Siekdami užtikrinti geriausią Jūsų naršymo patirtį, šioje svetainėje naudojame slapukus (angl. cookies). Paspaudę mygtuką „Sutinku“ arba naršydami toliau patvirtinsite savo sutikimą. Bet kada galėsite atšaukti savo sutikimą pakeisdami interneto naršyklės nustatymus ir ištrindami įrašytus slapukus. Jei pageidaujate, galite kontroliuoti ir/arba ištrinti slapukus. Išsamesnė informacija čia https://www.aboutcookies.org/ Jei ištrinsite slapukus, jums gali reikėti rankiniu būdu pakeisti kai kurias parinktis kaskart, kai lankysitės interneto svetainėje, o kai kurios paslaugos ir funkcijos gali neveikti.

Paieška
LIETUVAKOMENTARAIPASAULISEKONOMIKASPORTASĮDOMYBĖSGIMTASIS KRAŠTASISTORIJA
ŽMONĖSGAMTA IR AUGINTINIAIŠEIMA IR SVEIKATAMOKSLAS IR ITKULTŪRAŠVIETIMASGYNYBAPOPIEŽIAUS VIZITASMULTIMEDIJA
#AUGULIETUVOJE

Sieja ne tik seserystė

 
2018 09 09 18:00
Seserys Violeta (kairėje) ir Dovilė dažnai sulaukia klausimų, kodėl jųdviejų lapė „ryža“?/Romo Jurgaičio nuotrauka
Seserys Violeta (kairėje) ir Dovilė dažnai sulaukia klausimų, kodėl jųdviejų lapė „ryža“?/Romo Jurgaičio nuotrauka

Vilniuje gyvenančios dzūkaitės Dovilė Čiuplytė ir Violeta Čiuplytė-Bogdanovič apie niekuo nepakeičiamus seserystės ryšius žino ne iš nuogirdų. Jos nuolat kartu: keliauja, kuria meninius projektus, ateities planus.

Seserys juokaudamos prisipažino, kad neretai susitinka ir „verslo pietų“. Dovilės ir Violetos įkurta mažoji bendrija „Ryža lapė“ – tarsi mėginimas pabėgti nuo įprastos darbo dienos biuruose. Apie kūrybinį bendradarbiavimą jos galėtų kalbėti nesustodamos. Akivaizdu, kad abiem netrūksta nei pozityvumo, nei optimizmo.

Oficialiame darbe trisdešimt penkerių V. Čiuplytė-Bogdanovič – Švietimo mainų paramos fondo atstovė, projektų koordinatorė. O penkeriais metais jaunesnė D. Čiuplytė – projekto „Draugiškas internetas“ reklamos vadybininkė.

„Svarbiausia, kad esame kartu. Kai užsiimi bendra veikla su artimu žmogumi, kurį pažįsti, su kuriuo užaugai, tas džiaugsmas dar didesnis, dar labiau suartina.“

Kūryba seserims yra saviraiškos, asmenybės laisvės forma. Pasak Violetos, jei kokia mintis kirba viduje, ji vis tiek kada nors turi išsilieti. „Menas veržiasi iš manęs visokiais būdais – pomėgiais, mėgstamais užsiėmimais“, – teigė pašnekovė.

Paveikslai, atvirukai, audinių dekoravimas tekstiliniais dažais, dėžutės, arbatinės, dekoruotos dekupažo ir pirografijos technikomis (kvepiančios natūralia mediena), kiti autoriniai darbai, lieti akvarele, tapyti aliejiniais dažais, akrilu arba atlikti mišria technika, atsiranda po darbo dienos – vakarais, naktimis, savaitgaliais. Regis, seserys niekada nepavargsta. „Veiklos pradžioje norėjome daug visko išbandyti, išfiltruoti, kas įdomiausia pačioms. Atsirinkome tai, kas artimiausia mums, taip pat labiausiai patinka kitiems. Mums gali atrodyti puiki idėja, bet... reikia atsižvelgti į rinką“, – pripažino Dovilė.

„Ryža“ spalva – gražu

Seserys dažnai sulaukia klausimų, kodėl jųdviejų lapė „ryža“? „Visiems užstringa žodis „ryža“, tačiau toks ir buvo tikslas – atkreipti dėmesį į lapę. Norėjosi parodyti, kad ji kitokia, išskirtinė, originali. Juolab jog vadovaujamės šūkiu „Būk originalus“, – aiškino Dovilė. Violeta žaismingai pridūrė, kad „ryža“ ir šiaip graži spalva. Į mestą užuominą, esą lapė – gudrus gyvūnėlis, gebantis apgauti vilką, mešką, kitus miško žvėris, iš žvejo išvilioti žuveles, seserys kaipmat reagavo beveik vienu balsiu: lapė kūrybinga ir išmintinga. Tad gudrauti netenka.

Violeta visada svajojo būti menininke. Įgyta profesija taip pat susijusi su menu – ji baigė tuometį Vilniaus pedagoginį universitetą (dabar – Lietuvos edukologijos universitetas). „Turėčiau, galėčiau būti dailės ir technologijų mokytoja. Nors... nuo mokyklos netoli tepabėgau. Dirbu su mokyklomis, mokytojais, tik kitaip. Mokytojauti netenka“, – kalbėjo V. Čiuplytė-Bogdanovič. Fondas, kuriame dirba, administruoja įvairią veiklą, aktualią tiek mokykloms, mokytojams, moksleiviams, tiek aukštojo mokslo ar kitoms su švietimu susijusioms institucijoms.

Į sostinę iš gimtojo Alytaus rajono Violetą atvedė studijos – jau eina penkiolikti metai, kai ji čia įsikūrusi. Dovilė į Vilnių atvyko tik baigusi studijas Kaune. Nusprendė praleisti vasarą pas sesę, bet ta vasara trunka iki šiol, jau šešti metai. Jaunėlė studijavo žemėtvarką, o tai, atrodytų, visiškai nutolę nuo menų. „Pasirinkau tokią profesiją, kuri būtų žemiškesnė, net tiesiogine to žodžio prasme“, – linksmai sakė ji.

Seserys mano, jog meninę gyslelę, matyt, bus paveldėjusios iš tėčio, kuris jaunystėje labai gražiai piešė. „Tai matyti ir iš tėčio mamai rašytų laiškų apipavidalinimo. Tuos laiškus ji išsaugojusi iki šių dienų. Statydamas šeimai namą jis taip pat neprarado kūrybiško požiūrio. Smagu turėti tokį tėtį“, – šiltai kalbėjo Violeta. Ir pridūrė, kad Dzūkijoje, savo gimtuosiuose namuose, jos dažnos viešnios.

Kaip didžiausią iššūkį seserys įvardijo bandymą organizuoti kūrybines dirbtuves. „Ilgai mąstėme, ir štai šių metų pavasarį ryžomės. Dabar skatiname kitus žmones kurti“, – pasidžiaugė dar viena nauja veikla V. Čiuplytė-Bogdanovič.

Stiprina ryšius

Kūrybinė edukacija, pasak jos, skirta ne tik vaikams, bet ir suaugusiesiems, šeimoms. „Tėvai su atžalomis užmezga tarpusavyje glaudesnius ryšius, jeigu juos vienija bendra veikla, kūryba. Smagu, kai gali prie to prisidėti, perduoti savo žinias, kad ir kiti jomis pasinaudotų“, – teigiamais įspūdžiais dalijosi pedagogės išsilavinimą turinti Violeta.

Kiekvienas žmogus, anot jos, gali imtis kūrybos, tik lūkesčiai skirtingi. „Dažnai girdžiu sakant: „Aš nemoku piešti.“ Bet nebūtinai visi turi piešti kaip Vincentas van Goghas. Kurti gali kiekvienas“, – drąsino Violeta.

Edukacinė veikla dar visiškai naujas dalykas, tačiau, anot pašnekovių, jų organizuojamos dirbtuvės jau sulaukė susidomėjimo ir kvietimų iš įvairiausių šalies kampelių. Seserys darbavosi Klaipėdoje, Alytuje, čia, Vilniuje... Po truputį judama į priekį. Bet kol kas jos negali pasigirti, kad laisvalaikio užsiėmimai duoda pelno, iš kurio būtų galima pragyventi. Lėšų vos užtenka kūrybos priemonėms nusipirkti. „Tai veikiau smagus hobis. Svarbiausia, kad esame kartu. Kai užsiimi bendra veikla su artimu žmogumi, kurį pažįsti, su kuriuo užaugai, tas džiaugsmas dar didesnis, dar labiau suartina“, – pabrėžė Violeta.

Dovilė ir Violeta turi tradiciją bent kartą per metus kur nors kartu iškeliauti. Jau šeštus metus iš eilės išsiruošia į „sesių kelionę“. „Mus įkvepia kelionės, gamta. Išvažiuojame turėdamos mintį pailsėti ir pasisemti kūrybinių idėjų. Iš tikrųjų nemažai jų kilo kelionėse“, – sakė D. Čiuplytė.

Daugiausia sumanymų atsiranda stebint gamtą. Todėl ir savo kelionių kryptį seserys renkasi pagal tai. Ne į didžiuosius miestus ar šalis, o į kampelius, esančius arčiau gamtos. Labiausiai, pasak Dovilės, įsiminė šių metų išvyka į Maltą ir Gozo salą, nes teko daug keliauti pėsčiomis. Visomis dienomis vaikščiojo salos pakrante, uolomis. „Atsikeli rytą, įsimeti į kuprinę obuolį, termosiuką ir jau iš anksto žinai, kad grįši šypsodamasi, nors ir sulyta ar sušalusi“, – pasakojo romantiškai nusiteikusi Dovilė.

Imk ir daryk

Viešėdamos svečiose šalyse seserys taip pat stengiasi apsilankyti įvairiose galerijose, parodose. „Apžiūrinėjant kitų menininkų darbus kyla įkvėpimas. Tada pagalvoji – panaši idėja galėtų veikti ir Lietuvoje, reikėtų ją kaip nors pritaikyti... Apie tai diskutuojame kartu su sese“, – teigė Violeta. Ji prisipažino įvairiais klausimais neretai pasitarianti ir su sutuoktiniu. Būtent Danielius padrąsino žmoną pradėti kurti ką nors savo. „Ilgai puoselėjau svajonę, o jis buvo tas žmogus, kuris pasakė: „Imk ir daryk“, – džiaugėsi V. Čiuplytė-Bogdanovič.

Danielius net nurodė tikslius žingsnius, nes pats yra sukūręs mažąją bendriją (stalo žaidimų parduotuvę). Ši jo veikla taip pat kilo iš pomėgio – vyras dirba visai kitą darbą, o laisvalaikiu buria bendruomenę. „Esu dėkinga Danieliui, kad pastūmėjo. Dabar su seserimi pačios bandome irtis į priekį“, – ryžtingai nusiteikusi kalbėjo Violeta.

Paklausta, ar laisvalaikio veikla kada nors netaps pagrindinė, V. Čiuplytė-Bogdanovič atsakė, kad jei tuo netikėtų, nieko nedarytų. Sesei nedrąsiai pritarė ir Dovilė. Ji neslėpė, jog mintyse visada pasvarstanti ir pasvajojanti: o gal, o jeigu...

Tačiau seserys neskubina įvykių, yra dėkingos už galimybę kurti laisvu nuo darbo laiku. Juolab kad Violeta kaskart išvažiuodama į darbo kelionę randa progų po visų dalykinių susitikimų paklajoti nepažįstamo miesto gatvėmis – tai esą inspiruoja kurti. Gali atsipalaiduoti nuo savo kasdienės veiklos, pamatyti ką nors nauja.

Abi kūrėjos pripažįsta: kartais būna beprotiškai sunku, ypač kai spaudžia laikas, kai turi vos keletą naktų idėjai sugalvoti ir jai įgyvendinti. Dienos suplanuotos, nieko negali padaryti. „Daug streso, tačiau pamačiusi besišypsančius žmonių veidus supranti, kad jiems patinka tai, ką darai. Galutinis rezultatas džiugina – smagu, gera ir lengva“, – tikino Dovilė. Vis dėlto ji paatviravo, kad kartais užklumpa save besiskundžiančią sunkumais. O iš Violetos esą, priešingai, neišgirsi jokių dejavimų. „Mažoji sesė viską mėgsta daryti pagal planą, tad jei nepavyksta, nervinasi. Man labiau patinka improvizuoti, dėl to lengviau (daug meno atsiranda improvizuojant). Tačiau viena kitą papildome – ji mane sustyguoja, o aš ją atpalaiduoju“, – šypsodamasi sakė Violeta.

DALINTIS:
 
SPAUSDINTI
#AUGULIETUVOJE
Rubrikos: Informacija:
EkonomikaGamta ir augintiniaiGimtasis kraštasGynybaKontaktai
ĮdomybėsIstorijaJurgos virtuvėKomentaraiReklama
KonkursaiKultūraLietuvaMokslas ir ITReklaminiai priedai
PasaulisPopiežiaus vizitasSportasŠeima ir sveikataPrenumerata
ŠvietimasTrasaŽmonės#ATEITIESLYDERIAIPrivatumo politika
#AUGULIETUVOJE#LEGENDOS#SIGNATARŲDNR#ŠIMTMEČIOINOVACIJOSKarjera
Visos teisės saugomos © 2013-2018 UAB "Lietuvos žinios"