Siekdami užtikrinti geriausią Jūsų naršymo patirtį, šioje svetainėje naudojame slapukus (angl. cookies). Paspaudę mygtuką „Sutinku“ arba naršydami toliau patvirtinsite savo sutikimą. Bet kada galėsite atšaukti savo sutikimą pakeisdami interneto naršyklės nustatymus ir ištrindami įrašytus slapukus. Jei pageidaujate, galite kontroliuoti ir/arba ištrinti slapukus. Išsamesnė informacija čia https://www.aboutcookies.org/ Jei ištrinsite slapukus, jums gali reikėti rankiniu būdu pakeisti kai kurias parinktis kaskart, kai lankysitės interneto svetainėje, o kai kurios paslaugos ir funkcijos gali neveikti.

Paieška
LIETUVAGIMTASIS KRAŠTASISTORIJAEKONOMIKAKOMENTARAIPASAULISGYNYBAŠEIMA IR SVEIKATA
ŠVIETIMASKULTŪRA IR ŽMONĖSSPORTASGAMTA IR AUGINTINIAIĮDOMYBĖSMOKSLAS IR ITTRASAMULTIMEDIJA
ŽMONĖS

Patikrinta laiko – muziejų lankytojai nesikeičia

 
2018 01 01 18:58
Alessio De Andrade fotodarbai. Fotografą viliojo ne tiek didžiųjų dailininkų kūriniai eksponuojami muziejuje, kiek lankytojai, kurie ateina jais pasigrožėti.
Alessio De Andrade fotodarbai. Fotografą viliojo ne tiek didžiųjų dailininkų kūriniai eksponuojami muziejuje, kiek lankytojai, kurie ateina jais pasigrožėti.

Prancūzijos dienraštis „Le Monde“ prisiminė šviesaus atminimo brazilų fotografo Alessio De Andrade asmenybę ir darbus. Per pastaruosius keturiasdešimt metų jis reguliariai lankydavosi Luvre, Prancūzijos muziejaus salėse. Jį viliojo ne tiek didžiųjų dailininkų kūriniai, kiek lankytojai, kurie ateina jais pasigrožėti.

Reinkarnacija tikėjo Sokratas, Napoleonas,Victoras Hugo ir daug kitų žymių asmenybių. „Le Monde“ klausė savo skaitytojų: ar gali būti, jog po mirties dvasia grįžta į žemę ir įsikūnija į kitą žmogų? Pateikė A. De Andrade ir Stefano Draschano darbų pavyzdžius. Akivaizdus idėjų panašumas, o gal tai plagiatas?

A. De Andrade – klasikinės fotografijos žanro atstovas. Gimė 1938-aisiais, įgijo teisinį išsilavinimą, bet ilgainiui suvokė, kad tikrasis jo pašaukimas – poezija, grojimas pianinu ir fotografija. Kur benukeliautų – iš rankų nepaleisdavo fotoaparato, didžiąją gyvenimo dalį praleido fotografuodamas. Jam artimas gatvės fotografijos žanras – autoriui patiko stebėti žmones.

Sąskambis tarp epochų

Dinamiškos fotografijos perteikė vyraujančias nuotaikas ir emocijas. Fotografas, stebėdamas muziejaus lankytojus pagaudavo vos pastebimas detales, derinių, gestų, mimikų, drabužių sąskambius. Pabrėždamas vidinį kontrastą tarp epochų (senovinės drobės ir jas apžiūrintys lankytojai) autorius parodė, kad žmogiškoji prigimtis išlieka per laiką nė kiek nepakitusi. Tai gali būti ir rankos mostas, galvos pasukimas, šypsena arba atvirkščiai, pyktis, dialogas arba gilūs apmąstymai.

Gimęs Rio de Žaneire, A. De Andrade daug metų pragyveno Paryžiuje, kur ir praleido paskutines savo dienas iki mirties 2003-iaisiais. Fotografo dėka, šiandien kiekvienas mūsų turi unikalią galimybę žvilterėti į tai, kaip aukštasis menas įtakoja žiūrovą.

Jo darbai publikuoti pačiuose žymiausiuose Europos žurnaluose. Nuo 1970-ųjų agentūros „Magnum“ fotografas. Yra bendradarbiavęs su tokiais žymiais žmonėmis, kaip argentiniečių rašytojas Julio Cortazar, leido plokšteles su rusų pianistu Sviatoslavu Richteriu ir pasaulinio garso austrų pianistu Alfredu Brendeliu. Keturiasdešimt savo gyvenimo metų jis paskyrė Luvro lankytojų fotografavimui. Nuo 1964-ųjų padarė kone 12 tūkst. kadrų. Kiekvienas iš šios serijos kadrų primena teatro sceną. Jaunos porelės, senukai, vaikai – visi jie skirtingai reaguoja į eksponatus.

Stefano Draschano fotografijos. Muziejaus lankytojai, tarsi susitapatina su paveikslais, kuriuos apžiūri.
Stefano Draschano fotografijos. Muziejaus lankytojai, tarsi susitapatina su paveikslais, kuriuos apžiūri.

Atgimimo ratas

„Le Monde“ svarstė – ar meistras A. De Andrade nesiinkarnavo. Austrų fotografas Stefanas Draschanas su savo kamera Europos muziejuose (dažniausiai Paryžiuje, Berlyne ir Vienoje) praleidžia valandų valandas. Būdamas toks pat kantrus, kaip ir Alessio, jis sugebėjo užfiksuoti gausybę lankytojų, jie irgi susitapatina su paveikslais, kuriuos apžiūri. Pastebėjimu dalinosi ir britų dienraštis „The Daily Mail“ – kiekviename S. Draschano užfiksuotų vaizdų yra kažkas bendro su ant sienos kabančiu meno kūriniu ir lankytoju, kuris jį apžiūri, žiūrovas tampa tapybos darbo dalimi.

Alessio De Andrade ir Stefano Draschano darbų akivaizdus idėjų panašumas, sukėlė itarimų gal tai reinkarnacija?

Auksinė akimirka fotografui yra ta, kai prie eksponuojamo paveikslo, gobeleno ar skulptūros atklysta žiūrovas, kuris pats sau netikėtai tampa ne tik žiūrovu, bet jau kito – fotografijos kūrinio dalimi.

S. Draschanas savo nuotraukas skirsto į serijas, žinomiausios jų: „Žmonės, miegantys muziejuose“ („People sleeping in museums“), „Žmonės, liečiantys meno kūrinius“ („People touching art works“), „Žmonės, atitinkantys meno kūrinį“ („People matching art work“). Pastarasis ciklas darbų autoriui patinka labiausiai. „Manau, kad tai ypač patrauklu, nes spalvos ir tekstūros tiesiog atgyja, tampa ryškios. Galbūt ir dėl to, kad kiekviena fotografija nėra surežisuota, kiekvienas kadras gimė tik gryno atsitiktinumo dėka“, – interneto žurnalui „The Odyssey Online“ sakė S. Draschanas.

Pasak autoriaus, nė vienas iš nufotografuotų žmonių į muziejų nevyko atstovauti kokių nors meno kūrinių, jiems tai išėjo natūraliai. Fotografas svarstė, kad muziejų lankytojų apranga atspindi žiūrovo skonį, parodo asmeninę meno vertinimo skalę.

Tokie sutapimai, anot S. Draschano, atskleidžia žmonių tipą, turinčių giminingas sielas su šedevrų kūrėjais. Ką ir reikėjo įrodyti! Regis, autoriui pavyko rasti atsakymą į „Le Monde“ pateiktą klausimą.

DALINTIS:
 
SPAUSDINTI
ŽMONĖS
Rubrikos: Informacija:
EkonomikaGamta ir augintiniaiGimtasis kraštasGynybaKontaktai
ĮdomybėsIstorijaKomentaraiKonkursaiReklama
Kultūra ir žmonėsLietuvaMokslas ir ITPasaulisReklaminiai priedai
Rinkimų maratonasSportasŠeima ir sveikataŠvietimasPrenumerata
Trasa#AUGULIETUVOJE#LEGENDOS#SIGNATARŲDNRPrivatumo politika
#ŠIMTMEČIOINOVACIJOSKarjera
Visos teisės saugomos © 2013-2018 UAB "Lietuvos žinios"