Siekdami užtikrinti geriausią Jūsų naršymo patirtį, šioje svetainėje naudojame slapukus (angl. cookies). Paspaudę mygtuką „Sutinku“ arba naršydami toliau patvirtinsite savo sutikimą. Bet kada galėsite atšaukti savo sutikimą pakeisdami interneto naršyklės nustatymus ir ištrindami įrašytus slapukus. Jei pageidaujate, galite kontroliuoti ir/arba ištrinti slapukus. Išsamesnė informacija čia https://www.aboutcookies.org/ Jei ištrinsite slapukus, jums gali reikėti rankiniu būdu pakeisti kai kurias parinktis kaskart, kai lankysitės interneto svetainėje, o kai kurios paslaugos ir funkcijos gali neveikti.

Paieška
LIETUVAKOMENTARAIPASAULISEKONOMIKASPORTASĮDOMYBĖSGIMTASIS KRAŠTASISTORIJA
ŽMONĖSGAMTA IR AUGINTINIAIŠEIMA IR SVEIKATAMOKSLAS IR ITKULTŪRAŠVIETIMASGYNYBAPOPIEŽIAUS VIZITASMULTIMEDIJA
ŽMONĖS

Tris kartus „Geležinės valios karys“

 
Vyr. ltn. Domas Laukaitis
Vyr. ltn. Domas Laukaitis

Po tarptautinio pagarbos bėgimo „Gyvybės ir mirties keliu“, skirto 1991 m. sausio 13 d. žuvusiems Lietuvos laisvės gynėjams atminti, tradiciškai buvo pasveikinti ir statulėlėmis „Geležinės valios karys“ apdovanoti stipriausieji sausumos pajėgų kariai. Šis apdovanojimas – tai įvertinimas už daugiau nei maksimaliu rezultatu išlaikytą karinio fizinio pasirengimo testą, kurį sudaro atsispaudimai ir 3 km bėgimas. Šiemet „geležinės valios kariu“ jau trečius metus iš eilės buvo tituluotas Juozo Vitkaus inžinerinio bataliono sprogmenų neutralizavimo kuopos vado pavaduotojas vyr. ltn. Domas Laukaitis. 

Dvidešimt aštuonerių metų vyr. ltn. D. Laulėmę testų rezultatai jam nulėmė aukščiausią nugalėtojų pakylą ir yra daugiau nei įspūdingi: 126 atsispaudimai, 114 atsilenkimų ir per 11.14 min. įveikti 3 kilometrai. Be abejo, tai ne atsitiktinumas, o kasdienių treniruočių rezultatas. Taigi tris kartus „Geležinės valios karys“ – kas jis?

„Tas pacanas iš 6-ojo namo su ta savo riedlente nuo kalno nežmonišku greičiu laksto“.
„Tas pacanas iš 6-ojo namo su ta savo riedlente nuo kalno nežmonišku greičiu laksto“.

Vyr. ltn. D. Laukaitį bataliono senbuviai pažįsta gana seniai. Jam apibūdinti žodyne gali pritrūkti epitetų. Tai – visada pasitempęs, pareigingas, motyvuotas, energingas ir humoro jausmo nestokojantis karininkas. Bendraujant su juo, laikas neprailgsta, atvirkščiai, jo visada trūksta, o sporto salėje vyr. ltn. D. Laukaičio pralinksminti bendraminčiai kartais juokais leipėdami negali net sportuoti.

Dar prieš gerą pusmetį pažadėjau, kad jeigu Domas trečią kartą iš eilės bus tituluotas „Geležinės valios kariu“, parašysiu straipsnį ir apie tokį puikų žmogų sužinos ne tik visa Lietuvos kariuomenė, bet ir civiliai šio žurnalo skaitytojai. Mano manymu, tai karys, kurio pavyzdys galėtų būti užkratas visiems, kuriems šiek tiek trūksta motyvacijos, patriotiškumo, kurie stokoja siekių, sako neturintys laiko ir t. t.

Sprogmenų neutralizavimo kuopos vadas kpt. Nerijus Alekna, paprašytas apibūdinti vyr. ltn. D. Laukaitį, įvardijo jį kaip pagrindinį įvairių kuopos laisvalaikio renginių sumanytoją. Anot kuopos vado, padalinyje karys yra tikras kultūrininkas ir yra atsakingas už visus ryšius bei renginius, žodžiu, už kuopos darbinę atmosferą. Paklausus nuomonės apie jį, kuopos vadas net nedvejodamas atsakė: „Jis yra motyvuotas, lojalus sistemai, Lietuvos valstybei.“

Kpt. N. Alekna taip pat atskleidė, kad civiliniame gyvenime Domas pirmiausia yra jaunas žmogus, kuris mėgsta ekstremalųjį sportą, gyvena čia ir dabar: „Yra žmonių, kurie smilksta, ir yra žmonių, kurie dega kaip žvakė. O vyr. ltn. D. Laukaitis yra tarsi autogenas (metalo suvirinimo arba pjovimo degiklis), kuris nuolat yra įkrautas. Jis toks žmogus: jo visur pilna, net nežinau, kada jis miega. Ar išvis miega.“

Kolegoms vyresnysis leitenantas šiek tiek papasakojo apie save ir neslėpdamas atskleidė, kas pastūmėjo sportuoti, kuo ypatingas jo laisvalaikis, taip pat pasidalijo paslaptimi, kaip tapti pačiu stipriausiu Lietuvos kariuomenės Sausumos pajėgų kariu.

– Kokie motyvai paskatino pradėti tarnybą kariuomenėje? Ar nesigailite priėmęs tokį sprendimą?

– Visą savo sąmoningą gyvenimą norėjau veikti ką nors tikslingo ir naudingo. Visų pirma sau, na, ir šiek tiek aplinkiniams. Mokykloje pirmūnas nebuvau. Dėl mano pavardės pirmosios raidės klasės dienyne visuomet buvau per viduriuką. Matyt, tai šiek tiek turėjo įtakos ir mano pažymiams: mano rezultatų vidurkis nebuvo deimantinis, veikiausiai medinis-vidutinis...

Laikui bėgant, su bendraklasiais pradėjome svarstyti, ką gyvenime būtų galima nuveikti iki kojas pakratysime. Pradinėse klasėse mergaitės norėjo būti princesėmis, o vaikinai – kosmonautais, tai jiems, akivaizdu, puikiai pavyko. Vėliau visiems parūpo žemiškesnės profesijos. Vieni norėjo būti medikais, kiti – vadybininkais, verslininkais, treti – sekti tėvelių pėdomis ir gaudyti vištas Anglijos laukuose. Na, o aš be galo vertinau ir mylėjau žemę, kuria į mokyklą kas rytą kulniuodavau apie 3 km, ir tebenorėjau veikti ką nors naudingo...

Ilgai sukau galvą, kokia profesija man tiktų ir patiktų. Kai buvau šeštaklasis, į Birštono gimnaziją (dar tada buvo Birštono vidurinė mokykla) atvyko kapitonas iš Generolo Jono Žemaičio Lietuvos karo akademijos (LKA) ir skaitė paskaitą apie karybos studijas akademijoje.

Kūnas palengvėjo, krūtinė prisipildė džiaugsmo, akys pradėjo blizgėti ir suktis kaip būgnai lošimo automate, smegenis užliejo palaima ir pajutau nušvitimą – supratau, kad man reikia į kariuomenę. Žinoma, nuo šeštos klasės iki studijų LKA buvo daug dvejetų, neigiamas metinis pažymys iš matematikos (dievinu mokytoją Romualdą Padvelskienę, linkėjimai jai!), praleistas matematikos valstybinis egzaminas, graudžiai kuklūs egzaminų rezultatai ir kiti romantiški dalykai...

Bet užsispyrimas ir velniškas noras nugali viską. 2009 m., net pačiam sunku patikėti, įstojau į LKA ir 2013-aisiais sėkmingai baigiau studijas. Šitaip pavyko ne darbą susirasti, ne veiklą, ne postą, o tarnybą ir gyvenimo būdą. Lygiai kaip nuo šeštos klasės svajojau apie kariuomenę, taip nemažiau nuo pat pirmojo kurso norėjau patekti tarp išminuotojų. Dabar tarnauju Sprogmenų neutralizavimo kuopoje, esu tarp jų. Tarp vyrų, kurie savo tarnybą matuoja ne pratybomis, o realiomis operacijomis, neutralizuotais sprogmenimis, „paskerstomis“ bombomis ir išgelbėtomis gyvybėmis. Labai didžiuojuosi ir džiaugiuosi galėdamas tarnauti kartu su pačiais geriausiais ir semtis iš jų patirties.

– Kaip pavyksta pasiekti tokių gerų fizinės parengties rezultatų? Gal turite kokią paslaptį?

– Kokia čia paslaptis – tiesiog papirkti kontrolieriai ir sukčiauju bėgdamas, nes kartais į asfaltą atsiremiu ir rankomis... O jei rimtai, man atrodo labai elementaru, bet kartu ir labai sunku tai paaiškinti žmogui, kuris sportą suvokia tik kaip 10 minučių bėgimą vieną kartą per mėnesį. Kai judi septynias dienas per savaitę (ne tik šiaip judi, bet kryptingai), tai ir rezultatas pasijunta be didesnių pastangų. Niekuomet nesiekiau statulėlių ar padėkų... Tiesiog sportuodamas atrandu ramybę ir jaučiuosi gerai, o rezultatai ir apdovanojimai – kaip magaryčios turguje.

„Karys, manyčiau, turi būti fiziškai tvirtas ir sumanus. Šios savybės ekstremaliojoje situacijoje padėtų išlikti ne tik pačiam, bet ir kolegai, kuriam gali prireikti patikimos pagalbos.“

– Kas paskatino sportuoti, kur slypi geležinės valios kaltininkas?

– Manau, kaltininkas esu aš pats ir mano susikurti stereotipai, kurie kam nors gali pasirodyti keisti ir nesuprantami. Turiu galvoje labai aiškų ir ryškų savo supratimą, kas yra vyras ir karys, ir savo nuostatomis stengiuosi vadovautis kasdienybėje. Matyt, straipsnis bus išskirtinai kariško pobūdžio, tad pasidalysiu mintimis, kaip suvokiu, kas yra karys, ir tai bus puikus atsakymas į klausimą, kas mane pastūmėjo praverti sporto salės duris. Karys, manyčiau, turi būti fiziškai tvirtas ir sumanus. Šios savybės ekstremaliojoje situacijoje padėtų išlikti ne tik pačiam, bet ir kolegai, kuriam gali prireikti patikimos pagal-bos. Kasdienėje veikloje labai daug laiko praleidžiame nosis įrėmę į kompiuterio ekraną. Tokia veikla visiškai neturi nieko bendra su manuoju kario suvokimu. Būti fiziškai pasirengusiam yra svarbiausia. Tai – mano, kaip kario, pirmenybinis dalykas. Juk ne ketvirčių ataskaitomis ar KTRA prezentacijomis priešą daužysiu.

Visuomet stengiuosi rasti laiko nueiti į sporto salę ir kartu su kolegomis ruoštis savo D dienai. Smagu, kad batalione, kuriame tarnauju, beveik visi kariai puikiai supranta gero fizinio pasirengimo svarbą, todėl susitinkame ne tik Outlook’e, bet ir sporto salėje tarp svarmenų ar prasilenkiame bėgiodami. Nesakau, kad visa tai, ką paminėjau, vienintelė priežastis, bet tikrai viena iš svarbiausių.

– Kur dažniausiai treniruojatės? Esate už patalpose įrengtų salių jaukumą, ar mieliau renkatės treniruotes gryname ore?

– Dažniausiai sportuoju po stogu, salėje, tačiau pati patalpa su jaukumu niekaip nesusijusi. Jaukumą sukuria į salę susirinkę žmonės. Aš juos vadinu salės benamiais. Jie visuomet siekia savo tikslo, žino, ko nori iš savo kūno. Jų veidai visada linksmi, jie noriai pokštauja, dalijasi patarimais. Mane tai be galo džiugina, todėl sporto salėje jaučiu neapsakomą jaukumą.

Nevengiu sporto ir po atviru dangumi. Gyvenu Birštone, kur yra nuostabus parkas su lauko treniruokliais, todėl bent 3 kartus per savaitę bėgu pakvėpuoti grynu oru ir praleidžiu po pora valandų su ausinėmis, klausydamasis puikios techno muzikos, „bendraudamas“ su apšarmojusiais skersiniais ir lygiagretėmis.

– Ar dažnai per treniruotes patiriate traumų?

– Nelygu kokių. Fizinių traumų, dėl kurių negalėčiau sportuoti, nesu patyręs. Kartais suskausta ranką, petį ar koją, bet tik tiek. Na, jei skauda koją, tai ta koja pati kalta, vadinasi, šiandien treniruosiu krūtinę ir tricepsus... Kalbant apie psichologines traumas, kartais su kolegomis pajuokaujame, kad į salę kasdien (ypač penktadieniais) renkasi tie, kuriuos mokykloje mušdavo, arba tie, kurie nuolat kamuojami nepilnavertiškumo komplekso. Tai tokios čia tos traumos...

– Sportuojate pagal iš anksto sudarytą planą?

– Žinoma, pagal planą, o kaip kitaip. Reguliari penkių dienų sporto programa. Visuomet stengiuosi laisvu laiku padaryti porą lankstumo pratimų (na, ne visada pavyksta...).

– Kokią sporto šaką mėgstate labiausia?

– Priklauso nuo to, kas esu – stebėtojas ar dalyvis. Labai nemėgstu komandinio sporto, bet mėgstu stebėti ledo ritulio ir motobolo varžybas. Na, o jei dalyvauti... Esu, kaip angliškai sakoma, downhill rider – nuokalnių raitelis. Tai ekstremali sporto šaka, kai žmonės motociklais ar dviračiais dideliu greičiu leidžiasi nuo pavojingų, specialiai šiam sportui pritaikytų kalnų. Taigi tiesiog dievinu greitąjį nusileidimą ilgąja riedlente – longboard downhill’ą, važiavimą su tam skirtu bagiu ar riedlente prisikabinus jėgos aitvarą – landboarding’ą, šuolius su spyruokliniais kojūkais – powerbocking’ą. Tai nėra populiarios sporto šakos Lietuvoje, bet itin artimos mano prigimčiai, be to, tai padeda po dienos darbų galvą išvėdinti. Smagu būtų pamėginti kaituoti (skraidyti aitvaru) virš jūros, dviračių downhill’ą, gal banglentę, burlentę... Tiesiog mėgstu ekstremalųjį sportą, kai reikia daug raumenų jėgos ir nepadaryti nė vienos klaidos. O jei suklysti, tuomet, mielasis, kruvinom alkūnėm ir veidu gulėk sau, apmąstyk, ar verta buvo.

– Kokie jausmai, kokios mintys sukosi galvoje, kai rankose laikėte pirmąją savo „Geležinės valios kario“ statulėlę?

– Buvau šiek tiek nustebęs: nejau niekas daugiau neįstengė ir nenusipelnė?! Buvo labai keista – nesu įspūdingo stoto ir raumenyno vyras, bet štai tau įvertinimas, sakyčiau, visiškai neplanuotas. Nors buvo keista, bet malonu.

– Kaip asmeniškai vertinate šį apdovanojimą? Ar „Geležinės valios kario“ statulėlė skatina motyvaciją?

– Ši statulėlė man reiškia, kad turiu dar vieną daiktą, nuo kurio retkarčiais turėsiu nupūsti dulkes, kad ant mano palangės dabar 36 cm2 mažiau vietos, nei buvo iki šiol. Ši statulėlė šiek tiek daugiau reikštų žmogui, kuris mažai sportuoja ir tik kokių nors antgamtinių jėgų ar šamanų padedamas išlaiko KFPT (Karių fizinio parengtumo testą) geriausiu rezultatu savo amžiaus grupėje – pasidėtų ją ant židinio ir eidamas miegoti kas vakarą pabučiuoti galėtų...

O man? Kolegų draugiškos pašaipos: „Ką, „Oskaro“ laureatas?“ Ir rankų paspaudimai... Štai kas man – vertybė.

– Gal turite patarimų „žaliems“? Kaip geriau pradėti treniruotis nuo nulio?

– Žaliems... Ar tai – kariams? Taip turiu. Patarimas – geriau pradėti treniruotis.

– Koks labiausiai įsimintinas per treniruotes matytas ar paties patirtas įvykis?

– Begalė įsimintinų atsitikimų sporto salėje įvyksta kasdien. Bet vienas buvo išskirtinis, tiesiog įspūdingas, kaip anglai sako, blockbuster. Ir dabar prisiminęs verkiu iš juoko. Ne paslaptis, kad neturėdamas ką veikti savaitgalį, atvykstu į salę pasportuoti. Sykį ten užtikau žavų sportininkių duetą pažįstamas damas. Buvo jos įsikomponavusios svarmenų fone.Viena jų – vadinamosiose staklėse, „kojų prese“, treniravo kojų raumenis. Praeidamas pastebėjau, kad ant staklių virbų, skirtų svarmenims kabinti, nėra svorio.

Kolega yra sakęs, kad kojų raumenys yra dideli, todėl norint juos tobulinti bei auginti reikia ir didesnio svorio. Aš didžio specialisto balsu pasakiau tai suplukusiai damai, kad užsidėtų svorio, o ji atsisuko į mane ir atšovė, kad sudėjo ant staklių tiek svarmenų, kiek tilpo, bet vis tiek nėra sunku. Dar kartą užmečiau akį į treniruoklio virbus – tušti. Mąsliai paklausiau, kur dėjo visus tuos svarmenis, gal ne apie tas stakles kalbame? Ji pirštu taikliai parodė į virbus, privirintus prie staklių rėmo. Tai buvo virbai, skirti padėti svarmenims atlikus pratimus. Žiūriu į tuos virbus ir man jau ašaros bėga... O kai pamačiau, kad ant tų virbų sunešti ir sukabinti patys sunkiausi svoriai iš visų salės kampų – pratrūkau. Jau vien mintis, kaip vargšelė neša sunkius „blynus“, kabina ant staklių ir stebisi, kaip čia tiek daug pakelia, mane verčia ašaroti kaip vaiką.

– Kaip leidžiate laisvalaikį? Gal išmėginote ką nors įdomaus ir tai galėtumėte pasiūlyti visiems?

– Tam gal atskiro straipsnio reikėtų. Jei glaustai, tai laisvalaikį leidžiu labai įvairiai, bet visuomet aktyviai. Jau ketverius metus nevartoju alkoholio. Tai smarkiai pakeitė įpročius, stipriai pakoregavo draugų skaičių ir privertė iš esmės pakeisti visą laisvalaikį. Kaip jau minėjau, užsiiminėju longboard downhill’u. Pasak vyresnio amžiaus žmonių, „tas pacanas iš 6-ojo namo su ta savo riedlente nuo kalno nežmonišku greičiu laksto“.

„Mėgstu keliauti po Lietuvą ir šiuo savo pomėgiu nušaunu net 3 zuikius: pirma, patenkinu norą keliauti, antra, keliaudamas visuomet ieškau naujų stačių ir gerai išasfaltuotų kalvų, trečia, esu svetainės Geocaching.com narys, todėl visuomet stengiuosi pasiimti visus lobius, kurie tik yra pakeliui.“

Mėgstu keliauti po Lietuvą ir šiuo savo pomėgiu nušaunu net 3 zuikius: pirma, patenkinu norą keliauti, antra, keliaudamas visuomet ieškau naujų stačių ir gerai išasfaltuotų kalvų, trečia, esu svetainės Geocaching.com narys, todėl visuomet stengiuosi pasiimti visus lobius, kurie tik yra pakeliui.

Taip pat turiu namą Birštone, o kai turi namą, tai visuomet turi ką veikti. Todėl „dyko“ laiko nelabai turiu, stropiai viską planuoju ir stengiuosi patenkinti visus savo pomėgius ir užgaidas.

– Ko sieksite šiemet? Gal ką nors esate suplanavęs?

– Visuomet rimtai vertinu tikslus ir išbandymus – pradedant pastangomis neknapsėti per pasitarimus ir nelaikyti rankų kišenėse, baigiant noru pabandyti buriuoti ar išmokti kelis pole fitness’o (akrobatiniai pratimai, atliekami ant vertikalios standžios ašies arba stulpo) triukus.

Šiemet 9 mėnesiams išvykstu mokytis į Jungtines Amerikos Valstijas (JAV), manau, tai pagrindinis metų iššūkis. Dažnai nutinka taip, kad iššūkiai man nukrinta iš dangaus ir mielai juos priimu. Ką nors apie jų pobūdį pasakyti sunku, bet žinau, kad pastangos su jais susidoroti bus maksimalios. Kolegos minėjo, kad JAV kariuomenėje taip pat yra teikiami ženklai už puikų fizinį parengtumą... Hm... idėja!

Vyr. ltn. Domas Laukaitis su moksleiviais, atvykusiais į atvirų durų dieną Juozo Vitkaus inžinerijos batalione. 2017 m.
Vyr. ltn. Domas Laukaitis su moksleiviais, atvykusiais į atvirų durų dieną Juozo Vitkaus inžinerijos batalione. 2017 m.

– Kiekvienas turime svajonių, kokia būtų jūsiškė?

– Svajonės – slidus dalykas. Dažnai jas painiojame su gerai apgalvotu planu, tai jos ir išsipildo. Svajone laikau tai, kam išsipildyti realių prielaidų yra praktiškai tiek, kokia yra tikimybė, kad mane Sprogmenų neutralizavimo kuopos kuopininkas ant nugaros į štabą atneš. Taip dar nėra buvę... bet gal ir bus.

Svajonė... svajonė... Be galo sunku sugalvoti vieną ir pačią svarbiausią. Na, gal ir yra viena. Mano svajonė, gal daugiau labai stiprus noras, – kai būdamas 125 metų amžiaus gulėsiu lovoje, prieš „padžiaunant kerzus„, kad galvoje nesisuktų mintys: ko dar nepamačiau, kur dar nenuėjau, ko dar nepadariau, ir panašios.

Mano lietuvių kalbos mokytoja man sakė: „Domai, valgyk gyvenimą pilna burna.“ Visuomet stengiuosi taip daryti, šitaip siekiu savo svajonės išsipildymo.

– Gal kam nors norėtumėt ko nors palinkėti?

– Linkėjimai – svarbiausia straipsnio dalis, be jos – nė iš vietos. Pačius šilčiausius linkėjimus ir didelę padėką noriu išsakyti savo moterytei Rūtai, žmogui, kuris mane visuomet palaiko, kad ir ką aš daryčiau. Kaip grupės „Tie geresni“ dainoje „Combo“: „Griūni, keliesi jėėė... / Krauju kosėji, ji – lyg švyturys gyvenimo kely...“ Be Rūtos – niekaip, ačiū jai už neblėstančią kantrybę ir toleranciją.

Kitas svarbus asmuo, kuriam būtinai noriu padėkoti ir perduoti linkėjimų, tai mano kuopos kuopininkas Remigijus. Tik jis kartais būna man šviesa tunelio gale. Dar ir mano vadui Nerijui – be jo supratingumo sunkiai į salę suspėčiau ir veikiausiai nebūčiau tuo, kuo dabar esu. Be to, linkėjimai sporto salės kolektyvui, geležinių bicepsų savininkams Dainiui ir Tomui, trenerių štabui – Rimgaudui, Valdui ir visiems „žaliems“ štangos broliams, kad ir kur jie, kad ir kurioje salėje būtų. Stenkimės ir ryžtingais darbais, negailėdami jėgų, judėkime į priekį, nes kas kitas, jei ne mes, kas kitas, jei ne mes!..

Kpt. M. Ramanausko, vyr. lt. D. Laukaičio asmeninio albumo ir št. srž. D. Kalikausko nuotr.

DALINTIS:
 
SPAUSDINTI
ŽMONĖS
Rubrikos: Informacija:
EkonomikaGamta ir augintiniaiGimtasis kraštasGynybaKontaktai
ĮdomybėsIstorijaJurgos virtuvėKomentaraiReklama
KonkursaiKultūraLietuvaMokslas ir ITReklaminiai priedai
PasaulisPopiežiaus vizitasSportasŠeima ir sveikataPrenumerata
ŠvietimasTrasaŽmonės#ATEITIESLYDERIAIPrivatumo politika
#AUGULIETUVOJE#LEGENDOS#SIGNATARŲDNR#ŠIMTMEČIOINOVACIJOSKarjera
Visos teisės saugomos © 2013-2018 UAB "Lietuvos žinios"