Siekdami užtikrinti geriausią Jūsų naršymo patirtį, šioje svetainėje naudojame slapukus (angl. cookies). Paspaudę mygtuką „Sutinku“ arba naršydami toliau patvirtinsite savo sutikimą. Bet kada galėsite atšaukti savo sutikimą pakeisdami interneto naršyklės nustatymus ir ištrindami įrašytus slapukus. Jei pageidaujate, galite kontroliuoti ir/arba ištrinti slapukus. Išsamesnė informacija čia https://www.aboutcookies.org/ Jei ištrinsite slapukus, jums gali reikėti rankiniu būdu pakeisti kai kurias parinktis kaskart, kai lankysitės interneto svetainėje, o kai kurios paslaugos ir funkcijos gali neveikti.

Paieška
LIETUVAKOMENTARAIPASAULISEKONOMIKASPORTASĮDOMYBĖSGIMTASIS KRAŠTASISTORIJALŽ RENGINIAI
ŽMONĖSGAMTA IR AUGINTINIAIŠEIMA IR SVEIKATAMOKSLAS IR ITKULTŪRAŠVIETIMASGYNYBAPOPIEŽIAUS VIZITASMULTIMEDIJA
ŽMONĖS

LRT dirbanti filologė: universitetas išmokė klausti, o ne žinoti

 
2018 05 29 9:40
Monika Juškevičiūtė./
Monika Juškevičiūtė./ naujienos.vu nuotrauka

Praėjusiais metais rusų filologijos bakalauro studijas baigusi Monika Juškevičiūtė sako, kad Vilniaus universitetą įsimylėjo vos tik įžengusi į kiemelius. Studijų metu mergina, rekomenduota dėstytojų, pasirinko atlikti praktiką Lietuvos radijo ir televizijos pusvalandinėje žinių laidoje rusų kalba, kur galiausiai ir pasiliko dirbti. Kas lėmė, kad po mokyklos Monika net nesvarstė kitų universitetų, kodėl nusprendė rinktis būtent rusų filologiją ir kaip filologė atsidūrė radijo žinių laidoje?

– Monika, po mokyklos pasirinkote daug kam keistomis atrodančias studijas – filologiją. Dabar dirbate žurnaliste, rengiate naujienas lietuvių ir rusų kalbomis. Kas lėmė tokią jūsų karjerą, pradėtą dar studijų metais?

– Iki šiol nemanau, kad esu žurnalistė. Esu filologė žurnalistikos kelyje. Juk ir filologijos studijos bei pats universitetas mus visus skatino ne žinoti, kas mes esame, bet nuolat ieškoti ir nuolat mokytis.

Šiuo metu dirbu LRT naujienų tarnybos reportere, neseniai darbavausi Europos Parlamente ir žinioms iš įvykio vietos pranešinėjau apie įvairius įvykius. Kadangi moku ne tik lietuvių, bet ir rusų kalbą, dirbu su įvairiausiomis naujienomis: rengiu pranešimus tiek lietuviškoms, tiek rusiškoms žinioms, reportažus iš įvykio vietos ir pan.

Man be galo patinka, ką aš darau, kiekvieną dieną į darbą einu su didžiuliu malonumu, nepaisant to, kad beveik kasdien patenku į stresines situacijas. O labiausiai patinka tai, kad kasdien sužinau arba išmokstu ką nors naujo.

Prisimenu, kai atėjau į Filologijos fakultetą 2013 m. rugsėjį, kažkas iš vyresnių studentų mums visiems pasakė: „Atsiminkit vieną dalyką – jūs nieko nemokat.“ Tuo metu tai nuskambėjo labai keistai. Juk mokiausi mokykloje dvylika metų, išlaikiau valstybinius egzaminus, bet po ketverių bakalauro metų galiu patvirtinti, kad tikrai nieko nemokėjom. O po studijų supratau, kad mokytis reikia nuolat, ką kasdien ir darau savo darbe iš turbūt profesionaliausių kolegų žurnalistų.

– Kas lėmė, kad studijų praktika suteikė ne tik naujų gebėjimų, bet ir tapo karjeros pradžia?

– Sunku pasakyti, kas lėmė, kad po praktikos buvau pakviesta prisijungti prie vienos didžiausių naujienų tarnybų Lietuvoje. Manyčiau, kad dvikalbystė ir nuolatinis smalsumas tikrai prisidėjo prie to, bet, žinoma, negaliu nepaminėti ir filologijos svarbos.

Filologija suteikė bendrą išsilavinimą ir užtvirtino gebėjimus, kaip dirbti su informacija, kaip mokytis. Man atrodo, kad šiuos gebėjimus pradėjau ugdytis dar mokykloje, universitete toliau juos lavinom, išmokau tikslingiau atsirinkti informaciją, ją kritiškiau vertinti, o šiuo metu dar daugybės dalykų mane tiesiog redakcijoje kasdien moko kolegos žurnalistai.

– Kasdien dirbate žurnalistinį darbą, tačiau studijavote rusų filologiją – t. y. kalbą ir literatūrą, kultūrą ir istoriją. Kodėl po mokyklos pasirinkote būtent šias studijas?

– Dar būdama mokykloje galvojau tik apie Vilniaus universitetą. Nežinau kodėl, bet nesvarsčiau jokių kitų galimybių, o kai atėjau čia per atvirų durų dieną, pamačiau kiemelius – supratau, kad čia yra mano vieta.

Kai reikėjo pildyti stojimo prašymus, pirmu numeriu rašiau rusų filologiją. Tiksliai nežinau kodėl, bet tiesiog jaučiau, kad man reikia čia būti. Aišku, studijų metais nuolat kankino tie keisti klausimai – kam man to, ką veiksiu po to.

Prieš tai save daug kur bandžiau, tačiau pradėjusi studijų praktiką, o paskui – dirbti LRT matau, kad esu „savo“ kelyje. Nors čia reikia kasdien tobulėti, kasdien išmokti ką nors naujo, bet man tai be galo patinka – kiekvieną dieną absoliučiai iš visų mokytis. Žinoma, iš dalies padeda tai, kad visi mano kolegos žurnalistai, laidos redaktorė taip pat yra baigę rusų filologiją.

– Darbe kasdien susiduriate su rusų kalba. Kaip manote, ar šios kalbos žinios sukuria naujų perspektyvų ir galimybių?

– Daug kas sako, kad dabar rusų kalba nereikalinga, tačiau mano darbe arba kad ir gyvenant Vilniuje jos prireikia beveik kasdien. Juk ir apskritai žaviausias Vilniaus bruožas yra tai, kad tai visuomet buvo daugiakultūris miestas, kuriame žmonės kalbėdavo ir tebekalba lietuviškai, rusiškai, lenkiškai. Iš šio „mišinio“ atsiranda savitumas ir naujos galimybės.

Tačiau atrodo, kad mažėja žmonių, mokančių rusų kalbą profesionaliu lygiu, tad matau didžiules perspektyvas jaunajai kartai mokytis šios kalbos kaip antros ar trečios kalbos. Rusų kalba, kaip ir bet kuri kita užsienio kalba, praplečia akiratį, leidžia pažinti kitas kultūras ir sukurti kažką naujo bei unikalaus.

DALINTIS:
 
SPAUSDINTI
ŽMONĖS
Rubrikos: Informacija:
EkonomikaGamta ir augintiniaiGimtasis kraštasGynybaKontaktai
ĮdomybėsIstorijaJurgos virtuvėKomentaraiReklama
KonkursaiKultūraLietuvaMokslas ir ITReklaminiai priedai
PasaulisPopiežiaus vizitasSportasŠeima ir sveikataPrenumerata
ŠvietimasTrasaŽmonės#ATEITIESLYDERIAIPrivatumo politika
#AUGULIETUVOJE#LEGENDOS#SIGNATARŲDNR#ŠIMTMEČIOINOVACIJOSKarjera
Visos teisės saugomos © 2013-2018 UAB "Lietuvos žinios"