Siekdami užtikrinti geriausią Jūsų naršymo patirtį, šioje svetainėje naudojame slapukus (angl. cookies). Paspaudę mygtuką „Sutinku“ arba naršydami toliau patvirtinsite savo sutikimą. Bet kada galėsite atšaukti savo sutikimą pakeisdami interneto naršyklės nustatymus ir ištrindami įrašytus slapukus. Jei pageidaujate, galite kontroliuoti ir/arba ištrinti slapukus. Išsamesnė informacija čia https://www.aboutcookies.org/ Jei ištrinsite slapukus, jums gali reikėti rankiniu būdu pakeisti kai kurias parinktis kaskart, kai lankysitės interneto svetainėje, o kai kurios paslaugos ir funkcijos gali neveikti.

Paieška
LIETUVAKOMENTARAIPASAULISEKONOMIKASPORTASĮDOMYBĖSGIMTASIS KRAŠTASISTORIJA
ŽMONĖSGAMTA IR AUGINTINIAIŠEIMA IR SVEIKATAMOKSLAS IR ITKULTŪRAŠVIETIMASGYNYBAPOPIEŽIAUS VIZITASMULTIMEDIJA
ŽMONĖS

Vytautas V. Landsbergis: esminiai dalykai susiformuoja vaikystėje, todėl man pasisekė

 
2018 06 24 9:56
Oresto Gurevičiaus (LŽ) nuotrauka

Maištas yra natūralus dalykas – net pasirinkimas studijuoti filologiją ir lipti į sceną muzikuoti turėjo protesto galimybę. 

Taip LRT RADIJUI sako rašytojas ir režisierius Vytautas V. Landsbergis. Kaip teigia jis, svarbiausi dalykai susiformuoja dar vaikystėje, todėl labai pasisekė būti tėčio supažindintam su M. K. Čiurliono kūryba ir svarbiomis vertybėmis.

– Gimėte neeilinėje šeimoje. Kaip jaučiatės priklausydamas tokiai Lietuvos giminei?

– Nemanau, kad esu išskirtinis, tokių šeimų Lietuvoje daug. Jausmas dvejopas. Iš vienos pusės, tu jau gimdamas gauni tam tikrus įpareigojimus, kuriuos gali arba laužyti ir ignoruoti, arba tęsti tradiciją. Mano protėviai buvo aušrininkai, nuo Lietuvos atgimimo laikų įsivėlę į tuos reikalus. Tai ir man patiko, bandžiau tęsti, tik eidamas kita kryptimi – ne tiesiogiai į politiką, kaip mano tėvas ir sūnus, bet visuomeniniame gyvenime.

– Ar niekada nekilo noras maištauti?

– Maištauti prieš ką?

– Dažniausiai maištas neturi tikslaus objekto.

– Maištas apskritai sudaro mūsų visą gyvenimo esmę. Kai ką nors pastatai, reikia sugriauti, paneigti. Rytuose net sakoma – sutiksi Budą, užmušk Budą. Net dvasiniai mokslais ir patirtys, atėjus tam tikram laikui, turi būti paneigti. Tai natūralu. Mes turime tokį mitologijos personažą Vėliną, kuris atsiranda tada, kai reikia kažką griauti, pabaigti. Reikia su Vėlinu palaikyti draugišką, kad prireikus jis galėtų kažką sugriauti.

Maištas yra natūralus, gali būti įvairių lygmenų. Net pasirinkimas studijuoti filologiją ar pasibandyti scenoje turėjo protesto, pilietinio judesio galimybę. Tai veikla, už kurią nebūsi nubaustas, bet gali pakankamai daug tiesos pasakyti žmonėms. Tai ir mūsų dainuojamosios revoliucijos, dainuojamosios poezijos fenomenas.

– Kokie jūsų pirmieji prisiminimai apie tėvą?

– Mūsų bendras pomėgis – lydekos. Abu rytais keldavomės, dar saulei nepatekėjus, sėsdavome į baidarę ir gaudydavome. Šis užsiėmimas man iki šiol labai priimtinas. Taip pat grybavimas. Vaikščiodavau su tėvu po miškus, jis buvo labai azartiškas. Suprantu, kad mokė mane ne tik grybauti, bet ir pastabumo. Aš visuomet rinkdavau didžiausius baravykus, kurie matomi ir visai žlibam. Tėvas apeidavo aplink ir iš panosės ištraukdavo dar dešimt. Jis aiškindavo, kad ne viskas yra ten, kur matoma.

Mūsų bendravimas ir vėliau buvo labai artimas. Jis man nuo mažų dienų, vis pagal mano supratimą, atverdavo vis kitą Čiurliono laiptelį, taip suteikdamas man tai, ką naudoju iki šiandien. Esminiai dalykai susiformuoja vaikystėje, todėl man labai pasisekė.

– Ar tėvas norėjo, kad studijuotumėte filologiją?

– Mūsų santykis buvo dvejopas. Kartais jis bandydavo būti griežtas, bet jam nepasisekdavo. Tačiau kai kalbėdavomės labai ramiai ir konstruktyviai, tėvas mane nukreipdavo ar patardavo eiti ta linkme, kuria ir dabar keliauju.

Su savo komanda, Vilniaus bohema, lankiau dramos būrelį Profsąjungų rūmuose. Mūsų siekiamybė po to buvo drožti į konservatoriją ir tapti aktoriais, režisieriais. Tuo metu konservatorijoje dėstė ir mano tėvas, jis matė, kad ten galima gauti ne patį geriausią paruošimą. Man pasakė – režisieriaus profesija graži, bet reikia ir rimto mokslo, gal stok į filosofiją ar filologiją, o jei vėliau bus noro, galėsi tęsti režisūrą. Taip ir atsitiko.

– Išleidote 40 knygų, daugiausia vaikams, pastatėte apie 20 spektaklių, sukūrėte 7 filmus. Iš kur toks produktyvumas?

– Gyvenimas verčia. Kai augini tiek vaikų, turi verstis per galvą, kad juos išaugintum, išleistum į mokslus. Bet tai ne pagrindinė priežastis. Tiesiog tam tikru metu atsiranda intensyvumas, kai daug dirbi, daug reikalauji iš savęs. Teko įkurti leidyklą ir užsiimti ne tik kūryba, bet ir knygų leidimu, dalyvavimu mugėse, važiavimu į užsienį, ryšių ieškojimu.

Be to, yra Kalėdos, Velykos, įvairios proginės datos, kurias norisi atspindėti knygelėse. Galiausiai, Lietuvos vaikai visiškai neturėjo informacijos apie partizanus. Teko ir apie tai parašyti, išversti partizanų kovą į nuotykį vaikams. Jau 15 metų mano normalus ritmas – viena dvi knygos vaikams per metus.

– Kodėl kuriate vaikams? Ar tai nostalgija vaikystei?

– Galima daug apie tai kalbėti. Vaikystė yra sielos būsena, tai nepriklauso nuo amžiaus. Mes tik pamirštame savo vidinį vaiką, surimtėjame. Kartais naudoju cirko analogiją, kad visuomet egzistuoja dviejų klounų pora. Vienas – baltas, griežtas, vadovaujasi tik taisyklėmis. Kitas – raudonplaukis, išdykęs, laužantis taisykles, vitališkas, spontaniškas. Pastarąsias savybes būtina prisišaukti suaugusiems žmonėms. Kai rašai vaikams, susitinki su tuo raudonplaukiu klounu.

– Grojate gitara. Ar tai svarbus jūsų pomėgis?

– Manau, kad mano grojimo laikas eina į pabaigą. Visa tai prasidėjo atsitiktinai, neketinau būti profesionaliu muzikantu. Turiu dešimties metų patirtį folkloriniame ansamblyje „Ratilio“. Po to lipau į bardų sceną ir bandžiau ten atnešti liaudies dainas ir balades. Jos kiek prigijo, nors tuo metu požiūris į liaudišką dainą buvo gana skeptiškas.

Manyta, kad liaudies muzika – tai tik senukai „Duokim garo“, su jaunimu nieko bendra tai neturi. Tačiau matau, kad tokia samprata keičiasi, atsiranda daugiau rimtos ir gražios muzikos. Manau, kad jei jaunimas pasigaus liaudies dainą, kultūrą, mes išliksime. Atsiranda daug jaunų grupių, kurie žaidžia su liaudies muzika, ir jie dirba labai profesionaliai.

– Dažnai kalbama, kad dabartiniam jaunimui nereikia nei knygų, nei filmų, jie visiškai laimingi internete.

– Taip, ta problema yra, ji labai sunkiai sprendžiama. Internetas tampa labai rimtu iššūkiu ir konkurentu režisieriams, rašytojams, nes kažkaip reikia vaikus grąžinti prie knygos. Tačiau jie turi puikias vizualines istorijas, juokelius, lengvai parsisiunčiamus iš „Youtube“. Norom nenorom ir pats keitiesi. Pastebi, kad imi rašyti trumpais sakinukais, vos ne trumposiomis žinutėmis. Mano paskutinėje knygoje nėra ilgų gamtos aprašymų, filosofinių dialogų.

Dabar užtenka 20–30 žodžių, kad susikalbėtum. Internetas, mūsų konkurentas, labai pajėgus ir stiprus. Arba mes jį nugalėsime, arba susidraugausime. Tačiau aišku, kad knygų kultūra išgyvena rimtą išbandymą.

– Dėl interneto visa civilizacija išgyvena rimtą išbandymą.

– Taip, norom nenorom tenka lipti į jo pusę ir žaisti, sudominti žmonės barškaliukais, kad parsivestum atgal prie rimtesnių dalykų. Matau, kad Jonas Mekas savo naujausius filmus puikiai derina su „Youtube“, internetu. Ir jo fanų skaičius pasaulyje tik auga. Naudodamasis technologijomis, J. Mekas pasako tai, ką nori pasakyti, tik greičiau ir didesniam skaičiui žmonių. Taigi ta velnio mašina gali būti panaudota ir geriems darbams. Tik reikia perorientuoti savo psichiką.

Parengė Virginija Sližauskaitė

DALINTIS:
 
SPAUSDINTI
ŽMONĖS
Rubrikos: Informacija:
EkonomikaGamta ir augintiniaiGimtasis kraštasGynybaKontaktai
ĮdomybėsIstorijaJurgos virtuvėKomentaraiReklama
KonkursaiKultūraLietuvaMokslas ir ITReklaminiai priedai
PasaulisPopiežiaus vizitasSportasŠeima ir sveikataPrenumerata
ŠvietimasTrasaŽmonės#ATEITIESLYDERIAIPrivatumo politika
#AUGULIETUVOJE#LEGENDOS#SIGNATARŲDNR#ŠIMTMEČIOINOVACIJOSKarjera
Visos teisės saugomos © 2013-2018 UAB "Lietuvos žinios"