Siekdami užtikrinti geriausią Jūsų naršymo patirtį, šioje svetainėje naudojame slapukus (angl. cookies). Paspaudę mygtuką „Sutinku“ arba naršydami toliau patvirtinsite savo sutikimą. Bet kada galėsite atšaukti savo sutikimą pakeisdami interneto naršyklės nustatymus ir ištrindami įrašytus slapukus. Jei pageidaujate, galite kontroliuoti ir/arba ištrinti slapukus. Išsamesnė informacija čia https://www.aboutcookies.org/ Jei ištrinsite slapukus, jums gali reikėti rankiniu būdu pakeisti kai kurias parinktis kaskart, kai lankysitės interneto svetainėje, o kai kurios paslaugos ir funkcijos gali neveikti.

Paieška
LIETUVAKOMENTARAIPASAULISEKONOMIKASPORTASĮDOMYBĖSGIMTASIS KRAŠTASISTORIJA
ŽMONĖSGAMTA IR AUGINTINIAIŠEIMA IR SVEIKATAMOKSLAS IR ITKULTŪRAŠVIETIMASGYNYBAPOPIEŽIAUS VIZITASMULTIMEDIJA
ŽMONĖS

Tylos maestro

 
2018 04 04 18:25
Gruzinų kompozitoriaus Giya Kanchelio kūriniai žinomi visame pasaulyje.
Gruzinų kompozitoriaus Giya Kanchelio kūriniai žinomi visame pasaulyje. Organizatorių nuotrauka

Septynių simfonijų ir nesuskaičiuojamos gausybės orkestrinių ir kamerinių kūrinių, filmų garso takelių autorius Giya Kanchelis yra atpažįstamas ir neįgudusio klausytojo – jo kūryba specifinė, išaugusi iš gruziniškosios tradicijos.

Aštuoniasdešimt dvejų iš Tbilisio kilęs kompozitorius dažnai pavadinamas „tylos maestro“. O jis pats labiau linkęs kalbėti apie „skambančią tylą“ – nuostabų reiškinį, kuris tarsi sustabdo laiką.

Pokalbis su kompozitoriumi publikuotas britų dienraštyje „The Guardian“ pasisuko gan netikėta linkme: nuo tylos peraugo į belaikę erdvę, nuo muzikos – prie gėrio ir blogio problematikos.

G. Kanchelis 1963-iaisiais baigė Tbilisio konservatoriją. 1971-aisiais buvusioje savo Alma Mater įsidarbino orkestruotės dėstytoju. Taip pat jam yra tekę pabūvoti Rustavelio dramos teatro Tbilisyje muzikinės dalies vedėju.

1991-aisiais gavęs Vokietijos akademinio fondo (Deutscher Akademischer Austauschienst) stipendiją G. Kanchelis iš Tbilisio persikėlė į Berlyną.

Nuo 1995-ųjų Karališkojo flamandų filharmonijos orkestro kvietimu gyvena Antverpene (Belgija). Šiandien kompozitoriaus kūriniai žinomi visame pasaulyje. 1999 –aisiais kompozitorius viešėjo Lietuvoje, pristatė kūrinio „Abei ne viderem“ fortepijonui ir styginiams premjerą.

– Dažnai kalbate apie tai, jog tyla yra labai svarbi, – tiek muzikoje, tiek gyvenime. Teigiate, kad pirmiausia ji turi užgimti mūsų viduje. Gyvenant megapoliuose daugeliui nepavyksta šito pasiekti. Kaip Jūs atrandate savo tylą?

– Absoliučios tylos nėra. Ten, kur gyvenu ir dirbu, pakankamai tylu. Kai su žmona rinkomės būstą Antverpene – didžiausią dėmesį kreipėme į triukšmo lygį. Buvo svarbu, kad šalia nebūtų didelio judėjimo, gatvės ir automobilių spūsčių. Apskritai, kuo esi vyresnis, tuo triukšmas neatskiriamesnis: jis tarsi tampa gyvenimo dalimi. Vaikiškas klegesys labai malonus. Nemanau, kad ieškau tylos ar ją atrandu. Paprasčiausiai mano kuriamoje muzikoje ji vyrauja – yra dinamiška.

„Kuo esi vyresnis, tuo triukšmas neatskiriamesnis: jis tarsi tampa gyvenimo dalimi.“

Esate bendradarbiavęs su garsiais muzikais: vokiečių dirigentu Kurtu Masuru, latvių smuikininku Gidonu Kremeriu, pasaulinio garso violončelininku, dirigentu, Mstislavu Rostropovičiumi... Ar lengvai atrandate sutarimą, kas jums svarbiau – interpretavimo laisvė ar tikslus jūsų parašytų gaidų perskaitymas?

Labai pasisekė, kad pirmiesiems mano simfoniniams kūriniams dirigavo gruzinų dirigentas Jansugas Kakhidze. Susidarė toks įspūdis, kad jis yra ne tik dirigentas, bet ir simfonijų bendraautorius. Turimai medžiagai suteikė formą, taip pasiekdamas puikių rezultatų. Vėliau, aišku, yra tekę bendradarbiauti su didžiais dirigentais ir solistais, bet užvis svarbiausia – jausti tą bendros autorystės jausmą.

Su dirigentu Vladimiru Jurowskiu sieja ilgametė draugystė. Kai susipažinome, jis buvo dar visai jaunas. Abu tuo metu gyvenome Berlyne (jo šeima ten liko iki šiol). Džiaugiuosi, kad jaunojo Volodios kompaktinėje plokštelėje skamba mano kurtas kūrinys, kuris jo karjeroje buvo pirmasis. Nuo to laiko juo visiškai pasitikiu. Šis muzikas turi tikrą dovaną.

– Teko girdėti, kad Jums nesvetimos kūrybinės kančios, o muzikos rašymo procesas – neįtikėtinai sudėtingas. Kančia – kūrybiškumo šaltinis ar aklavietė?

– Dirbu kompozitoriumi daugiau nei pusę amžiaus, kaip sakoma, nesėdžiu sudėjęs rankų, procesas vyksta. Yra sunku, visgi norėųsi, kad šito klausytojai nepajustų. Jiems turi atrodyti, kad viskas einasi lengvai, nors taip ir nėra.

Iš kitos pusės, niekada nepervertinau savo galimybių. Realiai žiūriu į tai, kas vyksta. Nors mano muzika šiandien yra paklausi, negali žinoti kas bus vėliau. Jei išliks reikalinga, reiškias neišmatuojamas viso gyvenimo triūsas davė kažkokių vaisių. Niekada nežinai, ar muzika sulauks solistų, dirigentų dėmesio. Visada pavydėjau tiems kolegoms, kurie jaučia užtikrintumą ateitimi.

– Bet į ateitį žvelgiate optimistiškai?

– Negaliu žiūrėti optimistiškai, stebėdamas tai, kas vyksta mūsų planetoje. Mano manymu, globali pasaulio padėtis ryškiai blogėja. Išrinkome naują Jungtinių Amerikos Valstijų prezidentą – visi susimąsto apie tai, kas ir kaip bus. Turkijos prezidentas neseniai gavo absoliutų carte blanche. Rusiją jau septyniolika metų valdo vienas ir tas pats žmogus. Visa tai kelia nerimą.

– Ar šitame politiniame kontekste – muzika turi galios ką nors pakeisti?

– Jeigu muzika galėtų kam nors, kuo nors padėti, užtektų Johano Sebastiano Bacho kūrinių. Tačiau jau praėjo šitiek laiko, ar ji padėjo?

– Tikiu, kad taip.

– Kuo?

– Yra žmonių, kuriems muzika turi didelės reikšmės. Ji padeda tuo, kad kartais mus išgelbėja nuo pačių savęs. O daugelis politikų, matyt, J. S. Bacho nėra klausęsi...

– Nenorėčiau priminti, kad Antrojo pasaulinio karo metais, žmogus, kuris įkūrė koncentracijos lagerius mėgo Mocartą...

– Išeitų, kad nei J. S. Bachas nei Mocartas neturi jokios jėgos?

– Nežinau. Gali būti, kad muzika gali suteikti vilties, bet... Jei ji puikiai sugrota, neša savyje neįprastą grožį, gelmes – net ir tada jos paveikumas nėra ilgaamžis. Ji jungia tik kurį laiką, kol žmonės jos klausosi.

– Gal muzika gali nugalėti blogį?

– Jeigu būtų tokių pavyzdžių, tada galėčiau pasakyti, kad taip. Deja, blogis tampa vis labiau rafinuotas, gėris nesugeba atsilaikyti prieš jį.

Visgi man regis, kad muzika geba keisti žmones. Tyla, kuri joje skamba, leidžia pajusti naują gyvenimą. Tai panašu į meditaciją arba į trumpalaikį nušvitimą.

Tačiau pažvelkite kokia muzika šiandien mėgaujasi visuomenė... Technologijos teikia nepaneigiamą naudą, bet tuo pačiu ir bukina ištisas kartas. Kompiuteriniai žaidimai nepakeičia knygų skaitymo, o vaikus atitraukti nuo ekranų – misija neįmanoma.

– Kalbama, kad kai Jūs atėjote į šį pasaulį atsinešėte pranašystę, kad tapsite muziku, būsite laimingas žmogus.

Tai žinau iš savo sesers, kuri už mane vyresnė. Akušerė mano mamai pasakė, kad aš užsiimsiu muzika. Sprendė pagal ausų formą ir ilgus pirštus. Kaip Jūs manote, pranašystė išsipildė?

Taip, tapau kompozitoriumi, ir save laikau absoliučiai laimingu žmogumi. Turėjau nuostabius tėvus, radau antrąją savo pusę, su kuria kartu esame jau penkiasdešimt metų. Turiu dvi atžalas, keturis anūkus. Esu sveikas ir darbingas. Ar egzistuoja dar didesnė laimė?

DALINTIS:
 
SPAUSDINTI
ŽMONĖS
Rubrikos: Informacija:
EkonomikaGamta ir augintiniaiGimtasis kraštasGynybaKontaktai
ĮdomybėsIstorijaJurgos virtuvėKomentaraiReklama
KonkursaiKultūraLietuvaMokslas ir ITReklaminiai priedai
PasaulisPopiežiaus vizitasSportasŠeima ir sveikataPrenumerata
ŠvietimasTrasaŽmonės#ATEITIESLYDERIAIPrivatumo politika
#AUGULIETUVOJE#LEGENDOS#SIGNATARŲDNR#ŠIMTMEČIOINOVACIJOSKarjera
Visos teisės saugomos © 2013-2018 UAB "Lietuvos žinios"