Siekdami užtikrinti geriausią Jūsų naršymo patirtį, šioje svetainėje naudojame slapukus (angl. cookies). Paspaudę mygtuką „Sutinku“ arba naršydami toliau patvirtinsite savo sutikimą. Bet kada galėsite atšaukti savo sutikimą pakeisdami interneto naršyklės nustatymus ir ištrindami įrašytus slapukus. Jei pageidaujate, galite kontroliuoti ir/arba ištrinti slapukus. Išsamesnė informacija čia https://www.aboutcookies.org/ Jei ištrinsite slapukus, jums gali reikėti rankiniu būdu pakeisti kai kurias parinktis kaskart, kai lankysitės interneto svetainėje, o kai kurios paslaugos ir funkcijos gali neveikti.

Paieška
LIETUVAGIMTASIS KRAŠTASISTORIJAEKONOMIKAKOMENTARAIPASAULISGYNYBAŠEIMA IR SVEIKATA
ŠVIETIMASKULTŪRA IR ŽMONĖSSPORTASGAMTA IR AUGINTINIAIĮDOMYBĖSMOKSLAS IR ITTRASAMULTIMEDIJA
ŽMONĖS

Lavija Šurnaitė: „Žmonės, deja, prisikūrę daug baubų apie maistą“

 
Lavija Šurnaitė /
Lavija Šurnaitė / Ritos Stankevičiūtės (LŽ) nuotrauka

Sėkminga laidų vedėja, dviejų populiarių knygų autorė, mama ir žmona – tai tik keletas vaidmenų, kuriuos kasdien atlieka Lavija Šurnaitė-Kaikarienė (38 m.). Su šia žavia moterimi prasidėjus metams norisi pakalbėti apie jaukius dalykus: jos pažadus sau, duoklę visuomenei rašant knygas, sveiką mitybą ir brangiausius žmones.

– Du tūkstančiai aštuonioliktieji – Geltonojo žemės Šuns metai. Šuo apdovanotas ištikimybe ir atsidavimu, draugišku nusiteikimu, atsakingumu. Jam ypač svarbios šeimos vertybės. Tai be galo atsidavęs ir ištikimas gyvūnas, gebantis saugoti artimuosius, jais rūpintis. Jis darbštus ir kryptingas, savo tikslo siekia mažais žingsneliais ir iki galo. Kiek šiuose žodžiuose – tavęs?

– Aš esu gimusi Ožkos metais, tad ir palikime jos savybes man. Analizuoti save iš šalies yra labai sudėtinga. Ko gero, nesu tokia darbšti, nuosekli ir kryptinga kaip šuo. Mane labiau veikia vidinis impulsas, polėkis, įkvėpimas. Pakilimai ir atoslūgiai. Jei jau kalbame apie astrologiją, tai man labiau būdinga Žuvų ženklui priskiriamos savybės ir charakteristikos nei „šuniui“.

– Tie saldūs Naujųjų metų pažadai... Ko pati sau linkėjai juos sutikdama?

– Seniai nebelinkiu sau nieko pasitikdama Naujuosius. Linkiu sau, ko man trūksta ir ko trokštu ištisus metus. Nesivadovauju šablonais, stengiuosi gyventi kasdien ir sureikšminti man pačiai svarbias progas bei datas: artimų žmonių gimtadieniai, profesiniai laimėjimai ir panašūs dalykai yra mano „naujieji metai“, kurie šį tą realiai reiškia. – Išleidai jau dvi populiarias knygas: „Maži įpročiai – dideli pokyčiai“ bei „Optimizmo genas“. Jos tiems, kurie nori pagerinti gyvenimo kokybę. Įdomu, kiek jas rašydama pati sau padėjai atsakyti į svarbius gyvenimiškus klausimus? Knygos gimė kaip pasekmė, ne kaip įrankis. Joje sudėjau savo patirtį, kuri, pagalvojau, gali būti įdomi bei naudinga ir kitiems. Nes kokios mes, moterys, išoriškai atrodytume skirtingos ar dirbtume skirtingas profesijas, užimtumėme skirtingus socialinius sluoksnius, mums rūpi panašūs dalykai. Apie tai ir rašau. – Skaitydami knygą dauguma mūsų tarsi ieškome perliukų: „O kur čia autorius kalba apie save? Kur jis atviras? Kur tarp eilučių netyčia išduoda savo paslaptį?“. Kiek „Optimizmo gene“ yra tavęs, o kiek – tavęs tokios, kokia norėtum būti? – Mano knygos yra visos apie mane. Tačiau tai ne memuarai ar autobiografija. Knygos grįstos mano atradimais, pastebėjimais, klystkeliais ir teisingais keliais. Viskas pačios išjausta, išgyventa, kad galėčiau skaitytojoms patiekti savo knygą jau kaip gatavą patiekalą.

– Knyga „Maži įpročiai – dideli pokyčiai“ yra apie kilogramus ir centimetrus. Apie mūsų duoną kasdienę, kuri vieniems – sveika viso grūdo duona, kitiems – saldi bandelė. Ar pasakytum, kad nuo to, kokį maistą renkamės, vieni esame geresni už kitus?

– Žmonės, deja, prisikūrę daug baubų apie maistą. Ir paskui patys save jais gąsdina. Vienintelė panacėja – saikas. Nesvarbu, ką valgytum. Mes šeimoje ragaujame visko, nėra draudžiamų produktų, tačiau yra sąrašas labiau „proginių“ ir labiau kasdienių: daržovės, vaisiai, sveiki baltymai, kuriems stengiuosi teikti pirmenybę. Gal ir sunku patikėti, tačiau šalia to retsykiais mėgaujamės ir mėsainiais, ir ledais, ir kitais maisto „demoniukais“. Manau, kad jei jaučiamas saikas ir sąmoningumas sėdėdamas prie lėkštės, joje – „nepaskęsi“.

– Manau, skaitydama tavo knygas moteris tampa gražesne… Kas tau yra graži moteris?

– Visų pirma svarbu balsas, elgesys, plastika, žvilgsnis ir – pasitikėjimas savimi.

– Gana atvirai kalbi apie tai, kokia tau svarbi šeima: vyras, sūnus. Ar į tavo gyvenimą natūraliai atėjo meilė artimam žmogui, ar dėl to reikėjo „padirbėti“?

– Nesijaučiu peržengianti ypatingų atvirumo ribų. Pati visad skaitydama kitų interviu, vertinu ir gerbiu tuos pašnekovus, kurie džiaugiasi ir didžiuojasi šeima, artimaisias, o ne automobiliais ar kitais brangiais pirkiniais. Meilė kitam žmogui yra prigimtinis dalykas, tik ne visada tai mokame parodyti, to tenka ir pasimokyti iš „gyvenimo universitetų“.

Publikaciją galite rasti čia.

DALINTIS:
 
SPAUSDINTI
ŽMONĖS
Rubrikos: Informacija:
EkonomikaGamta ir augintiniaiGimtasis kraštasGynybaKontaktai
ĮdomybėsIstorijaKomentaraiKonkursaiReklama
Kultūra ir žmonėsLietuvaMokslas ir ITPasaulisReklaminiai priedai
Rinkimų maratonasSportasŠeima ir sveikataŠvietimasPrenumerata
Trasa#AUGULIETUVOJE#LEGENDOS#SIGNATARŲDNRPrivatumo politika
#ŠIMTMEČIOINOVACIJOSKarjera
Visos teisės saugomos © 2013-2018 UAB "Lietuvos žinios"