Siekdami užtikrinti geriausią Jūsų naršymo patirtį, šioje svetainėje naudojame slapukus (angl. cookies). Paspaudę mygtuką „Sutinku“ arba naršydami toliau patvirtinsite savo sutikimą. Bet kada galėsite atšaukti savo sutikimą pakeisdami interneto naršyklės nustatymus ir ištrindami įrašytus slapukus. Jei pageidaujate, galite kontroliuoti ir/arba ištrinti slapukus. Išsamesnė informacija čia https://www.aboutcookies.org/ Jei ištrinsite slapukus, jums gali reikėti rankiniu būdu pakeisti kai kurias parinktis kaskart, kai lankysitės interneto svetainėje, o kai kurios paslaugos ir funkcijos gali neveikti.

Paieška
LIETUVAGIMTASIS KRAŠTASISTORIJAEKONOMIKAKOMENTARAIPASAULISGYNYBAŠEIMA IR SVEIKATA
ŠVIETIMASKULTŪRA IR ŽMONĖSSPORTASGAMTA IR AUGINTINIAIĮDOMYBĖSMOKSLAS IR ITTRASAMULTIMEDIJA
ŽMONĖS

Šimtmečio šeima – Lozoraičiai

 
2018 03 02 11:16
Daniela ir Stasys Lozoraičiai./
Daniela ir Stasys Lozoraičiai./

Lietuvos 100-metis – proga atrasti kiekvieno iš mūsų indėlį į valstybės puoselėjimą. Prie įvairiausių renginių, iniciatyvų ir atminties išsaugojimo formų prisideda visame pasaulyje išsibarstę Lietuvos piliečiai.

Prisimename žmones, kurie įkūrė ir padėjo tą modernią valstybę statyti iš naujo, išsaugojo jos vardą tarptautinėje arenoje net tuomet, kai žemėlapyje tebuvo likęs žodis „Vilnius“ – be Nepriklausomos Lietuvos sienų. Prisimename ir įamžiname kovojusius už laisvę ginklu ir žodžiais. Kalbant apie Lietuvos vardo išsaugojimą okupacijos metais, pirma pavardė, ateinanti atmintin – Lozoraitis.

Stasys Lozoraitis vyresnysis, Stasys Lozoraitis Jaunesnysis, Kazys Lozoraitis – asmenys, iš pasakojimų ir draugų prisiminimų – atidavę viską, kad Lietuva vėl atkurtų nepriklausomybę 1990 m., tą, kurią signatarai atkūrė Vasario 16-ąją 1918 m. Šiuo straipsniu trumpai prisiminsime, kaip diplomatijoje atsidūrė šie vyrai, kokiais būdais ir kokiose situacijose kalbėdavo apie Lietuvą užsienyje. Draugų ir kolegų prisiminimai apie Stasį jaunesnįjį ir Kazį Lozoraičius leis iš arčiau pamatyti neegzistavusios šalies diplomatų kasdienybę.

1898 m. gimė Stasys Lozoraitis vyresnysis, visuomenės veikėjo, advokato, publicisto Motiejaus Lozoraičio ir Marijos Jaroševičiūtės šeimoje. Kaune baigė keturias klases, 1918 m. Martyno Yčo gimnaziją Voroneže (Rusija). Tais pačiais metais, grįžęs į Lietuvą pradeda karjerą valstybės tarnyboje. Pirmosios pareigos – Lietuvos Vidaus reikalų ministerijos raštininkas.

Po metų paskirtas Ministrų kanceliarijos viršininku, 1922 m. ministrų kabineto reikalų vedėjas. Nuo 1923 m. pradeda dirbti Užsienio reikalų ministerijoje. Tais pačiais metais paskiriamas eiti pareigas Lietuvos atstovybėje Berlyne. Iki 1929 m. Vokietijoje gimė abu sūnūs. 1929–1932 m. dirbo Lietuvos pasiuntinybėje prie Šv. Sosto Italijoje. 1932 m. su šeima grįžo į Lietuvą, 1934 m. A. Smetonos paskirtas LR Užsienio reikalų ministru. Tarptautinėse organizacijose taip pat atliko svarbų vaidmenį. 1934 m. jo iniciatyva pasirašyta Pabaltijo valstybių santarvės konvencija Ženevoje, o 1935 m. išrinktas Paryžiaus tarptautinės diplomatinės akademijos nariu. Į Italiją S. Lozoraitis grįžo 1939 m. vasario mėn., kaip nepaprastasis pasiuntinys ir įgaliotasis ministras, šias pareigas ėjo iki pasiuntinybės Romoje Villa Lituania uždarymo 1940 m. rugpjūčio 27 d.

Pablogėjus tarptautinei padėčiai šalia Lietuvos sienų, nuspręsta imtis veiksmų, galinčių pratęsti šalies valstybingumą, jeigu nutiktų kas nors netikėto. Taip LR URM J. Urbšys įsteigė naują instituciją – Lietuvos diplomatinę tarnybą, kurios šefu paskyrė S. Lozoraitį. Užsienio šalyse likusi diplomatinė tarnyba ir visi joje dirbantys asmenys turėjo dvi pagrindines užduotis: atkurti Lietuvos valstybingumą ir ginti Lietuvos piliečių teises ir interesus. LDT šefas egzilyje buvo aukščiausias legalus valstybės pareigūnas de jure. 1940 m. pabaigoje A. Smetona Kybartų aktais paskiria S. Lozoraitį prezidento pavaduotoju ir Ministru Pirmininku. Dalyvavo bendrose LDT ir VLIK konferencijose. Šias pareigas ėjo iki mirties 1983 m.

Kalbant apie Stasį Lozoraitį jaunesnįjį, prisiminkime ne tik pagrindinius biografijos faktus, bet ir tai, kokia asmenybe jis buvo laikomas tiek Lietuvoje, tiek užsienyje. S. Lozoraitis jaun. gimė Berlyne, 1924 m. rugpjūčio 2 d. 1944–1948 m. studijavo Romos Sapienza universitete, 1970 m. pradėjo eiti Lietuvos atstovo pareigas prie Šv. Sosto. Bet kaip okupuotos šalies pilietis 50 metų praleido Italijoje, JAV, keliavo turėdamas tik Lietuvos pasą?

Jis įtikindavo policijos pareigūnus, kad turi į šalį įleisti Lietuvos piliečius su Lietuvos pasais, nesvarbu, kad valstybė neegzistuoja.

Trumpai tariant – viskas įgimtų diplomatinio elgesio įgūdžių dėka. Jis įtikindavo policijos pareigūnus, kad turi į šalį įleisti Lietuvos piliečius su Lietuvos pasais, nesvarbu, kad valstybė neegzistuoja. Juk ji okupuota. De jure nuo 1987 m. S. Lozoraitis buvo aukščiausias šalies pareigūnas, Lietuvos diplomatinės tarnybos šefas. Pripažįstamas kitų valstybių kaip Lietuvos, o ne LTSR atstovas.

1983 m. prieš mirtį tėvas Stasys Lozoraitis paskyrė vyresnįjį sūnų pasiuntinybės Vašingtone patarėju. Nors tuo metu S. Lozoraitis dirbo Vatikane, tačiau kartu persikėlė gyventi į JAV kur prisijungė prie Stasio Antano Bačkio – LDT šefo komandos.

Nerija Kasparas prisimena, kad Vašingtone Stasys Lozoraitis Jaunesnysis buvo tarsi šviežio oro gūsis, visų gerbiamas, mylimas. Ne vienas kolega prisimena, kad jis buvo kuklus, taupus žmogus, pėsčiomis eidavo į susitikimus su senatoriais Valstybės Departamente (apie 5 km.). Automobilio neturėjo. Apskritai, ambasada Vašingtone įrengta S. Lozoraičio žmonos Danielos lėšomis. S. Lozoraitis su Daniela D‘Ercole Lozoraitiene buvo visa širdimi atsidavę Lietuvai.

Ponia Daniela dėjo daug pastangų kurdama artimą ryšį su Lietuvos žmonėmis, aktyviai rėmė savo vyro tikslus dirbti Nepriklausomybės labui, tvarkė diplomatijos archyvą ir rūpinosi jo perdavimu Lietuvai. Ji tapo artima visos Lietuvos bičiule, kuri žavėjo žmogiška dvasia, nenuilstančia energija, drąsa. Angelė Bailey prisimena, kaip vieną rytą atėjusi į darbą rado naujai įrengtą kabinetą, ekonomikos skyrius plėtėsi. Ambasadorius nebijojo pats imtis reikalingų buitinių darbų.[1]

Dėl to, kad taip ir nebuvo pripažinta okupacija, S. Lozoraitis turėjo visas galimybes garsiai kalbėti apie būtinybę atkurti šalį.

Ambasada JAV buvo labai svarbi Lietuvos valstybingumui. Dėl to, kad taip ir nebuvo pripažinta okupacija, S. Lozoraitis turėjo visas galimybes garsiai kalbėti apie būtinybę atkurti šalį, rimtuose susitikimuose su investuotojais, žiniasklaida Lietuvos vardas skambėjo tik atsidavusių ten dirbusių lietuvių dėka. Verslo konferencija, Pasaulio bankas, Tarptautinis valiutos fondas ir kitos organizacijos jau prieš 1990 m. žinojo apie mus. Suprantama, kad valstybė išlaikyti šių ambasadų neturėjo galimybių, dažnai štabai dirbo iš idėjos, geros valios, su minimaliu ar be jokio atlygio. Bet jiems buvo nesvarbu. Buvo laikas, kai Lozoraičiai tėvas ir sūnus, dirbdami atstovybėje prie Šv. Sosto dalinosi atlygį. O kad būtų daugiau lėšų, S. Lozoraitis jaunesnysis įsidarbino gidu.

Kalbant apie visą S. Lozoraičio karjerą ir įvaizdį Lietuvoje, verta paminėti lietuvių tautos jam priskirtą vardą atkūrus nepriklausomybę – Vilties prezidentas. Kai 1993 m. S. Lozoraitis nusprendė kandidatuoti į pirmojo atkurtos Lietuvos prezidento postą, su piliečiais susipažinti jis teturėjo apie mėnesį.

Tiek laiko truko rinkimų kampanija. Atvykęs su žmona Daniela iš Vašingtono, Lietuvoje praleido tris savaites, kur kiekvieną dieną nuo ankstaus ryto iki vėlyvos nakties dalyvaudavo susitikimuose su bendruomenėmis, įvairiuose priėmimuose. Juo spėjo patikėti 38,9% rinkėjų, tačiau tuometinius rinkimus laimėjo A. Brazauskas. S. Lozoraitis kampanijos metu nesistengė apsimesti, vaidinti ar daryti reklamos. Juo tikėjo žmonės dėl žmogiškumo, paprastumo ir jau kartą išpildytos vilties, kad Lietuva bus laisva. Šią viltį penkiasdešimt metų turėjo LDT, o S. Lozoraitis jaun. – tuomet buvo gyvas pavyzdys, kad tikėjimas ir darbas galiausiai duoda vaisius. Turbūt dėl šių priežasčių iki dabar jis vadinamas Vilties prezidentu.[2]

Trečiasis diplomatas, kurį prisiminsime – Kazys Lozoraitis, Stasio Lozoraičio jaunesnysis brolis. Gimė Vokietijoje, 1929 m. liepos 23 d. Kartu su šeima grįžo į Lietuvą 1932-aisiais, vėliau visam laikui išvyko į Romą. Kadangi Vatikanas nepripažino Lietuvos aneksijos, K. Lozoraitis įsidarbino veikusioje atstovybėje prie Šv. Sosto 1960 m. 1972 m. pradėjo dirbti Vatikano radijo lietuvių redakcijoje, kai pasirodė pirmasis „Lietuvos katalikų bažnyčios kronikos“ numeris.

„Kronikos“ žinių viešinimas Vakarų pasauliui tapo nuolatine lietuviškų Vatikano radijo transliacijų rubrika. Įdomu pastebėti, kad Italijos radijuje K. Lozoraitis dirbo 1958 – 1972 m., kaip neetatinis bendradarbis. Darbovietės vos neprarado dėl vadovybės sprendimo uždaryti laidą. Tačiau žmonos Giovannos Pignatelli-Lozoraitis pastangų dėka lietuviška transliacija išliko.[3] Vatikano radijuje dirbo iki 1992. Tais metais jis paskirtas Lietuvos ambasadoriumi prie Šv. Sosto, po dvejų metų – pirmuoju ambasadoriumi prie Maltos ordino. Abi pareigas ėjo iki 2004 m. Likusius trejus gyvenimo metus skyrė tėvo ir brolio archyvų ir bibliotekos tvarkymui.[4]

Kol Stasys Lozoraitis atstovavo Lietuvą ir prie Šv. Sosto, ir JAV, daugiau laiko praleisdavo Vašingtone.

Bendradarbiavimas tarp brolių Stasio ir Kazio nenutrūko visą gyvenimą. Kol Stasys Lozoraitis atstovavo Lietuvą ir prie Šv. Sosto, ir JAV, daugiau laiko praleisdavo Vašingtone. Nuo 1985 m. K. Lozoraitis vadovavo Lietuvos pasiuntinybės prie Šv. Sosto kanceliarijai, dirbo be atlyginimo, diplomato statuso neturėjo, tačiau tekdavo dirbti ir brolio darbus. Pavyzdžiui, konsulines pareigas. Kai 1988 m. Sovietų Sąjunga panaikino užsienio turizmo apribojimus, ambasadą Italijoje užplūdo lietuviai, norintys gauti lietuviškus, vadinamuosius Lozoraičio pasus. Lietuvos žydai, laukę vizų į JAV ir apsistoję Romoje, taip pat kreipdavosi dėl šių dokumentų.

K. Lozoraitį pažinojusieji pasakoja, kad ambasadorius jautė pareigą tęsti tėvo ir brolio darbus. Ilgus metus mokėsi diplomato darbo subtilybių, bendravimo ir laikysenos iš savo šeimos, todėl jaunajam diplomatui nebuvo sunku perprasti ambasados veiklą. Kaip tėvas, taip ir abu sūnūs visada stengėsi padėti visiems besikreipusiems pagalbos lietuviams. K. Lozoraitis aktyviai palaikė ir domėjosi visais lietuvių renginiais, kino filmais, spektakliais, koncertais Italijoje.

Parodydavo vaišingumą ir priimdavo kiekvieną ambasados svečią.[5] Abiem broliams Lietuva buvo pagrindinė varomoji jėga, vertusi dirbti ilgas naktis vardan nepriklausomybės, lietuvių išlikimo, vardo išsaugojimo ir istorijos tęsimo.

Broliai Kazys ir Stasys perlaidoti Kauno Petrašiūnų kapinėse, taip pat Kaune yra ne viena atminimo lenta, paminklas, gatvė, skirti Lozoraičiams.

Šiandien Lietuvoje Lozoraičių vardas prisimenamas su pagarba. Broliai Kazys ir Stasys perlaidoti Kauno Petrašiūnų kapinėse, taip pat Kaune yra ne viena atminimo lenta, paminklas, gatvė, skirti Lozoraičiams. Vytauto Didžiojo universitetas kartu su šia iškilia šeima įgyvendino S. ir D. Lozoraičių svajonę įkurti diplomatijos studijas būtent Kaune, kur prasidėjo šios šeimos kelias į politiką. Diplomatijos ir tarptautinių santykių magistro studijų programa yra viena geriausiai vertinamų Lietuvoje ir tarp užsienio studentų. Šiuos mokslus renkasi vis didesnis studentų skaičius iš Europos, JAV, Azijos šalių.

Tarptautinė galimybė, kurią suteikia Stasio Lozoraičio stipendijų fondas, Lietuvių Fondas ir Vytauto Didžiojo universiteto Politikos mokslų ir diplomatijos fakulteto Politologijos katedra – stipendija magistro programos „Diplomatija ir tarptautiniai santykiai“ pirmo ir antro kurso studentams, Lietuvos Respublikos piliečiams, atlikti praktiką LR ambasadoje Romoje. Šia iniciatyva fondas įamžina Lozoraičių šeimos nuopelnus steigiant diplomatijos studijas VDU ir prisideda prie jaunų specialistų ugdymo. Stipendijos skyrimo klausimais rūpinasi Danutė Vaičiulaitytė-Nourse, tarpukario diplomato, rašytojo Antano Vaičiulaičio dukra. A. Vaičiulaitis buvo artimas Lozoraičių bičiulis, su jais susipažino dirbdamas Lietuvos pasiuntinybėje prie Šv. Sosto. Po II-ojo Pasaulinio karo pasitraukė į JAV, dėstė prancūzų kalbą ir literatūrą Scrantono universitete Pensilvanijoje. Ilgus metus puoselėjo lietuvybę, 25-erius metus dirbo radijo stotyje „Amerikos balsas“ kaip lietuvių skyriaus bendradarbis, redagavo literatūrinį almanachą „Aidai“, leidinius „Vytis“, „Darbininkas“. Kartu su bičiuliu poetu Jonu Aisčiu atkūrė lietuvių rašytojų draugiją, buvo vienas iš iniciatorių Vašingtone atidarant šeštadieninę lituanistinę mokyklą. Jo siūlymu mokykla pavadinta K. Donelaičio vardu.[6]

Šią trumpą apžvalgą apie Šimtmečio šeimą – Lozoraičius, pabaigsiu paties S. Lozoraičio jaun. žodžiais, kurie bus linkėjimas ateinantiems 100 Lietuvos metų: „Statykim Lietuvą, ne tiktai mūrais Lietuvos, bet ir moralę, sąmonę, kuri jau buvo nepriklausomoje Lietuvoje sustiprėjusi ir kuri tikrai vedė mano tėvą, ir jūsų tėvus ir senelius.“[7]

Parengė Emilija Giedraitytė, Vytauto Didžiojo universitetas, LR ambasados Italijoje stažuotoja

[1] Petraitytė-Briedienė, A. Gyvenimas – Lietuva. Daniela ir Stasys Lozoraičiai. 2015, Versus Aureus. P. 1

[2] Petraitytė-Briedienė, A. Gyvenimas – Lietuva. Daniela ir Stasys Lozoraičiai. 2015, Versus Aureus. P. 135.

[3] Lietuvos žinios. Kazys Lozoraitis: trečiasis iš diplomatų giminės

Prieiga per internetą: https://www.lzinios.lt/lzinios/legendos/kazys-lozoraitis-treciasis-is-diplomatu-gimines/249503

[4] Bernardinai.lt Prieš 10 metų mirė Kazys Lozoraitis. Prieiga per internetą: http://www.bernardinai.lt/straipsnis/2017–08–14-pries-10-metu-mire-kazys-lozoraitis/162706

[5] Lietuvos žinios. Kazys Lozoraitis: trečiasis iš diplomatų giminės

Prieiga per internetą: https://www.lzinios.lt/lzinios/legendos/kazys-lozoraitis-treciasis-is-diplomatu-gimines/249503

[6] Antanas Vaičiulaitis – rašytojas, paskyręs gyvenimą Lietuvai. Prieiga per internetą: http://suduvis.lt/2016/06/13/antanas-vaiciulaitis-rasytojas-gyvenima-paskyres-lietuvai/

[7] Petraitytė-Briedienė, A. Gyvenimas – Lietuva. Daniela ir Stasys Lozoraičiai. 2015, Versus Aureus. P. 121.

DALINTIS:
 
SPAUSDINTI
ŽMONĖS
Rubrikos: Informacija:
EkonomikaGamta ir augintiniaiGimtasis kraštasGynybaKontaktai
ĮdomybėsIstorijaKomentaraiKonkursaiReklama
Kultūra ir žmonėsLietuvaMokslas ir ITPasaulisReklaminiai priedai
Rinkimų maratonasSportasŠeima ir sveikataŠvietimasPrenumerata
Trasa#AUGULIETUVOJE#LEGENDOS#SIGNATARŲDNRPrivatumo politika
#ŠIMTMEČIOINOVACIJOSKarjera
Visos teisės saugomos © 2013-2018 UAB "Lietuvos žinios"