Siekdami užtikrinti geriausią Jūsų naršymo patirtį, šioje svetainėje naudojame slapukus (angl. cookies). Paspaudę mygtuką „Sutinku“ arba naršydami toliau patvirtinsite savo sutikimą. Bet kada galėsite atšaukti savo sutikimą pakeisdami interneto naršyklės nustatymus ir ištrindami įrašytus slapukus. Jei pageidaujate, galite kontroliuoti ir/arba ištrinti slapukus. Išsamesnė informacija čia https://www.aboutcookies.org/ Jei ištrinsite slapukus, jums gali reikėti rankiniu būdu pakeisti kai kurias parinktis kaskart, kai lankysitės interneto svetainėje, o kai kurios paslaugos ir funkcijos gali neveikti.

Paieška
LIETUVAKOMENTARAIPASAULISEKONOMIKASPORTASĮDOMYBĖSGIMTASIS KRAŠTASISTORIJA
ŽMONĖSGAMTA IR AUGINTINIAIŠEIMA IR SVEIKATAMOKSLAS IR ITKULTŪRAŠVIETIMASGYNYBAPOPIEŽIAUS VIZITASMULTIMEDIJA
ŽMONĖS

Tomas Venclova: labiau už mane trolinamas tik Vytautas Landsbergis

 
2018 04 02 11:52
Rašytojas, vertėjas, publicistas Tomas Venclova. / 
Rašytojas, vertėjas, publicistas Tomas Venclova. /  Rasos Pakalkienės (LŽ) nuotrauka

Per renginį Vilniuje skambėjo rašytojo ir publicisto Tomo Venclovos kūryba, prisiminimai, kalbos apie poeziją, gyvenimą ir net anoniminius komentatorius. „Auditorija yra gana sudėtingas dalykas“, – pripažino T. Venclova. Ir teigė, kad pagrindinis jo principas – pasisakyti prieš tamsumą

Venclovų namai-muziejus praėjusią savaitę pakvietė į renginių ciklo „Vilniaus Kryžkelės: Rytų Europos Poezijos Forumas“ susitikimą su Tomu Venclova. Rašytojas skaitė savo vertimų, naujausios sukurtos poezijos, ankstesnių eilėraščių. Pasakojo apie kūrinius, savo gyvenimo epizodus, bendravo su susirinkusia publika, atsakinėjo į klausimus.

„Manau, kad tie mano rašiniai Lietuvos visuomenę šiek tiek paveikė, – teigė jis. – Pagrindinis mano principas yra pasisakyti prieš tamsumą.“

Dėl to nesijaudina

Per renginį rašytojas buvo paklaustas, kiek jam svarbus ryšys su auditorija, ar rūpi būti suprastam. Mat prie internetinėje žiniasklaidoje skelbiamų T. Venclovos nuomonių įvairiais klausimais komentaruose kyla pasipiktinimo bangos.

„Manau, kad tie, kurie rašo pasipiktinimo komentarus, mane labai gerai supranta. Tai kaip tik yra auditorija, į kurią aš ir taikau. Aš specialiai juos erzinu ir piktinu, – atsakė rašytojas. – Tačiau turiu pasakyti, kad paprastai anoniminiai komentarai pirmiausia būna vadinamasis trolinimas. Žmogus tiesiog plūstasi, nes tai nuramina kažkokius jo psichologinius kompleksus: „Tas kažkoks T. Venclova keliauja po pasaulį, yra Amerikos profesorius, o aš gaunu pensiją ir negaliu iš jos pragyventi. Tai aš apie jį parašysiu.“

T. Venclova teigė, kad labiau, negu jis, Lietuvoje trolinamas tik vienas žmogus – profesorius Vytautas Landsbergis. „Dėl to paties – kodėl jis toks garsus, įtakingas, o aš toks menkas“, – apie piktų komentatorių kompleksus sakė rašytojas.

Anot T. Venclovos, V. Landsbergis dėl to turbūt nesijaudina, jis irgi nemato reikalo imti į galvą.

„O tie žmonės, kurie su manimi sutinka, komentarų internete turbūt nerašo, – svarstė rašytojas. – Tačiau manau, kad jų yra daugiau, negu rašančiųjų tokius komentarus.“

T. Venclova prisiminė, kad kai rašė žydų klausimu, sulaukė tūkstančių antisemitinių komentarų, kai lenkų klausimu, buvo tūkstančiai antilenkiškų komentarų ir panašiai. „Tačiau kai sutinki žmogų gatvėje, dažnai net ir komplimentų išgirsti“, – teigė jis.

Todėl rašytojas padarė išvadą, kad auditorija yra gana sudėtingas dalykas.

„Manau, kad tie mano rašiniai Lietuvos visuomenę šiek tiek paveikė, – teigė jis. – Pagrindinis mano principas yra pasisakyti prieš tamsumą.“

Mažiau bijoti barbabų

Kai T. Venclova skaitė graikų poeto Konstantino Kavafio eilėraščio „Barbarų belaukiant“ savo vertimą, prisiminė kadaise, sovietmečiu, tai daręs Lietuvos rašytojų sąjungoje. Renginys buvo skirtas pilietinei poezijai. Kai T. Venclova perskaitė tas eiles, „visa Rašytojų sąjunga ir partinė vadovybė nusprendė“, kad čia ji išvadinta barbarais. „Tačiau klydo, nes eilėraštis turi kitokią prasmę – barbarais gąsdinama, o jie nepasirodo, potekstė – kad laikas mažiau bijoti“, – komentavo rašytojas.

Beje, per renginį T. Venclova prisiminė ir tai, kada kai emigravo, pirmuoju laikotarpiu buvo nelengva įsitvirtinti, tekdavo galvoti apie tai, ką rytoj turės valgyti, o ne apie kūrybą. Kurti pradėjo po kokių trejų metų, kai iš sovietų okupuotos Lietuvos pasitraukęs į Vakarus, įsitvirtino akademiniame pasaulyje, pradėjo dėstyti studentams.

Agitacinė poezija

T. Venclova pasakojo, kad dabar prie Kotore Adrijos jūros turi nedidelį butą. Ten jis būna vasaromis, kuria, leidžia laiką su šeima. Ten esančius gamtovaizdžius vadino gražiausiais pasaulyje. Poetas rašo eilėraščius, kuriose minimos tos vietos.

T. Venclova teigė, kad jam artimesnė tokia poezija, kokia buvo prieš 30–40 metų, o ne dabartinė. Ir pats taip teberašo.

„Sakykime, dabartinėje amerikiečių poezijoje yra daug agitacijos, kai bandoma paveikti adresatą, atitinkamai nuteikti, tarkime, kad pasipriešintų vienai ar kitai pasenusiai ideologijai. Kartais tai pavyksta, kartais – nelabai, – teigė rašytojas. – Mes tokios agitacinės poezijos turėjome tiek ir tiek. Tokia agitacinė buvo ir Salomėjos Nėries tarybinė poezija, tokia buvo ir Justino Marcinkevičiaus nepriklausomybinė poezija.“

Nuo žodžių debesies iki eilėraščio

T. Venclova atskleidė, kaip pats kuria eiles. „Dažniausiai rašau vasarvietėje Kotore prie Adrijos jūros, – pasakojo jis. – Ten yra du butai: vienas didokas, kuriame mano anūkai, marti ir žmona, kitas – žymiai mažesnis. Tame mažesniame užsidarau nuo ryto ir sakau, jog joks velnias čia nelįstų iki trečios valandos, tada išeisiu ir kad būtų kokie nors pietūs.“

Anot poeto, iš pradžių galvoje mirga žodžių debesis. Plaukia žodžiai, kuriuos jis fiksuoja. „Vienas žodis tempia kitą. Ar tai rimas atsiranda. Ar tai garsoveža. Atsiranda kažkoks turinys. Pagauni arba nepagauni tikrovės bruožus, – pasakojo. – Ir labai kamuojiesi. Murmi, murmi...“

T. Venclova prisipažino nemėgstąs, kad kas nors stebėtų jo kūrybos procesą. Nepatinka, kad trukdytų net namiškiai.

„Taip nuo dešimtos ryto iki trečios valandos po pietų išsilukštena strofa. Viena, galbūt dvi. Paprastai strofos būna painios, sudėtingos. Kur bus rimai, numatau iš anksto, beveik pačioje pradžioje, – tęsė pasakojimą poetas. – Taip debesį spraudi į formą. Kartais jis telpa, kartais – ne, šiek tiek pakeičia formą.“

Po pirmųjų strofų, anot poezijos kūrėjo, darosi gerokai lengviau. Tačiau vis vien kūrybą T. Venclova vadino labai sunkiu darbu, net katorga. „Kol pagamini vieną eilėraštį, prireikia kokių dešimt lapų, – paskaičiavo jis. – Iš pradžių puslapyje būna absoliutus chaosas, vėliau po truputį pradeda ryškėti eilėraštis. Tarsi valytum stiklą, o peizažas už jo darytųsi vis aiškesnis.“

Vis dėlto poetas teigė, kad kartais tarsi angelas nusileidžia ir padiktuoja.

Kalbėdamas apie savo kūrybos vertimus, kuriuos daro vertėjai, T. Venclova pasakojo, kad šie gauna už tai premijas, ir ironizavo, jog jam už originalią poeziją – nieko. „Ką darysi, teisybės pasaulyje nėra“, – su šypsena sakė rašytojas.

***

Tomas Venclova (g. 1937) – poetas, vertėjas, eseistas, publicistas, 2000 m. Lietuvos nacionalinės premijos laureatas. Vilniaus universitete baigė lituanistikos studijas, dirbo istorijos institute, dėstė VU. Debiutavo mokslo populiarinimo knyga „Raketos, planetos ir mes“ (1962 m.). Pirmoji poezijos knyga – „Kalbos ženklas“ (1972 m.).

Nuo 1976 m. – Lietuvos Helsinkio grupės narys. 1977 m. emigravo į JAV, nuo 1980 m. – Yale’io universitete New Havene slavų literatūros profesorius. Vakaruose buvo išleistas jo poezijos rinkinys „98 eilėraščiai“ (1977), susidedąs iš eilėraščių, buvusių „Kalbos ženkle“, ir niekur nespausdintos poezijos. 1978 m. už šį rinkinį jam buvo įteikta Vinco Krėvės literatūrinė premija. 1979 m. išleista jo poezijos vertimų knyga „Balsai“.

T. Venclova – Liublino universiteto garbės daktaras (1991), Lietuvos Respublikos ir Lenkijos Respublikos Seimų parlamentinės asamblėjos (2002) premijos laureatas. („Pasienio žmogus“, 2001), 2005 m. už knygą „Sankirta“ poetas gavo Jotvingių premiją.

Šiuo metu gyvena ir dirba New Havene (JAV).

T. Venclovos poezija priklauso disciplinuotos (arba įcentrinės) poezijos tipui. Tai „pertrūkis tikrovėje“, pasaulio išsakymas, chaotiškiems jo pavidalams suteikiant formą, įvardijant nematomus tikrovės ryšius. Kaip ir rusų akmeistus, poetą žavi realybės formos, kurios poetiniame pasaulyje tampa prasmės buveine. Kultūra, iš Antikos einanti jos tradicija („lotyniškas balsas pasaulio burnoj“) T. Venclovai yra tobulumo matas, poetinės kūrybos ištakos. Jo poezija yra metapoetiška; tai liudytų subtekstų bei intertekstų žaismas ir viena esminių kūrybos problemų – kalbos ir tikrovės santykis. Kalbos problema suteikia T. Venclovos kūrybai giliai slypinčią metafizinę plotmę.

(pagal tekstai.lt)

DALINTIS:
 
SPAUSDINTI
ŽMONĖS
Rubrikos: Informacija:
EkonomikaGamta ir augintiniaiGimtasis kraštasGynybaKontaktai
ĮdomybėsIstorijaJurgos virtuvėKomentaraiReklama
KonkursaiKultūraLietuvaMokslas ir ITReklaminiai priedai
PasaulisPopiežiaus vizitasSportasŠeima ir sveikataPrenumerata
ŠvietimasTrasaŽmonės#ATEITIESLYDERIAIPrivatumo politika
#AUGULIETUVOJE#LEGENDOS#SIGNATARŲDNR#ŠIMTMEČIOINOVACIJOSKarjera
Visos teisės saugomos © 2013-2018 UAB "Lietuvos žinios"