Siekdami užtikrinti geriausią Jūsų naršymo patirtį, šioje svetainėje naudojame slapukus (angl. cookies). Paspaudę mygtuką „Sutinku“ arba naršydami toliau patvirtinsite savo sutikimą. Bet kada galėsite atšaukti savo sutikimą pakeisdami interneto naršyklės nustatymus ir ištrindami įrašytus slapukus. Jei pageidaujate, galite kontroliuoti ir/arba ištrinti slapukus. Išsamesnė informacija čia https://www.aboutcookies.org/ Jei ištrinsite slapukus, jums gali reikėti rankiniu būdu pakeisti kai kurias parinktis kaskart, kai lankysitės interneto svetainėje, o kai kurios paslaugos ir funkcijos gali neveikti.

Paieška
LIETUVAGIMTASIS KRAŠTASISTORIJAEKONOMIKAKOMENTARAIPASAULISGYNYBAŠEIMA IR SVEIKATA
ŠVIETIMASKULTŪRA IR ŽMONĖSSPORTASGAMTA IR AUGINTINIAIĮDOMYBĖSMOKSLAS IR ITTRASAMULTIMEDIJA
ŽMONĖS

Žilvinas Smalys: „Pajutome šviežią vėją – pasklidome“

 
2018 04 14 15:00
Fagotininkas Žilvinas Smalys muzika domėjosi nuo mažumės - turėjo gerą klausą / 
Fagotininkas Žilvinas Smalys muzika domėjosi nuo mažumės - turėjo gerą klausą /  Alinos Ožič (LŽ) nuotrauka

Jubiliejinis, jau dvidešimtasis, Lietuvos muzikų rėmimo fondo tarptautinis muzikos festivalis „Sugrįžimai“, kaip ir kasmet, parviliojo svetur studijuojančius bei dirbančius talentingus atlikėjus pasisvečiuoti Lietuvoje. Tarp sugrįžusiųjų – Santjago filharmonijos orkestro („Orquesta Filarmonica de Santiago“) fagotų grupės koncertmeisteris, Čilės universiteto („Universidad Mayor“) fagoto ir kamerinės muzikos profesorius Žilvinas Smalys.

„Festivalis – svarbi priežastis sugrįžti. Namie smagu ne vien tik atostogauti, bet ir užsiimti profesionalia veikla“, – sakė muzikas, po trejų metų pertraukos sugrįžęs į gimtinę.

„Planai dėstomi, bet kaip žinoma, jie linkę susiklostyti visai kitaip. Prieš vienuolika metų net nebūčiau įtaręs, kad gyvensiu ir dirbsiu Čilėje. Tiesiog sutapo aplinkybės – taip turėjo būti.“

Namų ilgesys šiandien nebe toks draskantis – Ž. Smalys užsigrūdino, juk krimto mokslus užsieniuose nuo 2000-ųjų. Studijavo Olandijoje (Utrechto konservatorijoje), Didžiojoje Britanijoje, kur įgijo magistro laipsnį (Londono konservatorijoje „Guildhall School of Music & Drama“), Šveicarijoje (Ciuricho konservatorijoje).

„Nostalgija su metais mažėja“, – tikino daug gastroliuojantis ir keliaujantis fagotininkas. Visgi pripažino, kad iš Čilės, kurioje dabar gyvena, vos panorėjęs į gimtus namus neatšoksi. Ne taip, kaip iš Europos šalių. Tad pertraukos tarp apsilankymų ilgos – pirmą kartą po išvykimo į Čilę Lietuvon sugrįžo tik po metų, o tai jau buvę „šis tas“ .

Neištvėrę išsiskyrimo Žilvino tėvai vyksta pas sūnų į Čilę – jau yra lankęsi kokius penkis kartus. Senelių labai laukia anūkas. „Jei pats nevykstu į Lietuvą – Lietuva atvyksta pas mane“, – šypsodamasis kalbėjo muzikas.

Čilėje auga kaip lietuvaitis

Jis pasidžiaugė, kad penkiametis sūnus tampa tikra atrama – kartu pasikalbantys lietuviškai, o tai labai palaiko. Vaikai, anot pašnekovo, neturi jokių išankstinių nusistatymų: jeigu girdi dvi kalbas, jas lygiagrečiai išmoksta. Žilvino sutuoktinė – čilietė. Dvikalbėje šeimoje gimęs vaikas tikrų tikriausiai kalbės lietuviškai ir ispaniškai.

Ž. Smalys įsitikinęs, kad auklėjimas pirmaisiais gyvenimo metais itin svarbu. Sūnus lanko darželį – po truputį mokosi ir anglų kalbos. „Šiame amžiuje normalu mokėti daugiau kalbų – bus pasaulio pilietis. Kartais pažįstami pamėto akmenų ir į mano daržą, sako: Čilėje augini vaiką, jis nebus lietuvis. Tačiau pažįstu emigravusių į artimesnes Europos šalis – Angliją ar Airiją, o jų vaikai visiškai nekalba lietuviškai“, – pažymėjo Ž. Smalys.

Su būsima savo žmona susipažino teatre. Ji – balerina, jis – muzikas. „Žmonės susipažįsta įvairiai, kelionėse ar internetu, iš skirtingos aplinkos. Mūsų pažinties istorija – standartinė, esame kolegos“, – nedaugžodžiavo fagotininkas.

Abu yra menininkai. Vadinasi, savo atžalą taip pat skatins domėtis muzika bei šokiais? Ž. Smalys šį teiginį iškart paneigė. „Dažnai norime, kad mūsų vaikai darytų tą ar aną, o iš tikrųjų likimas pasisuka netikėta linkme, – sakė pašnekovas. – Groti kokiu nors instrumentu ar šokti yra puiku, bet tai nėra lengvos profesijos.“

Muzikas pabrėžė, kad menininko darbo kokybė yra pastebima bematant – apsimesti dirbančiu ar dykaduoniauti nepavyks. „Darbas kultūros srityse yra atsakingas, kainuoja daug nervų. Negana to, nėra geriausiai apmokamas (nekalbant apie televiziją, šou, estradą)... Klasikinė muzika, akademinis menas – visų pirma reikia būti entuziastu“, – aiškino Ž. Smalys.

Jis pateikė įtikinamą pavyzdį: jei kasdien po šešias valandas užsiimtum teise, inžinerija ar biologija, nebūtum prasčiausias savo srities specialistas. O užsiimant muzika – būtent taip gali ir nutikti. „Po pasaulį sklando kartus, bet teisingas pajuokavimas. Kas yra muzikantai? Tai žmonės, kurie įsikelia 20–30 tūkst. eurų vertės instrumentus į tūkstančio eurų vertės automobilį, kad nuvažiuotų pagroti už 200 eurų, – apie susidariusią kuriozinę situaciją kalbėjo fagotininkas. – Norėtųsi, kad muziko darbas būtų labiau vertinamas.“

Tačiau jei sūnus kada nors panorėtų užsiimti muzika, Ž. Smalys nė akimirkos nesuabejotų – padėtų. Bet jokiu būdu grūste negrūs. „Sūnus yra judrus, mėgsta gamtą. Mes su juo daug sportuojame – važinėjame dviračiais, darome prisitraukimus, laipiojame po kalnus (Čilėje kalnų per akis). Gal jis norės būti sportininku, mediku, architektu, mokslininku?“ – svarstė jaunas tėtis.

Pavyzdžių toli ieškoti nereikia. Žilvino vaikystės namuose niekas negrojo fagotu, profesionalių muzikų nebuvo, o giminė garsėjo pedagogais. Močiutė iš tėvo pusės – žinoma pedagogė, filologė, lietuvių tautosakos vadovėlių autorė Aleksandra Šalčiūtė (1921–2012). „Turėjo nemenką šešiasdešimties metų pedagoginio darbo stažą. Išėjo į pensiją, o mokiniai vis dar eidavo ir eidavo“, – prisiminė anūkas.

Senelis iš tėvo pusės – karininkas, dalyvavęs Kauno sukilime. Šeimoje būta medikų, dėstytojų, vertėjų... Žilvino mama – lituanistė, tėtis dirba aplinkosaugos srityje.

Muzika lydi nuo mažumės

O patį Ž. Smalį visada domino muzika, turėjo gerą klausą. Pirma kalvė, kuri pradėjo formuoti būsimą fagotininką – „Ąžuoliuko“ muzikos mokykla. Rimčiau į muzikos mokslus kibo būdamas devynerių metų, – styginiais instrumentais mokytis jau buvo per vėlu. „Chore jaučiausi esąs kaip komandoje. Mažiau scenos baimės – geras būdas pamilti muziką“, – dalijjosi patyrimu fagoto meistras.

Trylikos metų dar nežinojo, kuriuo keliu žengti. Tačiau įstojus į Nacionalinę Mikalojaus Konstantino Čiurlionio menų mokyklą tapo aišku – bus muzikantas. Ugdytojai patarė rinktis simfoninio orkesro instrumentą. Pasirinkimas nedidelis: klarnetas arba fagotas. „Nei apie vieną, nei apie kitą pernelyg daug nežinojau – galėjau atskirti pagal garsą, išvaizdą, bet kaip jais groti – neturėjau supratimo. Fagotas pasirodė įdomesnis“, – prisiminė karjeros pradžią Ž. Smalys.

Anot Žilvino Smalio, fagotas nėra retas instrumentas, tik į Lietuvą atkeliavo vėlokai / Facebook nuotrauka
Anot Žilvino Smalio, fagotas nėra retas instrumentas, tik į Lietuvą atkeliavo vėlokai / Facebook nuotrauka

Fagotas – medinis pučiamasis instrumentas. Nuo Renesanso epochos laikų egzistuoja prototipai: charakteringa laikymo maniera, metalinis įstrižas snapas. Anot pašnekovo, nėra retas instrumentas, tik į Lietuvą atkeliavo vėlokai. Rusų kompozitoriaus, muzikos kritiko Cezario Kiuji (1835–1918) laiškuose rašoma, kad orkestras yra, bet trūksta instrumentų, nėra fagoto. „Fagotui Lietuvoje net nėra šimto metų, bet juo užsiimta profesionaliai, suformuota mokykla. Dabartiniams studentams lengviau – į akademiją atvyksta muzikantų iš užsienio, tame pačiame „YouTube“ kanale – dideli resursai, galima rasti nemažai informacijos. Mūsų karta vieni pirmųjų pradėjo dalyvauti vadinamuosiuose master-class užsiėmimuose Norvegijoje, Šveicarijoje, Vokietijoje, Izraelyje. Kiti kolegos pasiliko ten gyventi. Pajutome šviežią vėją – pasklidome“, – skėstelėjo rankomis fagotininkas.

Ž. Smalys kuria muziką fagotui. Šį užsiėmimą kol kas vadina hobiu, siekiu praplėsti savo instrumento repertuarą. Visada norėjosi parašyti ką nors savo, o ne vien atkartoti. Prieš pradėdamas groti fagotu jau kūrė muziką, lankė fakultatyvus, bet profesionaliu kompozitoriumi netapo – tai nėra muziko pragyvenimo šaltinis. Tačiau bendradarbiauja su leidykla Vokietijoje, yra išleidęs nemažai rinkinių ir atskirų kūrinių. Kaip jis pats sakė, dirba priešokiais. Būna laikotarpių, kai nėra pernelyg didelio kūrybinio impulso. Tada užtenka atlikėjo rutinos.

Į gimtinę – užsieniečio akimis

Ž. Smalys apmaudavo dėl visuomenėje susidariusio klaidingo požiūrio į emigrantus: esą tai žmonės, atliekantys nekvalifikuotą darbą, nutautėję. Diasporos potencialas nuvertinamas – užsienyje dirbantys lietuviai garsina Lietuvą, parodo, ko ji verta. „Visus įvilkti į vieną rūbą nėra teisinga. Žinoma, yra visko – ir tarp išvažiavusių, ir tarp likusių čia. Vis vien negalima teigti, kad išvažiavusieji – juodadarbiai, o likę – kultūringi“, – savo nuomonę dėstė Čilėje gyvenantis muzikas.

Anot jo, demonstratyvūs kvietimai grįžti nėra nuoširdūs. Vertėtų laikytis kiek kitokios strategijos: geriau būtų žinoti, kad atsitikus bėdai iš gimtosios šalies sulauksi pagalbos. Ir priešingai, jei Lietuvai iškiltų kokios nors grėsmės – nemažai emigrantų galėtų padėti.

Grįžti gyventi į Lietuvą Ž. Smalys neketina, bent jau kol kas. Tačiau ilgalaikėje perspektyvoje galbūt mato save dėstantį gimtinėje, kai bus kokių penkiasdešimties. Kai vaikai bus suaugę, studijuos geruose Europos universitetuose. „Planai dėstomi, bet kaip žinoma, jie linkę susiklostyti visai kitaip. Prieš vienuolika metų net nebūčiau įtaręs, kad gyvensiu ir dirbsiu Čilėje. Tiesiog sutapo aplinkybės – taip turėjo būti“, – filosofiškai žvelgė jis.

Į gimtinę trumpam sugrįžęs muzikas į Lietuvą pasižiūri iš šono, tarsi užsieniečio akimis. Po kiekvieno grįžimo pagalvoja, kuo mes, lietuviai, skiriamės nuo kitų – ar galėtume būti tobulesni, ko galėtume išmokti. „Šiandien ir vėliavą gali išvysti paprastesnėse vietose – balkonuose, ant langų. Kitas sakytų, kad parodomasis patriotizmas, tačiau čia nematau nieko blogo. Nebūtina nekęsti šalies, jei valstybės valdyme ko nors trūksta , – tikino Ž. Smalys ir pridūrė, kad tiesiog reikia mylėti savo gimtąjį kraštą – tokį, koks jis yra. – Ačiū Dievui, neturime diktatūros. Turime suprasti, kad valstybės tarnautojai dirba už mūsų pinigus – tad turime teisę ir prašyti, ir reikalauti, ir kritikuoti. Net aukščiausią postą užimantis asmuo atsako ne ponui Dievui, o žmonėms.“

DALINTIS:
 
SPAUSDINTI
ŽMONĖS
Rubrikos: Informacija:
EkonomikaGamta ir augintiniaiGimtasis kraštasGynybaKontaktai
ĮdomybėsIstorijaKomentaraiKonkursaiReklama
Kultūra ir žmonėsLietuvaMokslas ir ITPasaulisReklaminiai priedai
Rinkimų maratonasSportasŠeima ir sveikataŠvietimasPrenumerata
Trasa#AUGULIETUVOJE#LEGENDOS#SIGNATARŲDNRPrivatumo politika
#ŠIMTMEČIOINOVACIJOSKarjera
Visos teisės saugomos © 2013-2018 UAB "Lietuvos žinios"