Siekdami užtikrinti geriausią Jūsų naršymo patirtį, šioje svetainėje naudojame slapukus (angl. cookies). Paspaudę mygtuką „Sutinku“ arba naršydami toliau patvirtinsite savo sutikimą. Bet kada galėsite atšaukti savo sutikimą pakeisdami interneto naršyklės nustatymus ir ištrindami įrašytus slapukus. Jei pageidaujate, galite kontroliuoti ir/arba ištrinti slapukus. Išsamesnė informacija čia https://www.aboutcookies.org/ Jei ištrinsite slapukus, jums gali reikėti rankiniu būdu pakeisti kai kurias parinktis kaskart, kai lankysitės interneto svetainėje, o kai kurios paslaugos ir funkcijos gali neveikti.

Paieška
LIETUVAGIMTASIS KRAŠTASISTORIJAEKONOMIKAKOMENTARAIPASAULISGYNYBAŠEIMA IR SVEIKATA
ŠVIETIMASKULTŪRA IR ŽMONĖSSPORTASGAMTA IR AUGINTINIAIĮDOMYBĖSMOKSLAS IR ITTRASAMULTIMEDIJA
ŽMONĖS

Legendinis snaiperis Bruno Sutkus

 
2018 05 15 12:17
Ekrano kopijos

1924 m. gegužės 14 d. Karaliaučiaus priemiestyje Čiunkuose (vok. Tannenwalde, dab. Čkalovskas, Kaliningrado miesto dalis) ūkio darbininkų šeimoje gimė Bruno Sutkus, vienas geriausių Antrojo pasaulinio karo snaiperių.

Bruno Sutkaus vaikystė ir ankstyvoji jaunystė prabėgo Lietuvos pasienyje prie Šešupės buvusiame Kumečių kaime (Pilkalnio aps., dab. Dobrovolsko apyl.), kur nuo 1928 m. dvarininko Arno Braemerio ūkyje dirbo tėvai.

Vermachto snaiperis Bruno Sutkus ir Raudonojo Kryžiaus medicinos sesuo Erika Lenz 1944 m. gruodį. Po netikėto išsiskyrimo 1945 m. vasarą Bruno vėl Eriką pamatys tik 1990 m. galiausiai apsilankęs Vokietijoje.
Vermachto snaiperis Bruno Sutkus ir Raudonojo Kryžiaus medicinos sesuo Erika Lenz 1944 m. gruodį. Po netikėto išsiskyrimo 1945 m. vasarą Bruno vėl Eriką pamatys tik 1990 m. galiausiai apsilankęs Vokietijoje.

Baigęs Kumečių (nuo 1938 m. vokiškas kaimo pavadinimas buvo Fichtenhöhe) liaudies mokyklos aštuonias klases, Bruno Sutkus 1938–1940 m. mokėsi žemės ūkio darbų Arno Braemerio dvare.

Pašauktas į kariuomenę, 1943 m. liepos 22 d. pradėjo karinę tarnybą Gumbinėje, netrukus iš mokomosios kuopos pasiųstas į Vermachto snaiperių rengimo mokyklą Vilniuje, kurią lankė nuo 1943 m. rugpjūčio 1 d. iki gruodžio pabaigos. Nuo 1944 m. kovėsi Rytų fronte, pelnė apdovanojimų: Antro laipsnio Geležinį kryžių (1944 m. liepos 6 d.), Sužeistojo ženklelį (juodas, 1944 m. rugsėjo 7 d.), Pirmo laipsnio Geležinį kryžių (1944 m. lapkričio 16 d.), Auksinį III pakopos Snaiperio ženklelį (itin retai suteikiamas, 1944 m. lapkričio 21 d.), Sidabrinį pėstininkų kuopos ženklelį (1944 m. lapkričio 29 d.), Sužeistojo ženklelį (sidabrinis, 1945 m. kovo 1 d.); 1944 m. lapkričio 25 d. paminėtas Vermachto suvestinėje.

1945 m. sausį Bruno Sutkus buvo sunkiai sužeistas ir karo pabaigos sulaukė Burgšteto ligoninėje, amerikiečių okupacinėje zonoje. Iš gimtinės evakuoti jo tėvai, apsistoję netoli Leipcigo, buvo atsidūrę sovietų okupacinėje zonoje. 1945 m. liepą Bruno Sutkus ketino padėti jiems pasiekti vakarų zoną, tačiau vokiečių komunistų įskųstas, buvo suimtas sovietų kariškių. Laimingų aplinkybių dėka tikrąją tapatybę pavyko nuslėpti, tačiau su tėvais pateko į sovietų įsteigtą perkėlimo stovyklą ir neilgai trukus buvo parvežti į Sovietų Sąjungą. Per Brest Litovską atgabenti į Vilnių, sėkmingai pasiekė Suvalkiją, kur gyveno motinos giminės, iš ten 1945 m. gruodį Bruno Sutkus buvo slapta nusigavęs į gimtąsias vietas kitapus Šešupės. Apsirūpinęs suklastotais dokumentais ir 1946 m. kovo 25 d. įsidarbinęs ūkio tvarkytoju, Bronius Sutkus įsikūrė Lekėčiuose (Šakių r.), užmezgė ryšius su Lietuvos partizanais.

1947 m. vasarį Bruno Sutkus buvo suimtas NKVD ir kankintas. Nors tąsyk paleistas, atsidūrė sovietų represinių struktūrų akiratyje, todėl 1949 m. kovo 25 d. NKVD atvykus ištremti ūkio šeimininkės, mokytojos ir būsimos žmonos Antaninos Povilaitienės ir jos vaikų, Bruno Sutkus pasiryžo drauge su jais savanoriškai vykti į tremtį. Tremtiniai išgabenti prie Irkutsko ir įkurdinti Federošino kolūkyje, vėliau ne kartą kilnoti po gretimas vietoves.

Tikroji Bruno Sutkaus tapatybė buvo atskleista 1956 m. pradžioje, tačiau tuo metu jau buvo įsigaliojusi amnestija po Vokietijos Federacinės Respublikos kanclerio Konrado Adenauerio vizito Maskvoje. Mainais į leidimą išvykti į Vokietiją, sovietų saugumas pasiūlė Bruno Sutkui karininko laipsnį ir vykdyti sovietų saugumo užduotis Vokietijoje. Bruno Sutkus kategoriškai atsisakė, nepaisydamas grasinimų Vokietijos niekuomet nebepamatyti.

1957 m. Antanina Povilaitienė ir Bruno Sutkus gavo leidimą persikelti gyventi arčiau Irkutsko, įsikūrė Čerenkove. 1957 m. balandžio 1 d. Bruno Sutkus įsidarbino šachtininku Čerembaso anglies kasyklose. 1958 m. pirmą kartą per visą gyvenimą Rusijoje gavęs 24 dienų atostogas, Bruno Sutkus nuvyko į Lietuvą aplankyti tėvo (mama buvo mirusi dar iki išvykstant į tremtį), čia susirado pokario metais paslėptus savo vokiškus dokumentus, su kuriais 1958 m. gruodį kreipėsi į Vakarų Vokietijos ambasadą Maskvoje. Prašymus dėl galimybės persikelti į Vokietiją Bruno Sutkus teikė ne kartą, tačiau sovietų valdžia nedavė leidimo išvykti. 1960 m., siekdamas užverbuoti, su Bruno Sutkumi susitiko būsimasis KGB pirmininkas Jurijus Andropovas, siūlęs gerą atlygį bei leidimą išvykti iš Sibiro ir galimybę įsikurti bet kuriame Sovietų Sąjungos mieste, jeigu Bruno Sutkus spaudos konferencijoje užsienio žurnalistams pareikštų atsisakąs leidimo išvykti iš Sovietų Sąjungos, kadangi nusprendęs likti čia gyventi. Bruno Sutkus visus pasiūlymus bendradarbiauti griežtai atmetė ir toliau liko Čerenkove.

1969 m. Antanina Povilaitienė grįžo į Lietuvą ir apsistojo pas savo vyriausią, tremties išvengusį sūnų Romą Vilniuje, į sodybą Lekėčiuose grįžti neleista. Bruno Sutkui persikraustyti į Vilnių pas žmoną ir Sibire gimusį sūnų Vytautą galiausiai leista tik 1971 m., po dvidešimt dvejų Sibire praleistų metų. Tik po kurio laiko Vilniuje jam pavyko gauti suvirintojo dujomis darbą gelžbetoninių konstrukcijų gamykloje, į pensiją išėjo 1990 m. Vokietijoje Bruno Sutkus pirmą kartą po daugybės metų vėl apsilankė 1990 m. gegužę, gavęs sesers Idos dukters iškvietimą…

Lietuvai atkūrus nepriklausomybę, Bruno Sutkus dalijosi kovine patirtimi su Lietuvos kariais savanoriais, skaitė paskaitas Lietuvos kariuomenės rengimo centre ir Lietuvos karo akademijoje. Nors jaunystėje lankė katalikų bažnyčią, įsijungė į atsikūrusios Vilniaus evangelikų liuteronų parapijos gyvenimą. 1994 m. Bruno Sutkui buvo suteikta Vokietijos pilietybė. Mirus žmonai, kurią rūpestingai slaugė kelerius paskutiniuosius jos gyvenimo metus, 1997 m. sausį Bruno Sutkus išvyko gyventi į Vokietiją. Ten ir mirė 2003 m. rugpjūčio 29 d.

Bruno Sutkaus gyvenimo istorija aprašyta 2004 m. Vokietijoje išleistoje autobiografinėje knygoje „Im Fadenkreuz – Tagebuch eines Scharfschützen“ (lietuviškai išleista 2008 m. – „Snaiperis: snaiperio karo dienoraštis“, 2009 m. angliškai – „Sniper Ace: From the Eastern Front to Siberia“, 2012 m. lenkiškai – „Snajper. Z frontu wschodniego na Syberię“, 2014 m. estiškai – „Sihikul. Snaipri päevaraamat“).

DALINTIS:
 
SPAUSDINTI
ŽMONĖS
Rubrikos: Informacija:
EkonomikaGamta ir augintiniaiGimtasis kraštasGynybaKontaktai
ĮdomybėsIstorijaKomentaraiKonkursaiReklama
Kultūra ir žmonėsLietuvaMokslas ir ITPasaulisReklaminiai priedai
Rinkimų maratonasSportasŠeima ir sveikataŠvietimasPrenumerata
Trasa#AUGULIETUVOJE#LEGENDOS#SIGNATARŲDNRPrivatumo politika
#ŠIMTMEČIOINOVACIJOSKarjera
Visos teisės saugomos © 2013-2018 UAB "Lietuvos žinios"