Siekdami užtikrinti geriausią Jūsų naršymo patirtį, šioje svetainėje naudojame slapukus (angl. cookies). Paspaudę mygtuką „Sutinku“ arba naršydami toliau patvirtinsite savo sutikimą. Bet kada galėsite atšaukti savo sutikimą pakeisdami interneto naršyklės nustatymus ir ištrindami įrašytus slapukus. Jei pageidaujate, galite kontroliuoti ir/arba ištrinti slapukus. Išsamesnė informacija čia https://www.aboutcookies.org/ Jei ištrinsite slapukus, jums gali reikėti rankiniu būdu pakeisti kai kurias parinktis kaskart, kai lankysitės interneto svetainėje, o kai kurios paslaugos ir funkcijos gali neveikti.

Paieška
LIETUVAKOMENTARAIPASAULISEKONOMIKASPORTASĮDOMYBĖSGIMTASIS KRAŠTASISTORIJA
ŽMONĖSGAMTA IR AUGINTINIAIŠEIMA IR SVEIKATAMOKSLAS IR ITKULTŪRAŠVIETIMASGYNYBAPOPIEŽIAUS VIZITASMULTIMEDIJA
ŽMONĖS

Svetingiausia Vilniaus gidė tiki – žmogui reikia stebuklo

 
2018 04 21 12:00
"Ar daugelis žino, kaip vadinasi katedra?" - klausiamai žvelgė Gabija Lunevičiūtė./Alinos Ožič nuotrauka
"Ar daugelis žino, kaip vadinasi katedra?" - klausiamai žvelgė Gabija Lunevičiūtė./Alinos Ožič nuotrauka

Vilniaus istorijų pasakotoja Gabija Lunevičūtė, kviečianti ekskursantus kartu pasivaikščioti po savo gimtąjį miestą, pripažinta svetingiausia 2017 metų Vilniaus gide. Ji – profesionali žurnalistė, ilgą laiką dirbusi radijuje ir televizijoje. Pašnekovė įsitikinusi: gido darbas daug kuo panašus į žurnalisto.

Principas esą toks pat: pasirenki temą, o jai narplioti pasitelki viso pasaulio informaciją. „Visai nesvarbu, atsistosi prie mikrofono, prieš kamerą ar tikrą auditoriją – interakcija yra. Žinoma, ne šimtatūkstantinė žiūrovų minia, o dvidešimt, trisdešimt žmonių. Tačiau matai akis, reakciją, gauni tiesioginių atsiliepimų, jauti ryšį“, – svarstė G. Lunevičiūtė, gide dirbanti šeštus metus.

„Anuomet padėkojau už gražias knygas, bet dingęs ar nedingęs Vilnius, – nebuvo labai svarbu. O dabar pusė sienų nukrauta knygomis apie Vilnių.“

Į gidų kursus (juos būtina baigti norint gauti licenciją) pačiai netikėtai ji nuėjo vedama smalsumo, pasigesdama tam tikros rutinos. „Gyvenime daug kas dėliojasi savaime, o ypač geriausi dalykai. Eidama į kursus net nenumaniau, kad kada nors dirbsiu gide“, – stebėjosi Gabija.

Kursuose susipažino su žmonėmis, kurie užsiėmė turizmu: sulaukė pasiūlymo rengti ekskursijas užsieniečiams – anglų, vėliau – ir ispanų kalba. Vis dėlto tai iškart netapo pagrindiniu užsiėmimu, tebuvo papildoma veikla, uždarbis.

„Mano kelyje daug atsitiktinumų, – sakė pernai svetingiausia Vilniaus miesto gide pripažinta G. Lunevičiūtė. – Šiandien turiu apie dvidešimt teminių maršrutų po Vilnių ir esu žinoma kaip „Savaitgalio ekskursijų“ organizatorė. Būtent taip iš pradžių pavadinau savo ekskursijų paskyrą, mat nesitikėjau, kad savaitgalis bus kiekvieną dieną – štai į ką galiausiai viskas išaugo. Su užsieniečiais tebedirbu, tačiau daugiausia apie Vilnių pasakoju vilniečiams.“

Vilniaus linijos

Vilniečiams, anot pašnekovės, įdomiausias – siurprizo elementas, naujas žvilgsnis į miestą. Jie gerokai nustemba, kai ne tik kokiame užkaboryje, bet ir pagrindinėje miesto gatvėje išvysta ir sužino tai, su kuo anksčiau nesusidurta, nors ir gyventa sostinėje šešiasdešimt metų, ir pro šalį žingsniuota šimtus kartų. Gabija – šviesaus atminimo prozininko Juozo Apučio anūkė – užsiminė, kad greitai turėtų pasirodyti pirmoji jos knyga apie Vilnių. Garbaus amžiaus sulaukusių vilniečių pasakojimai ir atsiminimai jau užrašyti.

Trisdešimt vienų mergina prisipažino tiesiog siurbianti informaciją, ją savaip išgyvenanti. Gabija pridūrė, kad prieš porą metų darbavosi vienoje Lietuvos radijo laidoje, rengė savaitinę programą apie Vilnių, remdamasi senų vilniečių atsiminimais.

„Tai nėra objektyvi realybė, prisiminimai – subjektyvūs, bet daug atskleidžiantys apie miestą. Kiekvienas žmogus turi savo gyvenimo maršrutą: kažkur ėjo į pasimatymus, verkė kai buvo liūdna, valgė skaniausius ledus mieste, kūrė namus... Per tuos asmeninius taškus ir brėžiamos Vilniaus linijos. Miesto istoriją sudaro ne pastatai, o žmonės“, – sakė G. Lunevičiūtė.

Neseniai Gabija Lunevičiūtė (dešinėje) pradėjo kviesti į pasakų apie Vilnių popietes, kai aptogiai įsitaisius kėdėse į miestą žvelgiama per jo legendų ir pasakų prizmę. Drauge - aktorė Elvyra Piškinaitė-Latėnienė. Jauniaus Ambrazevičiaus nuotrauka
Neseniai Gabija Lunevičiūtė (dešinėje) pradėjo kviesti į pasakų apie Vilnių popietes, kai aptogiai įsitaisius kėdėse į miestą žvelgiama per jo legendų ir pasakų prizmę. Drauge - aktorė Elvyra Piškinaitė-Latėnienė. Jauniaus Ambrazevičiaus nuotrauka

Visgi, anot jos, visi mūsų gyvenimo įvykiai, net ir patys smulkiausi, vyksta kokioje nors erdvėje, ne atvirame kosmose – yra susiję su tam tikromis vietomis. Kalbėdamasi su pašnekovais Gabija suprato – linijos kertasi. Viena moteris pasakojo vaikystėje pro savo namų langą mačiusi didžiulį carinį pastatą, turintį daug kaminų. Anuomet ji įsivaizdavusi, kad ten gyvena pasakų herojai: ragana, nykštukai, princesė ir elfai.

„Tada imi ir sutinki žmogų, kuris gyveno būtent tame name. Geografinė linija kertasi su kito žmogaus linija mieste, o jie vienas apie kitą nieko nežino. Atskiros istorijos, bet pastatas jas tarsi susieja. Visas miestas susijęs sujungtais kapiliarais – visų neišklausinėsi, bet... Būtų galima sudaryti žemėlapį“, – tikino pašnekovė.

Kaip gidė ji kelia sau daug klausimų, vis ieško atsakymų, kartais juos randa, o kartais lieka hipotezės. Tačiau į daugelį tų klausimų rasti atsakymai nėra svarbūs užsieniečiams. Tokiems, kurie čia atvažiuoja vienai dienai, o per kitas tris dienas aplanko visas Baltijos valstybes. „Turi jausti skirtumą, kai kalbi su čia gyvenančiu žmogumi ir, tarkim atvykusiu iš Malaizijos, kuris lankosi pirmą ir paskutinį kartą. Jam Vilniaus įkūrimo legenda bus kažkas visai naujo, ir tai verta pasakoti, o vilnietis kur kas reiklesnis“, – pabrėžė Gabija.

Šiandien Gabija turi apie dvidešimt teminių maršrutų po Vilnių ir yra žinoma kaip “Savaitgalio ekskursijų” organizatorė.Kestučio Pleitos nuotrauka
Šiandien Gabija turi apie dvidešimt teminių maršrutų po Vilnių ir yra žinoma kaip “Savaitgalio ekskursijų” organizatorė.Kestučio Pleitos nuotrauka

Pranašiška dovana

Baigusi mokyklą vos šešiolikos metų, ne iškart suprato, kuo nori tapti, kokią profesiją rinktis. Viena buvo aišku – matematike ar astrofizike nebus. Tačiau tai nereiškė, kad šios sritys G. Lunevičiūtei neįdomios, tiesiog nenorėjo sieti savo ateities su tiksliaisiais mokslais.

„Žmogui reikia stebuklo, kad galėtų įsiklausyti, pagalvoti apie save, savo patirtis ir būti šiek tiek laimingesnis.“

Niekada nestokojo kūrybinio polėkio, neprastai sekėsi bendrauti su žmonėmis, pasakoti. Žurnalistika tarsi sujungė šiuos gebėjimus. „Nežinojau, ką dirbsiu ateityje. Ir ligi šiol nesu iki galo tikra, – skambiai nusijuokė ji. – Nededu brūkšnio ties gidės darbu... Kol kas jo nežadu apleisti, bet nenustebčiau, kad po kelerių metų veiksiu ką nors visai kitką.“

Gabija taip pat yra baigusi vadybos mokslus, universitete dėstė elektroninio verslo ir komunikacijos disciplinas. Sekėsi gerai. Pašnekovė siejo tai su asmeninėmis savo savybėmis – jai visados patikę nukreipti, formuluoti uždavinius ir ieškoti būdų, kaip pateikti informaciją.

Asmeninio archyvo nuotrauka
Asmeninio archyvo nuotrauka

Viena aišku: pomėgis tyrinėti miestą neužkoduotas genuose. Tėvas – chirurgas, mama – psichoanalitikė. Gabija turi dvi jaunesnes seseris: Ūla yra psichologė, o jaunesnioji Rusnė baigė ispanų kalbą ir jau kelerius metus gyvena bei dirba Ispanijoje, Barselonoje.

Pažvelgus atgal, močiutės dovana, įteikta Gabijai prieš šešerius metus, buvo pranašiška. Vlado Drėmos knyga „Dingęs Vilnius“ arba poezijos rinktinė, kurią sudarė Aidas Marčėnas – „Iš Vilniaus į Vilnių“ šiandien itin praverčia ir yra labai reikalingos. „Anuomet padėkojau už gražias knygas, bet dingęs ar nedingęs Vilnius, nebuvo labai svarbu. O dabar pusė sienų nukrautos knygomis apie Vilnių“, – pasakojo Gabija, seniau itin nesidomėjusi miesto paslaptimis.

Mosteli į priešais esančią Vilniaus arkikatedrą. „Nereikia labai toli ieškoti nežinomų dalykų, užtenka apsižvalgyti aplinkui ir paklausti: ar pažįstame tai, kas lyg savaime žinoma, ir daug kartų matyta? Ar daugelis žino kaip vadinasi katedra? – klausiamai žvelgė ji. – Kas puošia jos frontoną? Kas pavaizduota frontono timpane?“

Ekskursantai gerokai nustemba, kai ne tik kokiame užkaboryje, bet ir pagrindinėje miesto gatvėje išvysta bei sužino tai, su kuo anksčiau nėra tekę susidurti.Asmeninio archyvo nuotrauka
Ekskursantai gerokai nustemba, kai ne tik kokiame užkaboryje, bet ir pagrindinėje miesto gatvėje išvysta bei sužino tai, su kuo anksčiau nėra tekę susidurti.Asmeninio archyvo nuotrauka

Ir tuoj paaiškina: Vilniaus Šv. Stanislovo ir šv. Vladislovo arkikatedros bazilikos frontoną puošia šv. Stanislovo, šv. Elenos ir šv. Kazimiero skulptūros. Katedros išorės akcentas – frontono timpane esanti kompozicija „Nojaus auka“, kurios centre pavaizduotas aukuras, abipus jo išdėstytos beveik dvigubo žmogaus aukščio Nojaus, jo žmonos ir kitų šeimos narių figūros. Ir išgelbėti gyvuliai, štai dešiniame kampe aiškiai matyti du šunys.

Gabija užduoda kitą klausimą: „Ką rankoje laiko šv. Elena?“ Pasirodo, vinis, kuriomis Kristus buvo prikaltas prie kryžiaus. Katalikų ir stačiatikių bažnyčių šventoji vienos piligriminės kelionės metu aplankė Palestiną, čia atliko kasinėjimus, jų metu atrado Kristaus kapavietę, vinis, ir Šventąjį Kryžių, ant kurio buvo nukryžiuotas Kristus.

O kiek įdomybių yra ne tik senamiesčio kiemuose, bet ir carinės statybos kvartaluose arba pramoniniuose rajonuose. G. Lunevičiūtė tikino, kad rinkti tyrinėjimo pobūdžio informaciją, ją analizuoti – nemenkas darbas. „Nesakau, kad savo jėgomis, be niekieno pagalbos negali sužinoti to, kas įdomu, rasti naujų faktų, bet tai užima daug laiko. Na, nebent pomėgį paversi darbu, kaip tai padariau aš“, – su optimistine gaidele balse sakė ji ir pridūrė, kad dalyvavimas ekskursijose – malonus laiko leidimo būdas, vis sužinai daug naujo.

Neseniai Gabija pradėjo kviesti į pasakų apie Vilnių popietes, per kurias patogiai įsitaisius kėdėse į miestą žvelgiama per jo legendų ir pasakų prizmę.

„Tiesiog norėjosi į miestą pažvelgti kitokiu žvilgsniu – per mitines būtybes, mistiką ir pakviesti į renginį įvairaus amžiaus žmones: ir vaikus, ir vyresnio amžiaus, kuriems sunkiau vaikščioti per miestą. O Vilniaus baziliskas – pabaisa ar mūsų nešvari sąžinė? – retoriškai klausė ji. – Suradome bendrą kalbą su aktore Elvyra Piškinaite-Latėniene. Tokioms istorijoms sekti reikia žmogaus profesionalo.“

Renginiai dažniausiai vyksta Čiurlionio namuose. „Tai galimybė susipažinti ir su svajinga Mikalojaus Konstantino Čiurlionio kūryba“, – tikino Gabija.

Taigi Elvyra seka pasaką, o publika jaukiai įsitaisiusi sėdi, kad galėtų ramiai įsijausti į tai, kas sakoma. Vėliau G. Lunevičiūtė tą pasaką paaiškina, pagrindžia faktais. „Pasakų ir fantazijų, tikrovės ir faktų simbiozė – įdomi. Nebūtina bandyti visko racionaliai paaiškinti. Žmogui reikia stebuklo, kad galėtų įsiklausyti, pagalvoti apie save, savo patirtis ir būti šiek tiek laimingesnis“, – dalijosi mintimis Gabija.

DALINTIS:
 
SPAUSDINTI
ŽMONĖS
Rubrikos: Informacija:
EkonomikaGamta ir augintiniaiGimtasis kraštasGynybaKontaktai
ĮdomybėsIstorijaJurgos virtuvėKomentaraiReklama
KonkursaiKultūraLietuvaMokslas ir ITReklaminiai priedai
PasaulisPopiežiaus vizitasSportasŠeima ir sveikataPrenumerata
ŠvietimasTrasaŽmonės#ATEITIESLYDERIAIPrivatumo politika
#AUGULIETUVOJE#LEGENDOS#SIGNATARŲDNR#ŠIMTMEČIOINOVACIJOSKarjera
Visos teisės saugomos © 2013-2018 UAB "Lietuvos žinios"