Siekdami užtikrinti geriausią Jūsų naršymo patirtį, šioje svetainėje naudojame slapukus (angl. cookies). Paspaudę mygtuką „Sutinku“ arba naršydami toliau patvirtinsite savo sutikimą. Bet kada galėsite atšaukti savo sutikimą pakeisdami interneto naršyklės nustatymus ir ištrindami įrašytus slapukus. Jei pageidaujate, galite kontroliuoti ir/arba ištrinti slapukus. Išsamesnė informacija čia https://www.aboutcookies.org/ Jei ištrinsite slapukus, jums gali reikėti rankiniu būdu pakeisti kai kurias parinktis kaskart, kai lankysitės interneto svetainėje, o kai kurios paslaugos ir funkcijos gali neveikti.

Paieška
LIETUVAGIMTASIS KRAŠTASISTORIJAEKONOMIKAKOMENTARAIPASAULISGYNYBAŠEIMA IR SVEIKATALŽ RENGINIAI
ŠVIETIMASŽMONĖSKULTŪRASPORTASGAMTA IR AUGINTINIAIĮDOMYBĖSMOKSLAS IR ITTRASAMULTIMEDIJA
ŽMONĖS

Poetas nusikaltėlis

 
2018 10 09 13:35
Stefanas George 1910 m. Jacobo Hilsdorfo nuotrauka
Stefanas George 1910 m. Jacobo Hilsdorfo nuotrauka

Jens Biskyokiečių poeto Stefano George’s 150-osios gimimo metinės buvo liepos 12-ąją. Deja, pastaruoju metu Vokietijos spaudoje į poetą atkreiptas dėmesys ne dėl jubiliejaus, o dėl įtarinėjimų tvirkinus jaunuolius. 

Tekstas spausdintas „Literatūra ir menas“

Ypač rimti įtarimai keliami ne tiek pačiam S. George’i, kiek jo kūrybos ir gyvenimo stiliaus sekėjams. Jensas Bisky, „Süddeutsche Zeitung“ feljetono skilties redaktorius, rašantis kultūros politikos temomis, apeina skandalus ir primena S. George’s poezijos reikšmę literatūros raidai.

Pakilus tonas, valdingi gestai, milžiniškas poveikis dvasinei istorijai, jį, „meistrą“, garbstantis draugų ratas – visa tai yra Stefanas George, bet kartu tas fasadas ir užmaskuoja, kokios iš tiesų buvo silpnos jo pozicijos. Poetas savo įvaizdį pastatė ant labai menkos kortos – ant lyriko meistrystės ir savojo „aš“ charizmos. Jis nebuvo žmogus, galėjęs su kuo nors imtis bendros veiklos. Gyveno ekscentrišką atskalūno gyvenimą – nesaugų, be duondavės profesijos, be nuolatinės gyvenamosios vietos, vis kelyje. Jis buvo vienas geriausių geležinkelio klientų.

Vėlyvojo S. George’s kūryba dviprasmė: jis beveik peržengia estetinę ribą, skiriančią meną nuo gyvenimo, eiles nuo politikos, tačiau kartu tą ribą ir pabrėžia.

Jau sulaukęs garbaus amžiaus sakė: „Esu pirmasis, atsisakęs biurgeriško gyvenimo – to pakaktų, net jei nebūčiau parašęs nė vienos eilutės.“ Laimei, S. George jų yra parašęs. XIX-XX a. sandūroje nebuvo galima nepastebėti palyginus negausios jo kūrybos. Be šio poeto neįsivaizduojama ekspresionistinė Georgo Heymo ar Gottfriedo Benno poezija. Net Bertholdas Brechtas, vėlesniuoju laikotarpiu jo eilėraščiams prikišęs pretenzingą tuštumą, 1913 m. dienoraštyje prisipažino: „Aš vis grįžtu prie S. George’s.“

Didžioji meistro priešingybė Rudolfas Borchardtas, kuris tarėsi kovojantis prieš S. Georgę dėl vokiečių jaunuomenės sielų, vienoje audringoje polemikoje teigė: „Buvau, o ir tebesu tos nuomonės, kad S. George’s kūrybos stilius ir meno forma yra privaloma mokykla, o neturėti galimybės išeiti tos mokyklos – bausmė.“ Šiuo atveju „mokykla“ – kūryba, kuri nėra padrika, plepi, epigoniška, tuščia ir nenešanti žinios.

Tai buvo menas dėl meno, dėl formos: „Norėjau jos iš šalto plieno / Tvirtos, glotnios it brėžis. / Bet bėgiai šachtoje tušti. / Rūda nesubrandinta lydyt“ (iš eilėraščio „Die Spange“, – vert. past.). Jaunasis George, neradęs sau priimtinos poetinės kalbos, susikūrė ją pats – savitą ir atnaujintą. Pagelbėjo ir jo vertimai iš Charles’io Baudelaire’o rinkinio „Piktybės gėlės“ – pamatinės moderniosios lyrikos knygos. Joje poetas rado motyvą, kuriam liko ištikimas visą gyvenimą: kūrėjas kaip atstumtasis, kaip nusikaltėlis, išsakantis tiesą apie biurgerių visuomenę. S. George ją ne šiaip pakritikavo, nurodydamas trūkumus ar klaidingą raidos kelią, bet atmetė ir iš esmės prakeikė: minią, prekybą ir veiklumą, didmiesčius ir spaudą, pramogas ir pažangą. Jam atrodė, kad čia jau nieko nebegalima pataisyti nei išgelbėti.

Miestiečiai buvo sužavėti. Poeto, anksčiau su bend­raminčiais įkurtame žurnale „Meno puslapiai“ („Die Blätter für die Kunst“) tvirtinusio, kad kūrybą dedikuoja išskirtiniams, „įkrautiems“ skaitytojams, išgarsėjimą lėmė jo niekintas natūralizmas ir impresionizmas. 1897 m. Reinholdo ir Sabine’s Lepsiusų bute, Kanto g., Berlyne, jis skaitė savo eiles. Ten rinkosi akademikai, pavyzdžiui: sociologas Georgas Simmelis, germanistas Richardas R. Meyeris bei rašytoja ir filosofė Lou Andreas-Salomé. Laikraščio „Vossische Zeitung“ straipsnyje rašoma: „Jo galva, liesos nervingos rankos keistai primena jaunąjį Lisztą.“ Korespondentas skundėsi, kad kartkartėm sunku suprasti jo „Reino krašto akcentą“. S. George užkariavo literatūrinę visuomenę, tačiau nepajėgė palenkti Hugo von Hofmannsthalio „bendrai diktatūrai“, neva pajėgiai išgydyti vokiečių raštiją.

Didelių pokyčių atnešė 1907 m. pasirodęs eilėraščių rinkinys „Septintasis ratas“ („Der siebente Ring“). Rinkinyje esantį „Maximino“ ciklą S. George skiria mirusiam gimnazistui Maximilianui Kronbergeriui, jį poetas išaukština kaip įsikūnijusį Dievą. Estetinį ankstesnės lyrikos amoralizmą ir meno suabsoliutinimą keičia programinė kūryba, skirta jauniems jį garbinusiems ir šeimą atstojusiems vyrams.

Poetas tapo pranašu, tačiau tik poezijoje. Eilėraštyje „Porta Nigra“ šešėlis, seniai miręs berniukas Manlius, kadaise atsiduodavęs Cezario kareivoms, šaiposi iš „gyvų vaiduoklių“. O paskutiniame rinkinyje „Naujasis Reichas“ S. George suteikia žodį nuteistajam pakarti, jis kreipiasi į „gyvuosius“: „Aš piktdžiugiškai numačiau šį triumfą: / Kaip nugalėtojas įsismelkiau į jūsų smegenis.“ Literatūrologas Ernstas Osterkampas rašė: „Kariaudamas su biurgeriais poetas sudarė sąjungą net su žmogžudžiu.“ Bet tai jis darė tik poezijoje. Vėlyvojo S. George’s kūryba dviprasmė: jis beveik peržengia estetinę ribą, skiriančią meną nuo gyvenimo, eiles nuo politikos, tačiau kartu tą ribą ir pabrėžia.

Ar šiandien dar verta visa tai skaityti? Dabar gerokai labiau negu kūryba domimasi „meistro“ ir jo „berniukų“ santykių demaskavimu. Tačiau ignoruojamas faktas, kad visos tos homoerotinį atspalvį turinčios draugystės egzistavo 175 paragrafo šešėlyje (Vokietijos baudžiamojo kodekso paragrafe Nr. 175, galiojančiame nuo 1872 m., buvo numatytos bausmės lytinių santykių turintiems vyrams, – vert. past.) ir kad iki šiol nėra jokių, seksualinius S. George’s kėslus patvirtinančių įrodymų. Jo būrelio (o ir kitų, jo sekėjų suburtųjų) istorija supaprastinama, akcentuojant tik vieną pusę. Tai buvo nuolatinių krizių, skilimų, skausmingos emancipacijos ir sėkmingos savišvietos istorija. Kai 1933 m. S. George mirė, jo būrelis jau seniai buvo iširęs, jaunuoliai persipykę dėl poetui nereikšmingo dalyko – politikos, tiksliau, dėl atsiradusio nacionalsocializmo.

Bandantieji įžvelgti, kas slypi už „slaptos Vokietijos“ prekinio ženklo (sąvoką S. George’s būrelis vartojo išreikšdamas vieningos Vokietijos viziją, ji tapo ir paties būrelio sinoniminiu apibūdinimu – vert. past.), atras daug labai skirtingų asmenybių, kurių lavinimosi istorija ypač glaudžiai susijusi su S. George’s vardu. Tie, kurie nenusvilo, tapo ne antraeiliais veikėjais, o pasikėsinimų organizatoriais kaip Clausas von Stauffen­bergas (surengė pasikėsinimą į A. Hit­lerį), egzilio rašytojais kaip Karlas Wolfskehlas arba užsiėmė kūryba susibūrę į mažas ezoterines grupes.

Dabartiniam pasauliui S. George’s asmenybė ir kūryba yra svetimos, kitos neigiamąja to žodžio prasme. Jo „estetinis fundamentalizmas“ skandalingai, kaip ir kūrybos pradžioje, žada atitaisyti žalą, kurią menui padarė nekenčiamasis modernizmas. O šitas antimiesčioniškumas reikalingas miesčioniškos publikos.

Iš vokiečių kalbos vertė Vilma Mosteikienė „Süddeutsche Zeitung“, 2018–07–12.

DALINTIS:
 
SPAUSDINTI
ŽMONĖS
Rubrikos: Informacija:
EkonomikaGamta ir augintiniaiGimtasis kraštasGynybaKontaktai
ĮdomybėsIstorijaJurgos virtuvėKomentaraiReklama
KonkursaiKultūraLietuvaMokslas ir ITReklaminiai priedai
PasaulisSportasŠeima ir sveikataŠvietimasPrenumerata
TrasaŽmonės#ATEITIESLYDERIAI#AUGULIETUVOJEPrivatumo politika
#LEGENDOS#SIGNATARŲDNR#ŠIMTMEČIOINOVACIJOSKarjera
Visos teisės saugomos © 2013-2018 UAB "Lietuvos žinios"