Siekdami užtikrinti geriausią Jūsų naršymo patirtį, šioje svetainėje naudojame slapukus (angl. cookies). Paspaudę mygtuką „Sutinku“ arba naršydami toliau patvirtinsite savo sutikimą. Bet kada galėsite atšaukti savo sutikimą pakeisdami interneto naršyklės nustatymus ir ištrindami įrašytus slapukus. Jei pageidaujate, galite kontroliuoti ir/arba ištrinti slapukus. Išsamesnė informacija čia https://www.aboutcookies.org/ Jei ištrinsite slapukus, jums gali reikėti rankiniu būdu pakeisti kai kurias parinktis kaskart, kai lankysitės interneto svetainėje, o kai kurios paslaugos ir funkcijos gali neveikti.

Paieška
LIETUVAGIMTASIS KRAŠTASISTORIJAEKONOMIKAKOMENTARAIPASAULISGYNYBAŠEIMA IR SVEIKATA
ŠVIETIMASKULTŪRA IR ŽMONĖSSPORTASGAMTA IR AUGINTINIAIĮDOMYBĖSMOKSLAS IR ITTRASAMULTIMEDIJA
ŽMONĖS

Lenkų šventasis iš Aušvico

 
2018 03 10 12:00
Tėvas Maksimilijonas Kolbė (centre) su jaunaisiais broliais vienuoliais. /
Tėvas Maksimilijonas Kolbė (centre) su jaunaisiais broliais vienuoliais. / Kadrai iš filmo

Sostinės „Skalvijos“ kino teatre parodytas dokumentinis filmas „Dvi karūnos“, pasakojantis apie lenkų vienuolį pranciškoną tėvą Maksimilijoną Kolbę (Maximilian Kolbe), 1982 metais paskelbtą šventuoju. Juosta bus rodoma ir Kaune, Klaipėdoje, Šiauliuose, Šalčininkuose.

Pernai Lenkijoje sukurto filmo „Dvi karūnos“ (rež. Michalas Kondratas) peržiūras lydi ir fragmentai iš Lenkijos instituto Vilniuje kartu su Lenkijos tautos atminties institutu parengtos parodos apie tėvo Maksimilijono Kolbės gyvenimą. Rajmundas Kolbe gimė 1894 metais Lenkijos vidurio miestelyje Zdunska Volia. Mirė Aušvico (dabar Osvencimas) koncentracijos stovykloje 1941 metų rugpjūčio 14 dieną – savanoriškai atidavė gyvybę už kitą bado mirtimi pasmerktą kalinį.

Kad atsirado žmogus, kuriam kito skausmas rūpėjo labiau nei savo, koncentracijos stovykloje buvo niekam negirdėtas poelgis.

Regėjimas – dvi karūnos

Filmą Vilniuje pristatęs scenarijaus bendraautoris, pranciškonų vienuolyno Nepokalanove atstovas spaudai brolis Jacekas Staszewskis pasakojo, kad daugybė dokumentinės juostos su vaidybiniais elementais scenų buvo nufilmuota Nepokalanove, vienuolyne, kuriame gyveno ir šv. Maksimilijonas Marija Kolbė. „Nepokalanove kasmet vyksta katalikiškų filmų festivalis. 2014 metais režisierius M. Kondratas laimėjo jame Didįjį prizą už savo darbą „Kaip nugalėti šėtoną“. Tada pakvietėme jį sukurti filmą apie Kolbę“, – kalbėjo J. Staszewskis. 1990 metais juostą apie šį šventąjį jau buvo sukūręs Krzysztofas Zanussis („Gyvenimas už gyvenimą“).

Kaip pasakojama filme, dar vaikystėje mažasis Rajmundas išvydo regėjimą: švč. Mergelė Marija rankose laikė dvi karūnas – baltą ir raudoną. Jis tai papasakojo motinai, dar užsiminė, kad sapne pasirinko abi karūnas: baltą, simbolizuojančią skaistumą, ir raudoną, simbolizuojančią kankinystę. Būdamas 13 metų pradėjo mokytis Lvove ką tik pranciškonų atidarytoje seminarijoje. Tokiu pat keliu pasuko ir du jo broliai. Kai Lenkijoje prasidėjo kova už nepriklausomybę, Rajmundas dar nebuvo priėmęs vienuolio įžadų, tad kaip savo šalies patriotas ketino palikti seminariją ir pasiprašyti į kariuomenę. Tačiau sprendimą pakeitė tėvų pasirinkimas. Džiaugdamiesi, kad trys sūnūs tampa pranciškonų vienuoliais, jie taip pat nutarė gyventi kaip vienuoliai. Motina pasiprašė į benediktinių vienuolyną Lvove, o tėvas – į pranciškonų vienuolyną Krokuvoje. Rajmundas tai suprato kaip ženklą irgi likti vienuolyne.

Pranciškonų ordine Rajmundas gavo Maksimilijono vardą. 1914 metais amžinuosius įžadus davė Romoje. Čia toliau studijavo popiežiškajame Grigaliaus universitete. Kai baigė studijas, jau turėjo teologijos mokslų daktaro laipsnį. Romoje jaunuolis susidūrė su masonų siautėjimu. Vatikano valstybės tuo metu dar nebuvo, ji įkurta 1929 metais. Gatvėse matydamas masonus skanduojant, kad šėtonas užvaldys Bažnyčią, kad popiežius taps velnio pavaldiniu, su grupele bendraminčių ėmė priešintis šioms jėgoms sakydamas, jog blogį galima įveikti tik gėriu. Septyniesė įkūrė draugiją „Nekaltosios riteris“ (Militia Immaculata).

Katalikiškos spaudos pradininkas

Grįžęs į Lenkiją Maksimilijonas Kolbė sumanė leisti katalikišką žurnalą „Nekaltosios riteris“ – kaip atsaką menkavertei, amoralaus turinio spaudai. Jis vienas pirmųjų iš vienuolių ėmė aktyviai naudotis medijomis. Dėstydamas Krokuvos aukštojoje pranciškonų seminarijoje kreipėsi į vadovybę, kad ši leistų imtis leidybos reikalų. Seminarija nei lėšų, nei spaustuvės neturėjo, tačiau leidimą davė. Maksimilijonas Kolbė tikėjo, kad gerus darbus globoja švč. Mergelė Marija. Kartą, pasimeldęs vienoje bažnyčioje prie Marijos statulos, prie jos kojų pamatė voką, ant kurio buvo parašyta: „Tau. Nekaltoji.“ Voke vienuolis rado tiek pinigų, kiek reikėjo pirmam žurnalo „Nekaltosios riteris“ numeriui išleisti. 1922 metais Krokuvoje pasirodęs leidinys tapo populiarus, jo tiražas didėjo (pradžioje buvo spausdinamas Gardine).

1927 metais Maksimilijonas Kolbė gavo leidimą netoli Varšuvos steigti naują vienuolyną-leidyklą. Nuoširdžiai užsidegęs su broliais vienuoliais ėmėsi statybos darbų. Kadangi visą savo veiklą skyrė Nekaltosios Mergelės Marijos globai, ir naująjį vienuolyną pavadino jos garbei – Nepokalanovu (lenkiškai niepokalana – nekaltoji).

Nepamirštas Japonijoje

1930 metais, pajutęs pašaukimą su evangeline misija vykti į Tolimuosius Rytus, pasiprašė vyresnybės ten išleidžiamas. Pinigų kelionei neturėjo, tačiau pasakė, kad kaip nors nusigaus, ir išsiruošė. Kelionė su penkiais broliais laivu truko ilgiau kaip mėnesį. Vienuoliai apsistojo Japonijos mieste Nagasakyje ir jame organizavo „Nekaltosios riterio“ leidybą. Kaip pasakojama filme, žurnalas japonų kalba buvo leidžiamas 60 tūkst. egzempliorių tiražu. Japonijoje jis tapo toks populiarus, kad yra leidžiamas iki šiol. Tiesa, mažesniu – 10 tūkst. egzempliorių – tiražu.

Maksimilijonas Kolbė buvo lankęsis Lurde, tad jam kilo mintis ir Nagasakyje įkurti ką nors panašaus, kad žmonės gamtoje galėtų melstis Švč. Mergelei Marijai prie jos skulptūros. Kreipėsi į miesto valdžią ir paprašė skirti vietos japoniškam „Nekaltosios sodui“ (Mugenzai no Sono), analogiškam Lenkijos Nepokalanovui, įsteigti. Miesto valdžia nepagailėjo ploto Nagasakio centre. Tačiau vienuolis tuomet pasakė, kad ši vieta bloga, nes greitai čia nukris viską išdeginantis ugnies kamuolys. „Nekaltosios sodui“ valdžia parinko sklypą užmiestyje. 1931 metais jis buvo įkurtas, o 1945-aisiais ant Nagasakio numesta atominė bomba nušlavė dalį miesto. „Nekaltosios sodas“ liko nepaliestas. Dabar Nagasakyje yra Maksimilijono Kolbės gatvė, taip pat jam skirtas muziejus.

Aušvice tėvas Maksimilijonas dalį savo maisto atiduodavo tam, kurio jėgos tuo metu labiau silpo.
Aušvice tėvas Maksimilijonas dalį savo maisto atiduodavo tam, kurio jėgos tuo metu labiau silpo.

Suimtas nacių

1936 metais Bažnyčios vyresnybė nusprendė, kad Maksimilijonas Kolbė turi grįžti į tėvynę ir vadovauti savo įsteigtam vienuolynui-leidyklai Nepokalanove. Čia brolių skaičius jau buvo pasiekęs beveik 700. Maksimilijonas Kolbė parvyko ir ėmė rūpintis jų ugdymu. 1938 metais „Nekaltosios riteris“ pasiekė milijono tiražą.

Prasidėjus Antrajam pasauliniam karui vienuolynas priglaudė ir slėpė daug nacių persekiojamų žmonių, tarp jų – ir žydų tautybės. 1941 metų vasario 17 dieną Maksimilijonas Kolbė su artimiausiais bendradarbiais buvo suimtas ir įkalintas Varšuvoje. Nepokalanovo bendruomenės broliai raštu kreipėsi į vokiečių policiją Varšuvoje, kad vietoj 5 kunigų būtų įkalinta 20 brolių savanorių, tačiau šis prašymas atmestas. Gegužės 28 dieną tėvas Maksimilijonas išvežtas į Aušvico koncentracijos stovyklą.

Tėvą Maksimilijoną Kolbę vaidina aktorius Adamas Woronowiczius.
Tėvą Maksimilijoną Kolbę vaidina aktorius Adamas Woronowiczius.

Dokumentiniame filme apie tėvą Maksimilijoną, kuris daugeliui kalinių suteikė viltį, pasakoja iš Aušvico stebuklingai ištrūkęs Kazimierzas Piechowskis. Kartą Maksimilijonas Kolbė jį padrąsino: „Viltis, tik viltis!“ Tie žodžiai Kazimierzui niekaip neišėjo iš galvos. Nutaikęs progą jis pavogė iš sandėlio vokišką uniformą, sėdo į automobilį ir išrūko iš koncentracijos stovyklos.

Pakeitęs komendanto sprendimą

Kai keletas kalinių iš to paties barako, kuriame gyveno Maksimilijonas Kolbė, pabėgo, komendantas išrikiavo visus ir savo nuožiūra už bausmę 10 vyrų pasmerkė mirti bado kameroje. Paskutinis atrinktasis Franciszekas Gajowniczekas, Lenkijos armijos seržantas, pradėjo verkti, sakyti, kad turi žmoną ir vaikų. Tai išgirdęs tėvas Maksimilijonas išėjo iš rikiuotės ir savanoriškai pasiprašė vietoj jo į bado kamerą. Toks poelgis, kai atsirado žmogus, kuriam kito skausmas rūpėjo labiau nei savo, koncentracijos stovykloje buvo niekam negirdėtas.

Katalikiško žurnalo "Nekaltosios riteris" redaktorius - tėvo Maksimilijono brolis Alfonsas Kolbe - dirba Gardino spaustuvėje, 1926 metai. / Nepokalianovo vienuolyno archyvo nuotrauka
Katalikiško žurnalo "Nekaltosios riteris" redaktorius - tėvo Maksimilijono brolis Alfonsas Kolbe - dirba Gardino spaustuvėje, 1926 metai. / Nepokalianovo vienuolyno archyvo nuotrauka

Paprastai kaliniai, savavališkai išėję iš rikiuotės, iškart būdavo nušaunami, bet Maksimilijonas Kolbė tąkart liko gyvas. Vokiečiai išklausė vienuolio prašymą ir į jį atsižvelgė. Kad kalinys pakeistų komendanto sprendimą, buvo negirdėtas atvejis.

Visi dešimt pasmerktųjų mirti badu kameroje su Maksimilijonu Kolbe nuolat meldėsi. Tai irgi Aušvice buvo negirdėta. Anksčiau tokiais atvejais žmonės tik šaukdavo, dejuodavo ir keikdavosi. Tai matydami naciai šaipėsi: „Tokio kunigėlio nesame čia turėję“.

Filmą apie šv. Maksimilijono Kolbės gyvenimą lydi paroda iš Pranciškonų ordino Nepokalianove (Lenkija) rinkinių.
Filmą apie šv. Maksimilijono Kolbės gyvenimą lydi paroda iš Pranciškonų ordino Nepokalianove (Lenkija) rinkinių.

Bado kameroje pasmerktieji myriop praleido daugiau kaip dvi savaites. Rugpjūčio 14-ąją Maksimilijonui Kolbei ir dar trims likusiems gyviems kaliniams buvo suleista mirtina injekcija, kūnai sudeginti. Po šio įvykio Aušvice daugiau niekas nebuvo pasmerktas mirti bado kameroje.

1982 metais popiežius Jonas Paulius II tėvą Maksimilijoną paskelbė šventuoju. Jo išgelbėtas F. Gajowniczekas mirė savo mirtimi 1995 metais, buvo palaidotas vienuolių kapinėse Nepokalanove.

DALINTIS:
 
SPAUSDINTI
ŽMONĖS
Rubrikos: Informacija:
EkonomikaGamta ir augintiniaiGimtasis kraštasGynybaKontaktai
ĮdomybėsIstorijaKomentaraiKonkursaiReklama
Kultūra ir žmonėsLietuvaMokslas ir ITPasaulisReklaminiai priedai
Rinkimų maratonasSportasŠeima ir sveikataŠvietimasPrenumerata
Trasa#AUGULIETUVOJE#LEGENDOS#SIGNATARŲDNRPrivatumo politika
#ŠIMTMEČIOINOVACIJOSKarjera
Visos teisės saugomos © 2013-2018 UAB "Lietuvos žinios"