Siekdami užtikrinti geriausią Jūsų naršymo patirtį, šioje svetainėje naudojame slapukus (angl. cookies). Paspaudę mygtuką „Sutinku“ arba naršydami toliau patvirtinsite savo sutikimą. Bet kada galėsite atšaukti savo sutikimą pakeisdami interneto naršyklės nustatymus ir ištrindami įrašytus slapukus. Jei pageidaujate, galite kontroliuoti ir/arba ištrinti slapukus. Išsamesnė informacija čia https://www.aboutcookies.org/ Jei ištrinsite slapukus, jums gali reikėti rankiniu būdu pakeisti kai kurias parinktis kaskart, kai lankysitės interneto svetainėje, o kai kurios paslaugos ir funkcijos gali neveikti.

Paieška
LIETUVAKOMENTARAIPASAULISEKONOMIKASPORTASĮDOMYBĖSGIMTASIS KRAŠTASISTORIJA
ŽMONĖSGAMTA IR AUGINTINIAIŠEIMA IR SVEIKATAMOKSLAS IR ITKULTŪRAŠVIETIMASGYNYBAPOPIEŽIAUS VIZITASMULTIMEDIJA
ŽMONĖS

Per duris į žinomumą

 
2018 09 16 14:00
Vilnietis Saulius Garbenčius laisvalaikiu fotografuoja sostinės namų duris, o nuotraukas publikuoja socialiniuose tinkluose.
Vilnietis Saulius Garbenčius laisvalaikiu fotografuoja sostinės namų duris, o nuotraukas publikuoja socialiniuose tinkluose. Romo Jurgaičio (LŽ) nuotrauka

Posakis „Ieškok ir atrasi, klebink, ir bus atidaryta“ puikiai apibūdina fotografo Sauliaus Garbenčiaus vystomo projekto esmę. Vilnietis laisvalaikiu fotografuoja sostinės namų duris, o nuotraukas skelbia socialiniuose tinkluose. Jo pomėgis sulaukė nemenko susidomėjimo viešojoje erdvėje.

Vien „Instagram“ tinkle S. Garbenčius jau pritraukė didesnį nei 30 tūkst. sekėjų būrį. Tačiau pats autorius labai šio fakto nesureikšmina – tikino, kad visos jo fotografijos esąs paprasčiausias hobis.

Sauliui nuo mažų dienų patiko pasivaikščiojimai po gimtąjį Vilnių. Vaikystė prabėgo ant Tauro kalno, šio rajono kiekvienas kampelis iššniukštinėtas. Pasakojo, jog seniau turėjo susidaręs savo pasivaikščiojimo maršrutą. Bet pradėjęs fotografuoti ėmė nuo jo nuklysti: suprato, kad tos vietos, kur niekad anksčiau neužsukdavo, tiesiog fantastiškos.

Visada norėjo fotografuoti

Vilniaus pedagoginiame universitete (dabar Lietuvos edukologijos universitetas) įgijęs istorijos specialybę S. Garbenčius dirbo pačius įvairiausius darbus – teko ragauti ir žurnalisto, ir kurjerio duonos. Tačiau prasidėjus interneto erai Saulius pasinėrė į rinkodaros sritį. Dažniausiai užsiima tiesioginiu pardavimu: „nuo idėjos iki įgyvendinimo“.

Saulius prisipažino visada norėjęs fotografuoti. Tačiau gilintis į fotoaparato valdymą, nustatymus vis pritrūkdavo kantrybės. Taip pat nedžiugino mintis visur su savimi tampytis kamerą.

Tada S. Garbenčius ir atrado mobiliąją fotografiją, kuri jį išlaisvino: „Jaučiuosi kaip tikras menininkas, nors tesu tik fotografas mėgėjas. Neturiu ambicijų tapti profesionalu, bet saviraiška – didelė. Smagu fotografuoti, pamatyti rezultatą, sulaukti patiktukų, komentarų. Jaučiu bendruomenės iš viso pasaulio atsaką.“

Paklaustas, kodėl pasirinko būtent durų tematiką, Saulius tikino, kad tai gana patogu – plati įvairovė. „Tačiau tik iš pirmo žvilgsnio atrodo, kad duris nufotografuoti paprasta, o iš tikrųjų nėra lengva atrasti tinkamą poziciją. Reikia mokytis taikyti fotokompozicijos dėsnius, sugebėti parinkti tinkamą formatą ir t. t.“, – vardijo išsikeltus uždavinius S. Garbenčius.

Vis dėlto durų atvaizdai į interneto erdvę pateko neiškart. Projektas, galima sakyti, užgimė neplanuotai, siekiant išsiaiškinti, kaip veikia „Instagram“. „Visiškai nesupratau šito tinklo. Ogi vienas geriausių dalykų pažindinantis – pradėti ką nors pačiam daryti“, – konstatavo S. Garbenčius.

Sukūrė @doors_of_vilnius paskyrą. Pradėjo dėti durų fotografijas. Ilgainiui ėmė suprasti, koks yra socialinio vaizdinio turinio dalijimosi tinkle veikimo principas. O sudėtos fotografijos sulaukė savo žiūrovų.

Pašnekovas svarstė, kad polinkis į fotografiją, matyt, bus atėjęs iš senelio, kuris juostiniu aparatu fotografuodavo šeimą, namų aplinką. Dar būdamas vaikas jis žavėjosi fotografijų darymo atmosfera: tamsi patalpa, raudona šviesa, iš niekur atsirandantis vaizdas ir galimybė eksperimentuoti – magiškas procesas.

Daug laiko praleidęs su seneliais S. Garbenčius teigė, kad jie padarė didelę įtaką formuojantis asmenybei. Vaikystėje jis lankė teatro studiją, perėjo visą „elementorių“, mažai trūko, kad taptų aktoriumi. Šiandien Saulius pripažįsta – šiek tiek stokojo valios ir drąsos. „Norėjau, bet… Anksčiau buvo liūdna, kad nesugebėjau. Juk tam reikia talento – kitaip kankinsi save ir kitus, – dėstė jis. – Tačiau man patiko pats kūrybinis momentas, kūrybos laisvė.“

S. Garbenčiaus tikinimu, jis visa tai iš naujo atrado per fotografiją. „Šičia man nereikia aplinkos įvertinimo ir leidimo – ieškau, fotografuoju“, – samprotavo jis.

Myli Vilnių

Fotografas sakė, kad jam patinka vilniečiams būdingas sveikas egoizmas, kitaip tariant, savitas miesto savinimasis. „Myliu Vilnių, kodėl turėčiau tai slėpti. Aš tuo didžiuojuosi. Čia gerai jaučiuosi – gražus, mažas ir jaukus miestas“, – pagyrų negailėjo Saulius ir pridūrė, kad sostinėje gali atrasti visko – netgi Maroką.

Šypsojosi pasakodamas, jog vis dažniau sulaukia klausimų, kur yra Vilnius. „Durys ne tik pomėgis – aš reklamuoju savo miestą. Nedidelis tas mano indėlis, bet jis yra. Specialiai to nedarau, bet prisidedu prie miesto garsinimo“, – išdidžiai kalbėjo vilnietis.

„Neturėjau tikslo išgarsėti, tai buvo tarsi kūrybinis atradimas ir profesinis tobulėjimas.“

Nuotraukų autorius teigė pastebėjęs, kad suvilioti jo rodomų vaizdų į Vilnių atvyksta nemažai svečių. Iš kur žinąs? Viskas esą paprasta – keliautojai pažymi („užtagina“) jo puslapį. „Taip tarsi parodydami man, jog prisidėjau, kad jie atvažiuotų. Jaučiu, jog kalbu ne vien apie save, – reklamuoju šalį, miestą. Iš kitų pasaulio vietų kilę žmonės sužino apie Vilnių“, – dalijosi savo jausena S. Garbenčius.

Tiesa, pačioje pradžioje niekam per daug nepasakojo apie savo pomėgį – patiko turėti asmeninį santykį su fotografija. „Vis dažniau išgirstu sakant: „Taip, žinau apie tavo projektą.“ Po truputį jis tampa vis žinomesnis. Neturėjau tikslo išgarsėti, tai buvo tarsi kūrybinis atradimas bei profesinis tobulėjimas“, – aiškino pašnekovas.

Praėję metai, pasak jo, buvo labai ryškūs – pradėjęs projektą atrado visiškai kitokį Vilnių, niekada nebuvo tokio matęs. „Kai eini iš taško A į tašką B, stengiesi nueiti kuo greičiau. Tačiau ieškodamas įdomių durų landžioji po kiemelius, spoksai į šonus, sustoji vidury gatvės. Durys – visur. O pačias gražiausias duris pastebėjau ten, kur prabėgdavau kasdien“, – stebėjosi paradoksalia situacija Saulius.

Kartais reikia nueiti daug kilometrų, kad suvoktum: tai, ko ieškai kažkur toli, yra čia pat, šalia. Kaip ir gyvenime, patys gražiausi dalykai nematomi.

„Kai eini iš taško A į tašką B, stengiesi nueiti kuo greičiau. Tačiau ieškodamas įdomių durų landžioji po kiemelius, spoksai į šonus, sustoji vidury gatvės. Durys – visur. O pačias gražiausias duris pastebėjau ten, kur prabėgdavau kasdien.“

Medžiotojo instinktas

Pasiteiravus, ar niekada nebandė durų paslapties atrakinti kaip istorikas, S. Garbenčius atskleidė, jog pajutęs medžiotojo instinktą tiesiog gaudo gerą kadrą. „Kartais įdomu pasižiūrėti, kas slypi už tų durų. Galiausiai nugali atradimo džiaugsmas. Nufotografavęs supranti, kad įvykdei sau išsikeltą tikslą. Eini toliau, apie tyrinėjimus nebegalvoji“, – apie kūrybinį procesą pasakojo jis.

Nuotraukų autorius pabrėžė, kad šiandien jam labiau rūpi pats vaizdas. Mintys sukasi apie apšvietimą, stiprią kompoziciją. Tuomet istoriko smalsumas tarsi dingsta, tampa nebesvarbu, apie ką tos durys, ir kas už jų. „Tokie kūrybiniai momentai – nematomos mažytės šventės“, – teigė jis.

Kartais redaguojant fotografijas šios suskambančios visai kitaip. „Mieste daug trukdžių, garsų, įtampos, nuolat kas nors vyksta, todėl ne viską iš karto pastebi. Tačiau koreguojant net pačius nuobodžiausius kadrus išlenda gražūs dalykai“, – atkreipė dėmesį S. Garbenčius.

Kaip pavyzdį pateikė niekuo neypatingas, besilaupančias duris. Pasirodo, ant jų slepiasi penki sluoksniai įvairių dažų. Kažkas nutrynė, neuždažė, o redaguojant fotografiją spalvos išryškėjo visu gražumu. Apie duris Saulius galėtų pasakoti be perstojo. Anot jo, šio architektūrinio elemento variacijų ir transformacijų yra labai įvairių, įdomių, spalvingų, netikėtų. „Mažai keliauju, gal dėl to Vilniuje tiek daug visko atrandu ir vis kitaip jį matau, – retoriškai klausė jis. – Išsirenku kvartalą ir šukuoju gatves – Žvėryno, Šnipiškių. Vaikštau valandų valandas – atrodo, durų daug, bet iš tikrųjų jas reikia gaudyti.“

DALINTIS:
 
SPAUSDINTI
ŽMONĖS
Rubrikos: Informacija:
EkonomikaGamta ir augintiniaiGimtasis kraštasGynybaKontaktai
ĮdomybėsIstorijaJurgos virtuvėKomentaraiReklama
KonkursaiKultūraLietuvaMokslas ir ITReklaminiai priedai
PasaulisPopiežiaus vizitasSportasŠeima ir sveikataPrenumerata
ŠvietimasTrasaŽmonės#ATEITIESLYDERIAIPrivatumo politika
#AUGULIETUVOJE#LEGENDOS#SIGNATARŲDNR#ŠIMTMEČIOINOVACIJOSKarjera
Visos teisės saugomos © 2013-2018 UAB "Lietuvos žinios"