Siekdami užtikrinti geriausią Jūsų naršymo patirtį, šioje svetainėje naudojame slapukus (angl. cookies). Paspaudę mygtuką „Sutinku“ arba naršydami toliau patvirtinsite savo sutikimą. Bet kada galėsite atšaukti savo sutikimą pakeisdami interneto naršyklės nustatymus ir ištrindami įrašytus slapukus. Jei pageidaujate, galite kontroliuoti ir/arba ištrinti slapukus. Išsamesnė informacija čia https://www.aboutcookies.org/ Jei ištrinsite slapukus, jums gali reikėti rankiniu būdu pakeisti kai kurias parinktis kaskart, kai lankysitės interneto svetainėje, o kai kurios paslaugos ir funkcijos gali neveikti.

Paieška
LIETUVAGIMTASIS KRAŠTASISTORIJAEKONOMIKAKOMENTARAIPASAULISGYNYBAŠEIMA IR SVEIKATA
ŠVIETIMASKULTŪRA IR ŽMONĖSSPORTASGAMTA IR AUGINTINIAIĮDOMYBĖSMOKSLAS IR ITTRASAMULTIMEDIJA
ŽMONĖS

Senjorė Emilija – laisvų vėjų direktorė

 
2018 10 21 12:00
Nors Emilijai eina septyniasdešimt septinti metai, tačiau, kitaip nei jos amžininkai, moteris nesiskundžia ir neburba, o priešingai - nepraranda entuziazmo, tiesia kitiems pagalbos ranką.
Nors Emilijai eina septyniasdešimt septinti metai, tačiau, kitaip nei jos amžininkai, moteris nesiskundžia ir neburba, o priešingai - nepraranda entuziazmo, tiesia kitiems pagalbos ranką. Romo Jurgaičio (LŽ) nuotrauka

Į susitikimą su sostinės Lazdynų rajono gyventoja Emilija Ona Skrebiene atėjau per anksti, tad stebėjau aplink zujančius pagyvenusius žmones. Čia juos traukė įrengtas mobilus ūkininkų turgelis. Klausiamai žvelgiau kone į kiekvienas akis – ar tik ne mano būsima pašnekovė? Ir staiga iš visos pilkos kasdienybės tarsi artistė į sceną įžengė senjorė Emilija.

Neliko abejonių, visa povyza išdavė, kad tai ji. Nugara tiesi, pasitempusi, optimistiškas žvilgsnis... Skubu sveikintis – ir neapsirinku.

Emilija jau beveik dešimtmetį aktyviai dalyvauja Senjorų klubo prie Lietuvos Raudonojo Kryžiaus veikloje, lanko daugybę renginių. Nors moteriai eina septyniasdešimt septinti metai, tačiau, kitaip nei jos amžininkai, Emilija nesiskundžia ir neburba, o priešingai – nepraranda entuziazmo, tiesia kitiems pagalbos ranką. 2011-aisiais kartu su dar keliais senjorais vyko į Varną Bulgarijoje – visą mėnesį sėmėsi patirties lankydami senelių namus ir neįgaliųjų įstaigas.

Artistiška iš prigimties

Pašnekovė prisipažino mėgstanti deklamuoti eilėraščius, ypač patriotinius, atmintinai jų žino kone šimtą. Tačiau vien tuo neapsiribojanti – dainuoja „Bočių“ chore, rašo scenarijus, veda renginius jau penkiolika metų. Taip pat yra įsitraukusi į Pagyvenusių žmonių asociacijos, senjorų dienos centro „Diemedis“ bei Pilaitės dienos centro veiklą, dalyvauja Vilniaus jurbarkiškių bendrijos sambūriuose.

Ir taip buvo visada – nuolat apsupta daugybės žmonių. Emilija artistiška iš prigimties – nei meninio, nei muzikinio išsilavinimo neturi. Vilniaus universitete (VU) įgijo prekybos organizavimo ir planavimo specialybę. Yra dirbusi prekybos srityje administratore ir kadrų inspektore, VU Ekonomikos fakulteto Vakarinio skyriaus metodininke, kultūros klubų direktore, organizatore. Kad ir kur dirbtų – visada lankė saviveiklos chorus, o išėjusi į pensiją įsitraukė į bendruomeninę veiklą.

Emilija kilusi iš Panemunės (Jurbarko r.). Sostinės Lazdynuose su šeima įsikūrė dar 1969-aisiais – greitai bus jau penkiasdešimt metų, kai gyvena šioje Vilniaus miesto dalyje. Tačiau iki šiol prisimena lietuvių kalbos mokytojo, veliuoniškio, šviesaus atminimo Stasio Liutvinavičiaus žodžius apie Panemunę: esą tai pats gražiausias Lietuvos kampelis, čia patys mandagiausi žmonės, pati taisyklingiausia lietuvių kalba.

Emilija tuoj atmintinai padeklamuoja visą poeto Romo Bernoto eilėraštį „Gimtinės šauksmas“: (...) Nemainyčiau Ventės į Floridą, į sirenas nekeisčiau aš gaidžių / Veneciją atstot man gali Nida / lietuviškam danguje yra tiek pat žvaigždžių / (...) ar Londone svečiuočiaus, ar Kiolne – į Lietuvą aš visada sugrįšiu / gimtoji žemė šaukia čia mane...

Paprašyta papasakoti apie save prabilo Reginos Algės Gudavičiūtės žodžiais: (...) aš jau sena, o gal tik taip atrodau / todėl labai retai kada į veidrodžius žiūriu / (...) Argi jau pasenau, kodėl plaukai pabalę, o gal tik spinduliuoja sidabru? / (...) Aš nesena, ir niekad nepasensiu, nes sudaužysiu veidrodžius kreivus / Su tavim, likime, broliškai išgersiu, visus lik dugno man skirtus lašus...

Po laiminga žvaigžde

Iš kur tiek optimizmo, – stebiuosi pašnekove. Gal pensija labai didelė? „Pensija nėra didelė, vos 310 eurų“, – prisipažino ji ir pridūrė, kad yra gimusi po laiminga žvaigžde.

Emilijos sutuoktinis – 83-ejų Vladislovas trisdešimt metų dirbo tolimojo plaukiojimo jūreiviu. „Teko suktis vienai: studijas baigiau, dirbau, sūnų auginau. Jokių lyrinių nukrypimų... Užtat dabar sulaukiu ypatingos vyro paramos. Kadangi jis dirba mokykloje kiemsargiu, turiu daug laisvės, galiu eiti kur noriu. Tiesa, namuose palaikau minimalią tvarką, padarau valgyti“, – juokėsi ji.

Sutuoktiniai Skrebiai kartu išgyveno daugiau kaip pusę amžiaus. Artėja 55-osios – smaragdinės vestuvių metinės. „Vestuvių sukakties proga vyras visada atnešdavo baltų kalijų (anuomet kitokių nebuvo), o dabar gaunu baltų lelijų. Tai paglosto savimeilę“, – šiltai apie sutuoktinį atsiliepė Emilija.

Sūnus taip pat jau vedęs. „Neturiu anūkų, tad aš ne bobutė, esu laisvų vėjų direktorė. Negaliu skųstis – ir sūnus, ir martelė labai geri. Jeigu išsiruošiu į kokią kelionę, jie mane paremia“, – pasigyrė senjorė.

Išties, daug kur lankytasi: Tenerifėje (Kanarų salos), Katalonijoje (Ispanija), Turkijoje, Briuselyje... Keturios draugės nuolat kur nors išsiruošdavo. Tačiau pablogėjus sutuoktinio savijautai Emilija toli iš namų nevyksta. Na, nebent su kolektyvais į Palangą ar Šventąją.

Bėdžiai, vergai ir saulės vaikai

Emilija teigė pastebėjusi, kad Lietuvoje yra trys pensininkų tipažai. Vienas jų – bėdžiai, visuomet dejuojantys, kad jiems niekada nieko neužtenka – nei vaistams, nei maistui, nei už butą sumokėti. „Taip, suprantu tuos, kurie serga, sunkiai juda, – jiems būtina pagalba. Bet jei prašinėja galintys vaikščioti – tokiems reikia gero bizūno, kaip mano mama sakydavo“, – griežtai kalbėjo moteris tikindama, kad niekada neprapultų, jei prireiktų – eitų dirbti.

Kitas tipažas, Emilijos žodžiais tariant, – senjorai vergai. „Pusę gyvenimo augino savo vaikus, o kitą pusę – anūkus. Prie proanūkių prilipę. Patys kalti. Gal jiems nereikia bendravimo, emocijų? Be bendravimo aš turbūt būčiau seniai numirusi“, – svarstė ji.

Lengva kalbėti, o jeigu būtų savų anūkų? – teiravausi. „Lygiai taip pat, kaip ir visi kiti, žinoma, nerčiausi iš kailio ir stengčiausi, – šypsojosi pašnekovė. – Bet, manau, sugebėčiau skirti laiko sau. Vis tiek išlėkčiau dainuoti, ar dar kur nors... Nebūtina visą savo laiką skirti tik anūkams. Vaikai tegu stengiasi.“

Žinoma, kiekviena situacija skirtinga, reikalauja įsigilinti. E. Skrebienė prisipažino taip pat sulaukianti ne tik susižavėjimo, bet ir smerkimo. „Sako: laksto jinai, kas iš tų eilėraščių, kokią turi iš to naudą? Bet man daug svarbesnė emocinė, dvasinė būsena. Kai skamba šūksniai „Valio!“, „Šaunuolė!“, kai gaunu gėlių. Įvertinimas – didžiausias atpildas“, – pridūrė visuomenininkė.

Na ir trečiasis tipažas pagal E. Skrebienę – saulės vaikai. „Tuos pačius veidus sutiksi kurortuose, teatruose, ekskursijose, bendruomenės koncertuose. Visur spėja padalyvauti. Džiaugsmo semiasi patys ir kitiems dalija“, – apibūdino ji.

Prie pastarųjų Emilija ir gretinasi – save vadina linksmuole. Nors gyvenime būta visko, ne vien džiaugsmo. Ji kilusi iš penkių vaikų šeimos. Mama liko našlė, kai mergaitei tebuvo treji metukai. „Labai mylėjau mamą, amžinąjį atilsį. Ji turėjo šviesią atmintį. Matyt, paveldėjau iš jos“, – sakė pašnekovė.

„Neturiu anūkų, tad aš – ne bobutė, esu laisvų vėjų direktorė.“

Nepasiduoda slogučiui

Deja, kartais ir saulės vaikus apima slogi nuotaika, nenoras nieko daryti. „Gimtinėje liko brolis – jis nėra stiprios sveikatos, bet laikosi. Šeimoje bėda – ir brolienė, ir dukra serga. Kai susirūpinu jais, kai nuvažiuoju aplankyti, tada nebesinori nei chorų, nei žmonėtis“, – atvirai kalbėjo moteris.

Veliuonoje taip pat likę artimųjų kapai. „Apima didelis liūdesys. Atrodo, viską mestum...“ – Emilija įsmeigė akis į tolį.

Visgi stengiasi blogoms mintims nepasiduoti, o jei neišeina – tuomet skaito, piešia proginius atvirukus, margina margučius. „Kiekvienais metais per Velykas numarginu apie šešiasdešimt kiaušinių ir visus išdaliju“, – prisipažino ji.

Kartkartėmis nueina į bažnyčią. „Kai buvo atvykęs popiežius Pranciškus, apėmė didelė palaima. Toks įvykis, džiaugiausi su visa Lietuva“, – pakiliai kalbėjo Emilija. Popiežiaus Jono Paulius II vizito metu 1993-iaisiais gavo jo palaiminimą. Senjorė taip pat didžiuojasi, kad partizanų vadas Adolfas Ramanauskas-Vanagas buvo iškilmingai išlydėtas į amžinojo poilsio vietą. „Abu mano dėdės – partizanai, jie buvo nužudyti. Širdyje viskas gyva – šituos dalykus priimu labai rimtai“, – sakė E. Skrebienė.

DALINTIS:
 
SPAUSDINTI
ŽMONĖS
Rubrikos: Informacija:
EkonomikaGamta ir augintiniaiGimtasis kraštasGynybaKontaktai
ĮdomybėsIstorijaKomentaraiKonkursaiReklama
Kultūra ir žmonėsLietuvaMokslas ir ITPasaulisReklaminiai priedai
Rinkimų maratonasSportasŠeima ir sveikataŠvietimasPrenumerata
Trasa#AUGULIETUVOJE#LEGENDOS#SIGNATARŲDNRPrivatumo politika
#ŠIMTMEČIOINOVACIJOSKarjera
Visos teisės saugomos © 2013-2018 UAB "Lietuvos žinios"