Siekdami užtikrinti geriausią Jūsų naršymo patirtį, šioje svetainėje naudojame slapukus (angl. cookies). Paspaudę mygtuką „Sutinku“ arba naršydami toliau patvirtinsite savo sutikimą. Bet kada galėsite atšaukti savo sutikimą pakeisdami interneto naršyklės nustatymus ir ištrindami įrašytus slapukus. Jei pageidaujate, galite kontroliuoti ir/arba ištrinti slapukus. Išsamesnė informacija čia https://www.aboutcookies.org/ Jei ištrinsite slapukus, jums gali reikėti rankiniu būdu pakeisti kai kurias parinktis kaskart, kai lankysitės interneto svetainėje, o kai kurios paslaugos ir funkcijos gali neveikti.

Paieška
LIETUVAKOMENTARAIPASAULISEKONOMIKASPORTASĮDOMYBĖSGIMTASIS KRAŠTASISTORIJA
ŽMONĖSGAMTA IR AUGINTINIAIŠEIMA IR SVEIKATAMOKSLAS IR ITKULTŪRAŠVIETIMASGYNYBAPOPIEŽIAUS VIZITASMULTIMEDIJA
ŽMONĖS

Šekspyriškas Anthony Hopkinsas

 
Anthony Hopkinsas filmuojasi seriale „Vakarų pasaulis“.
Anthony Hopkinsas filmuojasi seriale „Vakarų pasaulis“. HBO nuotrauka

Šiemet Didžiojoje Britanijoje pasirodė BBC televizijos filmas, kuriame pagrindinį vaidmenį – karalių Lyrą – atliko seras Anthony Hopkinsas (g. 1937). Prieš 30 metų šį vaidmenį aktorius sukūrė Londono Karališkajame nacionaliniame teatre. Pirmoje eilėje pamatė snaudžiantį žiūrovą – tada teatro išsižadėjo, o jį iškeitė į kitus menus: kiną, tapybą ir muziką.

„Mėsos ir bulvių“ tipo aktorius

– Esate sakęs: „Kuo ilgiau gyvenu, tuo labiau gyvenimas atrodo tarsi sapnas“. Ar buvo tam tikras momentas, kai pradėjote tolti nuo realybės?

– Tokie buvo pastarieji 30 metų. Pasekmė ir manifestacija to, apie ką svajojau būdamas mažas, ko norėjau vaikystėje ir jaunystėje. Maždaug prieš 30 metų supratau: viskas nutiko, taip, kaip tikėjausi ir įsivaizdavau. Tai nerealu. Mane žavi ta galia, kurią visi turime, kurti savo gyvenimą.

– Sakoma, kad aktoriai – jautrūs, emocingi žmonės. Kaip manote, kino kūrėjai gyvena intensyvesnį vidinį gyvenimą?

– Man visuomet patiko būti „mėsos ir bulvių“ tipo aktoriumi. Netikiu visais tais pretenzingais dalykais, sakomais apie vaidybą. Šiuo klausimu esu kiek ciniškas. Bet visgi tai – kūrybos procesas. Manau, kūrybiški žmonės (įskaitant ir mane, nors tai nereiškia, kad kūrybingas žmogus turi būti aktorius, muzikantas ar dailininkas) yra sąmoningesni. Bet tai jų nedaro ypatingais.

– Daug aktorių tikrai mano esą ypatingi...

– To reikia saugotis. Kai imi manyti neva esi ypatingas žmogus, kvėpuojantis ypatingu oru, čia prasideda problemos. Tai – kelias į beprotystę. Tikiu, kad aktoriai yra palaiminti (ar prakeikti) „aštresniu“ protu, jis taip veikia ir tuo mes naudojamės. Bet tai – viskas. Nereiškia, kad esi aukščiau kitų.

Neblogas gyvenimas

– Kokie režisieriai praeityje jus įkvėpė?

– Jų buvo daug ir kiekvienas turėjo savo keistų darbo metodų. Esu dirbęs su Oliveriu Stone‘u, Stevenu Spielbergu, geriausiais pasaulio režisieriais – man labai pasisekė. Režisuodamas stengiuosi išlaikyti unikalų savo paties stilių. Suprantama, yra ir įtakų. Esu matęs daugybę E. Stone‘o filmų. Bet pats mėginu naudoti tai, ką turiu vaizduotėje. Noriu sulaužyti visas taisykles, pakvailioti ir sukurti kitokį filmą vien dėl smagumo.

– Ar tai padeda išlikti jaunam?

BBC televizijos filme „Karalius Lyras“ (2018).Kadras iš filmo
BBC televizijos filme „Karalius Lyras“ (2018).Kadras iš filmo

– O taip, esu jaunas! Kuo nors užimti galvą yra praktiška, nes, jei to nedarai, lėtai miršti. Žinoma, dažnai pavargstu, tada svarstau: „Gal pasiduoti?“ Bet išeiti į pensiją nenoriu. Judėsiu tol, kol ateis diena, kai nebegalėsiu.

– Kaip atrodo jūsų gyvenimas šiomis dienomis?

– Groju pianinu, skaitau, tapau, kuriu muziką. Nežinau, ar man nors kiek sekasi, bet mėgstu tapyti. Tapau greitai, akrilu. Rašyti muzikos sėdu prie pianino. Daug skaitau, taigi gyvenimas – neblogas.

– O kas įkvepia tapyti?

Jaunystėje aktorius (dešinėje) tarnavo britų kariuomenėje.
Jaunystėje aktorius (dešinėje) tarnavo britų kariuomenėje.

– Mėgstu maišyti spalvas, ieškoti formų. Anksčiau daugiausia tapiau peizažus, dabar – veidus. Neturiu supratimo, kodėl, jie tiesiog pasirodo. Kartą mano draugas, Stanas Winstonas, filmo „Juros periodo parkas“ dinozaurų kūrėjas, užsuko į pikniką, kurį rengiau kieme. Jis užėjo į mano studiją, pasižiūrėjo į darbus ir paklausė: „Kas juos nutapė?“ – „Aš“, – atsakiau. Jis nutaisė nevykusią miną: „Nė pats taip negalėčiau. Jokiu būdu nesimokyk. Įlįsi į dailės mokslą, techniką, ir viską sugadinsi“.

Raukšlės nerūpi

– Dauguma jūsų darbų pavadinti pagal Williamą Shakespeare‘ą: „Karalius Lyras“, „Shakespeare‘o Epifanija“...

– Tiesą sakant, pats jų nerašau. Pavadinimus sugalvoja mano draugas Aaronas Tuckeris, kuris yra „Margam Fine Art“ galerijos meno vadovas. Minčių jis semiasi iš mūsų pokalbių, bet visi pavadinimai – labai poetiški.

– O kaip vaidyba?

– Retkarčiais ką nors suvaidinu ir tai mane džiugina. Dabar turbūt labiau nei kada nors anksčiau, nes tai daryti pasidarė lengviau. Bet negalėčiau dirbti teatre. Man jis – nepernelyg rimtas, kaip kalėjimas.

Buvau prastas mokinys. Atrodė, jei reikėtų sėdėti ir piešti gėlės su obuoliais ar mokytis skambinti pianinu, išprotėčiau. Nėgalėjau studijuoti ir vaidybos. Britų Karališkojoje akademijoje pasimokiau pradžiamokslio, o viso kito išmokau su metais.

Dailininką stebina tai, kad jo paveikslai išpopuliarėjo.Asmeninio albumo nuotraukos
Dailininką stebina tai, kad jo paveikslai išpopuliarėjo.Asmeninio albumo nuotraukos

– Atrodote atradęs ramybę.

– O kad anksčiau būčiau žinojęs tai, ką žinau ir kaip jaučiuosi dabar. Kai esi jaunas, viskas atrodo labai svarbu, intensyvu. Atsigręžęs atgal susimąstai: „Apie ką visa tai?“ Niekas nėra taip svarbu, tereikia gyventi, nes čia esame taip trumpai.

– Vadinasi, džiaugiatės, kad nebesate jaunas?

– Taip. Stengiuosi palaikyti gerą formą. Pasižiūriu į veidrodį ir matau daug raukšlių ant veido, bet man tai nerūpi. Nežinau, kodėl, bet tai – puikus metas. Mirtis yra didžioji gelbėtoja, galiausiai ji iš visko išplėšia: štai ir viskas. Būtent todėl gyvenimas yra puikus bei turtingas. Nė vienas nežinome, kur einame, ir dėl to gyventi yra taip smagu.

– Ar pasiekėte viską, ką norėjote pasiekti?

– Ir dar daugiau. Man labai sekėsi. Turėjau savų bėdų ir kliūčių, bet jas perlipau. Gyvenau nuostabų gyvenimą ir dėl to jaučiuosi dėkingas.

Anthony Hopkinso „Principessa“.
Anthony Hopkinso „Principessa“.

...

....

DALINTIS:
 
SPAUSDINTI
ŽMONĖS
Rubrikos: Informacija:
EkonomikaGamta ir augintiniaiGimtasis kraštasGynybaKontaktai
ĮdomybėsIstorijaJurgos virtuvėKomentaraiReklama
KonkursaiKultūraLietuvaMokslas ir ITReklaminiai priedai
PasaulisPopiežiaus vizitasSportasŠeima ir sveikataPrenumerata
ŠvietimasTrasaŽmonės#ATEITIESLYDERIAIPrivatumo politika
#AUGULIETUVOJE#LEGENDOS#SIGNATARŲDNR#ŠIMTMEČIOINOVACIJOSKarjera
Visos teisės saugomos © 2013-2018 UAB "Lietuvos žinios"