Siekdami užtikrinti geriausią Jūsų naršymo patirtį, šioje svetainėje naudojame slapukus (angl. cookies). Paspaudę mygtuką „Sutinku“ arba naršydami toliau patvirtinsite savo sutikimą. Bet kada galėsite atšaukti savo sutikimą pakeisdami interneto naršyklės nustatymus ir ištrindami įrašytus slapukus. Jei pageidaujate, galite kontroliuoti ir/arba ištrinti slapukus. Išsamesnė informacija čia https://www.aboutcookies.org/ Jei ištrinsite slapukus, jums gali reikėti rankiniu būdu pakeisti kai kurias parinktis kaskart, kai lankysitės interneto svetainėje, o kai kurios paslaugos ir funkcijos gali neveikti.

Paieška
LIETUVAKOMENTARAIPASAULISEKONOMIKASPORTASĮDOMYBĖSGIMTASIS KRAŠTASISTORIJA
ŽMONĖSGAMTA IR AUGINTINIAIŠEIMA IR SVEIKATAMOKSLAS IR ITKULTŪRAŠVIETIMASGYNYBAPOPIEŽIAUS VIZITASMULTIMEDIJA
ŽMONĖS

Skautu tapti nevėlu net rimtam „diedui“: „Geriausias atlygis – žibančios vaikų akys“

 
2018 08 13 17:53
Su sūnumi Nojum
Su sūnumi Nojum Asmeninio albumo nuotrauka

Skautų judėjimas daugeliui asocijuojasi su jaunimu, bet vilnietis Lietuvos Skautijos organizacijos narys Audrius Vainonis savo pavyzdžiu įrodo, kad atrasti savyje skautą ir pamilti šį judėjimą – niekada nevėlu. Dviejų jaunų skautų tėtis nusekė paskui vaikus į stovyklą ir joje rado džiaugsmą ir prasmę.

– Kiek jums buvo metų, kai atradote sau skautiją ir kaip tai nutiko?

– Tuo metu man buvo 40. O istorija paprasta: dukrą, kuriai buvo 8 metai, draugė pakvietė į skautų stovyklą. Išbuvo ji „Kernavės“ tunto stovykloje savaitę, grįžo pavargusi, bet kupina įspūdžių. Prisimenu, pasakė: „Noriu mėsos!“, pavalgė ir griuvo miegoti beveik parą.

Kitais metais „Kernavė“ į stovyklą pakvietė ir suaugusius, norinčius užsiimti su vaikais. Susidomėjau ne tik aš bet ir kiti tėčiai ir mamos. Tiesa, iš pradžių nieko neišmanėme apie skautiją, jos nuostatas ir tradicijas. Bet visgi mes – tėvai ir žinojome tokius „žemiškus“ dalykus, kad vaikas ir stovykloje turi būti pamaitintas ir aprengtas, kad kartais jis verkia ir jį reikia paguosti, o kartais – sudrausminti už netinkamą elgesį.

Iš pradžių tiesiog pakraupau, pamatęs stovykloje kirvius ir pjūklus. Sakau: „Čia gi šešiamečiai vaikai! Gi rankas, kojas nusikapos!“. Bijojau ir to, kaip pajėgsiu juos suvaldyti. Tikiuosi pirmosios mano vadovaujamos stovyklos dabar jau užaugę skautai neatsimena (juokiasi). Man dabar atrodo, kad aš daugiau nieko nedariau, tik rėkiau ant vaikų.

Bet „užsikabinau“ ir antrą kartą dirbti su vaikais jau buvo lengviau – tapau smagus ir linksmas vadovas.

– Pradėjote dirbti su „vilkiukais“, kuriems nuo 6 iki 10 metų. Pats pasirinkote šią amžiaus grupę ar kas patarė? Su mažiausiais skautukais dirbti sunkiau?

– Nesirinkau. Mane pakvietė padirbėti kaip tik su „vilkiukais“ ir aš sutikau. Ar su jai sunkiau? Na, gal ir taip. Mažyliai, ašaros ir panašiai. Bet pasitaiko, kad ir įdomių tradicijų randasi būtent dėl to. Į pirmąją savo stovyklą atvykau su tokia „simboline“ palapine, kad lietui lyjant joje miegoti tiesiog neįmanoma buvo. Nuo tada palapinės nebesiimu ir miegu po tentu prie laužo. O jei „vilkiukas“ iš palapinės naktį išlindo, nes jam baisu? Kur jis eina? Ogi ten, kur šviesiau ir vadovas knarkia. Lengviau mane surasti.

O ir veiklos jiems atsiranda: dabar naktiniai budėjo „saugo“, kad „Pumba“ – taip mane vadina – į laužą neįsiristų ar nesušaltų (juokiasi).

Su vyresniais skautais dirbti įdomu tuo, kad jie jau sąmoningesni, gali su jais kalbėtis apie prasmingesnius dalykus. O „vilkiukui“ – kalbėk nekalbėjęs, pasiklauso, pasišypso ir toliau savo daro. Su jais kitoks darbas ir kitoks įdomumas.

Praėjusiais metais vienoje stovykloje savaitę statėme „pilies sieną“ – 2 metrų aukščio pintą tvorą. 4 dienas vaikai iš miško lazdynus vilko ir į krūvą dėjo – jokio vaizdo, neįdomu, visi tingi. O va, kai jau pradėjo siena kilti – darbas žaibiškai ėjo ir rezultatu jie labai didžiavosi. Bet įrodyti tam „vilkiukui“, kad pilis išdygo ne savaime, o tik jo paties 4 dienų triūso dėka – „vilkiukui“ jau nebeįdomi paskaita.

Pirmą sykį tiesiog pakraupau, pamatęs stovykloje kirvius ir pjūklus: „Čia gi šešiamečiai vaikai! Gi rankas, kojas nusikapos!“. Bet „užsikabinau“ ir antrą kartą dirbti su vaikais jau buvo lengviau – tapau smagus ir linksmas vadovas.

– Skautai tai ne tik laužai ir stovyklos. Ką sau atradote judėjimo tradicijose ir idėjose? Ideologinė pusė kartais gali žmogų ir nuvilti...

– Manau, kad jokia idėja žmogaus negali nuvilti, kol jos nesugadina žmogaus ranka. Tačiau, kaip sakė vienas mano bičiulis: „Jei žiūrėčiau vien į dvasininkus – galvočiau, kad Dievo nėra, bet žiūriu į Jėzų Kristų ir suprantu, kad Dievas yra“. Net ir pats geriausias žmogus kada nors suklumpa. Taip pat yra su bet kokia idėja: skaitau skautų judėjimo pradininko Roberto Baden Powelio mintis ir suprantu, kas tai per judėjimas. Žmonės jo idėjas ir dabar supranta skirtingai, bet manau, kad jei tu mėgini ją suprasti įgyvendinti – viskas tvarkoje.

Iš pradžių man skautų idėja buvo viena – linksmai leisti laiką gamtoje su vaikais. Pirmoji mano stovykla truko savaitę ir man padarė neišdildomą įspūdį. Grįžęs į Vilnių gal porą dienų negalėjau apsiprasti, kad žengiu asfaltu, o ne samanomis, kad aplink pastatai, o ne pušys. Gyvenimas stovykloje teikia tokią palaimą, kad ir dabar jau kokią trečią stovyklos dieną imu truputėlį liūdėti, kad už kelių dienų ji baigsis.

Pradžioje visiškai nieko gilesnio neišmaniau, bet man labai pasisekė – turėjau puikius, labai patyrusius mokytojus. Aš jų klausinėjau, kas yra skautų judėjimo esmė, jo dvasia, o jie mane mokė. Šiame mokyme radau sau daug tiesos, įskaitant kad ir tokiuose dalykuose, kaip skautų organizacijos struktūra nuo mažiausio vieneto – skilties, iki didžiausio – tunto. Mane patraukė tokie principai, kaip mokymasis per veiksmą, darymą. Sužavėjo vaikų motyvacijos ir ugdymo sistema. Šūkis „Dievui, Tėvynei, artimui!“. Esu krikščionis ir viskas, ką atradau skautų judėjime, atliepė mano dvasiai.

– Lordas Robertas Baden Powelis šias idėjas išdėstė prieš 100 metų. Pasaulis nuo to laiko labai pasikeitė. Ar manote, kad jos ir šiandien aktualios ir taip pat priimtinos daugeliui žmonių?

– Vaikai ateina ne dėl idėjų, o pabūti miške. Galiausiai, pačius mažiausius juk tėvai atveda, o jie net nežino, kas tie skautai. „Vilkiukai“ pasiekę kitą etapą – tapę skautais – jau ima vis giliau mąstyti apie patį judėjimą. Ne veltui aktyviausias „nubyrėjimas“ vyksta tarp 14 – 16 metų jaunuolių, ypatingai berniukų. Iš dalies tai vyksta ir dėl to, kad mes – vadovai neduodame jiems pakankamai užduočių. Kaip tik dabar tariamės kaip šį „nubyrėjimą“ stabdyti.

O aktualumo Baden Powelio idėjos negali prarasti. Pažvelgus į suaugusius, prisijungusius prie mūsų tunto veiklos, matau, kad jie ateina būti su savo ir ne tik savo vaikais, prasmingai tarnauti. Vadinasi, skautiška idėja tikrai gyva. Galų gale tą patį rodo ir tai, kad Lietuvos Skautijos judėjimas šiandien auga ir plečiasi.

Turėjau puikius, labai patyrusius mokytojus. Aš jų klausinėjau, kas yra skautų judėjimo esmė, jo dvasia, o jie mane mokė. Šiame mokyme radau sau daug tiesos.

– Lietuvoje veikia ne viena skautų organizacija. Kaip manote, toks išsiskaidymas – geras dalykas?

– Kodėl gi ne? Nematau nieko blogo tame, kad yra įvairios skautų organizacijos. Aš nesirinkau organizacijos, o atėjau į konkretų tuntą. Tik ten sužinojau, kad yra dar ir kiti tuntai ir net kitos organizacijos (juokiasi). Dabar apie jas žinau daugiau ir matau, kad vienos orientuotos į narių skaičiaus auginimą, kitos koncentruojasi į veiklos kokybę, bet nei apie vieną blogą girdėti neteko.

Savo pavyzdžiu bandome skatinti vienybę tarp įvairių organizacijų. Pavyzdžiui, radijo stoties „XFM“ eteryje transliuojama laida „Laužų karta“. Aš esu Lietuvos Skautijos narys, o antroji laidos vedėja sesė Dalia yra Lietuvos Skautų Sąjungos vyresnioji skautininkė. Trečioji mūsų komandos narė sesė Ieva – Jūrų skautų atstovė.

– Ką tik praūžė didžiulė Tautinė stovykla, kurioje dalyvavo veik visos organizacijos ir svečiai iš užsienio. Kas jums padarė didžiausią įspūdį?

– Labai daug įspūdžių. Teko būti viršininku vienoje iš pastovyklių, kurioje gyveno daugiau nei 500 žmonių. Man pasisekė – turėjau neįtikėtinai gerą komandą. Galima sakyti, padarė viską man nedalyvaujant, o čia juk didžiausias pagyrimas viršininkui, ar ne? (juokiasi). Dabar galvoju, kad buvau prisiėmęs per daug įvairių darbų, bet mes visi norėjome, kad stovykla būtų kuo geresnė, teiktų kuo daugiau džiaugsmo.

Beje, stovykloje sudalyvavo ir „XFM“ radijas. Ten ir nukreipiau daugiausiai pastangų ir patyriau fantastiškų įspūdžių. Darėm rytines ir vakarines transliacijas iš stovyklos, kalbinome visus nuo mažo iki seno. Nuo labai rimtų pokalbių iki tokių laidų, kai ateina į studiją „vilkiukas“ ir kalbamės: „Ką valgei pusryčiams? Košę. O pietums? Neatsimenu. O ką veikei? Žaidėm. Ką žaidėte? Neatsimenu.“

– Pirmuosius skautus Robertas Baden Powelis subūrė Būrų karo metu. Tai buvo aiškiai sukarinta organizacija. Ar šiandien tas paramilitarinis veiksnys dar yra?

– Na, galbūt labiau simboline prasme. Yra uniformos, Lietuvoje stovyklose vis dar laikomės vėliavos pakėlimo ir nuleidimo rikiuočių tradicijos, kurią daugelyje kitų šalių jau pamiršo. Tautinėje stovykloje turėjome jiems aiškinti, kas tai yra. Netrukus daugelis labai linksmai įsijungė į rikiuotę ir kiek galėdami rodė išmonę raportuodami: lietuviai imdavo raportuoti latviškai, latviai – lietuviškai, rusai syki atliko fantastišką muzikinį raportą.

Tačiau iš esmės visas dabartinis skautų judėjimas yra demilitarizuotas. Tai atliepia ir Roberto Baden Powelio reikštą liūdesį, kai Pirmojo Pasaulinio karo metu skautai šaudė į skautus, nes iš abiejų pusių daugybė jų patraukė į frontą savanoriais.

Mano tikslas nėra auginti 3 kareivius, kurie pagal komandą valgys, miegos ir kakos, o 33 linksmus ir padykusius skautus, su kuriais kartu linksmai leisime laiką ir kartu tobulėsime.

– Skautų judėjimas Lietuvoje atgimė 1988 metais, patraukęs jaunimą kartu su Sąjūdžio patriotine banga. Dabar jame dalyvauja visiškai kita karta. Kaip manai, su ja lengviau ar sunkiau dirbti?

– Galiu pasakyti tiek: tau nepavyks nieko, jei vaikų nesudominsi. Šiais laikais jie gali rinktis iš nepalyginamai įvairesnės veiklų pasiūlos, nei tai buvo anuomet. Tėvai atveda vaikus ir klausia: „Kada jūsų užsiėmimai? Trečiadieniais? Oi, sunku. Mūsiškis tuo metu į krepšinio treniruotę eina“. Galiausiai, bet kuri organizacija šiandien konkuruoja ne tiek su kitomis organizacijomis, kiek su kompiuteriniais žaidimais, filmais, telefonais, socialiniais tinklais ir visu kitu „siaubu“.

Viena vertus, veikia seni principai, kai vaikus sudomini buvimu gamtoje. Kita vertus, šiais laikais vadovai turi būti patys įdomesni, interaktyvesni ir gebėti sudominti vaikus. Girdėjau gandų apie tai, kad pavyzdžiui JAV būti skautu nebemadinga ir naujus narius patraukti sekasi vis sunkiau. Jei tai tiesa, tai galiu pasidžiaugti, kad Lietuvoje padėtis geresnė.

Mano tikslas nėra auginti 3 kareivius, kurie pagal komandą valgys, miegos ir kakos, o 33 linksmus ir padykusius skautus, su kuriais kartu linksmai leisime laiką ir kartu tobulėsime.

– Sakote, vadovas turi sugebėti patraukti vaikus. Kaip tai darote jūs pats? Kuo jūs patrauklus?

– (Juokiasi) Nežinau... Esu linksmas, „skaldau bajerius“ su vaikais, turiu firminį „meškio apsikabinimą“, su niekuo nesibaru. Stengiuosi pats būti „jų lygyje“, tobulinu save, ugdau draugystę tarp vaikų, kad jiems būtų įdomu kartu, skatinu jų iniciatyvumą ir savarankiškumą. Iš tiesų tai net nežinau, kuo aš patrauklus. Paklauskite geriau vaikų.

– Girdėjau, kad ketinate vykti į „kiečiausią“ pasaulyje skautų vadovų mokyklą – Gilvelio kursus. Ar tai reiškia, kad savo ateitį tvirtai siejate su skautų judėjimu?

– Taip ir taip. Dabar svarstau, kuo reikės „sužibėti“ Gilvelyje. Ten lengvai nepraslysi, rimta mokykla.

– Jūsų dukra ir sūnus taip pat skautai. Norėtumėte, kad jie taip pat imtųsi dirbti su vaikais?

– Tik apie tai ir svajoju. Kalbu visiškai rimtai. Tai „žiauriai“ prasminga ir į tai sutelpa visos tiesos. Krikščionybė mus moko neturėti kitų dievų ir mylėti savo artimą. Jei tau pavyksta gyventi vadovaujantis skautišku šūkiu „Dievui, Tėvynei, artimui!“ – tu jau ir skautas, ir krikščionis. Nežinau, ko daugiau gali reikėti. Skautai yra „kitokie“, o „kitokiais“ negimstama, o tampama – skautai tuo užsikrečia vieni nuo kitų. Tie, kas imasi dirbti su vaikais gauna didžiausią atlygį, nes nieko nėra geriau, kaip matyti žibančias vaikų akis.

DALINTIS:
 
SPAUSDINTI
ŽMONĖS
Rubrikos: Informacija:
EkonomikaGamta ir augintiniaiGimtasis kraštasGynybaKontaktai
ĮdomybėsIstorijaJurgos virtuvėKomentaraiReklama
KonkursaiKultūraLietuvaMokslas ir ITReklaminiai priedai
PasaulisPopiežiaus vizitasSportasŠeima ir sveikataPrenumerata
ŠvietimasTrasaŽmonės#ATEITIESLYDERIAIPrivatumo politika
#AUGULIETUVOJE#LEGENDOS#SIGNATARŲDNR#ŠIMTMEČIOINOVACIJOSKarjera
Visos teisės saugomos © 2013-2018 UAB "Lietuvos žinios"