Siekdami užtikrinti geriausią Jūsų naršymo patirtį, šioje svetainėje naudojame slapukus (angl. cookies). Paspaudę mygtuką „Sutinku“ arba naršydami toliau patvirtinsite savo sutikimą. Bet kada galėsite atšaukti savo sutikimą pakeisdami interneto naršyklės nustatymus ir ištrindami įrašytus slapukus. Jei pageidaujate, galite kontroliuoti ir/arba ištrinti slapukus. Išsamesnė informacija čia https://www.aboutcookies.org/ Jei ištrinsite slapukus, jums gali reikėti rankiniu būdu pakeisti kai kurias parinktis kaskart, kai lankysitės interneto svetainėje, o kai kurios paslaugos ir funkcijos gali neveikti.

Paieška
LIETUVAGIMTASIS KRAŠTASISTORIJAEKONOMIKAKOMENTARAIPASAULISGYNYBAŠEIMA IR SVEIKATA
ŠVIETIMASKULTŪRA IR ŽMONĖSSPORTASGAMTA IR AUGINTINIAIĮDOMYBĖSMOKSLAS IR ITTRASAMULTIMEDIJA
ŽMONĖS

Mykolo Biržiškos anūkė Danutė Mažeikienė: „Esu senelio pasėta sėkla“

 
Mykolo Biržiškos anūkė Danutė Mažeikienė.   
Mykolo Biržiškos anūkė Danutė Mažeikienė.   

Žiūrėdami į 100 metų senumo Nepriklausomybės akto signatarų nuotraukas, tariamės žiūrintys į negrįžtančiai iškeliavusią praeitį. Tačiau tarp šių tautos šviesulių, jų gyvento laikmečio ir mūsų dabarties yra nusidriekusios gijos – daugelio signatarų vaikai ir anūkai. Šie žmonės dar  pamena ir gali papasakoti, kokie buvo jų tėvai ir seneliai ir ką savo iškiliu gyvenimu jie perdavė atžaloms. „Esu senelio pasėta sėkla“, – sako signataro Mykolo Biržiškos anūkė Danutė Mažeikienė.                    

O kito signataro – Jono Vileišio dukra Rita Vileišytė-Bagdonas pamena, kad tėvas jai padėjo suprasti, kokia turi būti meilė Tėvynei. Šiandien šventinio laikraščio puslapiuose – pokalbiai su šiomis moterimis.

Tęsinys, pokalbis su Rita Vileišyte-Bagdonas ČIA

Tačiau tą pokalbių giją su kitų signatarų atžalomis žadame pratęsti – Amerikoje gyvena nemažai jų šeimų palikuonių, kurie turi išsaugoję neįkainojamų prisiminimų.

– Kokios mintys aplanko švenčiant šią vasario 16-ąją, kai Lietuva pažymi savo nepriklausomybės atkūrimo 100-metį?

– Kiekvieną vasario 16-ąją labai noriu apsiverkti iš džiaugsmo nes esu užauginta su negyjančia Tėvynės ilgesio žaizda. Mano šeima – seneliai Mykolas ir Bronislava Biržiškos bei tėvai, Ona ir Kazys Barauskai, gyvendami Amerikoje, visą laiką sirgo tėvynės ilgesiu.

Žinau, kad mano senelis, Lietuvos Nepriklausomybės Akto Signataras, būtų labai džiaugęsis šiuo Vasario 16-osios 100 jubiliejumi. Jam Lietuva buvo labai svarbi.

Šį jausmą aš perėmiau iš jo, nes buvome labai artimi. Senelis man buvo kaip antras tėvas, nes tėtis mirė, kai man buvo vos penkeri.

– Kaip prisimenate savo vaikystę, kai netekote tėčio, o jo vietoje buvo senelis?

– Aš ir gimiau Los Angeles per savo senelio vardadienį – per Mykolines. Kai augau, man atrodė, kad mes gyvename rojuje, nes turėjome vieni kitus, lietuvių kalbą, šokį ir dainas. Nors iš tikrųjų gyvenome palyginti skurdžiai.

Pradžioje į Ameriką atvyko mano tėvai. Jie apsistojo netoli San Diego, ten mano tėtis, Lietuvoje buvęs mokytojas, įsidarbino pas vieną lietuvį, turėjusį gyvulių skerdyklą.

Vėliau jis gavo darbą Los Angeles aliuminio fabrike. Netrukus, pas mus atvažiavo ir abu seneliai, kurie 1944 metais pasitraukę iš Lietuvos, gyveno Vokietijoje, Hamburge, vėliau Pinneberge.

Ten senelis kartu su kitais Baltijos akademikais 1946–1949 metais profesoriavo DP stovykloje įkurtame Baltijos universitete Pinneberge, dėstė literatūros istoriją. Mano sesuo Venta ir brolis Vytautas gimė Vokietijoje Freiburge, o aš – jau Amerikoje. Tėčiui Amerikoje teko išlaikyti septynių asmenų šeimą – mamą, mus, tris vaikus ir senelius.

M. Biržiška su garsiu tautiečiu krepšininku Pranu Lubinu ir jo žmona Mary Agnes.
M. Biržiška su garsiu tautiečiu krepšininku Pranu Lubinu ir jo žmona Mary Agnes.

Kai man buvo penkeri, šeimoje pasipylė mirtys. Mano senelė Bronislava nuskendo Ramiajame vandenyne. Dabar, kai galiu matyti Lietuvos televizijos ir radijo archyvuose esančius dokumentinius filmus, man aiškėja kai kurios tikrosios šios tragedijos priežastys.

Praėjus dviem mėnesiams po jos mirties, mirė mano tėvas, senelio žentas. Jis neseniai buvo gavęs paaukštinimą aliuminio gamykloje. Jį paaukštino, nes tas žmogus, į kurio vietą buvo paskirtas tėvelis, mirė. Netrukus ir mano tėtis, būdamas vos 46 metų, sulaukė tokio paties likimo. Manau, kad darbas aliuminio gamykloje jį ne laiku nuvarė į kapus. Praėjus dar porai mėnesių po tėčio mirties, sužinojome, kad Anapilin iškeliavo senelio vidurinysis brolis Vaclovas Biržiška. Po to rimtai susirgo ir mano mama.

– Kaip senelis ir visa šeima laikėsi po tiek netekčių?

Mykolas ir Bronislava Biržiškos.
Mykolas ir Bronislava Biržiškos.

– Tos nelaimės galėjo jį sugriauti, bet senelis buvo kietas žemaitis. Po šių netekčių pas mus padėti atvažiavo mano teta, mamos sesuo Marilė ir jos vyras Stasys Žymantas-Žakevičius. Mirus senelio broliui Vaclovui, mano senelis su jauniausiuoju broliu Viktoru toliau dirbo prie Vaclovo Biržiškos nebaigto tritomio „Aleksandrynas“. Beje, šio leidinio paskutinį tomą galiausia pabaigė Marilė ir Stasys Žymantas-Žakevičius.

Mama gaudavo našlės pensiją, mes vertėmės, nors ir sunkiai. Kaip sakiau, mums, vaikams tai netrukdė jaustis rojaus gyventojais – turėjome senelį, mamą. Be to, mes Los Angeles gyvenome lietuviškoje oazėje – turėjome tautiečių ratą, kurie buvo artimi, savi. Susitikdavome Šv. Kazimiero parapijoje, kur daugelis parapijiečių buvo žemaičiai, tarp jų – ir klebonas, ir mano senelis.

Mykolas Biržiška buvo tarsi tos parapijos ašis, aplink jį sukosi daug lietuviškos veiklos. Gyvas būdamas, mano tėvelis buvo lituanistinės mokyklos direktorius, o senelis skaitydavo paskaitas jaunimui. Pas mus lankydavosi Lietuvos konsulas Los Angeles Julius J. Bielskis, garsus krepšininkas aukštaūgis Pranas Lubinas su žmona Mary Agnes, atvykdavo jaunimo – skautų, ateitininkų, dažnas svečias būdavo gydytojas Williamas Grasskas. Kai būdavo švenčiama Vasario 16-oji, senelis visada pasakydavo kalbą.

Mykolas Biržiška buvo poliglotas, labai mėgdavo bendrauti su kitais akademikais – ukrainiečiais, lenkais, žydais jų kalba – jam tai būdavo atgaiva. Kai būdavo švenčiamas jo gimtadienis, sulėkdavo jaunimas, atsiveždavo sumuštinių, pyragų – tas apkrautų stalų vaizdas iki šiol man stovi akyse. Beje, jeigu per televiziją rodydavo Holivudo aktorę Rūtą Lee, senelis visus darbus padėdavo į šalį ir sėsdavosi žiūrėti televizoriaus.

– Kaip Jūsų pačios gyvenimą paveikė vaikystė, praleista su seneliu Mykolu Biržiška?

Netikėta akimirka: M. Biržiška DP (Displaced Persons) stovykloje Pinneberge. (L. Briedžio nuotr.)
Netikėta akimirka: M. Biržiška DP (Displaced Persons) stovykloje Pinneberge. (L. Briedžio nuotr.)

– Kai jis mirė, man buvo 11 metų, bet aš esu ta sėkla, kurią senelis pasėjo, ji sudygo, užaugo, o dabar jau skleidžiasi mano pumpurai – visi trys jau suaugę mano vaikai – du sūnūs ir dukra moka lietuvių kalbą.

Apie 1977–1980 metus pradėjome veiklą: organizavome demonstracijas už disidentus Balį Gajauską, Antaną Terlecką ir Nijolę Sadūnaitę, dirbome, kad gyvuotų „Lietuvos katalikų bažnyčios kronikos“.

Aš jaunystėje buvau tarp tų, kurie gyvendami Amerikoje, dirbo, kad sovietų okupuota Lietuva vėl taptų nepriklausoma. Kartu su vyru Antanu (Tony) Mažeika įsitraukėme į politiką. Apie 1977–1980 metus pradėjome veiklą: organizavome demonstracijas už disidentus Balį Gajauską, Antaną Terlecką ir Nijolę Sadūnaitę, dirbome, kad gyvuotų „Lietuvos katalikų bažnyčios kronikos“.

Dar 1965 metais mano vyras Antanas kartu su 4 bendraminčiais Niujorke organizavo žygį į Jungtinių tautų organizaciją, kur 14 tūkstančių lietuvių, latvių, estų ėjo protestuodami prieš Rusijos planus Lietuvoje įvesti rusiškus gatvių pavadinimus ir kalbą. Mudu su vyru ir 5 kitais aktyvistais buvom Amerikos baltų laisvės lygos iniciatoriai, o Antanas buvo pirmasis prezidentas.

Būdami JAV piliečiai, šios mūsų įkurtos organizacijos nariai galėjo lengviau oficialiai pasiekti JAV Kongresą, Valstybės departamentą ir Baltuosius Rūmus. Lyga informuodavo JAV vyriausybę ir visuomenę apie Baltijos šalyse sovietų pažeidinėjamas žmogaus teises, religinį persekiojimą, kultūrinę ir tautinę diskriminaciją. Kai Michailas Gorbačiovas atvyko į Sanfranciską, mes ten vežėme 150 metrų ilgio lietuvišką trispalvę, pasirūpinome surasti lėktuvą, kuris skraidintų šūkį: „Gorbi, free the Baltic States“. Kai po 1990 metų iš laisvę atkūrusios Lietuvos į JAV atvykdavo politikai, mes rengdavome jiems susitikimus su amerikiečių spaudos ir televizijos atstovais.

Broliai Mykolas (antras iš k.) ir Viktoras Biržiškos nemažai bendraudavo su konsulu Los An­geles J. J. Bielskiu (pirmas iš d.)
Broliai Mykolas (antras iš k.) ir Viktoras Biržiškos nemažai bendraudavo su konsulu Los An­geles J. J. Bielskiu (pirmas iš d.)

– Kaip žadate švęsti 100-ąją vasario 16-osios šventę?

– Lietuvos valstybės atkūrimo šimtmetį nusprendžiau likti Los Angeles. Kaip ir kasmet, tą dieną 10:30 ryto vykstame į Kalvarijos kapines, kur palaidotas mano senelis Mykolas Biržiška.

Taip jo amžinojo poilsio vietą lankome kiekvieną vasario 16-ąją nuo 1962 metų, kai jis mirė. Taip ir lankysime iki to laiko, kol jo palaikai bus perlaidoti Lietuvoje. Į kapines turėtų atvykti ir Lietuvos konsulas Los Andžele Darius Gaidys, klebonas, grupė parapijiečių. Padėsime gėlių, vainiką, pasimelsime, sugiedosime Lietuvos himną. Taip pat dalyvausime iškilmingoje vakarienėje, kur esame pakviesti. Vakarą ves aktorė, kuria senelis žavėjosi – Rūta Lee. Bus iš Lietuvos atvykusių svečių. Aš nusivešiu senelio biustą, kad jis nors taip būtų kartu su mumis Lietuvos valstybės 100-mečio paminėjime. O vakare važiuosime į Los Andželo oro uostą, kuris nušvis Lietuvos vėliavos spalvomis. Tai turėtų būti ypatinga šventė.

DALINTIS:
 
SPAUSDINTI
ŽMONĖS
Rubrikos: Informacija:
EkonomikaGamta ir augintiniaiGimtasis kraštasGynybaKontaktai
ĮdomybėsIstorijaKomentaraiKonkursaiReklama
Kultūra ir žmonėsLietuvaMokslas ir ITPasaulisReklaminiai priedai
Rinkimų maratonasSportasŠeima ir sveikataŠvietimasPrenumerata
Trasa#AUGULIETUVOJE#LEGENDOS#SIGNATARŲDNRPrivatumo politika
#ŠIMTMEČIOINOVACIJOSKarjera
Visos teisės saugomos © 2013-2018 UAB "Lietuvos žinios"