Siekdami užtikrinti geriausią Jūsų naršymo patirtį, šioje svetainėje naudojame slapukus (angl. cookies). Paspaudę mygtuką „Sutinku“ arba naršydami toliau patvirtinsite savo sutikimą. Bet kada galėsite atšaukti savo sutikimą pakeisdami interneto naršyklės nustatymus ir ištrindami įrašytus slapukus. Jei pageidaujate, galite kontroliuoti ir/arba ištrinti slapukus. Išsamesnė informacija čia https://www.aboutcookies.org/ Jei ištrinsite slapukus, jums gali reikėti rankiniu būdu pakeisti kai kurias parinktis kaskart, kai lankysitės interneto svetainėje, o kai kurios paslaugos ir funkcijos gali neveikti.

Paieška
LIETUVAGIMTASIS KRAŠTASISTORIJAEKONOMIKAKOMENTARAIPASAULISGYNYBAŠEIMA IR SVEIKATA
ŠVIETIMASKULTŪRA IR ŽMONĖSSPORTASGAMTA IR AUGINTINIAIĮDOMYBĖSMOKSLAS IR ITTRASAMULTIMEDIJA
ŽMONĖS

Nėrius Pečiūra: mano koncertai tokie, kad geriau koncertais net nevadinti

 
2018 10 18 12:23
Nėrius Pečiūra / 
Nėrius Pečiūra /  Asmeninio albumo nuotrauka

Per jo pasirodymus dainos kartojamos nesulaukus koncerto pabaigos ir kartais net ne po vieną kartą. Koncertų metu jis rengia eilėraščių konkursus. Prieš metus filmą „Lietuva – tai jėga“ apie legendinį Vilniaus panką Varveklį ir visą pankų judėjimą sukūręs Nėrius Pečiūra nestabdo ir šiuo metu intensyviai reklamuoja bei kviečia prisidėti prie naujo kuriamo filmo apie vieną reikšmingiausių lietuviško pankroko grupių „Sa-Sa“.

– Kaip ir kada Lietuvoje prasidėjo pankų judėjimas? Kada jūs pats į jį įsitraukėte?

– Buvo du etapai. Vienas etapas buvo aštuoniasdešimtinių pradžioje. Nuo 1981 – 1982 metų visi mes –paaugliai, moksleiviai, pradėjom siūtis dujokaukių terbas. Arba tiesiog nešiodavom sovietinių dujokaukių maišus, arba siūdavomės iš brezento. Tokia ir buvo pradžia. Visi būtinai išsiskusdavo smilkinius. „Sa-Sa“ lyderis Nerijus Rėza, yra dar 1983 metų nuotraukos, būdamas studentu jau vaikščiojo skustais smilkiniais.

Kažkada čia prieš kelerius metus žmonės labai norėdavo dainuoti dainą „Kiaulė“, tai būdavo po šešis, po aštuonis kartus grojam.

O mes tuo metu buvom moksleiviai. Irgi skutomės smilkinius, pankavom. Kaip yra sakęs istorikas Povilas Girdenis, tas pankų judėjimas buvo kažkoks lietuviškas. Varveklis, beje, visad sakė, kad tokių pankų pasaulyje daugiau nebuvo. Būtent toks judėjimas buvo tik Lietuvoje. Visi nešiojo kelnes langučiais, kažkodėl rudas. Dar buvo kažkokios kelnės juostelėm, nežinau net kam jos buvo skirtos. Tokios – ar pigios, ar nepigios buvo... nežinau. Dar nešiojo kažkokius pensininkų sandalus. Kas per sandalai – nežinau, bet, matyt, pigūs. Visi pradėjo juos nešioti aštuoniasdešimtųjų pradžioje – paaugliai, moksleiviai. Žiemą – vasarą su sandalais. Žiemą – vilnonės kojinės ir sandalai. Buvo ir tokių, kurie vyžas nešiodavo, pats esu matęs vieną tokį personažą. Tai va – tokia buvo pankų judėjimo pradžia. Visi dažydavo marškinius batikos technika, lupdavo apykakles. Kažkodėl reikėdavo nešioti marškinius be apykaklių. Vat tokie būdavo pankai. Vasarą visi važiuodavo į Palangą valkatauti, ieškoti nuotykių. Tai va, čia buvo pankų pradžia.

Mes su Varvekliu susipažinom 1984-ųjų pabaigoje. Maždaug nuo 1985-ųjų pradėjo formuotis toks jau vakarietiškas pankų judėjimas. Toks su pankroku, supratimu apie muziką, visais „Sex Pistols“ ar „Exploited“. Iki tol pankai klausėsi bet ko, ko tik nori, Ninos Hagen, „Trio“, bet ko. O vėliau pradėjo formuotis toks vakarietiškas pankų judėjimas.

Dabar laikausi teorijos, kad viskas čia buvo lyg užprogramuota, kad kažkokios ypatingos mūsų valios ar apsisprendimo tame nebuvo, kad tas judėjimas kilo savaime. Bet lygia greta radosi ir kiti judėjimai – nuo aštuoniasdešimtųjų vidurio ir metalistų labai daug atsirado.

– Ar galima sakyti, kad iš pradžių visi maištavo drauge, vaikščiojo su marškiniais be apykaklių, o po to tas maištas išsiskaidė?

– Ne, čia pankai. Juos visi vadino pankais, ir niuveivais, ir elektroveinikais, ir elektrovenikais. Visaip vadino, bet tai buvo pankai. Kitų judėjimų niuansų ir istorijų aš nežinau. Nuo 1985-ųjų pradėjau pastebėti, kad judėjimų labai daug – ir ilgius plaukus nešioja, odines striukes ir taip toliau.

– Kaip sugalvojote statyti pirmąjį filmą „Lietuva – tai jėga“?

– Tos koncepcijos, kad „aš“, „mano“ mes atsisakom. Nei čia aš, nei čia mano, nei aš režisierius... Viskas daroma bendrom jėgom. Tame pačiame filme nėra jokių titrų. Galiniuose titruose parašyta „ačiū visiems“, paminėtas Nerijus Rėza, nes naudoti vaizdo įrašai iš jo archyvų. Dar toksai fotografas, režisierius Giedrius Burkšaitis, iš jo archyvų taip pat panaudota daug medžiagos. Daugiau titruose nieko nėra. Sumanymas toks, kad mes čia tarsi bendrom jėgom jį kuriam.

O idėja užgimė 2016 metais, kai Varveklis pirmą kartą atvyko į Lietuvą. Tai va, kai jis pirmą kartą atvažiavo, labai netikėtai, vasaros pabaigoje, surengėm koncertą. Prisiminiau, kad daina „Aš nuplikau nuo peroksido“ buvo sukurta prieš 30 metų. Paskelbiau tą žinią, esą tai – priežastis surengti koncertą ir Varveklis man feisbuku parašė, kad atskrenda į Lietuvą. Aš parašiau – ne, žinai, kol nepamatysiu bilieto, tol nepatikėsiu. Šiais laikais tikėti niekuom negali! Jis atsiuntė tą bilietą, tą PDF‘ą. Aha, žiūriu, atskrenda tą pačią koncerto dieną. Prisijungė jo draugai ir tiesiog ant rankų atnešė į „Metro“ klubą, kuris, beje, jau užsidarė.

Tai vat, tada man paskambino toksai diplomuotas kino operatorius, mano bičiulis, ir pareiškė – kad jau atskrenda Varveklis, atvažiuosiu pafilmuoti. O aš jam tarstelėjau, kad gal tada pradedam daryti filmą. Tokia ir buvo pradžia, nuo kurios viskas ir išsivystė.

Tada staiga atsirado 1988 metų festivalio vaizdo įrašas. Vilniaus alumnate vyko trys pankroko festivaliai – 1987, 1988, 1989 metais. Nepamenu kada, bet turbūt 2017 metų pradžioje „Youtube“ buvo neteisėtai išviešintas vaizdo įrašas. Neminėkime jokių pavardžių, kas išviešino, bet tai priminė, kad tas video egzistuoja, o aš lyg ir nebuvau jo matęs. Tas įrašas buvo iš Nerijaus Rėzos, „Sa-Sa“ vokalisto, lyderio archyvo.

Jeigu tik rašytojas pradeda kartotis – „aš“, „aš“, „aš“, tai man pasidaro nelabai įdomu skaityti, nepaisant to, kokia įdomi gali būti knygos medžiaga.

Nerijus jau dveji metai, kaip miręs. Praėjus pusei metų po to jo draugai surengė tokį „Sa-Sa“ atminimo vakarėlį, į kurį ir mane pakvietė. Aš labai ruošiausi dalyvauti, tačiau turėjom išvažiuoti į Alytų koncertuoti ir negalėjau. Staiga atsirado tas koncertas ir turėjau išvažiuoti. Taip pradėjau bendrauti su Nerijaus draugais. Filmui „Lietuva – tai jėga“ reikėjo šiek tiek video iš to 1988-ųjų festivalio. Tą įrašą gavau ir viskas išsivystė į filmą.

– Tai, kad atsirado pirmasis filmas ir tai, jog šiuo metu yra kuriamas dar vienas, lėmė egzistuojanti archyvinė medžiaga ir susiklosčiusios aplinkybės, o ne filmo kaip realizacijos galimybės sąmoningas pasirinkimas. Prieš 16 metų pasirodžiusi jūsų knyga „Aš ir Atsuktuvas“ pasakoja apie iš esmės tą patį laikotarpį. Kuo jums šie kūriniai skiriasi?

– Su „Lietuva – tai jėga“ ir ta knyga, „Aš ir Atsuktuvas“, reikalas tas, kad knyga bloga tuo, jog ji persmelkta mano asmeniniu egoizmu ir narcisizmu. Tuo „aš“ ir „mano“. Dabar negaliu, atsiverčiu tą knygą ir man bloga – visur yra „aš“ ir „mano“.

– Tačiau memuaruose taip dažniausiai būna, rašoma apie asmeninius išgyvenimus.

– Bet man atrodo, kad čia yra labai, na, didžiulis trūkumas. Statant šitą filmą, „Lietuva – tai jėga“, kuris tarsi pasakoja tą patį, kažką panašaus, pavyko to išvengti. Gyvenimas, tikėkimės išgydė nuo šito, viso to ego, kai visas pasaulis sukasi aplink tave patį. Čia iš tikrųjų tokia liga, būdinga visiems žmonėms – kuo labiau ją įveiki, tuo viskas darosi geriau.

Šitame filme tai pavyko ir galbūt jis dėl to tapo vertingesnis. Filmo centrinė ašis yra Varveklis ir tai labai gerai. Jo tikrai įdomi, spalvinga istorija. Jis pats yra labai spalvinga asmenybė, net neįtikėtina. Tai ši klaida filme kaip ir ištaisyta. Skaitydamas kitas knygas vis pastebiu tą pačią problemą. Jeigu tik rašytojas pradeda kartotis – „aš“, „aš“, „aš“, tai man pasidaro nelabai įdomu skaityti, nepaisant to, kokia įdomi gali būti knygos medžiaga. „Aš ir Atsuktuvas“ reikėtų tiesiog perrašyti, bet kad dar neišpardavė leidykla pirmo tiražo, tai nėra jokių šansų nei perrašyti, nei... Juokauju, aišku.

– Daug koncertuojate, greta to organizuojate ir kitokius renginius. Pernai ir šiemet, 1987 ir 1988 metų festivalių trisdešimtmečio proga vyko ir ekskursijos. Ar žmonėms visa šita dvidešimto amžiaus paskutinio dvidešimtmečio subkultūrų pogrindžio istorija yra įdomi?

– Čia ne man spręsti. Mes taip nemąstom. Man visiškai tas pats. Man svarbiausia, kad atvažiuoja Varveklis, mes galime su juo pasimatyti. Ir tai būna labai linksma. Nes jis labai linksmas, charizmatiškas žmogus, nepraradęs to linksmumo. Vėlgi, jo atvykimas 2016 metais tapo visų šitų festivalių jubiliejų inspiracija, smagu prisiminti visus tuos festivalius ir nuotykius. Tačiau visa tai mes darome patys sau. Čia gi undergroundas. Čia gi nėra jokių komercinių uždavinių, tikslų. Man visiškai tas pats, kiek žmonių ateis į tą ekskursiją. O ir ateina gi nedaug – dvidešimt, trisdešimt. Jeigu ateitų daugiau, galų gale, būtų bėda, nevaldomas procesas, kaip tokią minią suvaldyti? Bastytųsi po miestą...

– Na, gerai, visus šiuos renginius darote sau, tačiau tokie filmai, kokius statote, yra tarsi edukacinė priemonė, skirta papasakoti tą istoriją visiems.

– Tai gali pažiūrėti kas nori. Kas nori gali ateiti į tas filmo peržiūras. Šią vasarą net ir Palangoj rodėme filmą. Nustebau. Ten kaip tik gyvena vienas toks vyrukas, fotografas, su kuriuo mes kažkada grojome pankroko grupėje „Bacefalai“. Jis man ir sakė – žinok, Palanga, matai, pasikeitusi. Susirinko žmonių į tą peržiūrą. Senais laikais ten būdavo labai pavojinga. Tekdavo kartais ir gauti į kaulus, arba pabėgti.

– Papasakokite apie tai, apie ką bus naujasis jūsų filmas, skirtas „Sa-Sa“.

– Filme bus pasakojama apie grupę „Sa-Sa“, apie tuos žmones, kas jie buvo. Įdomu yra tai, kad jie iš tikrųjų buvo visiškas aštuoniasdešimtųjų kūrybinis undergroundas. Jie 1980 metais baigė vidurinę mokyklą. Pagrindiniai grupės nariai Nerijus Rėza ir Rokas Valaitis buvo klasiokai. Vienas – Nerijus Rėza – įstojo į mediciną, Rokas Valaitis į dailės institutą. Panagrinėjus visą tą istoriją, matosi, kad Nerijus Rėza buvo gimęs menininku. Dabar matau, kad medicina turbūt buvo didžiausia jo gyvenimo klaida.

1984 metai lapkričio 22 diena Vilniaus universiteto aula. Nerijus Rėza - grupės "Sa-Sa." vokalistas.
1984 metai lapkričio 22 diena Vilniaus universiteto aula. Nerijus Rėza - grupės "Sa-Sa." vokalistas.

Kita vertus jis būtent Medicinos fakultete pradėjo režisuoti studentų spektaklius. Ten buvo kuriamas absurdo teatras. Žargonu kalbant, jis varė avangardą, prisidengęs studentiškų vakarų forma statė absurdo pjeses. Tais laikais saugumas, kompartija ir komjaunimas prastai dirbo, nes juos visus turėjo pagauti ir viską kuo greičiau uždaryti. Pasirodymuose buvo pilna ironijos, jie pastoviai šaipėsi iš sovietų. Pastoviai. Bet iš tikrųjų jau tada visa visuomenė gaudydavo įvairias užuominas prieš sovietus, kaifuodavo ir džiaugdavosi. Taip ir pradėjo kurtis visa pankų karta. Lašas po lašo, opozicija, bet kokie judėjimai... Iš tikrųjų matyt tada prasidėjo tos sistemos irimo, griovimo ar sugriuvimo procesas. Tai reiškėsi pačiomis įvairiausiomis formomis. Ir „Sa-Sa“ buvo vienas iš pačių ankstyviausių reiškinių.

Nerijus Rėza buvo pirmūnas, pažangus studentas, stropus – apskritai labai talentingas žmogus, galėjęs viską labai lengvai išmokti. Jo mama pasakojo, kad Vilniaus universitete, kaip dabar yra studentų atstovybės, anuomet buvo komjaunimo kuopelės, tai jį labai norėjo įtraukti į kažkokį studentų komjaunimo organą, bet po kelių spektaklių pasiūlymai pradingo. Komjaunimo požiūriu tai, ką tuose spektakliuose darė, buvo beprotybė, avangardas.

– O už tokius pokštus jo nemėgino išmesti iš Medicinos fakulteto?

– Tais laikais jie dangstėsi tuo, kad čia – studentiški bajeriai. Egzistavo toks žanras, kaip agitbrigados, liaudies teatrai, pašiepdavę sovietinį buitinį gyvenimą. Šitą liaudies teatro judėjimą sovietai pripažino kaip liaudies saviveiklą. Tai štai, jie dangstėsi tokiomis agitbrigadomis. Jeigu kas nors klausdavo – kas čia dabar?!, atsikirsdavo, kad tai – tik agitbrigados.

Tokios vyko nesąmonės. Sovietai patys save apgaudinėjo. Ai, agitbrigados? Tai nieko, nieko! O jose lyg niekur nieko būdavo tyčiojamasi iš didžiojo brolio. Tyčiojosi, šaipėsi, į tuos spektaklius įmesdavo visokias pašiepiančias rusiškas frazes.

Kadangi jie buvo muzikalūs, vis linko į muzikinę veiklą. Nerijus Rėza lankė „Ąžuoliuką“, mokykloje grojo estradiniame ansamblyje. Ir 1983 metais įvyko pirmasis „Sa-Sa“ koncertas. Taip susiformavo grupė. Iš pradžių spektaklių pagrindu, darė visokias muzikines inscenizacijas – viską. Bet ką.

Kai vyko pirmasis koncertas irgi teisintasi, kad čia joks ne rokas, čia – agitbrigados tipo meninis reiškinys! Tai taip jie ir praslydo. Be to, manau, vis viena studentai ir profesoriai buvo intelektualai, tai niekas ir neskundė. Toks tad įdomus fenomenas Medicinos fakultete.

Visa tai bus galima matyti filme. Atkapstė žmonės archyvuose nuotraukų iš visų tų renginių, tai nuostabu! Visa ta dvasia, vos ne stetoskopas ir skalpelis skraido. Juokauju, žinoma. Bet medikai – tokia publika, kuri šalia mirties, šalia juodo humoro, žmonės, nebijantys lavonų. Gal aš iš šalies žiūrėdamas fantazuoju, bet tokia darbo specifika. Kažkokia gotikinė atmosfera vyrauja tose fotografijose, tuose „Sa-Sa“ koncertuose.

Kitas jų veiklos etapas – nuo 1988 metų. Tada jie muzikavo Antakalnyje. Buvo toks vaikų klubas, beje, ir dabar yra, anuomet vadinosi „Palydovas“, dabar „Žalianamis“. Tame „Palydove“ vaikų ansamblio vadovu įsidarbino grupės bosistas Rokas Valaitis. Ten „Sa-Sa“ repetuodavo, rengdavo koncertus, spektaklius.

Kadangi 1987 metais susipažinau su Nerijumi Rėza ir Roku Valaičiu, tai teko būti visuose tuose spektakliuose, tuose koncertuose. Jau ten aš viską mačiau savo akimis. Paauglystėje, būdamas moksleivis, aš nebuvau girdėjęs „Sa-Sa“, bet kiti pankai buvo.

O istorijos pabaiga – 1994 metai, kai Dovydas Bluvšteinas išleido jų kasetę ir taip užbaigė visą grupės istoriją. Nerijus Rėza atsidėjo mikrochirurgijai ir siūdavo visokias nutrauktas rankas po to. Mano asmeninė išvada, kad tai buvo jo gyvenimo drama, kad jam tos medicinos nereikėjo, nes jis galėjo būti puikus teatro režisierius, muzikantas. Talentingas, išsilavinęs, išprusęs. Egzistuoja legenda, kuria aš tikiu, kad jis yra parašęs keletą romanų. Jis buvo kupinas paslapčių žmogus. Mėgo juodą humorą, viską slėpti, mistifikuoti.

– Tai girdisi ir „Sa-Sa“ muzikoje. O kaip su grupės pavadinimu? Ar jis kažkaip išsišifruoja?

– Čia – viena iš didžiausių paslapčių, kuri filme vis dėlto bus atskleista. Iš vienos pusės atrodo – kas čia tokio, grupės pavadinimas, bet vis viena įdomu ką tai reiškia, ar turi prasmę, ar neturi. Pavadinimas prasmę turi. Pats Nerijus Rėza sakytų, kad tai ne abreviatūra, ne kažkoks sutrumpinimas. Bet kol jis buvo gyvas tai buvo paslaptis. Tą paslaptį žinojo tik jie dviese, Nerijus Rėza ir Rokas Valaitis. Šiandien ši paslaptis yra atskleista, bet ne visi ją žino. Tame „Sa-Sa“ paminėjime buvę grupės nariai atskleidė prasmę, bet kadangi jame dalyvavo mažai žmonių, ši informacija nebuvo išplatinta, išviešinta.

Va, vėlgi, Rėza ir čia mistifikavo, sakydavo – niekam neatskleisime šios paslapties, ją žino tik du žmonės. Ir iš tiesų, neatskleidė ir niekas nežinojo iki dabar.

– O devintojo dešimtmečio pirmoje pusėje ar Vilniuje buvo daugiau tokių svarių pankroko grupių?

– Ne, daugiau nieko tokio ir nebuvo. Būna, kartais kažkas paskelbia kažkokią tarsi sensaciją, kurios niekas nėra nei girdėjęs, nei matęs, nei jų įrašų klausęs... Kai kas ieško tokių sensacijų, bet kad nebuvo. Aš ir pats iki kol nesusipažinau su Nerijumi Rėza, iki 1987 metų apie „Sa-Sa“ nežinojau. Bet mano draugai žinojo, turėjo kasečių ir klausydavosi, bet manęs tai nepasiekė. Vienas iš tų draugų, štai, filme pasakos, kaip tos kasetės atsirado, plisdavo, kaip tie medfako studentai įrašydavo „Sa-Sa“ koncertą ir tas įrašas po to pasklisdavo.

1984 metai balandžio 28 diena. "Sa-Sa." koncertuoja Vilniaus universiteto Medicinos fakulteto Didžiojoje auditorijoje.
1984 metai balandžio 28 diena. "Sa-Sa." koncertuoja Vilniaus universiteto Medicinos fakulteto Didžiojoje auditorijoje.

– Na, gerai, yra „Lietuva – tai jėga“, tuoj bus filmas apie „Sa-Sa“, o ar turite kokių nors sumanymų, ką veiksite toliau?

– Kalbant apie filmus tai esu feisbuke skelbęs, kad planuojamas dar vienas filmas, bet čia jau atgal į devyniasdešimtuosius. Iš tikrųjų – hiphopas, devyniasdešimtieji, „Exem“, repas. Vadinsis „Lithuania. Back to 90‘s“. Jo scenarijaus rašymą parėmė LATGA, tai bus jau nebe undergroundinis filmas.

O apie „Sa-Sa“ filmą darome grynai savo jėgomis ir entuziazmu. Paskelbėm lėšų rinkimą, bet čia ne tiek dėl pinigų, kad jų baisiai trūktų gamybai – mes kviečiame žmones prisijungti prie šito filmo. Ne tai, kad ajajai, trūksta pinigų, ne! Jei darai kažką iš savo širdies, jokių pinigų nereikia. Aišku, kad šitas filmas pasirodys. Jame nebus kažkokių stebuklų, technologijų. Tas lėšų rinkimas padarytas tam, kad suvienyti žmones, o visiems, kurie prisidės, siūloma nemokama filmo premjera.

– O kada planuojate filmą užbaigti ir pristatyti?.

– Tai sausio pabaigoj, o vėliausiai vasario antrą dieną premjera įvyks kaip bitė. Su ta gamyba ar kažkuo nėra jokių problemų.

– Esate turbūt vienas iš intensyviausiai Lietuvoje koncertuojančių atlikėjų, koncertus rengiate nuolatos. Ar nepavargstate, ar nenusibosta?

– Ne. Daug koncertų darome, nes patinka bendrauti su žmonėmis. Neturiu televizoriaus, neturiu, ką vakarais veikti, kam žudyti laiką. Man patinka bendrauti su žmonėmis, tai dėl to ir koncertuojam. Bet čia tokie tie koncertai, kad koncertais jų geriau net nevadinti. Čia tokie bendraminčių susitikimai. Mes juokaujam, vadinam kultūros ir poilsio vakarais, nes ten tų žmonių susirenka kokie dvidešimt ar trisdešimt, čia gi viskas labai kukliai. Reikia paaiškinti, kad žmonės nepradėtų galvoti, jog čia vyksta kažkokie koncertai tikrąja prasme. Žmonės susirenka pasilinksminti, pabendrauti su kitais žmonėmis. Aš ir pats bendrauju, šneku su visais.

– Šitų, kaip jūs įvardinote, kultūros ir poilsio vakarų metu publika dažnai prašo pakartoti vieną ar kitą kūrinį, o jūs šiuos kartojate nesulaukęs koncerto pabaigos, iš karto. Kiek daugiausia sykių jums yra tekę kartoti kurią nors dainą?

Nėrius Pečiūra / Andrius Ufartas/Fotobankas
Nėrius Pečiūra / Andrius Ufartas/Fotobankas

– Tai labai daug. Kažkada čia prieš kelerius metus žmonės labai norėdavo dainuoti dainą „Kiaulė“, tai būdavo po šešis, po aštuonis kartus grojam. Bet po šešto karto jau bandome gesinti tą publikos nesveiką entuziazmą. Visi ten bliaudavo Kiaulee, tu mano kugelį suėdei... po šešis kartus iš eilės! Dar labai daug kartojama daina „Šmėkla“. Taip vyksta todėl, kad tai nėra tradiciniai roko koncertai. Buvo čia pas mus grupėje toks vadybininkas, kuris bandė laikytis tų taisyklių. Sakė – negerai, kam čia tiek tų kartojimų, kodėl jūs tiek daug grojat, o kam taip ilgai daryti tuos koncertus... Tai va, sakė, kad negerai kartoti. Bet taip išėjo, kad to vadybininko jau seniai nebėra.

DALINTIS:
 
SPAUSDINTI
ŽMONĖS
Rubrikos: Informacija:
EkonomikaGamta ir augintiniaiGimtasis kraštasGynybaKontaktai
ĮdomybėsIstorijaKomentaraiKonkursaiReklama
Kultūra ir žmonėsLietuvaMokslas ir ITPasaulisReklaminiai priedai
Rinkimų maratonasSportasŠeima ir sveikataŠvietimasPrenumerata
Trasa#AUGULIETUVOJE#LEGENDOS#SIGNATARŲDNRPrivatumo politika
#ŠIMTMEČIOINOVACIJOSKarjera
Visos teisės saugomos © 2013-2018 UAB "Lietuvos žinios"