Siekdami užtikrinti geriausią Jūsų naršymo patirtį, šioje svetainėje naudojame slapukus (angl. cookies). Paspaudę mygtuką „Sutinku“ arba naršydami toliau patvirtinsite savo sutikimą. Bet kada galėsite atšaukti savo sutikimą pakeisdami interneto naršyklės nustatymus ir ištrindami įrašytus slapukus. Jei pageidaujate, galite kontroliuoti ir/arba ištrinti slapukus. Išsamesnė informacija čia https://www.aboutcookies.org/ Jei ištrinsite slapukus, jums gali reikėti rankiniu būdu pakeisti kai kurias parinktis kaskart, kai lankysitės interneto svetainėje, o kai kurios paslaugos ir funkcijos gali neveikti.

Paieška
LIETUVAGIMTASIS KRAŠTASISTORIJAEKONOMIKAKOMENTARAIPASAULISGYNYBAŠEIMA IR SVEIKATA
ŠVIETIMASKULTŪRA IR ŽMONĖSSPORTASGAMTA IR AUGINTINIAIĮDOMYBĖSMOKSLAS IR ITTRASAMULTIMEDIJA
ŽMONĖS

Rezidentas: kartais pas gydytojus pacientai ateina kaip į kirpyklą

 
Benediktas Jonuška./
Benediktas Jonuška./ lsveikata.lt nuotrauka

Benediktas Jonuška – Vaikų ligoninės Vilniaus universiteto ligoninės Santaros klinikų filialo Vaikų chirurgijos skyriaus pirmų metų rezidentas. Tačiau jauno vyro veikla peržengia medicinos ribas. Jis – ir savanoris, ir muzikos didžėjus.

– Vasaros praktikai pasirinkai vieną Brazilijos ligoninių. Kas lėmė tokį sprendimą?

– Nemažai teko keliauti po Europą, todėl norėjosi pasinaudoti galimybe nuvykti į kitą pasaulio kraštą ir susipažinti su problemomis, iššūkiais ir medicinos sistema Brazilijoje. Catanduvos mieste galėjau pajausti tikrą brazilišką dvasią, pamatyti, kaip periferijoje gyvena ir dirba žmonės bei kokios sąlygos yra mažesnėse rajono ligoninėse. Daugiausia laiko praleidau stebėdamas, nes gerai nemoku portugalų kalbos.

– Daug skirtumų pastebėjai tarp Lietuvos ir Brazilijos sveikatos apsaugos sistemų?

– Brazilijos medicinos lygis – tikrai aukštas. Gydytojo specialybė ten yra prestižinė. Vidutinis gydytojų atlyginimas siekia šešis tūkstančius eurų, rezidentų – nuo tūkstančio eurų, priklausomai nuo to, kurių metų rezidentas esi ir kokioje valstijoje mokaisi bei dirbi. Tai yra nemažai, turint omenyje, kad pragyvenimo lygis ir kainos ten yra panašūs kaip Lietuvoje. Papildomai dauguma gydytojų dar užsidirba privačiose klinikose, kuriose teikiamos paslaugos dėl didelės socialinės ir ekonominės atskirties šalyje yra prieinamos tik daliai pacientų.

Valstybinėje ligoninėje priėmimo skyriuje stebėjimo palatose sunkiausios būklės pacientai guli lovose, o kiti turi glaustis ant čiužinių, paklotų ten, kur yra vietos. Privačiose gi viskas puikiai sutvarkyta.

Tiesa, stebino, kad chirurgai vilkėdami operacinės rūbus vaikšto po ligoninės teritoriją, avėdami tą pačią avalynę, be jokių „bahilų“, eina operuoti. Įdomu, kad infekcinių pooperacinių komplikacijų skaičius panašus kaip Europoje, todėl gal tai neturi didelės įtakos.

– O kokia tos šalies rezidentų padėtis?

– Didelio skirtumo tarp rezidentūros Lietuvoje ir Brazilijoje nepastebėjau. Skiriasi tik atlyginimo ir požiūrio aspektai. Rezidento vaidmuo panašus, nes jie asistuoja operacijose, prižiūri pacientus ir priimdami sprendimus gali pasitarti su labiau patyrusiais gydytojais. Tiesa, Brazilijoje rezidentai gali savarankiškai priimti tam tikrus sprendimus ir turi visas socialines garantijas, gaudami pakankamą valstybinį atlyginimą, o ne stipendiją, kuri pas mus sudaro didelę dalį rezidento pajamų.

– Dabar dirbi Vaikų ligoninėje. Tad jau turbūt gali pasakyti, ar labai skiriasi įsivaizduojamas gydytojo darbas ir realybė?

– Džiaugiuosi, kad galiu mokytis iš geriausių Lietuvos vaikų chirurgų. Rezidentūros pradžioje nebuvo lengva adaptuotis, nes studijų metais daugiau dėmesio skyrėme teorinėms žinioms ir tikrai trūko kontakto su pacientais, praktinių įgūdžių. Be abejonės, reikia stengtis mokytis ir ne darbo metu, tačiau praktinės veiklos, kaip pirmų metų rezidentui, netrūksta.

– Nemažai mediciną pasirinkusiųjų į provinciją net praktikos atlikti važiuoja nenoriai. Tu ją atlikai ne tik tolimoje šalyje, bet ir Respublikinėje Šiaulių ligoninėje...

– Studentams verta važiuoti į mažesnes šalies ligonines atlikti praktiką, nes jose įgyji daug daugiau patirties, gydytojai dažniausiai noriai dalijasi patirtimi ir pasitiki studentais. Be to, rajone žmonės gydytojus labiau vertina nei sostinėje. Aišku, visokių žmonių yra visur, tačiau man teko su tuo susidurti, kad pas gydytoją vaikus atlydėję tėvai ateina lyg į kirpyklą ir tikisi, kad padarysi viską, ko jie nori, o ne tai, kas reikia, kad išgydytum pacientą. Neretai reikia tapti ir psichologu tėvams, o tai apsunkina darbą.

– Muzikos gerbėjai tave žino kaip didžėjų BeLeo. Kaip tavo gyvenime atsirado ši veikla?

– Visą gyvenimą mane lydėjo muzika, o studijų metais Vilniuje pradėjau didžėjauti ir supratau, kad žmonėms patinka muzika, kuria dalinuosi. Pradžioje ši veikla buvo tiesiog poilsis po studijų, vėliau tai tapo rimta ir šiuo metu ne tik dažnai vedu renginius ir groju įvairiose vietose bei privačiuose renginiuose, bet ir organizuoju renginius, radijo stotyje „Power Hit Radio“ turi šokių muzikos laidą „BeLeo VIBES“.

– Jau daugiau nei dešimt metų savanoriauji. Ko ši veikla tave išmokė?

– Manau, kad savanorystė yra nuostabus dalykas, ypač paauglystėje, kai bandai ieškoti savo kelio, pažinti supantį pasaulį. Savanorystė reikalauja daug jėgų ir pasiryžimo, tačiau duoda dar daugiau. Tai – įrankis keisti pasaulį.

Tiek savanoriaudami, tiek dirbdami medicinoje žmonės atiduoda jėgas ir žinias, kad padėtų kitiems. Bent jau taip, mano galva, turėtų būti.

DALINTIS:
 
SPAUSDINTI
ŽMONĖS
Rubrikos: Informacija:
EkonomikaGamta ir augintiniaiGimtasis kraštasGynybaKontaktai
ĮdomybėsIstorijaKomentaraiKonkursaiReklama
Kultūra ir žmonėsLietuvaMokslas ir ITPasaulisReklaminiai priedai
Rinkimų maratonasSportasŠeima ir sveikataŠvietimasPrenumerata
Trasa#AUGULIETUVOJE#LEGENDOS#SIGNATARŲDNRPrivatumo politika
#ŠIMTMEČIOINOVACIJOSKarjera
Visos teisės saugomos © 2013-2018 UAB "Lietuvos žinios"