Siekdami užtikrinti geriausią Jūsų naršymo patirtį, šioje svetainėje naudojame slapukus (angl. cookies). Paspaudę mygtuką „Sutinku“ arba naršydami toliau patvirtinsite savo sutikimą. Bet kada galėsite atšaukti savo sutikimą pakeisdami interneto naršyklės nustatymus ir ištrindami įrašytus slapukus. Jei pageidaujate, galite kontroliuoti ir/arba ištrinti slapukus. Išsamesnė informacija čia https://www.aboutcookies.org/ Jei ištrinsite slapukus, jums gali reikėti rankiniu būdu pakeisti kai kurias parinktis kaskart, kai lankysitės interneto svetainėje, o kai kurios paslaugos ir funkcijos gali neveikti.

Paieška
LIETUVAGIMTASIS KRAŠTASISTORIJAEKONOMIKAKOMENTARAIPASAULISGYNYBAŠEIMA IR SVEIKATA
ŠVIETIMASKULTŪRA IR ŽMONĖSSPORTASGAMTA IR AUGINTINIAIĮDOMYBĖSMOKSLAS IR ITTRASAMULTIMEDIJA
ŽMONĖS

Ukrainietis, palaikęs Lietuvą kelyje į laisvę, neteko kariškio pensijos

 
Leonidas Tregubas./
Leonidas Tregubas./ Asmeninio albumo nuotrauka

Lietuvos Respublikos Seimas 2018-uosius metus yra paskelbęs Sąjūdžio metais. Šiemet sukanka 30 metų, kai buvo išrinkta Lietuvos Persitvarkymo Sąjūdžio iniciatyvinė grupė, įsteigtos Sąjūdžio rėmimo grupės miestuose ir rajonuose, įvyko Sąjūdžio Steigiamasis suvažiavimas, kuriame buvo patvirtintas Sąjūdžio Seimas ir išrinkta Sąjūdžio Seimo taryba. Šis masinis visuomeninis judėjimas apėmė visus socialinius sluoksnius, daugelio profesijų žmones. Sąjūdžio veikloje dalyvavo įvairių tautybių Lietuvos gyventojai.

Po mokyklos – į Vilnių

Leonidas Tregubas – žinomas Klaipėdoje žmogus, Tautinių kultūrų centro darbuotojas, Pabaltijo ukrainiečių asociacijos pirmininkas, Tautinių bendrijų tarybos narys. Jį dažnai galima pamatyti miesto, tautinių bendrijų renginiuose. Daugelį metų gyvendamas Lietuvos pajūryje, Leonidas suaugo su šiuo kraštu ir jį pamilo. Bekompromisinę pilietišką poziciją jis drąsiai reiškė Lietuvos Atgimimo metais, aktyviai dalyvavo Sąjūdžio veikloje.

Leonidas gimė Rytų Ukrainoje 1940 m. Šeima, joje dar augo sesuo, gyveno kaime, iš mažens vaikai buvo pratinami prie darbo. Prasidėjus karui, tėvas mobilizuotas į frontą. Grįžo namo 1946 m.

Berniukas gerai mokėsi mokykloje, mėgo sportuoti. Tokie paprastai pakliūdavo į akiratį karinių komisariatų, kurie turėjo planus siųsti jaunuolius į karo mokyklas. Į tokį akiratį pakliuvo ir Leonidas, nors paauglystėje ir nesvajojo tapti kariškiu, kaip kai kurie jo bendraamžiai.

Po nedidelių įtikinėjimų jaunuolis sutiko stoti į Vilniaus aukštąją priešlėktuvinės gynybos radijoelektronikos vadų mokyklą. Ją baigęs buvo paskirtas tarnauti viename iš karinių dalinių Šiaurėje, Archangelsko srityje. Ten praleido aštuonerius metus. „Negąsdino nei šaltis, nei taiga. Buvome jauni, kupini romantikos“, – tą laiką prisimena Leonidas. Vėliau tarnavo Kaliningrade, Rygoje. Tarnybos draugai, kaip pats sako, jį vertino už tiesumą, už tai, kad nepataikavo viršininkams.

Leonidas išėjo į pensiją 1986 m., ištarnavęs kariuomenėje 29-erius metus. Gavo neblogą kariškio pensiją. Jam tada buvo 46-eri. Argi tokiame amžiuje sėdėsi be darbo? Klaipėdoje įsidarbino viešbutyje. Dirbo šveicoriumi, liftininku, dispečeriu. „Šveicorius – viešbučio vizitinė kortelė“ – apie savo pareigas viešbutyje sako buvęs karininkas.

Ir šiandien, sulaukęs solidaus amžiaus, L. Tregubas – pasitempęs, sportiškas, elegantiškas, optimistiškai nusiteikęs. Klaipėdos viešbutis turėjo gerą vizitinę kortelę.

Su žmona Birute užaugino dvi dukteris – Nidą ir Daną.

Įtraukė Sąjūdis

Tapęs karo pensininku ir viešbučio tarnautoju, L. Tregubas nė negalvojo apsiriboti ramiu gyvenimu. Patys įvykiai jį įtraukė į savo verpetą. Prisiminkime tą laiką. Šalyje griaudėjo pertvarka, skambėjo šūkiai apie viešumą, demokratizaciją, naują politinį mąstymą.

„Pertvarka peraugo į tautinį atgimimą“, – devintojo praėjusio amžiaus dešimtmečio įvykius Lietuvoje vertina ukrainietis. Atgimimą jis sutiko, kaip pats sako, su dideliu entuziazmu. Tai nebuvo spontaniškas, emocijomis grįstas sprendimas. „Dar tarnaudamas Šiaurėje, prenumeravau ukrainietiškus laikraščius ir žurnalus, neatitrūkau nuo savo tautos kamieno. Lietuvių siekiai man buvo suprantami“, – teigia Leonidas.

Nuo pat Sąjūdžio įsikūrimo jis lankė jo organizuojamas akcijas, buvo Sąjūdžio Seimo narys, Sąjūdžio Klaipėdos miesto tarybos narys. Leonidas prisimena, kaip jis su žmona ir dukterimis, įsėdę į šeimos Žigulius, vyko į Baltijos kelią.

O miesto Vasaros estradoje mitinge, vykusiame iškart po Kovo 11-osios ir kuriame dalyvavo apie 25 tūkst. žmonių, Leonidas pasakė ugningą kalbą, deklamavo Taraso Ševčenkos eiles. Oratorių buvo daug. Tačiau žmonės atsistoję ilgai plojo tiktai jam. Argi tai galima pamiršti?

Įsikūrė Hromada

Demokratinės permainos, lietuvių tautinis atgimimas paskatino ir kitų tautų atstovus, gyvenančius Lietuvoje, burtis, sugrįžti prie savo ištakų, prisiminti nacionalines vertybes.

1989 m. įsikūrė Lietuvos ukrainiečių bendrija (ukrainietiškai – Hromada). L. Tregubas buvo vienas iš jos steigėjų. O po savaitės jis surinko savo tautiečius Klaipėdoje, įkūrė bendrijos skyrių ir buvo išrinktas jo pirmininku. Šias pareigas ėjo iki 2000-ųjų.

Šiuo metu Leonidas yra Pabaltijo ukrainiečių asociacijos pirmininkas. „Tai Klaipėdos krašto ukrainiečių susivienijimas. Mūsų veikla – kultūrinė-švietėjiška“, – patikslina jis.

Įkūrę bendriją, ukrainiečiai ėmėsi darbo. Išsinuomavo nedideles patalpas. Netrukus, 1991 m., Klaipėdoje atidarė savo vaikams sekmadieninę mokyklą, kurioje buvo mokoma ukrainiečių kalbos, supažindinama su tautos istorija, tradicijomis, papročiais. Pradėjo leisti nedidelį laikraštėlį apie bendrijos veiklą, nušvietė jame kultūros įvykius. Be to, kiekvieną mėnesį išeina „Ukrainiečių kalendorius“. Jame rašoma apie žymius Ukrainos istorijos ir kultūros veikėjus bei įvykius. „Beveik visada randame ryšį su Lietuva“, – teigia Leonidas.

Kasmet pagerbiamas ketvirtame praėjusio amžiaus dešimtmetyje kruvino Stalino režimo vykdyto Ukrainoje genocido – Holodomoro – milijonų žmonių aukų atminimas. S. Daukanto aikštėje yra memorialas komunistinio režimo represijų aukoms atminti. „Bendrija kreipėsi į Klaipėdos miesto savivaldybę, Politinių kalinių ir tremtinių sąjungą, kad jame būtų atidengta atminimo lenta Holodomoro aukoms atminti. Toks leidimas buvo gautas. Apskritai visur sutinkame palankų požiūrį į bendrijos pageidavimus“, – sako L. Tregubas.

Kad ir toks faktas. Jam rūpėjo, jog mieste atsirastų daugiau ženklų, kurie primintų Ukrainą. Klaipėda turi karilioną, kuriuo atliekamos įvairios melodijos. Jas groja Kęstutis Kačinskas ir Stanislovas Žilevičius. Jie Leonido paprašyti mielai sutiko ukrainiečiams svarbiomis dienomis skambinti jų nacionalinės muzikos kūrinius.

2014 m. minint lietuvių literatūros klasiko Kristijono Donelaičio 300-ąsias ir ukrainiečių poeto Taraso Ševčenkos 200-ąsias gimimo metines, L. Tregubo iniciatyva pasodinti penki ąžuoliukai.

„Paskutinis represuotas“

Bet grįžkime į praėjusio amžiaus paskutinį dešimtmetį. L. Tregubo pilietinei pozicijai ne tik plojo daugiatūkstantinė minia, bet ir atidžiai ją sekė tie, kuriems ji buvo tarsi ašaka, įstrigusi gerklėje. Jie smogė iš pasalų.

Apie tai, kad jam atimta kariškio pensija, Leonidas sužinojo visai atsitiktinai. Jokio oficialaus pranešimo, dėl ko atimta pensija, kokiu pagrindu, jis niekada nėra gavęs. „Matyt, už išdavystę. Bet ką aš išdaviau. Aš nuo dvidešimties metų sąžiningai tarnavau tai valstybei. Atsitiktinumas ar ne, bet pensija man buvo nutraukta mokėti 1991 m. sausio 26-ąją, mano gimimo dieną SSRS ministrų tarybos nutarimu“, – sako Leonidas.

Palyginkime šią datą su įvykiais, kurie netrukus įėjo į istoriją. Sovietinė imperija jau artėjo prie savo bedugnės krašto. Jos vyriausybė, tarsi nebūtų jai svarbesnių reikalų, randa laiko spręsti pensininko iš tolimos Klaipėdos klausimą.

Tai buvo 1991-aisiais metais. Dar iki rugpjūčio karinio pučo Maskvoje. Leonidas kartą sutiko gatvėje pažįstamą žmogų, kuris pasakė jam netikėtą naujieną. Viename Rusijos laikraštyje išspausdinta žinutė, kad jam, Leonidui Tregubui, neva už antivalstybinę veiklą atimta kariškio pensija.

L. Tregubas, įpratęs prie kariškos tvarkos, šiek tiek palaukė ir kreipėsi pagal instanciją, t. y. į Klaipėdos miesto karinį komisariatą. Šie sovietiniai teritoriniai kariniai organai dar egzistavo jau nepriklausomoje Lietuvoje. Komisaras Lukošius apsimetė naivuoliu arba, kalbant jaunimo žargonu, – „šlangu“. Kažką girdėjęs. „O juk jis pats kartu su kai kuriais karo pensininkais, šitais vakarykščiais žmonėmis, rašė, kaip Stalino laikais, skundus apie mane, mano visuomeninę veiklą, skundė, kad aš palaikiau Lietuvos ir Ukrainos nepriklausomybės siekį“, – teigia Leonidas.

Kitas žingsnis – laiškas į respublikinį karinį komisariatą, kuris net nesiteikė atsakyti. Nesulaukęs atsakymo iš Vilniaus, L. Tregubas laišku kreipėsi į patį M. Gorbačiovą, tuometį gynybos ministrą D. Jazovą, prašydamas paaiškinti, dėl ko jam atimta pensija ir prašė ją atstatyti. „Tačiau nesižeminau, nemaldavau. Reikia pripažinti, iš Maskvos bent gavau atsakymą, kuriame buvo parašyta, kad atstatyti pensijos nėra galimybės. Apie tai, kodėl ji atimta, – nė žodžio“, – prisimena L. Tregubas.

„Aš matyt esu vienas iš paskutinių, kuriuos už įsitikinimus represavo sovietinis režimas, – sako Leonidas. Pasak jo, Lietuvoje jis ne vienintelis, kuriam už pilietinę poziciją buvo atimta kariškio pensija.

Jais pasirūpino atsikūrusi Lietuvos valstybė. Visų, tarnavusių sovietinėje kariuomenėje, taip pat ir L. Tregubo, tarnybos laikas buvo įskaičiuotas į darbo stažą. Tokiu būdu bendras Leonido darbo stažas, įskaitant darbą viešbutyje, – daugiau kaip 40 metų. Tiesa, pensija nedidelė. Bet L. Tregubas gyvenimu nesiskundžia, kaip daugelis yra įpratę Lietuvoje.

DALINTIS:
 
SPAUSDINTI
ŽMONĖS
Rubrikos: Informacija:
EkonomikaGamta ir augintiniaiGimtasis kraštasGynybaKontaktai
ĮdomybėsIstorijaKomentaraiKonkursaiReklama
Kultūra ir žmonėsLietuvaMokslas ir ITPasaulisReklaminiai priedai
Rinkimų maratonasSportasŠeima ir sveikataŠvietimasPrenumerata
Trasa#AUGULIETUVOJE#LEGENDOS#SIGNATARŲDNRPrivatumo politika
#ŠIMTMEČIOINOVACIJOSKarjera
Visos teisės saugomos © 2013-2018 UAB "Lietuvos žinios"