Siekdami užtikrinti geriausią Jūsų naršymo patirtį, šioje svetainėje naudojame slapukus (angl. cookies). Paspaudę mygtuką „Sutinku“ arba naršydami toliau patvirtinsite savo sutikimą. Bet kada galėsite atšaukti savo sutikimą pakeisdami interneto naršyklės nustatymus ir ištrindami įrašytus slapukus. Jei pageidaujate, galite kontroliuoti ir/arba ištrinti slapukus. Išsamesnė informacija čia https://www.aboutcookies.org/ Jei ištrinsite slapukus, jums gali reikėti rankiniu būdu pakeisti kai kurias parinktis kaskart, kai lankysitės interneto svetainėje, o kai kurios paslaugos ir funkcijos gali neveikti.

Paieška
LIETUVAGIMTASIS KRAŠTASISTORIJAEKONOMIKAKOMENTARAIPASAULISGYNYBAŠEIMA IR SVEIKATA
ŠVIETIMASKULTŪRA IR ŽMONĖSSPORTASGAMTA IR AUGINTINIAIĮDOMYBĖSMOKSLAS IR ITTRASAMULTIMEDIJA
ŽMONĖS

Sunkiausia užduotis – atrasti save

 
Dimitris Papaioannou./ J. Mommert nuotrauka
Dimitris Papaioannou./ J. Mommert nuotrauka

Pokalbis su režisieriumi, choreografu ir dailininku Dimitriu Papaioannou.

Poreikis tiesiogiai bendrauti su žiūrovu paskatino Dimitrį Papaioannou dailę iškeisti į scenos menus. Graikų režisierius, choreografas ir dailininkas, plačiai žinomas kaip 2004-ųjų Olimpinių žaidynių atidarymo ceremonijos organizatorius, gimė 1964 m. Atėnuose. Studijavo aukštojoje menų mokykloje ir anksti tapo pripažintu dailininku bei komiksų kūrėju. 1986 m. kartu su šokėja Angeliki Stellatou įkūręs Edafos šokio teatrą (Edafos Dance Theatre) atrado tikrąją meninės raiškos erdvę, kur dirbo septyniolika metų (iki 2002-ųjų). Būtent teatre Dimitriui Papaioannou kuriant vaizdus, pasakojant istorijas, pasirodant scenoje bei įkvepiant kitus geriausiai atsiskleidžia jo – dailininko, komiksų autoriaus, atlikėjo bei grupės vadovo – gebėjimai. Menininko spektakliuose dera šokis, fizinis teatras ir Vakarų vaizduojamojo meno istorija. Juose nėra žodžių, kartais nėra ir rūbų, kurie galėtų pridengti nuogą kūną.

Posūkis link avangardo tradicijos buvo ne mados imitacija, o bandymas atrasti kelią į save: kuo ilgiau aš ėjau šia kryptimi, tuo labiau prisimindavau savo šaknis, kurios vis labiau reiškėsi mano darbuose.

2017 m. gruodį teikiant Europos teatro ir „Naujosios teatro realybės“ premijas Dimitris Papaioannou pelnė specialųjį prizą, o prieš tai liepą jo naujausias spektaklis „Didysis tramdytojas“ („The Great Tamer“) buvo pristatytas tarptautiniame Avinjono teatro festivalyje. Kūrinys skatina tirti nežinomybę. Norint suvokti tapatybę, svarbu tarsi archeologui kasinėti praeitį, kultūrą – „išrauti save su šaknimis“. Nelinijinės struktūros pasakojime veikėjai leidžiasi į grožio ir malonės paieškų kelionę, kur riba tarp sapno ir realybės tampa perregima. O mizanscenose galima atpažinti nuorodas į Sandro Botticelli, Raphaelio, El Greco, Rembrandto, René Magritte’o ir kitų dailininkų kūrybą. „Didysis tramdytojas“ pristatytas Atėnuose, Amsterdame, Neapolyje, Barselonoje, Madride, Avinjone, Seule, Bazelyje, Stokholme, Taipėjuje, o gruodį gastroliavo Maskvoje, kur Kristina Matvijenko bei Ksena Babuškina kalbėjosi su Dimitriu Papaioannou. Pateikiame colta.ru ir „The Village“ publikuotų interviu fragmentus.

– Jaunystėje mokėtės iš žymaus JAV šokėjo Ericko Hawkinso, Marthos Graham vyro. Kaip ši patirtis paveikė jūsų šiandieninę veiklą, kurioje jungiate dramos teatrą, šokį ir vizualiuosius menus?

– Tada buvau aštuoniolikos metų ir tik pradėjęs domėtis šiuolaikinės choreografijos pasauliu. Hawkinsas, žinoma, smarkiai paveikė, tačiau dar stipresnė buvo žymaus eksperimentinio teatro „La MaMa E.T.C.“ pradininkės Ellen Stewart įtaka. Ji kūrė tai, ką galima būtų pavadinti daugiakultūriu teatru, telkdama aktorius iš skirtingų pasaulio šalių. Aš, pavyzdžiui, lankiau jos buto šokio pamokas. 9-ajame dešimtmetyje Niujorkas buvo performatyviųjų menų sostinė, kur, atvažiavęs iš Atėnų, patyriau kultūrinį šoką.

– Tuo laiku amerikiečių performeriai ardė ribas tarp skirtingų menų, o Ellen Stewart – ribas tarp įvairių kultūrų. Sprendžiant iš jūsų spektaklių, jums galėjo padaryti įtaką abu šie veiksniai.

– Turbūt taip. XX a. antrosios pusės JAV menas buvo paveiktas europietiškojo avangardo ir tai buvo jo stiprybė. Dabar viskas pasikeitė: Amerika nebeteko lyderės pozicijų, o pasaulinis performanso centras pasislinko į Rytus, į Aziją. JAV praleidau šešis mėnesius ir jie, žinoma, kardinaliai pakeitė mano gyvenimą. Tačiau reikėtų suprasti, kad tuo metu buvau dailininkas ir jau gana ilgai dirbau tradicinėje koordinačių sistemoje: drobė, aliejus ir t.t. Posūkis link avangardo tradicijos buvo ne mados imitacija, o bandymas atrasti kelią į save: kuo ilgiau aš ėjau šia kryptimi, tuo labiau prisimindavau savo šaknis, kurios vis labiau reiškėsi mano darbuose. Taip aš supratau, kad norint būti madingiausiam reikia išlikti savimi. O norint tapti tikru kosmopolitu nereikia iš visų jėgų stengtis būti šiuolaikiškam; svarbiausia – atrasti save. Nors tai, žinoma, yra sunkiausia menininko užduotis. Mene, man, pavyzdžiui, labai svarbu aktualizuoti harmonijos sampratą – vieną iš seniausių graikų vertybių. Žmogaus gyvenime viskas teka, kinta, todėl svarbu suprasti, kas šiandien yra harmonija ir kokios šios kategorijos metamorfozės įvyko XX a. pabaigoje ir XXI a. pradžioje.

– Tai labai netikėta tema, ypač avangardo tradicijai ištikimam menui, kuris bando apmąstyti katastrofišką XX a. patirtį.

– Aš netikiu harmonijos mitu, bet tikiu harmonijos galimybe, nepaisant prieštaringų formų, kurias ji šiandien įgyja. Paaiškinsiu savo mintį: naudojant klasikinio baleto kalbą, kuri daug amžių išliko harmonijos metafora, neįmanoma atverti šiuolaikiniam žmogui svarbių temų ir siužetų. Todėl naujos harmonijos paieškoms reikia pasitelkti visą sudėtingą šiuolaikinio meno priemonių arsenalą – būtent tai ir mėginu daryti savo spektakliuose.

– Graikija mums pirmiausia yra antika; su šiuolaikiniu jūsų šalies menu, išskyrus keletą vardų, esame menkai susipažinę. Ar stipriai jaučiatės susijęs su graikų kultūra?

– Mus formuoja pirmųjų gyvenimo metų aplinka – gamta, klimatas, žmonės, kultūra. Vaikystėje vaikščiodavau tarp marmuro griuvėsių, susidurdamas su jaunų žmonių kūnų fragmentais. Šie įspūdžiai labai mane paveikė. Šiandien aš dirbu su panašiais elementais, nes anksčiau juos matydavau beveik kasdien.

– Kūno dekonstrukcija – privalomas daugumos jūsų spektaklių elementas – taip pat iš graikiškos vaikystės?

– Šioje srityje mes dirbame dviem kryptimis: bandome preparuoti žmogaus kūną, skaidyti jį, taip pat iš skirtingų elementų sudėlioti žmogaus hibridą. Šios optinės iliuzijos atspindi šiuolaikinės žmonijos būties ir sąmonės būvį, praradusį vientisumą. Kartu tai priartina mus ir prie šiuolaikinės harmonijos supratimo. Ją sudaro patys įvairiausi žmogiški išgyvenimai, taip pat baimė ir siaubas. Be tamsos ir šviesos pusiausvyros harmonija neįmanoma.

– Ar šiandien teatras gali padėti žmogui?

– Šiandien, kaip ir prieš du tūkstančius metų, pagrindinė teatro užduotis – aiškinti žmogui pasaulio sandarą. Šia prasme teatras – tokia pati būtina institucija kaip ir ligoninė: kas gali būti svarbiau, nei sutelkti žmones ir suteikti jiems peno apmąstymams? Todėl savo kūriniuose antikos autoriai svarstė esminius žmogaus būties klausimus. Pavyzdžiui, ką reikėtų daryti įstatymui atsisukus prieš tave, kaip „Antigonėje“?

Šia prasme teatras – tokia pati būtina institucija kaip ir ligoninė: kas gali būti svarbiau, nei sutelkti žmones ir suteikti jiems peno apmąstymams?

– Kaip jūs kuriate? Ar turite įprastą spektaklio kūrimo metodą?

– Mane įkvepia gyvenimo magija, jos rakto neturiu, bet noriu atrasti. O kalbant apie procesą, yra du keliai. Pirmajame aš smulkiai įsivaizduoju būsimo spektaklio dramaturgiją ir scenografiją. Tada tiesiog reikia pasamdyti žmones, kurie įgyvendintų mano sumanymą; taip buvo, pavyzdžiui, „Medėjoje“. O antrajame kelyje apie būsimą darbą aš nieko nežinau, išskyrus technines aplinkybes, t. y. biudžetą ir galutinį terminą. Nuo to priklauso, kiek aktorių galėsiu pakviesti į spektaklį ir kiek kainuos jų darbas. Žmones renkuosi instinktyviai – svarbiausias kiekvienos konkrečios asmenybės įspūdis. Vėliau aš įkuriu dirbtuves ir atrenku patinkančias idėjas: mano funkcija – suaktyvinti aktorių fantaziją. Mes galime kurti mėnesius, kol „akimirkų bankas“ bus pilnas. O vėliau pereinu prie repeticijų ir tik pačioje pabaigoje suprantu, kokią formą įgyja spektaklis ir kokia jo ištarmė. Neslėpsiu, mano mylimiausias kelias – dirbti nežinant, kas iš to išeis; būtent rizikos zonoje, kur nėra kontrolės, galima atrasti kažką iš tiesų įdomaus.

– Taigi jūs teikiate pirmenybę kolektyvinei kūrybai, nors visada pats kuriate kostiumus ir scenografiją?

– Taip, žinoma.

– Jeigu teatrą laikysime socialinės kritikos instrumentu, ar egzistuoja etinės normos, ribojančios autoriaus valdžią? Ar pastangos nustebinti ir šių ribų ieškojimas, jūsų nuomone, yra susiję?

– Nemanau, kad ribos reikalingos. Greičiau visuomenei reikalingi menininkai, absoliučiai laisvi daryti, ką tinkami, ir pasiruošę būti vertinami iš šalies.

– Vertinami?

– Taip, manau, mums nereikia menininkų, kurie turi religinių ar etinių tabu, mums reikia drąsių menininkų, kurie yra pasiruošę, kad jų pačių karta ir trys vėlesnės kartos įvertintų jų veiksmus ir galbūt ketvirtoji atrastų juose genijus. Tokio pobūdžio ribos niekam neatneša naudos, jeigu tu kuri meną, ribos yra individualios: vienas menininkas provokuoja skandalą, kad taptų žymus, kitas nori išreikšti kažką, kas dar nebuvo išreikšta. Visuomenei reikia antrojo.

– Ar įmanoma, kad valstybė remtų teatrą jo necenzūruodama?

– Įmanoma. Tai patyriau Graikijoje. Žinoma, menas gali tarnauti propagandai, kaip mes jau žinome iš istorijos. Renesanso genijai kūrė po Bažnyčios sparnu, išreikšdami religinius interesus. Tokia situacija taip pat gali sukurti didį meną. Ir vis dėlto – kaip nuostabu, kai valdžia dosniai remia institucijas, kurios ją kritikuoja. Kodėl gi ne? Man atrodo, mes jau esame šiame etape. Svarbu suvokti, kad kritika palaiko visuomenės gyvybę. Todėl, manau, įmanoma, kad valstybė remtų antivyriausybinį meną, – tai būtų protingas jos žingsnis.

– Kokius jausmus sukelia jus supanti realybė ir dabarties laikas?

– Pagrindinis įspūdis – visur tampa pavojinga ir dažniausia tai vyksta dėl kvailo mačizmo, įsismelkusio į verslą ir politiką. Aš tikiuosi mirti anksčiau, nei pasaulis susidurs su šios kvailybės padariniais. Kvaili vyrai kelia pasaulinį kvailybės lygį, ir „trešas“ užgrobia valdžią. Tai savotiškai įdomu, bet tokia situacija reikalauja kažkokio santykio, o kokio – aš nežinau.

DALINTIS:
 
SPAUSDINTI
ŽMONĖS
Rubrikos: Informacija:
EkonomikaGamta ir augintiniaiGimtasis kraštasGynybaKontaktai
ĮdomybėsIstorijaKomentaraiKonkursaiReklama
Kultūra ir žmonėsLietuvaMokslas ir ITPasaulisReklaminiai priedai
Rinkimų maratonasSportasŠeima ir sveikataŠvietimasPrenumerata
Trasa#AUGULIETUVOJE#LEGENDOS#SIGNATARŲDNRPrivatumo politika
#ŠIMTMEČIOINOVACIJOSKarjera
Visos teisės saugomos © 2013-2018 UAB "Lietuvos žinios"