Siekdami užtikrinti geriausią Jūsų naršymo patirtį, šioje svetainėje naudojame slapukus (angl. cookies). Paspaudę mygtuką „Sutinku“ arba naršydami toliau patvirtinsite savo sutikimą. Bet kada galėsite atšaukti savo sutikimą pakeisdami interneto naršyklės nustatymus ir ištrindami įrašytus slapukus. Jei pageidaujate, galite kontroliuoti ir/arba ištrinti slapukus. Išsamesnė informacija čia https://www.aboutcookies.org/ Jei ištrinsite slapukus, jums gali reikėti rankiniu būdu pakeisti kai kurias parinktis kaskart, kai lankysitės interneto svetainėje, o kai kurios paslaugos ir funkcijos gali neveikti.

Paieška
LIETUVAGIMTASIS KRAŠTASISTORIJAEKONOMIKAKOMENTARAIPASAULISGYNYBAŠEIMA IR SVEIKATALŽ RENGINIAI
ŠVIETIMASŽMONĖSKULTŪRASPORTASGAMTA IR AUGINTINIAIĮDOMYBĖSMOKSLAS IR ITTRASAMULTIMEDIJA
ŽMONĖS

Šimtamečiai tikina: geriausia Lietuva – šiandien

 
2018 02 16 12:00
Sofija Skilienė. Ją fotografavusi Monika juokėsi: „Prašydavau, papasakokite ką nors iš savo jaunystės. Betgi ką papasakoti iš šimto metų? Kurį įvykį?“
Sofija Skilienė. Ją fotografavusi Monika juokėsi: „Prašydavau, papasakokite ką nors iš savo jaunystės. Betgi ką papasakoti iš šimto metų? Kurį įvykį?“ Monikos Požerskytės nuotraukos

Fotomenininkei Monikai Požerskytei Lietuvos šimtamečiai pasakojo savo gyvenimo istorijas. Neišvengiamai jos perteikia ir dalelę Lietuvos valstybės raidos. Viena herojė, paklausta, kokia jos ilgaamžiškumo paslaptis, juokėsi esanti dar jauna. Kitas gudriai pažvelgė į fotografę ir neatskleidęs paslapties išsisuko: „Cha, norėtum!“

Projekto iniciatoriai – draugystės ir bendravimo telefonu paslaugos „Sidabrinė linija“ įkūrėjas Marius Čiuželis. M. Požerskytė yra šimtamečių fotoalbumo autorė, jis bus pristatytas per Vilniaus knygų mugę. Dokumentinį filmą „100 metų kartu“ kuria režisierė Edita Kabaraitė.

Požerskių šeimoje valstybinės šventės buvo minimos nedemonstratyviai. „Tėvai akcentavo meilę šeimai, o per ją – ir meilę Lietuvai“, - prisiminė Monika.Asmeninio archyvo nuotrauka
Požerskių šeimoje valstybinės šventės buvo minimos nedemonstratyviai. „Tėvai akcentavo meilę šeimai, o per ją – ir meilę Lietuvai“, - prisiminė Monika.Asmeninio archyvo nuotrauka

Projektą jie pradėjo praėjusį pavasarį. „Gražus suomių pavyzdys – vieni mezgė kojines, kiti gamino patiekalus pagal receptus.

Toks kiekvieno asmeninis šimtmečio minėjimo būdas paskatino ir mane kurti ką nors tokio“, – „Lietuvos žinioms“ kalbėjo M. Požerskytė. Pasirodė, mintis pakalbinti šimtamečius kilo ne tik jai, bet ir M. Čiuželiui. Ir kiti fotografai rezgė panašias mintis. Tada kolegas Monika įspėjo: „Vėlu, mes jau pradėjome“.

„Iš pradžių reikėjo įdėti pastangų, kad išjudintume šį ratą. Mūsų komanda – didelė, o šimtamečių – vienetai. Jiems nepaskambinsi. Net ir jų vaikams gali būti 70 ar 80 metų. Pas kitus patekdavome per anūkus.

Apvažiavome visą Lietuvą – pamatėme daug gyvenimų“, – sakė pašnekovė, nufotografavusi apie pusšimtį Lietuvos ilgaamžių. Projektas bus tęsiamas tol, kol jo rengėjai pakalbins visą šimtą herojų.

Niekuo nebenustebins

Kaip pasakojo M. Požerskytė, kai kuriuos šimtamečius jie surado paskelbę paiešką socialiniuose tinkluose – atsiliepė anūkai. Kitus, švenčiančius jubiliejų, pamatydavo per televiziją ar sužinodavo iš spaudos reportažų.

Pirmos kelionės buvo įsimintinos – kūrėjai nežinojo, ko tikėtis. Vos atvykus teko prisiderinti prie lėtesnio gyvenimo tempo. Monika fotografavo ne tik portretus, bet ir projekto užkulisius.

Senolius reikėjo išjudinti, pasivesti, kartais perrengti ar pataisyti skarelę. Fotografė prašė prieš kamerą nusišypsoti, ir dauguma jų noriai šypsojosi.

„Sukasi ratas tarp laimės ir gūdžių laikų, gyvenimo ir mirties. Pradėję projektą Lietuvos šimtmečio proga nemanėme, kad viskas pakryps šia linkme.“

„Prašydavau: „Papasakokite ką nors iš savo jaunystės.“ Bet ką gi papasakoti iš šimto metų? Kurį įvykį? Pradėjau klausti konkrečiau. Supratau, kad niekaip negaliu jų nustebinti – jie nugyveno šimtą metų, visko matė, patyrė. Turbūt yra ir fotografavęsi tokiais būdais, kurių mes nebežinome, – svarstė Monika. – Visgi daug labiau nei fotografuotis visi norėjo bendrauti. Turi gerą humoro jausmą, nuostabius, mylinčius giminaičius. Šie mus priimdavo naminių vaišių nuklotais stalais. Esu dėkinga ir patiems šimtamečiams, ir jų artimiesiems, kad pasitikėjo mumis bei svetingai priėmė.“

Laikas ištįsta

Fotomenininkė pasakojo: guviausi, džiugiausi buvo tie senoliai, kurie tebegyvena poroje. Dažnai žmonos jaunesnės už savo vyrus. Gyvenimas kartu, bendravimas su artimaisiais jiems padeda.

„Viena močiutė pasakojo apie savo proanūkį – kaip jį augino, kaip jiedu eidavo žaisti į Laisvės alėją. Dabar jam jau daugiau nei aštuoniolika, jis – karininkas. „Kaip norėčiau, kad atvažiuotų Karolis, – guodėsi Viktorija. – Kaip seniai jis lankėsi.“ Jau ir mes sunerimome.

„Kur tas Karolis? Kodėl nelanko?“ – paklausėme seselės. Pasirodo, jis buvo praėjusią savaitę. Laikas ištįsta“, – juokėsi Monika. Kitas proanūkis promočiutės aplankyti atvyko su visa klase. Iš Vilniaus jie važiavo į ekskursiją Anykščiuose, kai paaiškėjo, kad nė vienas iš vaikų nebuvo matęs, kaip atrodo tokio amžiaus sulaukęs žmogus.

Petronėlė Vaikšnorienė. „Apsisuki ir jau šimtas – negaliu patikėti!“ – stebėjosi Monikos fotografuojami herojai.
Petronėlė Vaikšnorienė. „Apsisuki ir jau šimtas – negaliu patikėti!“ – stebėjosi Monikos fotografuojami herojai.

Pakeitė šimtą profesijų

Ilgaamžių pasakojimai iš įvairių jų gyvenimo laikotarpių primena mūsų valstybės raidą. Sunkus buvo Antrasis pasaulinis karas, okupacija, trėmimai. Kai kurie juos išgyveno atsidūrę prie fronto linijos ar Sibire su mažomis atžalomis.

„Sukasi ratas tarp laimės ir gūdžių laikų, gyvenimo ir mirties. Pradėję projektą Lietuvos šimtmečio proga nemanėme, kad viskas pakryps šia linkme.“

„Klausiau jų prisiminimų iš sovietmečio. Vienas pašnekovas buvo įsitikinęs: „Žinojau, kad tai ilgai netruks.“ Jie palygino Lietuvą tuomet ir dabar. Visi vieningai nusprendė, kad per šimtą metų dabar gyvename geriausiai, esame apsirūpinę. Jeigu nemokame išsireikalauti iš valdžios, kad dirbtų, Teklės manymu, patys kalti“, – sakė Monika.

Alfonsas Stonys su žmona Agne. Guviausi, džiugiausi buvo tie senoliai, kurie tebegyvena poroje.Monikos Požerskytės nuotrauka
Alfonsas Stonys su žmona Agne. Guviausi, džiugiausi buvo tie senoliai, kurie tebegyvena poroje.Monikos Požerskytės nuotrauka

Kai kurie senoliai visą gyvenimą mokytojavo arba dirbo žemę. Buvo ir tokių, kurie per amžių pramoko bei pakeitė daugybę profesijų. Viena kirpėja amato mokėsi toje pačioje kirpykloje, kurioje lankėsi Antanas Smetona su žmona. Kitas, Amerikos lietuvis, JAV vadovavo atominės elektrinės statybai, o vėliau grįžo į Lietuvą.

„Istorijos skirtingos, bet ryškiausi prisiminimai – iš jaunystės. Atmintyje gyvos didelės šeimos, tėveliai. Taip sudėliojamas bendras paveikslas. Sukasi ratas tarp laimės ir gūdžių laikų, gyvenimo ir mirties. Pradėję projektą Lietuvos šimtmečio proga nemanėme, kad viskas pakryps šia linkme, – pabrėžė fotomenininkė. – O su mirtimi šimtamečiai yra susitaikę.

Juozas Mereckas. Jis vienas tų - jau įamžintų šimtamečių. Projektas truks tol, kol kūrėjai pakalbins šimtą šimtamečių.
Juozas Mereckas. Jis vienas tų - jau įamžintų šimtamečių. Projektas truks tol, kol kūrėjai pakalbins šimtą šimtamečių.

Palaidoję daug artimųjų, jie jau nori užleisti vietą jaunesnei kartai, nevarginti giminaičių.“ Žmogaus ir šalies istorija Koks įspūdis liko iš šių susitikimų? „Šviesus, gilus, – mąstė M. Požerskytė. – Fotografijose nenorėjau rodyti daug namų, aplinkos, nes veikiausiai ji neatspindi viso šimtamečių gyvenimo. Pasirinkau artimą planą, žvilgsnis nukreiptas į kamerą. Veidai šviesūs, juose galime daug „perskaityti“.“

Autorė norėtų, kad fotoalbumas primintų, jog turime artimųjų, pas kuriuos galime nueiti, prisėsti, pasiklausyti pasakojimų, kol senoliai gyvi. „Tik atrodo, kad šimtą kartų jų klausėme ir viską girdėjome. Bet išlenda visokių netikėtumų, meilės romanų“, – tikino ji. Fotografijų projektas bus pristatytas Vilniaus knygų mugėje, kuri šiemet taip pat skirta valstybės atkūrimo šimtmečiui paminėti. Monika prisimena, kad vaikystėje jų šeimoje valstybinės šventės nebuvo minimos demonstratyviai.

Antanas Kvosčiauskas. Fotografė prašė prieš kamerą nusišypsoti, ir šimtamečiai jai paklūsdavo.
Antanas Kvosčiauskas. Fotografė prašė prieš kamerą nusišypsoti, ir šimtamečiai jai paklūsdavo.

„Sukasi ratas tarp laimės ir gūdžių laikų, gyvenimo ir mirties. Pradėję projektą Lietuvos šimtmečio proga nemanėme, kad viskas pakryps šia linkme.“ „Į mitingus nėjome, dėl to man iki šiol istorija, Lietuva atrodo kaip kažkas asmeniška, pasakojimas apie kiekvieną žmogų atskirai, – aiškino fotomenininko Romualdo Požerskio dukra. – Tiksliai prisimenu, kad Sausio 13-ąją tėtis išvažiavo fotografuoti ir jo nebuvo dvi paras. Mama labai jaudinosi. Paskui supratome, kaip svarbu buvo užfiksuoti tuos įvykius. Vykome ir į Baltijos kelią. Tėvai akcentavo meilę šeimai, o per ją – ir meilę Lietuvai. Nežinau, kaip jie tai padarė, bet apkeliavusi tiek pasaulio visada norėjau grįžti ir kurti tik čia.“

Dokumentinį filmą „100 metų kartu“ kuria režisierė Edita Kabaraitė (kairėje).Projekto „100 metų kartu“ archyvo nuotrauka
Dokumentinį filmą „100 metų kartu“ kuria režisierė Edita Kabaraitė (kairėje).Projekto „100 metų kartu“ archyvo nuotrauka

Apsisuki ir jau šimtas

Paklausta, ar norėtų sulaukti šimto metų, Monika susimąstė: „Iš pradžių pokalbiai su ilgamečiais neįtikino, kad verta sulaukti tokio amžiaus. Šitiek gyventi! Aplankiusi daugiau jų pamačiau, kaip laimingai žmonės gyvena ir vidumi nė nesijaučia seni. Stebisi: „Apsisuki ir jau šimtas – negaliu patikėti!“

DALINTIS:
 
SPAUSDINTI
ŽMONĖS
Rubrikos: Informacija:
EkonomikaGamta ir augintiniaiGimtasis kraštasGynybaKontaktai
ĮdomybėsIstorijaJurgos virtuvėKomentaraiReklama
KonkursaiKultūraLietuvaMokslas ir ITReklaminiai priedai
PasaulisSportasŠeima ir sveikataŠvietimasPrenumerata
TrasaŽmonės#ATEITIESLYDERIAI#AUGULIETUVOJEPrivatumo politika
#LEGENDOS#SIGNATARŲDNR#ŠIMTMEČIOINOVACIJOSKarjera
Visos teisės saugomos © 2013-2018 UAB "Lietuvos žinios"