Siekdami užtikrinti geriausią Jūsų naršymo patirtį, šioje svetainėje naudojame slapukus (angl. cookies). Paspaudę mygtuką „Sutinku“ arba naršydami toliau patvirtinsite savo sutikimą. Bet kada galėsite atšaukti savo sutikimą pakeisdami interneto naršyklės nustatymus ir ištrindami įrašytus slapukus. Jei pageidaujate, galite kontroliuoti ir/arba ištrinti slapukus. Išsamesnė informacija čia https://www.aboutcookies.org/ Jei ištrinsite slapukus, jums gali reikėti rankiniu būdu pakeisti kai kurias parinktis kaskart, kai lankysitės interneto svetainėje, o kai kurios paslaugos ir funkcijos gali neveikti.

Paieška
LIETUVAKOMENTARAIPASAULISEKONOMIKASPORTASĮDOMYBĖSGIMTASIS KRAŠTASISTORIJALŽ RENGINIAI
ŽMONĖSGAMTA IR AUGINTINIAIŠEIMA IR SVEIKATAMOKSLAS IR ITKULTŪRAŠVIETIMASGYNYBAPOPIEŽIAUS VIZITASMULTIMEDIJA
ŽMONĖS

Lėlės – kūrybinė Violos pensija

 
2018 05 13 12:00
Kiek per septynerius metus yra sukūrusi lėlių, tautodailininkė Violeta Kilšauskienė jau nebeskaičiuoja.
Kiek per septynerius metus yra sukūrusi lėlių, tautodailininkė Violeta Kilšauskienė jau nebeskaičiuoja. Jūratės Mičiulienės nuotraukos

Buvusi televizijos montažo režisierė Violeta Kilšauskienė jau septynerius metus kuria lėles. „Jos manęs nebepaleidžia. Vieną baigiu, kitą pradedu. Tai labai malonus užsiėmimas. Matau, kad ir žmonės, kurie pas mane pirmąkart pagamina lėlę, džiaugiasi atradę savo menišką sielą“, – sakė tautodailininkė.

Rankų darbo vienetinėmis lėlėmis V. Kilšauskienė kadaise susižavėjo vaikščiodama po sostinės Kaziuko mugę. „Pamačiau tik pas vieną dailininkę. Įsigijau. Stovėjo stovėjo ji namuose, kol kartą užsimaniau pati pabandyti padaryti, – pasakojo ji. – Tada internete pradėjau ieškoti pamokų. Paskambinau bene pačiai žinomiausiai Lietuvos lėlininkei Jūrai Jasevičienei. Prisimenu, kai telefonu kalbėjomės, ji paklausė, ką esu baigusi. TV režisūros, sakė, neužteks, čia reikia skulptūros, dailės. Sakiau, aš megzti moku. Mezgimo tautodailininkė buvau nuo 1984 metų. Tada pačios save ir vaikus rengėme, aš net parodas dariau. Vis tiek patarė dar kur nors pasimokyti. Baigiau vienus kursus, vėliau draugė padovanojo kitus. Ir tik tada vėl paskambinau dailininkei J. Jasevičienei, baigiau jos kursus.“

„Džiaugiuosi, kad šį užsiėmimą atradau sulaukusi brandaus amžiaus, kai jau nereikia eiti į valdišką tarnybą, kai dirbu, kiek noriu.“

Atitrūksta nuo problemų

Kiek per septynerius metus sukūrė lėlių, Violos pseudonimu prisistatanti tautodailininkė jau net nežinanti – po antro šimto pametė skaičių. „Man smagu bendrauti su žmonėmis, pamokyti juos gaminti lėles, matyti jų džiaugsmą, – sakė lėlių gaminimo pamokas draugo sodyboje „Prie Labanoro“ rengianti lėlininkė. – Tuo, ką pati išmokau, antrus metus dalijuosi su žmonėmis.“

Pasak Violetos, atostogautojams kaime tai puikus užsiėmimas. Jau seniai praėjo laikai, kai žmonės į kaimo turizmo sodybas rinkosi tik puotauti. Dabar ieškoma vis įdomesnės veiklos. „Kartais atvažiuoja moterys taip švęsti savo gimtadienių, gamina lėles, atranda savo menišką prigimtį. Juk čia viskas kartu – ir tapyba, ir makiažas, ir šukuosenų darymas, – aiškino Viola. – Iš negaluojančių žmonių net mokesčio neimu. Kartą vyras atvežė depresijos prislėgtą žmoną, ji per savaitę taip įsitraukė į lėlių gaminimą, kad pradėjo šypsotis. Kai kas tai skambiai vadina menų terapija, o man tai atrodo – galimybė atitrūkti nuo savo problemų.“

Įrėmintos mintys

Stebėti žmones, pirmą kartą kuriančius lėles, Violetai irgi įdomu. „Prisilietę prie lėlių gaminimo, suaugusieji džiūgauja kaip vaikai. Juk mes jau labai mažai ką nors dirbame rankomis, daugiausia – kompiuterio klavišais. Beje, įdomu, kad bene kiekvienas padaro lėlę, panašią į save, – pasakojo moteris. – Būna, kad ir vyrai, iš pradžių lyg ir nenoromis, bet vis dėlto išdrįsę pabandyti, prisimena kitados lankę dailės mokyklą ar būrelį.“

Violetai patinka savo lėles įrėminti, – juk jos ne žaidimams, o interjerui skirtos. Tvirtindama prie rėmelio ji tarsi užfiksuoja kokią nors mintį ar emociją reiškiantį judesį. Tada lėlė įgauna visai kitą prasmę, pavyzdžiui, Sigutė, Vasarėlė, Vaikystė. Be tokio įprasminimo, pasak Violetos, lėlė bus tik marionetė. Todėl kiekviena Violos lėlė – atskira istorija.

Kai anūkės užsimanė lėlių, kuriomis galėtų žaisti, Violeta sukūrė ir tokių. „Tiesiog naudoju kitą techniką – kad lėlės nebūtų trapios. Esu bandžiusi gaminti ir miego lėles. Anūkė su viena nesiskiria jau septynerius metus, ir jai nieko nenutiko: nei akys iškrito, nei plaukai nuslinko, nei rankos išsisuko“, – šypsojosi Violeta.

Norėjosi tik ramybės

Kaip pasakojo lėlininkė, rengdama edukacinius užsiėmimus, dirbdama kartu ji susibičiuliauja su žmonėmis, tampa draugais. „Svečiams tai kur kas maloniau, nei apžiūrėti lėlių parodą. Man irgi. Savo kūrinių neatiduodu į galerijas ar muges, kad kiti parduotų kaip paprasčiausią prekę, tad kartą per metus išsiruošiu į Kaziuko mugę“, – sakė V. Kilšauskienė. O parodas ji kartais surengia draugo sodyboje ar Paliesiaus dvare.

Tautodailininkės teigimu, gaminti lėles – puiki meditacija. Persidirbę, pervargę ar įvairių negandų prislėgti žmonės užsimiršta, atsipalaiduoja, bent jau tuo metu apie nieką kitą negalvoja. V. Kilšauskienė, prieš daugiau kaip 20 metų palikusi LRT, buvo įkūrusi videoprodukcijos gamybos įmonę „ARTeta“. Iš pradžių jai gana neblogai sekėsi. Deja, prieš septynerius metus įmonė bankrutavo. Nuo tada moteris ir pasinėrė į lėlių pasaulį. „Man norėjosi tik ramybės. Viskas, ko man trūko, dabar turiu – ramybę ir kūrybinį darbą. Televizija, vadovavimas įmonei – jau pereitas etapas, to net nenoriu prisiminti. Dabar esu laiminga, – teigė Violeta. – Iš pradžių buvo hobis, kai mėgsti daryti, bet dar nelabai moki, o kai įgyji profesionalumo, jau galima vadinti menu. Tai tapo mano gyvenimo būdu. Džiaugiuosi, kad į šią veiklą įsitraukiau jau sulaukusi brandaus amžiaus, kai nebereikia eiti į valdišką tarnybą. Dirbu, kiek noriu, bendrauju su žmonėmis.“

Šį šeštadienį ir sekmadienį (gegužės 12–13 dienomis) poilsiautojams, atvykusiems į sodybą „Prie Labanoro“, Violeta surengs nemokamas lėlių gaminimo pamokėles – tautodailininkė prisideda prie Lietuvos kaimo turizmo asociacijos rengiamų atvirų durų dienų kaime.

Įkvėpti gyvybę

Atvykusieji į Violetos edukacinius užsiėmimus gauna jos pagamintus paruoštukus – iš kepamo modelino sukurtas lėlių galvytes, iš vielos išlankstytą kontūrą. Belieka įkvėpti gyvybės, apauginti „kūnelį“, aprengti, sukurti šukuoseną, išdažyti veidą. Vaikystėje Violetai tai irgi buvo mėgstamiausia veikla. „Turėjau tik vieną baisią plastmasinę lėlę nešukuojamais plaukais. Aš ją išardžiau, susitvarkiau ir gaminau jai aprangą. Nuo penkerių iki keturiolikos metų, kol su ja žaidžiau, vien tik tuo ir užsiėmiau – kūriau jai drabužius. Dabar pažįstami man yra sunešę daugybę visokių senų mamų ir močiučių suknelių. Karpau ir siuvu lėlėms drabužius. Viskas lyg ir atėjo iš vaikystės“, – pasakojo pašnekovė.

Paklausta, kiek laiko gamina lėlę, moteris rodydama savo kūrinius vardijo: „Šitą – dvi savaites, aną – tris mėnesius, o štai tokią – porą dienų. Žinot, kai pradedi lėlei kurti drabužius, kitus aksesuarus (nenaudoju jokių pirktinių kiniškų detalių), tada ji ir įgauna vertę. Ir kiekviena būna vienetinė. Siūti lėlėms drabužius mane išmokė viena akių gydytoja – parodė paslėptas siūles. Juk lėlės ne aprengiamos drabužėliais, jie siuvami tiesiog ant lėlių. Viskas nuosekliai konstruojama, todėl siūlių turi nesimatyti.“

Brangiausiai Viola yra pardavusi savo rankų darbo lėlę už 3,5 tūkst. eurų, o, tarkime, Karalienė Bona bei Pažas iškeliavo į prabangius šiauliečių namus, abu buvo nupirkti už 5 tūkst. eurų. Bet yra lėlių, su kuriomis meistrė nenori skirtis. Tokia, pavyzdžiui, yra Ana Karenina. „Jei kas labai užsimano, pasakau nežmoniškai didelę kainą, ir niekas jos neperka, taip ir lieka man jau treti metai“, – džiaugėsi Violeta. Antros tokios pačios nesutiktų padaryti – ir nepavyktų, ir neįdomu. „Turiu daug naujų minčių ir idėjų“, – sakė ji.

Žiemą, kai sodyba ištuštėja, Violeta gyvena tarp Vilniaus ir Labanoro, o kai ypač blogas oras Lietuvoje, su dukros ir sūnaus šeimomis vyksta ilgų atostogų į šiltuosius kraštus. „Mano vaikai ir žentas mėgsta jėgos aitvarus, o man patinka nardyti. Jau tiek prinardžiau, kad tapau nardymo instruktore. Bet ir per tokias atostogas kuriu lėles. Tai mano kūrybinė pensija“, – šypsojosi 60-metė Violeta.

DALINTIS:
 
SPAUSDINTI
ŽMONĖS
Rubrikos: Informacija:
EkonomikaGamta ir augintiniaiGimtasis kraštasGynybaKontaktai
ĮdomybėsIstorijaJurgos virtuvėKomentaraiReklama
KonkursaiKultūraLietuvaMokslas ir ITReklaminiai priedai
PasaulisPopiežiaus vizitasSportasŠeima ir sveikataPrenumerata
ŠvietimasTrasaŽmonės#ATEITIESLYDERIAIPrivatumo politika
#AUGULIETUVOJE#LEGENDOS#SIGNATARŲDNR#ŠIMTMEČIOINOVACIJOSKarjera
Visos teisės saugomos © 2013-2018 UAB "Lietuvos žinios"