Siekdami užtikrinti geriausią Jūsų naršymo patirtį, šioje svetainėje naudojame slapukus (angl. cookies). Paspaudę mygtuką „Sutinku“ arba naršydami toliau patvirtinsite savo sutikimą. Bet kada galėsite atšaukti savo sutikimą pakeisdami interneto naršyklės nustatymus ir ištrindami įrašytus slapukus. Jei pageidaujate, galite kontroliuoti ir/arba ištrinti slapukus. Išsamesnė informacija čia https://www.aboutcookies.org/ Jei ištrinsite slapukus, jums gali reikėti rankiniu būdu pakeisti kai kurias parinktis kaskart, kai lankysitės interneto svetainėje, o kai kurios paslaugos ir funkcijos gali neveikti.

Paieška
LIETUVAGIMTASIS KRAŠTASISTORIJAEKONOMIKAKOMENTARAIPASAULISGYNYBAŠEIMA IR SVEIKATA
ŠVIETIMASKULTŪRA IR ŽMONĖSSPORTASGAMTA IR AUGINTINIAIĮDOMYBĖSMOKSLAS IR ITTRASAMULTIMEDIJA
ŽMONĖS

Lietuvai teko svočios vaidmuo

 
2018 02 04 15:00
Po metų draugystės pora susituokė. Vilnius Aleksandrai ir Jakubui visada primins medaus mėnesį, kurio jie čia atvyko po vestuvių ceremonijos./Asmeninio albumo nuotrauka
Po metų draugystės pora susituokė. Vilnius Aleksandrai ir Jakubui visada primins medaus mėnesį, kurio jie čia atvyko po vestuvių ceremonijos./Asmeninio albumo nuotrauka

Lenkų sutuoktinių pora Aleksandra ir Jakubas Kubs kalbėdami apie Vilnių neslepia miestui sentimentų – susipažino Lietuvos edukologijos universiteto (LEU) organizuojamuose lietuvių kalbos ir kultūros vasaros kursuose, o po metų draugystės susituokė. Vilnius jiems visada primins ir medaus mėnesį, kurį praleisti čia atvyko tuoj po vestuvių ceremonijos.

Koks stebėtinas likimo posūkis! Ne veltui sakoma, kad kiekviena priežastis turi savo pasekmę, o kiekviena pasekmė turi savo priežastį. Visa ką valdo Dėsnis.

Sutuoktiniai gyvena Vroclave, studijuoja žurnalistikos doktorantūroje. Abu yra baigę teisės magistrantūros studijas. Mėgsta mokytis kalbų, šneka angliškai, ispaniškai, truputį lietuviškai. Jakubas susikalba rusiškai, ukrainietiškai.

Mokantis kalbėti lietuviškai, anot pašnekovų, sunkiausia persilaužti: įsiminti naujus žodžius, kaityti linksnius. Esą žodžiai visiškai kitokie, nepanašūs į jokius kitus.

„Jau porą metų užsispyrusiai bandome mokytis lietuvių kalbos“, – prisipažino Jakubas. Aleksandros manymu, verta mokytis ne tokių populiarių kalbų. „Bene kiekvienas moka anglų, bet nesu įsitikinusi, kad lietuvių kalba yra labai žinoma tarp užsieniečių“, – svarstė Aleksandra. Jos nuomone, nišinės kalbos turi didžiulį pranašumą prieš kitas.

Vroclavo universitete studentams sudarytos sąlygos mokytis lietuvių kalbos ir kultūros, studijoms vadovauja dr. Tatjana Vologdina.

Atsiradus galimybei Aleksandra ir Jakubas nusprendė, jog tai gera proga išmokti šalies kaimynės kalbą. „Dar viena priežasčių yra lenkų ir lietuvių santykiai. Jie nei geri, nei blogi – labiau šešėlyje. Norisi apie tą nežinomą kaimynę daugiau sužinoti“, – aiškino Aleksandra.

Sutuoktiniai stengiasi nepraleisti LEU organizuojamų kursų – į Vilnių atvyksta ir žiemą, ir vasarą. Džiaugiasi galėję pažinti žmonių iš viso pasaulio, užmegzti ilgalaikių pažinčių. „Turime pažįstamų visoje Europoje, taip pat Kinijoje, Maroke, Pietų Amerikoje“, – vardijo Aleksandra.

Kalba – pats tikriausias pomėgis

Prašnekus apie mėgstamus užsiėmimus, abu lyg susitarę tikino turintys patį neįprasčiausią, netipiškiausią pomėgį tarp visų pažįstamų – domisi lietuvių kalba. Taip pat jiems patinka keliauti. Pasidžiaugė, kad lietuvių kalbos kursai sujungia pasaulį.

Kai pagal „Erasmus“ programą vyko į Ispaniją, tiesiog negalėjo neaplankyti Maroke gyvenančio kolegos, su kuriuo susipažino Lietuvoje. „Galime pasinaudoti Vilniuje rastomis pažintimis, nuvykti kur nors toliau. Esame buvę Italijoje, Prancūzijoje, jei pavyks, važiuosime į Belgiją – susitikti su pažįstamais, su kuriais susidraugavome čia, kursuose“, – kalbėjo Jakubas. Jam pritarė ir sutuoktinė – pažintys tarsi sumažina pasaulį.

"Kad pastebėtum tai, ką turi šalia, reikia išvykti toli...“ - juokėsi Aleksandra ir Jakubas. Alinos Ožič (LŽ) nuotrauka
"Kad pastebėtum tai, ką turi šalia, reikia išvykti toli...“ - juokėsi Aleksandra ir Jakubas. Alinos Ožič (LŽ) nuotrauka

Lenkų pora nustebino lietuvių literatūros išmanymu – yra perskaitę Jurgio Kunčino „Tūlą“, Ričardo Gavelio „Vilniaus pokerį“, Herkaus Kunčiaus „Lietuvį Vilniuje“, Balio Sruogos „Dievų mišką“. „Lietuvių literatūra labai įdomi, deja, taip pat nėra populiari. Skaitymas atveria kelius ne tik įgyti kalbos įgūdžių, bet ir pažinti kultūrą“, – sakė Aleksandra.

Klausydamiesi lietuviškos šnektos vis dažniau randa panašių sąskambių su lenkų kalba. „Lietuvių kalba – sunki. Tačiau įsiklausę surandame, kad panašiai sakoma lenkiškai – tampa lengviau suprasti“, – tikino Jakubas ir pridūrė, kad lietuvių kalba šiek tiek panėšėja ir į vokiečių.

Kaimynams iš Lenkijos lietuvių kalba atrodo labai egzotiška. „Niekada gyvenime nesu girdėjęs tokios kalbos. Kartais sunku suprasti, kas sakoma – turiu labai susitelkti, žodžius tarsi iš melodijos gaudyti. Skamba naujai, nežinomai – matyt, todėl yra tokia melodinga“, – svarstė Jakubas.

Šalia dangoraižio – senas medinukas

Įspūdžiai iš Vilniaus, pasak pašnekovų, patys pozityviausi. Aleksandra žavėjosi turtingu miestovaizdžiu. Įdomiausia, kad šalia dangoraižių gali išvysti ir seną medinuką namelį. „Didžiuliai kontrastai – kažkas nuostabaus! Simpatiški kiemeliai, parkai... Daug vietų, kurias gali surasti visai netikėtai“, – dalijosi įspūdžiais ji.

„Niekada gyvenime nesame girdėję tokios kalbos – reikia labai susitelkti, žodžius tarsi iš melodijos gaudyti...“

Kiekvieną kartą atvykę į Vilnių stengiasi paklaidžioti Užupio gatvelėmis. Šįkart – apsnigtomis. „Į Vilnių gali vykti vien tam, kad pamatytum sniegą, – juokavo Jakubas. – Lenkijoje sniegas tik kalnuose – žiemos pilkos, be sniego, gana švelnios, šiltos. Smagu, kad galėjome pajusti tikrą žiemą. O kažkam tai ir visiškai nauja patirtis – kolegė iš Kinijos pirmą kartą gyvenime važinėjosi rogutėmis – jai taip patiko, sakė, vėl eis.“

Lenkų sutuoktinių pora Aleksandra ir Jakubas Kubs kalbėdami apie Vilnių neslepia šiam miestui sentimentų - susipažino jie lietuvių kalbos ir kultūros vasaros kursuose.Alinos Ožič nuotrauka
Lenkų sutuoktinių pora Aleksandra ir Jakubas Kubs kalbėdami apie Vilnių neslepia šiam miestui sentimentų - susipažino jie lietuvių kalbos ir kultūros vasaros kursuose.Alinos Ožič nuotrauka

Paklausti apie ateities planus, Aleksandra ir Jakubas prabilo apie artimiausius – kitais metais sieks baigti doktorantūros studijas. Vėlesni planai nėra aiškūs, dar neapsisprendę, ką norėtų veikti gyvenime, vis dar ieško savo svajonių darbo. Viena aišku – labai įdomu keliauti, lankyti draugus.

Į Vilnių, savo meilės miestą, kaip į nuolatinę gyvenamąją vietą kol kas nežvelgia, tvirtina labiau trokštantys čia kaskart sugrįžti.

Paradoksalu, kad studijuodami tame pačiame Vroclavo universitete vienas kitą rado kitoje šalyje. „Buvome pažįstami tik iš matymo. Kad pastebėtum tai, ką turi šalia, reikia išvykti toli, tikra tiesa“, – šypsojosi Jakubas.

Vilnius suartina

Sakoma, kad meilė suranda žmones įvairiuose pasaulio kampeliuose, nes meilė nežino sienų… Regis, Jakubą ir Aleksandrą meilė vedžiojo tvirtai laikydama už rankos.

Jaunai šeimai Vilnius - meilės miestas, kuriame žada dažnai lankytis.
Jaunai šeimai Vilnius - meilės miestas, kuriame žada dažnai lankytis.

Jakubas kilęs iš Svidnicos, miesto Silezijoje, Lenkijos pietvakariuose. O Aleksandra – iš Čenstakavos. Susikirtimo taškas – Vroclavas, o susitikimo – Vilnius. „Vilnius suartina, sujungia ilgam – gal net amžiams“, – tikino Jakubas.

Aleksandra vardijo savo gimtojo miesto ir Vilniaus panašumus. Čenstakavoje yra Jasna Goros vienuolynas – tai Švč. Mergelės Marijos šventovė Lenkijoje. Šiame vienuolyne saugomas stebulingasis Juodosios Madonos paveikslas.

„Vieta tokia pat svarbi katalikams, kaip Vilniaus Aušros vartai“, – pabrėžė Aleksandra ir pridūrė, kad kraštovaizdis irgi panašus. Vilniaus miestas įsikūręs prie Neries, o Čenstakava – prie Vartos.

„Į klausimą – kas yra reta, vertinga ir geltona, – juokaudami atsakome, kad tai saulė, o ne gintaras. Lietus ir Lietuva – žodžiai, panašūs ne be priežasties.“

Lietuvą ir Lenkiją sieja bendra praeitis, istorija. „Galima sakyti, kad Lietuva, Lenkija ir Ukraina turėjo pirmąją konstituciją Europoje. Kartais pernelyg koncentruojamės į save, savo tautą, užuot pabrėžę bendrumą. Istorija susipynusi“, – aiškino Jakubas.

Jo teigimu, esame linkę kalbėti ir galvoti tik apie save, tačiau reikėtų pažinti istoriją kitu aspektu, iš kito matymo kampo. Pakeisti perspektyvą bei pažvelgti plačiau – ne tik iš Lietuvos ar Lenkijos pusės, bet iš bendro taško. „Yra taip, o ne kitaip, reikia tai priimti – istorija neturi išskirti tautų, jas turi vienyti. Juolab kad per ilgą laiką buvome viena valstybė“, – sakė vaikinas. Jo manymu, turėti kaimynus, kurie nėra visiškai svetimi, su kuriais daug kas jungia – tai labai gerai.

Lenkų pora artėjančio Lietuvos valstybės atkūrimo šimtmečio proga Lietuvai ir lietuviams linkėjo ne šimtą, bet tūkstančius metų gyvuoti, linkėjo laisvės, laimės, sveikatos, gerovės ir sparčiai tobulėti.

Ant "Likimo supynių". Asmeninio archyvo nuotrauka
Ant "Likimo supynių". Asmeninio archyvo nuotrauka

„Gerų orų, daug saulės – tai, ko Lietuvoje kartais trūksta. Kursuose į pateikiamą klausimą – kas yra reta, vertinga ir geltona, – juokaudami atsakome, kad tai saulė, o ne gintaras. Lietus ir Lietuva – žodžiai, panašūs ne be priežasties“, – šiltai apie kraštą atsiliepė Jakubas ir Aleksandra.

DALINTIS:
 
SPAUSDINTI
ŽMONĖS
Rubrikos: Informacija:
EkonomikaGamta ir augintiniaiGimtasis kraštasGynybaKontaktai
ĮdomybėsIstorijaKomentaraiKonkursaiReklama
Kultūra ir žmonėsLietuvaMokslas ir ITPasaulisReklaminiai priedai
Rinkimų maratonasSportasŠeima ir sveikataŠvietimasPrenumerata
Trasa#AUGULIETUVOJE#LEGENDOS#SIGNATARŲDNRPrivatumo politika
#ŠIMTMEČIOINOVACIJOSKarjera
Visos teisės saugomos © 2013-2018 UAB "Lietuvos žinios"