Siekdami užtikrinti geriausią Jūsų naršymo patirtį, šioje svetainėje naudojame slapukus (angl. cookies). Paspaudę mygtuką „Sutinku“ arba naršydami toliau patvirtinsite savo sutikimą. Bet kada galėsite atšaukti savo sutikimą pakeisdami interneto naršyklės nustatymus ir ištrindami įrašytus slapukus. Jei pageidaujate, galite kontroliuoti ir/arba ištrinti slapukus. Išsamesnė informacija čia https://www.aboutcookies.org/ Jei ištrinsite slapukus, jums gali reikėti rankiniu būdu pakeisti kai kurias parinktis kaskart, kai lankysitės interneto svetainėje, o kai kurios paslaugos ir funkcijos gali neveikti.

Paieška
LIETUVAGIMTASIS KRAŠTASISTORIJAEKONOMIKAKOMENTARAIPASAULISGYNYBAŠEIMA IR SVEIKATA
ŠVIETIMASKULTŪRA IR ŽMONĖSSPORTASGAMTA IR AUGINTINIAIĮDOMYBĖSMOKSLAS IR ITTRASAMULTIMEDIJA
ŽMONĖS

Vita Morkūnienė „Pokalbiai Tėvo Stanislovo celėje“. Už vienatvės vartų

 
2018 02 22 13:22
Tėvvas Stanislovas./
Tėvvas Stanislovas./ Lietuvos žinių archyvo nuotrauka

Minint 2018-uosius – jubiliejinius, Tėvo Stanislovo metus, „Baltų lankųׅ“ leidykla perleido Vitos Morkūnienės knygą „Pokalbiai Tėvo Stanislovo celėje“. Šioje knygoje autorė sudėjo autentiškus pokalbius su Tėvu Stanislovu, vykusius įvairiais metais įvairiomis progomis, daugiausia – Dotnuvoje, Tėvo Stanislovo celėje. Jūsų dėmesiui – trumpa šios knygos ištrauka.

Pažinti Tėvą Stanislovą ir su juo bendrauti teko paskutiniuosius keliolika jo gyvenimo metų. Pirmąkart į Dotnuvą nuvažiavau 1993 metų rugsėjį. Šiaulių apskrities laikraščiui „Šiaulių kraštas“, kuriame dirbau ir su kuriuo bendradarbiauju iki šiol, ketinau parengti reportažą apie atstatomą Dotnuvos vienuolyną ir interviu su Tėvu Stanislovu, kurio vardas tuo metu buvo kasdien linksniuojamas bažnyčiose ir šventoriuose, Seime, turguose ir laikraščių puslapiuose. Publikacijų būta ir vėliau, tačiau profesinis interesas bendraujant nebebuvo svarbiausias. Svarbiausias atradimas buvo pats žmogus.

Aš jiems leisdavau tiesiog patiems pabūti. Aš jų neliečiau. Tačiau ten buvo išorinės sąlygos pabūti vienam.

Skliautuotoje Tėvo Stanislovo celėje Dotnuvos vienuolyne, jaukioje Paberžės klebonijos užuovėjoje prabėgo ne viena valanda. Kalbantis, klausantis, įsiklausant. Kartais – tyloje. Tie susitikimai visuomet buvo laukiami ir jaudinantys. Kiekvienas – kaip dovana ir pamoka.

Kaskart, ruošdamasi į kelionę, ryždavausi paklausti pačių svarbiausių dalykų: apie Dievą ir Žmogų, apie gyvenimą ir mirtį, akimirką ir amžinybę, nuodėmę, bausmę, atgailą ir atleidimą.

Kaskart, pravėrus Tėvo Stanislovo celės duris, tie reikšmingi klausimai subliūkšdavo ir likdavo neištarti. Šalia jo viskas atrodė daug aiškiau ir paprasčiau.

Beprasiveržiantį žodžių srautą Tėvas Stanislovas dažniausiai nutraukdavo vienu būdu – pakviesdamas virtuvėn, prie stalo, kurį plačiai peržegnojęs, iš dubens svečiui išgraibydavo gardžiausią kąsnį.“

Vis raminausi: paklausiu kitąsyk. Atrodė, negaliu nespėti.

Nespėjau. Regis, susirinkau tik dovanas, o pamokos liko neišmoktos. Tačiau įsivyravusioje tyloje žodžiai sugrįžta.

Akivaizdu, kad Tėvas Stanislovas yra viena iškiliausių XX amžiaus Lietuvos asmenybių, moralinis autoritetas, gyvosios krikščionybės simbolis, kurio tikroji jėga ir vieta vis dar laukia tinkamo įvertinimo ir apibendrinimo. Rašoma apie jo gyvenimą, pažinojusieji dalijasi prisiminimais, analizuojama socialinė ir teologinė doktrina, literatūrologai svarstys, kokiam literatūros žanrui priskirtini jo pamokslai. Savo vietą Tėvas Stanislovas dar atras ir Lietuvos bažnyčios, dvasininkijos istorijoje. Nė vienas iš tų uždavinių nėra lengvas, nes Tėvas Stanislovas ir po mirties sunkiai telpa į bet kokius rėmus.

Rašydama šią knygą, tokių tikslų neturėjau. Norėjau parašyti tik tai, ką pati mačiau, girdėjau ir jaučiau per netrumpos pažinties metus.

Norėjau parašyti tik tai, ką pati mačiau, girdėjau ir jaučiau per netrumpos pažinties metus.

Knygos ašis – pokalbiai su Tėvu Stanislovu, įvykę įvairiais metais įvairiomis progomis, daugiausia – Dotnuvoje, Tėvo Stanislovo celėje. Tie pokalbiai – autentiški, juose nėra nė vieno išgalvoto žodžio. Kai kurie fragmentai buvo skelbti spaudoje, kai kurie – atkurti iš diktofono įrašų, užrašų knygelių, dienoraščių. Iš atminties atkurti nesiryžau nieko, gerbdama Tėvo Stanislovo požiūrį į Žodį, kaip galingą jėgą, galinčią ir padėti, ir pakenkti.

Kaskart, pravėrus Tėvo Stanislovo celės duris, tie reikšmingi klausimai subliūkšdavo ir likdavo neištarti. Šalia jo viskas atrodė daug aiškiau ir paprasčiau.

Skaitytojui pokalbius pateikiu laikydamasi chronologijos ir tematikos.

Tų pokalbių būta kur kas daugiau, deja, neišsaugojau įrašų, dėl to dabar tenka tik gailėtis. Stalčiuose ir dabar dar liko užrašų ir įrašų, o atmintyje – pokalbiai, kurie įdomiausi ir brangiausi yra pačiai šių eilučių autorei. Yra pluoštelis ir tokių, kuriems dėl įvairių priežasčių vis dar verta pabūti tyloje.

Neatsispyriau pagundai šiek tiek papasakoti apie mūsų bendravimą ir savo asmeninius išgyvenimus. Tėvas Stanislovas per tuos likimo skirtus pažinties metus po šeimos ir kraujo giminių tapo vienu iš pačių svarbiausių mano gyvenimo žmonių.

Ši knyga nėra skolos Tėvui Stanislovui grąžinimas – apie skolas jis nemėgo kalbėti, sakydavo, kad duodamas visuomet gauna daugiau.

Tai nėra iš pareigos atliktas darbas ar įžadų tesėjimas, nes pareigą, tarnystę jis priėmė kaip dovaną, to paties mokė ir kitus. Tai nėra ir dovana, nes negaliu dovanoti to, kas jau vienąkart buvo dovanota.

Tai tiesiog džiaugsmas pasidalyti iš tylos sugrįžtančiais Tėvo Stanislovo žodžiais. Norėčiau, kad knygą skaitantis žmogus pasijustų mano vietoje, o priešais save matytų ir girdėtų Tėvą Stanislovą. Suprantu, kad tas noras nėra mažas. Dar didesnis džiaugsmas būtų, jeigu tokių žmonių atsirastų.

Už vienatvės vartų

– Pas Jus kasdien plūsta žmonės. Atvažiuoja pasikalbėti, pasiguosti, išgirsti patarimo ar nuraminimo žodį. Atvažiuoja ne tik bėdų, bet ir savos vienatvės, vienišumo genami. Ką apie vienišumą manote Jūs: ar tai Dievo bausmė, ar Jo dovana žmogui?

– Vienatvė ir vienišumas – skirtingi dalykai.

Vienatvė yra priemonė žmogui sustiprėti, o vienišumas? Gali būti piktas, negeras vienišumas, kai žmogus visiškai nemoka pasakyti įvardžio „mes“, kai jis – nuogas egoistas. Būti šitaip vienišam – nuodėmė.

– Bet žmogus ir vienatvės bijo…

– Tai blogai. Blogai, kad bijo.

Jėzus, kuris buvo absoliučiai be jokių kompleksų, ir tas traukė į vienatvę. Biblijoje aiškiai pasakyta: „Aš tave pašauksiu į vienatvę, į dykumą…“ Užtat mums reikia ieškoti būdų pabūti vieniems. Pajusti vienatvės palaimą.

– Ne vienas skaudaus vienišumo paženklintas žmogus gydančią vienatvės palaimą patyrė Paberžėje.

– Paberžėje buvo laikomos senovinės mišios. Paberžėje žmonės buvo paliekami vieni. Apie Paberžę žmonės dažnai klausia: ką aš žmonėms dariau, kad į ją tokios minios plūsdavo? Aš nieko jiems nedariau. Matyt, tai ir buvo svarbiausia. Aš jiems leisdavau tiesiog patiems pabūti. Aš jų neliečiau. Tačiau ten buvo išorinės sąlygos pabūti vienam.

Gali pasirodyti, kad esate vienuolis, kuriam nelemta būti vienam. Ar dažnai būnate vienas?

Didesnę dalį paros. Man tai būtinybė. Po vakarinių pamaldų, o gal ir anksčiau, jei Dievas duoda, aš lieku vienas. Ir kiekvieną kartą, kai nieko aplinkui nebūna, aš į glėbį paimu tą valandėlę kaip didžiausią „prietelių“.

Pažvelk į mano celės lubas. Matai, jos skliautuotos. Neįsivaizduoji, kaip jos raminamai veikia. Tu galėtum man pavydėti, kad neturi tokių skliautų, kurie tave apima.

Dažniausiai leidžiu mintims plaukti, drumzlėms nusėsti. Tai man labai svarbu – nusodinti drumzles. O kartais reikia pastangų kodifikuoti savo mintis.

Bet nepavydėk.

Aš – vienuolis, aš turiu būti vienas. Tu neturi tam teisės. Tu negali būti tik viena, turi būti su savo vyru, vaikais, kitais artimais žmonėmis. Bet, kai gali, pabūk viena, nebijok…

Aš anksti guluosi per dieną pavargęs. Bet dvyliktą valandą nakties keliuosi ir einu į bažnyčią. Pusę keturių – vėl keliuosi.

– Ką Jūs tada galvojate?

– Meldžiuosi, medituoju, džiaugiuosi, kai pro tamsų bažnyčios langą įslenka mėnesiena.

– Ar visuomet žinote, kur nukreipsite savo mintis, ar paleidžiate jas į laisvę?

– Dažniausiai leidžiu mintims plaukti, drumzlėms nusėsti. Tai man labai svarbu – nusodinti drumzles. O kartais reikia pastangų kodifikuoti savo mintis.

Nuotraukos autorius Gintaras Česonis

DALINTIS:
 
SPAUSDINTI
ŽMONĖS
Rubrikos: Informacija:
EkonomikaGamta ir augintiniaiGimtasis kraštasGynybaKontaktai
ĮdomybėsIstorijaKomentaraiKonkursaiReklama
Kultūra ir žmonėsLietuvaMokslas ir ITPasaulisReklaminiai priedai
Rinkimų maratonasSportasŠeima ir sveikataŠvietimasPrenumerata
Trasa#AUGULIETUVOJE#LEGENDOS#SIGNATARŲDNRPrivatumo politika
#ŠIMTMEČIOINOVACIJOSKarjera
Visos teisės saugomos © 2013-2018 UAB "Lietuvos žinios"