidos ir informacinių ir ryšių technologijų sektoriuose ir pridūrė: „Todėl prašau jūsų – kreipkite dėmesį į šiuos klausimus ir kalbėkite apie prostituciją, smurtą artimoje aplinkoje, vyrų ir moterų darbo užmokesčio skirtumus, lyčių nelygybę.“

Apie I. Bell kovą už moterų teises pradėjome kalbėti iškart po seminaro, tačiau interviu nutraukė į oro uostą moterį turėjęs nuvežti taksi. Pokalbį pratęsėme susirašinėdamos elektroniniais laiškais, kuriuose gana greitai ėmėme diskutuoti apie žurnalisto nešališkumą ir kaip tai suderinti su pareiga veikti, jei akis į akį susiduri su žmogumi, kuriam reikia pagalbos.

Lemtingas susitikimas

Dabar I. Bell yra didžiausios Vokietijos moterų teisių organizacijos „Terre des Femmes“ viceprezidentė, žiniasklaidos grupės „Bell & Baumgarth Group“ vykdančioji partnerė ir viena garsiausių pasaulyje žmonių gabenimo seksualinio išnaudojimo tikslais specialisčių. Tačiau jos nueitas kelias nebuvo tiesus ir moterų teisių aktyviste ji tapo dėl vieno lemtingo susitikimo.

I. Bell gimė Rumunijoje, tačiau kai jai buvo 4 metai, jos mama pabėgo nuo represinio Nicolae Ceausescu režimo. Ji užaugo Miunchene, Vokietijoje, bet, jos žodžiais, „manęs Balkanų šalys niekada nepaliko.“

Iš pradžių I. Bell studijavo fiziką, vėliau – slavistiką ir Rytų Europos istoriją, o praeito amžiaus devintame dešimtmetyje ėmė dirbti užsienio naujienų reportere įvairioms Vokietijos televizijoms. Didžiąją laiko dalį ji praleisdavo Balkanų šalyse, kur darydavo reportažus ir dokumentinius filmus apie politinius įvykius ir socialines problemas.

Kartą, būdama Bulgarijoje, ji apsilankė nepilnamečių merginų pataisos namuose. Ji manė, kad ten sutiks nusikaltėles, bet vietoj to pamatė mergaites, kurių amžius buvo nuo 8 iki 18 metų ir kurios buvo priverstos užsiimti prostitucija visoje Europoje. Po policijos operacijų tose šalyse, kur jos buvo seksualiai išnaudojamos, mergaitės buvo sugrąžintos į Bulgariją.

Viena jų, šešiolikos metų mergina, I. Bell papasakojo, kad ji buvo priversta užsiimti prostitucija nuo 13 metų. Viena vietų, kur ji buvo seksualiai išnaudojama, – viešnamis Makedonijoje, netoli Kosovo sienos, kur ji buvo priversta aptarnauti Jungtinių Tautų (JT) taikdarius.

Ši informaciją šokiravo I. Bell. Po Kosovo karo čia ir kitose Balkanų šalyse buvo dislokuoti tūkstančiai JT taikdarių, kurių tikslas – padėti išsaugoti taiką ir ginti žmogaus teises. Bet užuot jas gynę, šie JT „žydrieji šalmai“, tarp kurių buvo nemažai ir vokiečių, naudojosi nepilnamečių mergaičių, kurios buvo priverstos užsiimti prostitucija, seksualinėmis paslaugomis.

Įdomu tai, kad tokie JT taikdarių prasižengimai buvo vieša paslaptis. Dauguma Balkanuose dirbusių žurnalistų apie tai žinojo, bet nusprendė apie tai nepranešti. Viena to priežasčių, kaip tvirtina I. Bell, buvo ta, kad dauguma karo reporterių buvo vyrai ir kai kurie jų patys naudojosi nepilnamečių prostitučių paslaugomis.

I. Bell reportažai šia tema Vokietijoje tapo tikra sensacija. Visuomenė negalėjo patikėti, kad Vokietijos kareiviai gali šitaip elgtis. Tai paskatino visuomenės domėjimąsi šiais klausimais ir didesnę stebėseną. Tačiau, kaip pasakoja I. Bell, jai pasirodė, kad vien informuoti visuomenės neužtenka, reikia kažko imtis, kad pakeistum šią situaciją. O tai privertė permąstyti žurnalistinio objektyvumo supratimą.

Europos Sąjungos valstybėse prekybos žmonėmis aukomis tampa apie keli šimtai tūkstančių asmenų, iš jų daugiausiai moterų ir vaikų.Reuters/Scanpix nuotrauka
Europos Sąjungos valstybėse prekybos žmonėmis aukomis tampa apie keli šimtai tūkstančių asmenų, iš jų daugiausiai moterų ir vaikų.Reuters/Scanpix nuotrauka

Pareiga veikti

„Kai buvau jaunesnė žurnalistė, visada sakiau, kad žurnalisto užduotis yra tik informuoti, bet jokiu būdu neįsitraukti į tuos dalykus, apie kuriuos praneši, idant išvengtum šališkumo ar „netaptum vietiniu“, – viename laiške rašė I. Bell. – Tačiau tapusi neteisėto žmonių gabenimo, žmogaus teisių pažeidimų, karo, kančių ir mirčių liudininke, supratau, kad nesu „tik“ žurnalistė, bet ir, visų pirma, esu žmogus.“

Ji pateikė pavyzdį apie kitą prostitucija priversta užsiimti jauną mergina. Su ja I. Bell susipažino 2000 gruodį, kai apsilankė viename Makedonijos viešnamyje ir ėmė iš jos interviu. Rumunų kilmės mergina buvo pagrobta, Dunojaus upe atgabenta į Serbija. O ten vienas žmonių prekyba užsiimantis asmuo ją pardavė kitam, kol ji galiausiai atsidūrė Makedonijoje ir taip pat buvo priversta aptarnauti JT taikdarius. „Galėjau būti patenkinta, padariusi interviu. Tačiau man to nepasirodė gana. Turėjau kažką daryti, kad pakeisčiau šios moters siaubingą situaciją“, – rašė I. Bell. Pasak jos, ji maldavo viešnamio savininką merginą paleisti ir jis tai padarė 2001 metų vasarį. Išnaudotojas merginą paliko prie Rumunijos ambasados Makedonijoje, iš kur ją Tarptautinė migracijos organizacija pargabeno namo į Rumuniją. Tačiau tuo nepasibaigė žurnalistės ir merginos ryšys. I. Bell ją kalbino apie gyvenimą laisvėje, vėliau, merginai persikėlus į Vokietiją, per jos vestuves buvo jos vyriausioji pamergė, o vėliau tapo jos vaiko krikštamote.

„Taigi aš ne tik padariau reportažą, aš įsitraukiau, – rašo I. Bell. – Būtų buvę garbinga tiesiog informuoti visuomenę apie JT kareivius ir prekybos žmonėmis aukomis tapusias merginas. Tačiau nebuvo kito veikti galinčio asmens. Jaučiau, kad galėjau kažką dėl jos padaryti. Buvau žurnalistė. Turėjau daug kontaktų, galėjau suvesti žmones ir organizacijas.“

Humanitarinė veikla

Tačiau I. Bell norėjo padėti daugiau merginų. Pasak jos, po istorijos apie JT taikdarių nusižengimus, jos elgesio principu tapo frazė: „Atidžiai stebėk. Įdėmiai klausyk. Atvirai klausk, o po to – veik, nes niekas kitas to nepadarys.“

Dėl šios priežasties, net dirbdama žurnaliste, I. Bell pradėjo vykdyti humanitarinę veiklą. Pirmoji jos, kartu su Vokietijos ambasada Bulgarijoje, katalikų bažnyčios NVO „Renovabis“ bei Sofijos universitetu įsteigta NVO buvo „Hilfe für Bulgariens Kinder“ (Pagalba Bulgarijos vaikams). Ji buvo skirta pagelbėti toms pačioms mergaitėms bulgarėms, kurių istorija paskatino I. Bell domėtis JT taikdarių nusikaltimais. Sugrąžintos į Bulgariją jos buvo uždaromos pataisos namuose, tad šiuo projektu buvo stengiamasi jas integruoti atgal į gyvenimą. „Šis projektas buvo vykdomas iki 2010 ir daugiau nebetęsiamas, nes, laimei, Bulgarijoje pasikeitė įstatymai ir į prekybos žmonėmis aukas nebežiūrima kaip į nusikaltėles“, – rašė moters teisių aktyvistė.

Kito projekto imtis paskatino žurnalistinis tyrimas apie Bulgarijoje, prie Turkijos sienos, įkurdintus moterų su negalia globos namus „Malo Scharkovo“. Ten moterys buvo laikomos siaubingomis sąlygomis ir išnaudojamos. I. Bell nusprendė, jog neužtenka tik paviešinti sąlygas, kuriomis gyvena tos moterys, bet jas reikia keisti. Per 18 metų buvo surinka apie pusę milijono eurų lėšų, kurios skirtos gerinti gyvenimo sąlygas, rengti globos namų personalą, etc. Šis projektas veikia iki šiol.

Vis dar būdama reportere I. Bell taip pat įsteigė organizaciją „SOLDOWI“ (Solidarumas su į nelaimę patekusiomis moterims). Dabar tai viena didžiausių Vokietijoje veikiančių nevyriausybinių organizacijų, kurios priglaudžia prekybos žmonėmis, priverstinių santuokų, moterų lytinių organų apipjaustymo aukas ir kitas prievartą patyrusias moteris. SOLDOWI Vokietijoje turi 18 pagalbos centrų ir prieglaudų. Didžiąją dalį šios organizacijos klienčių sudaro jaunos iš Bulgarijos ir Rumunijos atgabentos moterys, kurioms suteikiamas prieglobstis, psichologinė ir medicininė pagalba bei profesinis ugdymas, kuris leistų rasti alternatyvų pragyvenimo būdą.

Pamažu I. Bell visą dėmesį ėmė skirti kovai su prekyba žmonėmis. Ji ne tik vykdė humanitarinius projektus, bet ir ėmė skaityti paskaitas, rašyti knygas ir žurnalistinei veiklai nebeliko laiko. „Aš vis dar žaviuosi žurnalistika. Jis sudaro pirmuosius tris mano devizo žodžius: „Stėbėk. Klasyk. Klausk“. Tačiau aš jaučiu didesnio įsipareigojimo šiam pasauliui poreikį. Ir tai yra mano „Veik!“, – tvirtina aktyvistė, tačiau priduria, kad nebūtina imtis grandiozinių projektų: „Daryk kiek gali. Padeda net maži darbai. Prisimink gydytojo, filosofo ir humanitarinės pagalbos darbuotojo Alberto Schweitzerio žodžius: „Net ir nedidelis poelgis, kurio gali imtis, gali reikšti daug. „

DALINTIS:
 
SPAUSDINTI
ŽMONĖS
Rubrikos: Informacija:
EkonomikaGamta ir augintiniaiGimtasis kraštasGynybaKontaktai
ĮdomybėsIstorijaJurgos virtuvėKomentaraiReklama
KonkursaiKultūraLietuvaMokslas ir ITReklaminiai priedai
PasaulisPopiežiaus vizitasSportasŠeima ir sveikataPrenumerata
ŠvietimasTrasaŽmonės#ATEITIESLYDERIAIPrivatumo politika
#AUGULIETUVOJE#LEGENDOS#SIGNATARŲDNR#ŠIMTMEČIOINOVACIJOSKarjera
Visos teisės saugomos © 2013-2018 UAB "Lietuvos žinios"