Siekdami užtikrinti geriausią Jūsų naršymo patirtį, šioje svetainėje naudojame slapukus (angl. cookies). Paspaudę mygtuką „Sutinku“ arba naršydami toliau patvirtinsite savo sutikimą. Bet kada galėsite atšaukti savo sutikimą pakeisdami interneto naršyklės nustatymus ir ištrindami įrašytus slapukus. Jei pageidaujate, galite kontroliuoti ir/arba ištrinti slapukus. Išsamesnė informacija čia https://www.aboutcookies.org/ Jei ištrinsite slapukus, jums gali reikėti rankiniu būdu pakeisti kai kurias parinktis kaskart, kai lankysitės interneto svetainėje, o kai kurios paslaugos ir funkcijos gali neveikti.

Paieška
LIETUVAKOMENTARAIPASAULISEKONOMIKASPORTASĮDOMYBĖSGIMTASIS KRAŠTASISTORIJA
ŽMONĖSGAMTA IR AUGINTINIAIŠEIMA IR SVEIKATAMOKSLAS IR ITKULTŪRAŠVIETIMASGYNYBAPOPIEŽIAUS VIZITASMULTIMEDIJA
ŽMONĖS

Lietuvos šimtmečio mokytojas

 
2018 04 11 14:52
Mokytojas J. Survila apie 1937 metus.
Mokytojas J. Survila apie 1937 metus.

Žymaus Lietuvos knygnešio Martyno Survilos, lietuvių rašytojos Janinos Survilaitės senelio, vardas paminėtas keliolikoje knygų apie knygnešius. Jis įrašytas istorinėje Tautos Knygnešių steloje (pagal abėcėlę 31– oje eilutėje) prie Kauno karo muziejaus dar 1940 metais. Šią stelą 1950 metais sunaikino sovietinio režimo kolaborantai, o knygnešiai ir jų šeimų nariai, giminės atsidūrė pavojingų priešų sąrašuose: buvo sušaudyti, ištremti, nukankinti Sibire...

(Iš rašytojos Janinos Survilaitės ir buvusių mokytojo Jono Survilos mokinių, bendramokslių prisiminimų)

Todėl Raseinių Krašto muziejus atsiminimų nerinko ir apie knygnešio Martyno sūnų – mokytoją Joną Survilą, vieną žymiausių 20 amžiaus vidurio Raseinių krašto šviesuolį pedagogą, kuris buvo nuteistas mirties bausme ir sušaudytas Orienburgo kalėjime 1941 metų gruodžio 19 dieną. Komunistai negalėjo pakęsti jo „didžiojo nusikaltimo“ – meilės Tėvynei. Tik atkūrus nepriklausomybę, muziejuje buvo patalpinta kukli personalinė Mokytojo ekspozicija.

J. Survila gimė 1899 m. Raseinių apskrityje, Batakių valsčiuje, Varnaičių kaime. Pradinį išsilavinimą įgijo Batakių mokykloje, o 1919 m. išlaikęs egzaminus, buvo priimtas į Raseinių gimnaziją. Mokytojo profesiją įgijo Tauragės Mokytojų seminarijoje. Nuo 1925 m. mokytojavo Šakiuose.

1928 metais Lietuvoje įsigaliojus privalomo pradžios mokyklos lankymo įstatymui, J. Survila sugrįžo į Raseinius, pasiryžęs gimtojoje apskrityje organizuoti pradinių mokyklų tinklą. Seminarijos diplomo gavimo proga vyriausias jo brolis Petras Survila (vėliau okupantų nukankintas Sibire) mokytojui padovanojo arklį Sartį ir ratus, kad galėtų plačiau aplėkti Raseinių apylinkes ir įkurti pradines mokyklas. Buvę jo mokslo draugai : rašytojas Viktoras Alekna ir VU rektorius Jonas Kubilius savo prisiminimuose rašė, koks tas mokytojas Survila buvo atkaklus ir užsispyręs, kaip įtikinėjo ūkininkus surasti tinkamą kampą savo namuose tautinei mokyklėlei.

Buvusi mokinė Lazauskaitė prisimena: „Mokytojas Survila turėjo įgimtą pedagogo talentą: mokėdavo užmegzti su vaikais įdomius pokalbius, juos atidžiai išklausyti.“

Kita jo mokinė Aldona Bakutytė prisimindavo, kaip ganydama karves netoli keliuko, kuriuo iš Žuveliškių į Paišlynio mokyklą kas dieną eidavo mokytojas Survila, laukdavo, kada jis sustos ir padainuos:

„Ėsk, karvyte, žalią šieną

Ir atnešk man balto pieno...

Kartą Mokytojas jai padovanojo seną elementorių, parodė, kaip pažinti raides ir pasakė: „Tai mano Tėvuko Knygnešio, iš Prūsų kuprinėje parneštas lementorius... Ganydama karveles, gali reikšmingą Tėvynei darbą nudirbti – išmokti skaityti...‘‘

Rašytoja J. Survilaitė pamena, kaip rektorius J. Kubilius, 1972 metų birželį, įteikdamas jai Vilniaus universiteto diplomą, irgi paminėjo jos tėvą,: „ Mokytojas Survila buvo Raseinių krašto pedagogas –ŠVIESULYS“, – ir palinkėjo Janinai kūrybingo pedagoginio darbo.

Kaip prisimena tų laikų mokiniai, Mokytojui Survilai gerai sekėsi pradinių mokyklų steigimas: surasdavo ūkininkų, kurie sutikdavo savo namuose priimti apylinkių pradinukus. Kiek sunkiau buvo su mokytojais, kurių labai trūko. Ištyrinėjęs visą apylinkę, pirmiausia apsistojo pas ūkininką Juozą Alekną iš Paišlynio, įkalbėjęs jį savo namuose atidaryti mokyklą keturiems pradinės skyriams. O pats tapo tos mokyklos vedėju ir mokytoju. J.Survilos mokykla klestėjo daug metų. Deja, okupavus Lietuvą, sodybos šeimininkai buvo ištremti į Sibirą, bet mokykla, vietinių vadinama „Survilos Aleknyne“ vis dar gyvaliojo.

Pagal Survilos mokymo programą, vaikų mokymas vyko sklandžiai ir kokybiškai. Atsižvelgdamas į ūkininkų bėdas, mokytojas pasiūlė, kad mažiausi vaikai pradėtų mokytis nuo rugsėjo pirmos, o nuo lapkričio pradžios į mokyklą galėtų susirinkti didesnieji, turėję dirbti rudens darbus tėvų ūkiuose ar piemenavę svetimiems. Sumaniai organizavus mokymą, raštingumas krašte kilo kaip ant mielių!

Patyręs, kaip svarbu jaunai Lietuvos valstybei vystyti pažangią žemdirbystę, visas 1929-jų vasaros atostogas J. Survila savo lėšomis mokėsi Dotnuvoje, įgijo pažangių ir būtinų žinių, norėdamas mokyti ūkininkus moderniau tvarkytis. Survilai sumanius, rudenį, po Visų Šventųjų, buvo sušaukti didesnieji pusberniai bei pusmergės į vakarinius Žemės ūkio kursus. Užtat reikėjo tikro pasišventimo: dieną jis dirbo su keturiais pradinukų skyriais, o sutemus į mokyklą rinkdavosi paaugliai, kuriems 3–4 valandas teko dėstyti gyvulių auginimo bei sodininkystės gerinimo (ypač skiepijimo) pagrindus. „Nepriklausoma Lietuva turi sužydėti ir suklestėti!“– sakydavęs.

J. Survilaitė su buvusiu mokytojo Survilos mokiniu Jonu Šleževičiumi. Poezijos pavasaris 2016 m. Kėdainiuose.
J. Survilaitė su buvusiu mokytojo Survilos mokiniu Jonu Šleževičiumi. Poezijos pavasaris 2016 m. Kėdainiuose.

Buvę Survilos mokiniai prisiminė, kaip entuziastingai jis organizavo kultūrinius renginius: mokė lietuvių liaudies dainų, organizavo Naujųjų metų, Užgavėnių, istorinių datų šventes moksleiviams ir jų tėveliams bei patriotiškai nusiteikusiai Raseinių visuomenei.

Pas Kalnujų vargonininką Antaną Tallat-Kelpšą ( žymaus kompozitoriaus J. Tallat-Kelpšos tėvą) privačiai mokėsi groti vargonais. Skambino iš natų pianinu, dainavo ir dainavimo mokė savo kraštiečius. Mokytojas tobulai atlikdavo Lietuvos radijo „Pupų dėdės“ repertuarą bei fragmentus iš Maironio „Jaunosios Lietuvos“, „Raseinių Magdės“ poemų pagal kompozitorių J. Naujelio ar l. Tallat-Kelpšos harmonizuotas ar pats pritaikęs liaudiškas melodijas. Taip subūrė tikrą dainuojančių raseiniškių chorą. Ypač visiems patikdavo išdainuoti Maironio eilėraštį „Į Čičinsko puikų dvarą.“ Salė audringai plodavo ir kelis kartus kartodavo:

„Į Čičinsko puikų dvarą nuo Mitrūnų ir Lančių

Suvažiavę duoda garo daug bajorų, daug svečių...“

Jis ypač vertino vaiko, besimokančio pradinėje mokykloje, asmenybės formavimąsi: jos savitumus, polinkius, gabumus.

Raseinių krašto mokyklose stigo mokytojų, todėl J.Survila gelbėjo padėtį: buvo Paišlynio, Aliejų, Pašaltuonio, Kalnujų pradinių mokyklų vedėju ir, kaip visuomeninis inspektorius, kelis metus talkino Raseinių švietimo skyriui. Tai gerai prisiminė mokytojas Kazys Sadlauskas: „ Survila buvo ypač imlus pedagoginėms naujovėms: vesdavo metodinius seminarus, rašydavo patarimus, nurodymus, iš mokytojų reikalaudamas pasiaukojamo patriotinio auklėjimo, kūrybingumo ir meilės savo auklėtiniams... Mokytojas Survila buvo savo profesijos meistras,nes rėmėsi žymių Vakarų Europos mokslininkų pedagogine patirtimi ir savo veikloje matė gyvenimo prasmę. Jis ypač vertino vaiko, besimokančio pradinėje mokykloje, asmenybės formavimąsi: jos savitumus, polinkius, gabumus.“

Dukra Janina Survilaitė prisimena, kad išlikusioje Tėvo bibliotekoje ji rado ir galėjo studijuoti žymių Europos pedagogų (J.J. Rousseau, F. Foersters, J. Hbartas, J.H. Pestalozzi ) raštus.

Išlikę laiškai liudija ilgametį šio mokytojo bendravimą su žymiu XX a. vidurio lietuvių pedagogu Jonu Murka, tuo metu gyvenusiu Šiauliuose bei rengusiu vadovėlius pradinėms klasėms. J. Murka buvo profesoriaus J. Jablonskio mokinys ir pagalbininkas, savo gyvenimo jėgas paaukojęs lietuviško švietimo idealams įgyvendinti. J. Murkos vadovėlių kūrimui talkino daug gabių Lietuvos, daugiausia Žemaitijos, pedagogų. Ypač aktyvus ir naudingas savo pedagogine patirtimi ir čia buvo J. Survila.

Vienodi buvo ir abiejų šeimų: Survilos ir Murkos vaikų, likusių našlaičiais, likimai: ilgalaikis slapstymasis pokario metais nuo trėmimų ir didžiulė neapykanta sovietų okupacijai. Tai savo knygoje „Likimo užkodavimas „ (2015) įtaigiai aprašo rašytoja J. Survilaitė. Ši biografinė apybraiža buvo nominuota Lietuvos patriotų premijai.

Lietuvos pedagogai, turėdami puikius J. Murkos sisteminius vadovėlius pradinukams, per trumpiausią laiką galėjo efektyviai likviduoti didelį tautos neraštingumą, net susilyginti su išsivysčiusiomis Vakarų Europos šalimis. TSRS apie tokią programą galėjo tik pasvajoti. Deja, J. Murka, kaip ir mokytojas J. Survila, ilgą laiką buvo išbraukti iš lietuvių tautos pedagogų sąrašų...

Knygnešys Martynas Survila su žmona Surviliene, aktyviai dalyvavusia lietuviškų knygų platinime ir slėpime nuo caro žandarų.
Knygnešys Martynas Survila su žmona Surviliene, aktyviai dalyvavusia lietuviškų knygų platinime ir slėpime nuo caro žandarų.

1930–1935 metais subūrė Jaunųjų ūkininkų būrelį pažangių naujovių diegimui... Savarankiškai sužinodavo, kur galima įsigyti geros sėklos, iš kažkur jie gavo Pekino ančių ir didžiųjų baltųjų žąsų kiaušinių... Iš Dotnuvos ir Kėdainių gavo naujos veislės pomidorų, agurkų, morkų, ropių, raseiniškiams nematytų pasternokų, „Vaižganto“ vardo linų sėklų. Mokė skiepyti vaismedžius, auginti gerai derančius vaisinius krūmus...

Buvę mokiniai: Valys, Petryla, Valinčius, Vasiliauskas, Bakutytė, Lazdauskaitė ir bendramoksliai: Alekna, profesorius Jonas Kubilius prisiminė: jis dirbo be atilsio, visiems „įskeldamas“ darbštumo potraukį“.

Ūkininkų vaikai veržėsi lankyti Jaunųjų ūkininkų būrelį. Žiemą Mokytojas skaitė žemės ūkio literatūrą, kurią atsiveždavo iš Kauno Žemės ūkio rūmų, o pavasariais vykdė naujų daržovių ir javų veislių auginimo bandymus. Savo sėkmingo triūso vaisius mokiniai rodė Raseinių rudens derliaus šventėse.

J. Survilaitė prisimena, kad 1965–1980 metais turistinių sąskrydžių metu susitikdavo su Betygalos vidurinės mokyklos pedagogu Antanu Juška, pažinusiu Mokytoją Survilą. Jis pasakojo, kaip jo suburti mokytojai organizuodavo Derliaus šventes, kuriose būdavo pelnoma daug apdovanojimų. „Džiaugėmės lyg Nobelius gavę“, – juokavo A. Juška.. Vertinant augalų kokybę buvo sudaroma komisija: neretai Raseinių apskrities agronomas Vladas Tiškus, mokytojas Jonas Survila, biologijos ir gamtos mokytojai. Dažnai į šventes būdavo kviečiamas „neakivaizdinis“ konsultantas – Kauno universiteto Matematikos– Gamtos mokslų fakulteto profesorius, Fredos botanikos sodo direktorius ir jo įkūrėjas šveicaras Konstantinas Regelis (Constantin von Regel ).* Su raseiniškių mokinių derliaus pasiekimais šis mokslininkas susipažindavo gavęs augalų aprašymus iš raseiniškių mokytojų.

1940 m. birželio 15 dieną rytines Lietuvos sienas peržengė Sovietų armijos pulkai, o lapkričio 10 d. Kalnujų mokykloje J. Survilą areštavo. Iki 1941 birželio laikė Raseinių kalėjime, o prasidėjus karui jis su kitais įkalintaisiais buvo traukiniu nutremtas į Sovietų sąjungos gilumą. Net 50 metų šeima apie Joną Survilą nieko nežinojo. 1992 m., atidarius KGB archyvus, sužinota, kad kelis mėnesius iki sušaudymo (1941– jų gruodžio 19d.) jis kalėjo Orenburgo kalėjime.

Šventa tautiškumo dvasia buvo auklėjami visi knygnešio Martyno Survilos vaikai, todėl paklusti okupaciniam režimui neleido pilietiška Jono sąžinė. Vos okupavus Lietuvą, Mokytojas įsijungė į kovinę pogrindžio organizaciją „Šaulių Batalionas“, kuris Raseinių apskrityje formavosi iš buvusios Šaulių sąjungos narių, daugiausia mokytojų, ruošėsi ginklu priešintis sovietams. Deja, netrukus NKVD „Šaulių batalioną“ susekė. Survilų namuose stribai atliko brutalią kratą, buvo mirtinai išgąsdinti trys maži Mokytojo sūnūs, suspardyta 7–8 mėnesį nėščia (su būsima dukra Janina) Mokytojo žmona. Stribai išvogė šeimos maisto atsargas: viską šluote iššlavė... Artėjant žiemai, namuose neliko nė kąsnio... Tik gerieji kaimynai neleido badu numirti.

Survilai ir jo bendražygiams buvo suregzti kaltinimai, kad priklausė kontrrevoliucinei sukilėlių organizacijai „Šaulių batalionas“, kuris ginklavosi ir siekė Lietuvoje nuversti sovietų valdžią, ruošdamas ginkluotą sukilimą.

Nuteistas aukščiausia bausme – sušaudyti.

Mirties nuosprendis įvykdytas 1941.12.19 dieną.

Byla iš Orienburgo, Škalovo srities VRV informacijos centro Lietuvos genocido centro archyvus pasiekė 1992 m. rugpjūčio mėnesį. 1941–1942 metais sušaudytų politinių kalinių bylos, kartu su mirties liudijimais ir kaltinamosiomis išvadomis buvo atsiųstos, pareikalavus atkurtos Lietuvos vyriausybei. Jono Survilos tardymo bylos Nr. 616.

Mokytojui Jonui Survilai Lietuvos Respublikos Aukščiausiasis Teismas 1990–06–28 pažymėjimu Nr. 8–12802/90 patvirtino Laisvės kovų dalyvio žūties (mirties) aplinkybes ir likusiems gyviems šeimos nariams oficialiai pripažino nukentėjusių nuo 1939–1990 metų okupacijų, teisinį statusą.

Praėjo daugiau negu pusė amžiaus, tačiau Mokytojas J. Survila visų jį pažinojusių raseiniškių prisimenamas kaip šviesus Lietuvos provincijos inteligentas, tautinių idėjų brangintojas.

Mokytojas Jonas Survila su žmona mokytoja Petronele Surviliene 1930 m.
Mokytojas Jonas Survila su žmona mokytoja Petronele Surviliene 1930 m.

Rašytoja J. Survilaitė rinktinėje „Nedingusi atmintis“ ( 2016) daug eilėraščių dedikavo savo nužudytam Tėvui, kurį pažino tik iš nuotraukų, archyvų ir artimųjų prisiminimų bei iš paveldėtos neramios ir talentingos, kūrybingos savo prigimties.

1969 metais autostrada Vilnius-Klaipėda nutiesta per patį mokytojo J išpuoselėtos sodybos vidurį. Keli dešimtmečiai kai autostrados krantus skalauja Raseinių Žuvininkystės verslo tvenkiniai, o kryžkelėje pakeleivio akį vilioja užeiga „Karpynė“. Joje galima paragauti tvenkiniuose pagautos šviežios žuvies... Tačiau nėra nė ženklo, kad šiame žemės lopinėlyje kadaise buvo šių apylinkių Šimtmečio šviesuolio, žymaus pedagogo sodyba ( žemaitiškai – gyvenimas). Jau devinti metai gražiai žadama Mokytojo vardu pavadinti Raseinių gatvelę. Žadama tikrai nuoširdžiai. Kaip netikėti?

*Profesoriaus K. Regelio vokiečių kalba išleistoje sudijoje (520p. ) „Pflanzengeographie von Litauen“ (Lietuvos augalų geografija ) buvo panaudojamos ir Raseinių jaunųjų ūkininkų darbo bandymų laukuose patirtys. Pristatydamas žymųjį mokslinių tyrinėjimų darbą, Kaune suorganizuotoje tarptautinėje konferencijoje profesorius geru žodžiu paminėjo savo kolegą raseiniškį botaniką Joną Dagį, darbščiuosius jaunuosius ūkininkus raseiniškius ir energingąjį jų vadovą mokytoją Joną Survilą.

DALINTIS:
 
SPAUSDINTI
ŽMONĖS
Rubrikos: Informacija:
EkonomikaGamta ir augintiniaiGimtasis kraštasGynybaKontaktai
ĮdomybėsIstorijaJurgos virtuvėKomentaraiReklama
KonkursaiKultūraLietuvaMokslas ir ITReklaminiai priedai
PasaulisPopiežiaus vizitasSportasŠeima ir sveikataPrenumerata
ŠvietimasTrasaŽmonės#ATEITIESLYDERIAIPrivatumo politika
#AUGULIETUVOJE#LEGENDOS#SIGNATARŲDNR#ŠIMTMEČIOINOVACIJOSKarjera
Visos teisės saugomos © 2013-2018 UAB "Lietuvos žinios"