Siekdami užtikrinti geriausią Jūsų naršymo patirtį, šioje svetainėje naudojame slapukus (angl. cookies). Paspaudę mygtuką „Sutinku“ arba naršydami toliau patvirtinsite savo sutikimą. Bet kada galėsite atšaukti savo sutikimą pakeisdami interneto naršyklės nustatymus ir ištrindami įrašytus slapukus. Jei pageidaujate, galite kontroliuoti ir/arba ištrinti slapukus. Išsamesnė informacija čia https://www.aboutcookies.org/ Jei ištrinsite slapukus, jums gali reikėti rankiniu būdu pakeisti kai kurias parinktis kaskart, kai lankysitės interneto svetainėje, o kai kurios paslaugos ir funkcijos gali neveikti.

Paieška
LIETUVAKOMENTARAIPASAULISEKONOMIKASPORTASĮDOMYBĖSGIMTASIS KRAŠTASISTORIJA
ŽMONĖSGAMTA IR AUGINTINIAIŠEIMA IR SVEIKATAMOKSLAS IR ITKULTŪRAŠVIETIMASGYNYBAPOPIEŽIAUS VIZITASMULTIMEDIJA
ŽMONĖS

Poetas, pranašas ir diplomatas – Lietuvos patriotas, niekada nebuvęs Lietuvoje

 
2018 03 05 12:03
Oskaras Vladislovas Liubič-Miloš-Milašius./
Oskaras Vladislovas Liubič-Miloš-Milašius./ lt.wikipedia.org nuotrauka

1939 m. kovo 2 dieną Fonteblo mirė poetas, mistikas, pranašas, diplomatas, tikras europietis Oskaras Vladislovas Liubič-Miloš-Milašius, kuris šiandien galėtų būti puikiu Tėvynės meilės ir tarnystės jai pavyzdžiu visiems, dėl kokių nors priežasčių atsidūrusiems už Lietuvos ribų.

Oskaras gimė 1877 metais bajorų šeimoje Čerėjos dvare (dabartinė Baltarusijos teritorija). Istorikai tvirtina, kad šis dvaras buvo Sapiegų giminės tėvonija, kurią pačioje XIX a. pradžioje įsigijo Juozapas Milašius, kilmingos giminės, kurios šaknys siekia Lietuvos valstybės susikūrimo laikus XIII a. Gimdamas Oskaras įgijo Rusijos imperijos pilietybę, gyveno gudiškoje aplinkoje ir buvo, kaip įprasta anuometinės diduomenės, lenkiška dvasia.

Didžiąją gyvenimo dalį praleido Prancūzijoje. Nepaisant to, visada laikė save lietuviu ir buvo tvirtas Lietuvos patriotas, nors, kaip teigiama, lietuvių kalbą mokėjo toil gražu neidealiai. Panašu, kad tokią poziciją Oskarui įskiepijo tėvas, kuris vis kartodavo, kad Milašiai yra sena lietuviška gaminė, kuri tik visai neseniai sulenkėjo.

Nors Oskaro tėvui turime būti dėkingi už sūnaus lietuvišką patriotizmą, tačiau dera pripažinti, kad santykiai šeimoje nebuvo idiliški. Mama buvo depresyvi tylenė, vengusi žmonių, o tėvas – pribloškiantis ekscentrikas, kuris keliavo medžioti į Afriką, išbandė oro balioną, nuolat susigalvodavo įvairių keistenybių. Daugiausia aplinkinius slėgė jį reguliariai apimdavusios persekiojimo manijos. Jis nerado Oskarui daugiau laiko ir, regis, visiems palengvėjo, kai buvo nutarta vienuolikmetį berniuką išvežti mokytis į Paryžių.

Oskaras Paryžiuje baigė licėjų, studijavo įvairias kalbas, pradėjo rašyti straipsnius ir kurti poeziją. Pirmasis jo poezijos rinkinys pasirodė jau 1894 m. ir vadinosi „Nuopuolių poema“. Netrukus Prancūzijoje jis tapo plačiai vertinamu kūrėju, įsiliejo į Paryžiaus bohemą, artimai bendravo su žymiausiai to meto kūrėjais.

Vienu reikšmingiausių gyvenimo įvykių pats Oskaras Milašius laikė 1914 m. gruodžio 14 dieną patirtą regėjimą, kuriame matė artėjantį karą ir siaubingus jo padarinius. Oskaras jautėsi sukrėstas ir ėjo pas dvasininkus aiškintis, kaip jam derėtų elgtis – ar tai tikra pranašystė, ar velnio gundymas. Galiausiai jis nusprendė, kad Viešpats atskleidžia tragiškos ateities vaizdus tam, jog paskatintų padaryti viską, kad tokiems įvykiams būtų užkirstas kelias. Nemaža dalimi dėl patirtų regėjimų Oskaras Milašius nusprendė, kad šalia poezijos jis turi padaryti viską, kas nuo jo priklauso, siekdamas taikaus tautų sugyvenimo Europoje.

Beje, Oskaro Milašiaus užrašytos pranašystės bauginančiai tikslios. Dar gerokai prieš Hitlerio iškilimą jis rašė apie lemtingus 1933 metus, apie tai, kad 1939 metais kils didžiulis karas, kuris pažeis sudarytas tarptautines sutartis, ir Lenkija bus per kelias dienas pavergta. Taip pat jis regėjo lietuvius, kenčiančius kalėjimuose ir perkeltus į amžino ledo ir sniego kraštą. Išsipildė ir poeto pranašystė, jog Vokietija užkariaus Prancūziją, bet galiausiai žlugs ir suirs į gabalus, o Anglija nusilps ir praras kolonijas Indijoje…

Tai tik nedidelė dalis Oskaro Milašiaus užrašytų regėjimų, kurie jo amžininkus vertė gūžčioti pečiais. Dažniausiai visa tai buvo priskiriama meniškai Oskaro sielai ir didžiulei jo vaizduotei.

1916 m., per Pirmąjį pasaulinį karą, Milašius buvo pašauktas į Prancūzijos armiją, Rusijos padalinį, spaudos korpusą. Būtent čia jis pirmą kartą sužinojo apie Lietuvoje vykstantį nacionalinio išsivadavimo judėjimą ir pastangas išsivaduoti iš Rusijos imperijos. Jam tai padarė labai stiprų įspūdį ir Milašius pasiryžo būti Lietuvos valstybingumo gynėju. Tuo labiau, kad netrukus jis sužinojo liūdną žinią – jo šeimos dvaras Čerėjoje buvo užimtas bolševikų ir yra nusiaubtas bei sudegintas.

1919 m. gruodį Lietuvos užsienio reikalų ministras Augustinas Voldemaras paskyrė poetą Oskarą Milašių, talkinusį Lietuvos delegacijai Paryžiaus taikos konferencijoje, pirmuoju oficialiu atkurtos, bet dar daugelio užsienio valstybių nepripažintos, Lietuvos atstovu Prancūzijoje. Tikrai įdomus ir, kaip pasirodė, labai išmintingas pasirinkimas, nors, žvelgiant retrospektyviai, paradoksalus: tuo metu Oskaras Milašius vis dar buvo Rusijos pilietis, poetas mistikas, o ne politikas. Turintis autoritetą Prancūzijoje, bet praktiškai nežinomas Lietuvoje. Diplomatines pareigas Prancūzijoje Milašius užėmė iki 1925 m.

Tai buvo sudėtingiausias, diplomatiniu požiūriu, periodas, kai teko dirbti daug techninio darbo, kurti atstovybę nuo nulio. Milašių slėgė ir tai, kad jis susidūrė su atsainia vakariečių reakcija ir Lietuvos tarptautinio pripažinimo reikalai judėjo labai sunkiai. Oskaras buvo įpratęs bendrauti su studentais, kurti eiles, tačiau diplomatinis darbas pradėjo užgožti visa kita ir tai buvo svarbiausia priežastis, kodėl jis galiausiai nusprendė trauktis.

Beje, vienas didžiausių diplomatinių išbandymų Oskarui Milašiui buvo „Vilniaus byla“. Jis parašė ne vieną svarbų straipsnį, aiškindamas prancūzams ir kitiems europiečiams, kad Vilnius – tai Lietuvos sostinė, politinis ir dvasinis centras, kad jis negali būti laikomas lenkišku miestu. Tačiau visos Milašiaus pastangos buvo nesėkmingos. Jis labai išgyveno, kad Lietuva ir Lenkija, dvi jam labai brangios valstybės, tapo priešėmis, kad prastėja lietuvių ir prancūzų santykiai. Net ir pasitraukęs iš oficialios diplomatinės tarnybos, Oskaras Milašius iki pat mirties buvo svarbus Lietuvos diplomatų Prancūzijoje konsultantas.

Tiesa, po 1925 metų Oskaras Milašius vis labiau įsijungė į Prancūzijos gyvenimą. 1931 m. jis buvo pagerbtas aukščiausiu Prancūzijos apdovanojimu – Garbės legiono ordinu. Tais pačiais metais priėmė Prancūzijos pilietybę.

1938 m. įsigijo nedidelį namą netoli Paryžiaus, Fontenblo mieste, šalia parko ir ruošėsi atsidėti kūrybai. Deja, netrukus jį ištiko širdies smūgis ir, būdamas 61 metų, jis baigė savo žemiškąją kelionę.

DALINTIS:
 
SPAUSDINTI
ŽMONĖS
Rubrikos: Informacija:
EkonomikaGamta ir augintiniaiGimtasis kraštasGynybaKontaktai
ĮdomybėsIstorijaJurgos virtuvėKomentaraiReklama
KonkursaiKultūraLietuvaMokslas ir ITReklaminiai priedai
PasaulisPopiežiaus vizitasSportasŠeima ir sveikataPrenumerata
ŠvietimasTrasaŽmonės#ATEITIESLYDERIAIPrivatumo politika
#AUGULIETUVOJE#LEGENDOS#SIGNATARŲDNR#ŠIMTMEČIOINOVACIJOSKarjera
Visos teisės saugomos © 2013-2018 UAB "Lietuvos žinios"