Siekdami užtikrinti geriausią Jūsų naršymo patirtį, šioje svetainėje naudojame slapukus (angl. cookies). Paspaudę mygtuką „Sutinku“ arba naršydami toliau patvirtinsite savo sutikimą. Bet kada galėsite atšaukti savo sutikimą pakeisdami interneto naršyklės nustatymus ir ištrindami įrašytus slapukus. Jei pageidaujate, galite kontroliuoti ir/arba ištrinti slapukus. Išsamesnė informacija čia https://www.aboutcookies.org/ Jei ištrinsite slapukus, jums gali reikėti rankiniu būdu pakeisti kai kurias parinktis kaskart, kai lankysitės interneto svetainėje, o kai kurios paslaugos ir funkcijos gali neveikti.

Paieška
LIETUVAKOMENTARAIPASAULISEKONOMIKASPORTASĮDOMYBĖSGIMTASIS KRAŠTASISTORIJA
ŽMONĖSGAMTA IR AUGINTINIAIŠEIMA IR SVEIKATAMOKSLAS IR ITKULTŪRAŠVIETIMASGYNYBAPOPIEŽIAUS VIZITASMULTIMEDIJA
ŽMONĖS

Kostiumuoti žmonės Taurakalnio papėdėje

 

Prieš mėnesį Vadovybės apsaugos departamentas (VAD prie Vidaus reikalų ministerijos minėjo 28-ąsias įkūrimo metines. Šia proga kelis pareigūnus VAD direktorius Rymantas Mockevičius apdovanojo už nepriekaištingą ir pavyzdingą tarnybą. O kaip iš tiesų gyvena šie augaloti, visuomet budrūs vytai ir stropios moterys juodais drabužiais? Kuo jie panašūs į tarnaujančius kariuomenėje? 

„Mūsų kasdienybė – kruopščios, planingos veiklos ir atsakingo darbo karuselė. Tačiau pareigūnus į tarnybą kasdien atlydi laukimas, kad galbūt šiandien išaušo diena, kai reikės panaudoti tai, ko išmoko departamente, ir viltis, kad parengti planai bus įgyvendinti, jeigu tą dieną įvyktų toks išpuolis, kai reikės krūtine uždengti saugomą asmenį. Laimė, dabar Lietuvoje dažniau prireikia elementarių pastangų nei žygdarbių“, – sako VAD direktoriaus pavaduotojas vidaus tarnybos pulkininkas Paulius Nemira.

Reikia iš naujo peržiūrėti prie strateginių objektų įrengtas saugos sistemas, įvertinti naujus technologinius sprendimus, kuriuos būtina įdiegti norint užkirsti kelią teroristiniams išpuoliams ir pavojingoms tendencijoms.

Paklausus, kaip VAD pareigūnams pavyksta suderinti asmeninę drąsą ir kruopštumu bei nuoseklumu pasižymintį kolektyvinį strateginį mąstymą, pulkininkas lengvai trūkteli pečius.

„Universalių žmonių nėra daug, – sako jis. – Sugebančių sklandžiai ir kokybiškai padaryti viską. Todėl mūsų tarnyboje žmonės pagal prigimtį ir dalykines savybes pasirenka kurį nors specializuotą darbo barą. Atrankos metu darbuotojas nukreipiamas ten, kur jo stipriosios savybės galėtų būti panaudotos geriausiai. Turime įvairių padalinių. Vienur reikia inžinerinio išmanymo, kitur – gero fizinio pasirengimo ir greitos reakcijos, dar kitur – analitinio mąstymo.“

Naujovės ir kliūtys

Pagrindinės VAD pareigūnų užduotys – saugoti aukščiausius valstybės asmenis ir svarbiausius objektus. Reikia manyti, kad tai – tik ledkalnio viršūnė. Mėginome spėti, kad po ja – treniruotės, mokymai, patruliavimas, susitikimai, išvykos, ginklų ir technikos priežiūra, žvalgyba, keturkojų pareigūnų ugdymas ir rengimas ir t. t.

„Taip, iš tiesų tai, ką visi matome per televiziją – gražiai nuaugusius vyrus su kostiumais šalia karalių, princesių ir kitų oficialių Lietuvos Respublikos svečių, tėra nedidelė regimoji viso proceso dalis. Už tų kelių išvaizdžių vyrų slypi visa tarnyba, visa sistema, tiekianti ir informacinį aprūpinimą, ir atliekanti aibę kitų funkcijų, susijusių su saugumo užtikrinimu. Kaip minėjote, tai – ir kinologų veikla, ir sprogmenų paieška, ir kriminalinė žvalgyba, ir taktinės paramos vienetai, kurie prireikus reaguotų ir ugnimi atremtų užpuolikus. Kaip ir visose organizacijose, triūsia administracinis korpusas, organizuojantis šį kovinį vienetą, aprūpinantis jį technika, reikalingomis priemonėmis, rengiantis mokymus ir t. t. Iš tiesų tai nėra mažas padalinys, kaip gali pasirodyti, o visavertė saugos institucija, aprėpianti įvairias sritis.“

Šiemet per VAD įkūrimo sukakčiai skirtą minėjimą nemažai kalbėta ir apie darbo naujoves. Ką tai reiškia ir ką pareigūnai vadina didžiausiomis pažangos kliūtimis?

„Naujovėmis vadiname įvairius šiuolaikinius faktorius, darančius įtaką mūsų tarnybai, – sako vidaus tarnybos plk. P. Nemira. – Tai ir mūsų veiklos optimizavimo procesai, ir naujos išorinės grėsmės – pasaulyje paplitę pasikėsinimo būdai, pavyzdžiui, vis dažnesni atvejai, kai į žmonių susibūrimo vietas rėžiamasi kokia nors transporto priemone. Visa tai kelia nemenkai susirūpinimo. Reikia iš naujo peržiūrėti prie strateginių objektų įrengtas saugos sistemas, įvertinti naujus technologinius sprendimus, kuriuos būtina įdiegti norint užkirsti kelią teroristiniams išpuoliams ir pavojingoms tendencijoms. Tuo pat metu vis didesnę grėsmę kelia kibernetinės atakos, priešiškų šalių žvalgybinė veikla – tai mus verčia labiau susirūpinti saugomų asmenų informaciniu saugumu ir nuolat tikrinti mūsų pačių darbuotojų patikimumą. Vis daugiau darbo tenka mūsų Elektroninės apsaugos skyriui. O didžiausia pažangos kliūtimi drįsčiau pavadinti laiką, tiksliau, jo trūkumą. Kai numatome tam tikrus pavojus ir norime jau dabar jiems pasirengti, brangi kiekviena valanda – ir informacijai surinkti, ir jos analizei, ir sprendimams priimti. Įgyvendinant ilgalaikius projektus, kartu tenka spręsti ir papildomo finansavimo klausimus. Ir tai, ką norėtume turėti jau šiandien, veikdami sistemingai, pasieksime tik po metų ar dviejų. Ypač tada, kai projektas sudėtingas arba jam reikia daug lėšų. Netgi tuomet, kai visi sutaria, kad jo išties reikėtų. Laimė, keistis kartu su kintančia darbo aplinka padeda Kriminalinės žvalgybos padalinyje dirbantys strateginio lygmens analitikai, vertinantys bendras grėsmes ir tendencijas pasaulyje saugumo užtikrinimo srityje, taip pat Pastatų apsaugos skyriuje dirbantys specialistai, kurie įvairiais aspektais įvertina kiekvieno mūsų saugomo objekto pažeidžiamumą. Kaip žinote, mes saugome šiuos objektus: Lietuvos Respublikos Prezidento kanceliariją, Seimo rūmus, Vyriausybės kanceliariją, Saugomų asmenų rezidencijų kompleksą ir kitas jų lankomas vietas.“

Ne visi jie agentai

Įsikalbėjus apie svarbiausius motyvus, pritraukiančius vaikinus ir merginas dirbti VAD, paklausėme, ar juos žavi galimybė įveikti savo kompleksus ir išmokti kovos veiksmų, proga pakeliauti ir susipažinti su įtakingiausiais pasaulio žmonėmis, o gal patirti ekstremalių išmėginimų drauge su profesionalia komanda?

„Tų paskatų būna įvairių, – sako direktoriaus pavaduotojas. – Kiekvienas atranda savo. Tiems, kuriuos labiau žavi galimybė pabūti šalia aukšto rango politikų, karalių, apsilankyti gražiose vietose, važiuoti gražiais limuzinais, būti matomais ir, aišku, kurie turi šiam darbui reikalingus duomenis, rūpi darbas artimoje asmenų apsaugoje. Galimybė išmokti šaudyti ir kovinių veiksmų nėra pagrindinė paskata ateiti į departamentą, bet mūsų tarnyba natūraliai pritraukia žmonių, kurie tuo domisi. Pasirinktas gyvenimo kelias juos atveda iki mūsų. Fiziniai jų sugebėjimai (ir ne tik fiziniai) čia yra vertinami palankiai.“

„Atranka į mūsų tarnybą prasideda nuo sveikatos patikrinimo, – į pokalbį įsiterpia VAD Personalo skyriaus vedėjas vidaus tarnybos atsargos majoras Kęstutis Blužas. – Paskui įvertinamas pretendentų fizinis pasirengimas, žodžiu, pirmenybė teikiama sportiškiems žmonėms. Kitas etapas – psichologinė atranka. Vertinami socialiniai įgūdžiai, intelektas, emocinis intelektas, kitos asmenybės savybės, ir iš visų atsirenkame geriausius – sveikus, sportiškus ir harmoningai mąstančius. Nepamirškime, kad renkamės darbuotojus ne vien asmenų apsaugai. Be jų, yra mobilioji palyda, eskorto automobilius vairuojantys asmens sargybiniai.“

Žodžiu, mūsų agentai – ne Holivudo herojai. Kiek dirbu, čia neatėjo apie ištaigingą aukštuomenės gyvenimą ir prašmatnias vilas svajojantys jaunuoliai.

„Ne kiekvienas VAD pareigūnas vadinamas agentu, – paaiškina vidaus tarnybos plk. P. Nemira. – Tai priklauso nuo departamento pareigybių hierarchijos. Kaip kariuomenėje, taip ir pas mus hierarchiją lemia kariniai laipsniai, VRM sistemoje – pareigos, laipsniai ją tik papildo. Agentai, juoba vyriausieji, yra aukštesnė pakopa nei vyriausiasis specialistas, tai – svarbiausi žmonės, tos srities ekspertai, turintys savo komandą, kuriai vadovauja. Statutiniai departamento pareigūnai turi ne karinius, o vidaus tarnybos laipsnius. Departamente dirba ir nestatutiniai valstybės tarnautojai, tarp jų yra ir atsargos vidaus tarnybos karininkų, kurie atitarnavę buvo išleisti į atsargą, bet liko dirbti departamente. Žodžiu, mūsų agentai – ne Holivudo herojai. Kiek dirbu, čia neatėjo apie ištaigingą aukštuomenės gyvenimą ir prašmatnias vilas svajojantys jaunuoliai. Jeigu turėtų panašių iliuzijų, matyt, po mėnesio pamatytume juos išeinant, kai suvoktų, kur pakliuvo. Laimė, tokios tendencijos nėra, apskritai čia nėra trumpą laiką dirbančių perėjūnų.“

„Palikti tarnybą paskatina nebent tie patys svertai, kaip ir kitų institucijų darbuotojus, pavyzdžiui, jauni susituokia ir emigruoja, leidžiasi į geresnio uždarbio paieškas, bet tai – pavieniai atvejai, – sako Personalo skyriaus vedėjas. – Aišku, iš šalies mūsų tarnyba gali atrodyti romantiška – limuzinai ir tvarkingi kostiumai traukia akį, veikiausiai dažnas norėtų panašaus, nuotykių kupino darbo. Klysta manantys, kad tarnaudami čia užsidirbtų turtus, bet vadinamojoje VIP zonoje mūsų pareigūnai iš tiesų pabūna.“

„Gal tai vienas iš motyvų, kodėl į departamentą nori pereiti kitose VRM institucijose (Viešojo saugumo tarnyboje, Policijoje ar Valstybės sienos apsaugos tarnyboje) dirbę pareigūnai, – sako vidaus tarnybos plk. P. Nemira. – Susidūrę su praktiniu darbu kriminalinėje aplinkoje, jie mažumėlę pavydi solidesnio VAD kontingento – darbo su Seimo nariais, diplomatais ir kt. Kita kultūra, aukšto rango svečiai, prestižinė aplinka... Nepalyginti su kriminalinio pasaulio užkaboriais.“

Paikas atsipalaidavimas – prarastas šansas

Teko girdėti, kad VAD dirba vaikinų, baigusių tarnybą kariuomenėje. Ar dauguma jų į departamentą atėjo iš Lietuvos kariuomenės Karo policijos?

Atitarnavę jaunuoliai sugrįžo namo, kieme sutiko draugus ir jų būryje atsipalaidavę parūkė vadinamosios žolės. Argi kas tikrins, mąsto, ar patikrinę ras? O randa.

„Ne, tiesiogiai iš Karo policijos atėjusių lyg ir neturime, – susimąsto K. Blužas. – Mes aktyviai dalyvaujame kariuomenės renginiuose „Karjeros dienos“. Nuvažiuojame į dalinius, kaip ir kitos statutinės institucijos pristatome savo tarnybą ir sulaukiame norinčių įsidarbinti VAD. Ir šiemet jau įvadinė atranka buvo – vienas vaikinas iš kariuomenės rudenį ateis mokytis. Per tokius renginius kariai sužino apie mūsų veiklą ir baigę nuolatinę privalomąją pradinę karo tarnybą mėgina pas mus įsidarbinti. Aišku, tiesiai iš kariuomenės atėjusiųjų procentas nėra didelis, nes, be įvairių kitų reikalavimų, būtina turėti bent kolegijos baigimo diplomą. Toli gražu ne visi šauktiniai spėjo įgyti tokį išsilavinimą. Kai nuvykęs į renginį paprašau aukštąjį mokslą ar kolegiją baigusius karius pakelti ranką, tokių būna apie 5–10 procentų. Vis dėlto po kiekvieno sezono iš tarnybą baigusiųjų vienas kitas ateina ir įveikia mūsų atranką.

Tiesa, ne visi... Regis, po kariuomenės jaunuolių sveikata neturėtų kelti rūpesčių, o štai... Neseniai du iš jų, vyrai kaip ąžuolai, sužinojau, atkrito per sveikatos komisijos atranką. Stebiuosi, kaip šitaip gali būti. Pasirodo, atlikus kraujo tyrimus, aptiktas narkotinių medžiagų vartojimas. O atsitiko štai kas: atitarnavę jaunuoliai sugrįžo namo, kieme sutiko draugus ir jų būryje atsipalaidavę parūkė vadinamosios žolės. Ne, kariuomenė čia niekuo dėta – per tam tikrus jaunimo susibūrimus kvaišalai atrodo kaip nekalta pramoga, dauguma nė nemano, kad šitaip kvailai gali sužlugdyti savo gyvenimą. Argi kas tikrins, mąsto, ar patikrinę ras? O randa. Ir į asmens sargybinius, mobiliąją palydą ar specialiųjų operacijų padalinius tokie jau nepateks.“

„Tai – pavieniai atvejai, – pareigūnams nemalonią temą užbaigia vidaus tarnybos plk. P. Nemira. – Iš tiesų mus domina kariuomenėje tarnavę žmonės, nes jie yra disciplinuoti, parengti koviniams veiksmams, moka valdyti ginklą. Mums – tai tarsi geras „produktas“, tik kad VAD nėra finansiškai motyvuojanti vieta. Jeigu jaunuoliai pasilieka karinėje tarnyboje ir sėkmingai tęsia karjerą, nėra jokių paskatų mesti aną tarnybą ir eiti pas mus, nes atlyginimą čia gautų šiek tiek mažesnį nei kariuomenėje. Taigi didelio srauto pretendentų iš kariuomenės nesulaukiame.“

„Atrinktiems jaunuoliams organizuojama keturių savaičių įvadinė mokymo programa, kad pasirengtų būsimoms pareigoms, – sako K. Blužas. – Tada jie skiriami saugoti objektų, o iš norinčių tapti asmens sargybiniais atsirenkame geriausius ir mokome papildomai. Ir nenorėčiau pritarti direktoriaus pavaduotojo teiginiui, kad į mūsų tarnybą karių niekas nevilioja. Turime gal keturis ar penkis, atėjusius po privalomosios tarnybos. Neseniai surengta jų darbo vertinimo apklausa liudija, kad tarnyba čia jie patenkinti, džiaugėsi pasirinkę VAD. Darbo užmokestis, jeigu jie būtų likę tarnauti eiliniais, ir kariuomenėje, ir pas mus beveik identiškas. Aišku, jeigu jie patektų į specifinius padalinius ar išvyktų į misijas, gal kariuomenėje uždirbtų daugiau, bet šiaip tarnybos patrauklumu VAD nė kiek nenusileidžia.“

Reikalingų profesijų įvairovė

Renkantis vieną iš kelių atėjusių kandidatų, kas turi daugiau reikšmės – jų turima specialybė, fizinis pasirengimas ar gebėjimas šaudyti ir boksuotis? Ar daug pretendentų neišlaiko VAD darbuotojams keliamų reikalavimų?

„Priklauso nuo pareigų, į kurias pretenduojama, – sako direktoriaus pavaduotojas. – Jeigu į techninį padalinį, tai svarbesnis išsilavinimas ir kvalifikacija. Jei nori patekti į kovinį vienetą, aišku, pravers šaudymo ir kovinės savigynos įgūdžiai, o svajojantys apie tarnybą Kriminalinės žvalgybos padalinyje vertinami pagal erudiciją ir intelektą.“

„Patekti į tarnybą departamente nėra lengva, – į antrąjį klausimą atsako Personalo skyriaus vedėjas. – Daug norinčių, kaip sakoma, atsijoja Centrinė medicinos ekspertizės komisija (CMEK). Tiesa, dabar ji truputį švelnina reikalavimus, pavyzdžiui, dėl regėjimo, bet vis dėlto labai daug pretendentų atkrinta būtent dėl sveikatos sutrikimų. Maždaug trečdalis iš visų, padavusių prašymus dalyvauti atrankoje. Kitas etapas – fizinio pasirengimo barjeras. Irgi nemažai atėjusiųjų jo neįveikia. Nesurenka tiek balų, kiek būtina jų amžiaus grupei, t. y. nepadaro reikiamo skaičiaus atsispaudimų, tinkamu laiku nepajėgia nubėgti 3 km (moterys – 2 km) distancijos ir pan. Gal nereikėtų tokio apibendrinimo, bet pastebime, kad jaunoji karta yra fiziškai silpnesnė. Pavyzdžiui, po sveikatos ir fizinio parengtumo patikrinimo iš 30 atėjusiųjų į tolesnius priėmimo etapus patenka gal aštuoni. Paskui po asmenybės vertinimo testo dar pusę jų atmeta psichologai.“

Gal tuomet paprasčiau būtų nueiti į Lietuvos kariuomenės Garbės sargybos kuopą (GSK) ir išsirinkti stambiausius, – pasiūlėme lengviausią išeitį.

„Nežinau. Pernai buvau nuvykęs į Lietuvos didžiojo kunigaikščio Gedimino štabo batalioną, – juokais atsako ir K. Blužas. – Bet į GSK nepatekau. Pakalbėjome su kuopos vadu – lyg ir sutarėme palaikyti ryšį, bet daugiau nesimatėme. Gerų žmonių niekas nenori atiduoti, jų patiems reikia. Šiemet deriname „Karjeros dienų“ grafiką – gal pavyks.“

Skyriaus vedėjo paklausėme, ar dairantis pretendentų planuojama dalyvauti nuolatinės privalomosios pradinės karo tarnybos atrankos komisijose.

„Nežinau, kaip tai reikėtų padaryti, bet mintis gera, – pritarė K. Blužas. – Pradėję aktyviau bendradarbiauti, manau, padėtume vieni kitiems.“

Laisvalaikis, bet...

Pasiteiravus, ko VAD pareigūnai galėtų pavydėti kariškiams, abu pašnekovai nuščiūva ir mintyse inventorizuoja skirtumus.

„Trūksta informacijos, – sako vidaus tarnybos plk. P. Nemira, – kad galėtume lyginti. Algų skirtumai labai nedideli, todėl niekas nenori keisti įprastinės aplinkos. Manau, mūsiškiai mielai su kariais išvyktų į tarptautines misijas, kad šiek tiek papildomai uždirbtų ir galėtų padengti paskolas. Kai kurie mūsiškiai pasigenda ir nuolatinių mokymų. VAD pareigūnai turi dirbti nustatytu grafiku, kaip bet kurioje kitoje įstaigoje, ir mokytis beveik neturi laiko. O atitinkami kariuomenės padaliniai taikos metu tiesioginio darbo neturi, tik mokymus, pratybas, rengimąsi, vėl mokymus, pratybas...

Jų intensyvumo mūsiškiai ir pavydi identiškų padalinių kariams. Nuolatinių pratybų mes negalime organizuoti ir į misijas išvykti vien todėl, kad laikomės darbo grafiko. Yra mėnesio valandų norma, kas nors juk turi likti poste. O kada mokytis? Laisvomis dienomis? Apskritai VAD ryšiai su kariuomene gana intensyvūs, mes treniruojamės kariniuose poligonuose, išnaudojame jų infrastruktūrą.“

Nors atsakymą nesunku numanyti, paklausėme, kur VAD darbuotojai praleidžia daugiau laiko – treniruočių salėse ar studijų auditorijose? Ar dažnai jiems tenka dirbti poilsio dienomis?

„Tai irgi priklauso nuo padalinio, kuriame tarnauja, – atsakė direktoriaus pavaduotojas. – Žemiausios grandies pareigūnai intensyviau rengiami koviniams veiksmams – mokomi praktinio šaudymo, įvairių kovinių veiksmų. Įgyja teisinių žinių pagrindus, supažindinami su politinėmis aktualijomis, tendencijomis ir grėsmėmis. Švenčių ir poilsio dienomis dirbame gana dažnai, ypač šiemet, Lietuvai minint šimtmetį. At-vyksta labai daug oficialių svečių, gausu viešų renginių. Mūsų pareigūnai saugo ne tik nuolatinius objektus ir asmenis, bet ir į šalį su oficialiu vizitu atvykusius svečius, todėl tenka mobilizuotis, dirbti viršvalandžius laisvalaikiu. Žmonės iškviečiami ir pajėgos svečio apsaugai sutelkiamos.“

Tačiau ar nekyla keblumų planuojant laisvalaikį? Juk net ir varganai gyvenantis studentas, už paskutinius eurus nusipirkęs bilietą sau ir draugei į kiną, žino, kad veikiausiai niekas jiems netrukdys. O kaip jaustis žinant, kad ir poilsio dieną gali būti pašauktas į darbą?

Kitiems reikia būti itin užtikrintiems rengiant šeimos išvykas, perkant bilietus į teatrą ar žadant vaikams dalyvauti jų šventėse. Net numačius iškylą iš anksto, prieš mėnesį ar du, pažadai gali likti netesėti.

„Palietėte mums išties gana skaudžią temą, – sako vidaus tarnybos plk. P. Nemira. – Nemažai VAD pareigūnų galimybės šimtu procentų planuoti savo laisvalaikį neturi. Yra pavienių padalinių, kur tai įmanoma, nes yra aiški planuojamų įvykių seka ir maža tikimybė, kad tą dieną įvyks koks nors renginys, į kurį jie bus pašaukti. O kitiems reikia būti itin užtikrintiems rengiant šeimos išvykas, perkant bilietus į teatrą ar žadant vaikams dalyvauti jų šventėse. Net numačius iškylą iš anksto, prieš mėnesį ar du, pažadai gali likti netesėti. Tolimesnę kelionę į kokį kurortą gali planuoti nebent per atostogas. Tada ramiau, labai retai kada pareigūnai atšaukiami iš atostogų. Dažniau išnaudojamas paprastų laisvadienių resursas.“

„Užtat būna, kad jau metų pradžioje žinome – tam tikru laikotarpiu į atostogas niekas neis“, – kolegos žodžius papildo K. Blužas.

Reputacija be dėmių ir šešėlių

„Derindami atostogų grafikus atsižvelgiame į jau žinomas viešų renginių datas, kur prireikia visų darbuotojų, – tęsia direktoriaus pavaduotojas. – O kalbant apie laisvalaikį, yra kitas aspektas, palankesnis ne mums, o studentams. Jie gali elgtis laisviau. Mūsų pareigūnai, nesvarbu, tarnybos metu ar laisvalaikiu, vis tiek yra stebimi, vieši ir atsakingi. Nei alaus mieste nusipirksi, nei išgėręs kur pasirodysi. Iš tiesų jų elgesiui taikomas itin griežtas reglamentas. Instruktuodami apie įvairius draudimus iš kitų teisėsaugos įstaigų (Policijos, Valstybės sienos apsaugos tarnybos ar kt.) atėjusius žmones, akcentuojame tokį papildomą faktorių: tarkim, išgėręs karys ar policininkas, gindamas merginą mieste, įsivelia į muštynes – bet kuriuo atveju girtas bus kaltas. Žiniasklaidos pranešimuose apie tokį įvykį, žinoma, bus minima kariuomenė ar policija. O jeigu į tokį įvykį patektų mūsų pareigūnas, būtų linksniuojamas netikęs „prezidentės žmogus“ arba „premjero sargybinis“. Tai pakenktų ne tik VAD, bet ir saugomo asmens reputacijai, o tai jau visiškai nepriimtina profesionalams.“

Kai tokios griežtos priėmimo taisyklės, gal jaučiamas koks „deficitinių“ specialistų trūkumas, apsunkinantis departamento darbą?

„Suprantama, kaip ir visose kitose veiklos srityse, taip ir pas mus labiausiai pageidautini IT specialistai, – sako vidaus tarnybos plk. P. Nemira. – Nėra racionalių motyvų, skatinančių gabius programuotojus ar kibernetinės komunikacijos asus ateiti į teisėsaugos institucijas. Nebent nuo seno įsitraukęs į kolektyvą, su juo sutapęs žmogus ilgus metus dirba ir jaučiasi komfortiškai. Tik dėl to lieka komandoje. O naujų ir kompetentingų tiesiog neįperkame. Jaučiamas ir kitų specialistų, pavyzdžiui, kinologų, trūkumas. Juos sunkiau atrinkti, nes profesionaliai šunis dresuojančių žmonių nėra daug. Metai iš metų vyksta konkursai, kad suformuotume tinkamą grupę.“

Kokių savybių reikia vairuotojams, pretenduojantiems į mobiliąją palydą? „Daug kas įsivaizduoja, kad šiam darbui tinkamiausi būtų ralistai, – sako K. Blužas. – Tačiau reikalavimai, kaip minėjau, specifiniai – geri įgūdžiai ir gebėjimai, ne tik greita reakcija, bet ir pusiausvyra, t. y. kaip ralisto ir kaip itin atsargaus vairuotojo.“

„Sunkiau išmokyti „lenktynininką“ važiuoti apdairiai, – pritaria vidaus tarnybos plk. P. Nemira, – nes saugomas asmuo nenori nei būti purtomas, nei kad jį supykintų kelyje. Kartu su ekstremaliu vairavimu turime išmokyti pareigūnus įveikti kliūtis, kai ant skydo padėta stiklinė vandens...“

Laipsniai ir pinigai

Ar priimant į tarnybą departamente atsižvelgiama į kariuomenėje įgytą karinį laipsnį ir tarnybos stažą? Ar numatyta oficiali tvarka, kaip pereiti iš vienos institucijos į kitą?

„Ne, oficiali tvarka nenumatyta, bet vertinimo komisija iš lygiaverčių pretendentų prioritetą teiktų turinčiam karinės patirties, – sako direktoriaus pavaduotojas. – Eilinių ir žemesniosios grandies pareigūnų beveik neturime, tik jaunesnieji specialistai. Visas kitas pareigas eina karininkai, ne veltui privalomas aukštasis universitetinis arba aukštesnysis išsilavinimas. Diskusijų būta daug, bet neaiškumų lieka. Karo atveju mes kaip atskiras vienetas būtume integruoti į bendrą gynybos sistemą, o kokiam rangui būtų prilyginti mūsų turimi laipsniai, neaišku. Šiuos klausimus bendromis pastangomis turėtume išspręsti. Kiek teko domėtis kitų šalių patirtimi per bendrus Europos ir viso pasaulio svarbiausių asmenų apsaugos tarnybų metinius susitikimus, daugeliu atvejų tai yra tarnybos, o ne kariuomenės padalinys, bet dauguma jų pareigūnų turi karinius laipsnius. Matyt, mes vieninteliai, prie laipsnių turintys prierašą „vidaus tarnybos“...“

Kiek metų departamente ištarnavę asmenys išleidžiami į pensiją?

„Šiuo metu – dvidešimt penkerių metų darbo stažą turintys pareigūnai, – tęsia direktoriaus pavaduotojas. – Tiems, kas anksčiau pradėjo tarnybą, galioja tam tikros išlygos. Išleidimo į pensiją terminas yra susietas su pareigomis, dažniausia riba – apie 55–60 metų. Svarbiausia suprasti, kad vadovybės apsauga nėra vien tik matomi asmens sargybiniai. Mūsų tarnyboje savo vietą gali surasti įvairių profesijų žmonės ir prisidėti prie bendro saugumo užtikrinimo – ir prezidento, ir atvykusių oficialių svečių. Departamente sutiksi ir paramediką, turintį medicinos srities išsilavinimą, ir inžinierių. Visi siekia bendro tikslo – ir teisininkai, ir vadybininkai, ir kovos menų treneriai.“

VAD, kaip žinome, yra Kriminalinės žvalgybos skyrius. Balandžio 19 d. Seimas priėmė įstatymų pataisas, numatančias, kad jau šiemet Lietuvos žvalgybos pareigūnai gali tikėtis uždirbti daugiau. Ar šios pataisos palies ir Jūsų departamento pareigūnų atlyginimus?

„Ne, – atsidūsta vidaus tarnybos plk. P. Nemira. – Pataisos skirtos tik Antrojo operatyvinių tarnybų departamento prie Krašto apsaugos ministerijos ir Lietuvos Respublikos valstybės saugumo departamento darbuotojams. O mes su draugišku pavydu, kaip jaunesnysis brolis į vyresnį, žiūrime į juos ir siekiame, kad mūsų atlyginimai taip pat būtų konkurencingi. Tikimės, kad kada nors ir mūsų tarnybai ateis eilė.“

Ragintume žmones į susitikimus su Šventuoju Tėvu nesinešti jokių daiktų, nes patikros procedūros užtrunka ilgai. Prašytume turėti kuo mažiau asmeninių daiktų, jau nekalbant apie ginklus.

„Iš tiesų VAD dabar išgyvena kartų kaitą, – sako K. Blužas. – Dauguma mūsų pareigūnų, pradėjusių tarnybą 1990–1994 metais, išeina į pensiją. Tai ir Sąjūdžio savanoriai, ir vėlesnė studentų apsaugininkų banga. Dabar jau trejus ar ketverius metus intensyviai atnaujiname kolektyvą. Atėję žmonės turi galimybę gana sparčiai kopti karjeros laiptais. Jų raginti nereikia – jau pasikeitė apie 15 proc. kolektyvo. Mums, kaip ir kariuomenei ar policijai, būtinas tam tikras masiškumas, bet skirtumas tas, kad mes iš ateinančiųjų masės privalome išsirinkti, tarkim, 5 proc. patikimų. Grubiai kalbant, mums reikia 1 000 žmonių, kad atrinktume 50 geriausių.“

◆ ◆ ◆

Šių metų rugsėjo 22–23 d. su valstybiniu vizitu Lietuvoje viešės popiežius Pranciškus. Ką apie Šventojo Tėvo saugumą turėtų žinoti į susitikimus su juo atvykstantys tikintieji, kad jums nesukeltų papildomų rūpesčių?

„Visi laukiame šio vizito ir rūpinamės, kad jis vyktų saugiai, – sako VAD direktoriaus pavaduotojas. – Savo pageidavimus auditorijai, matyt, vizito išvakarėse dar išsakysime žiniasklaidoje, bet jau dabar ragintume žmones į susitikimus su Šventuoju Tėvu nesinešti jokių daiktų, nes patikros procedūros užtrunka ilgai. Prašytume turėti kuo mažiau asmeninių daiktų, jau nekalbant apie ginklus, juos imituojančius žaislus ir kitus įrankius, su kuriais galima sužaloti žmones. Netgi prašysim nesinešti jokių skysčių, nes kiekvienu atveju turėtume tikrinti, ar jie nėra degūs. Pagal pirminį sutarimą, gyventojų susitikimo su popiežiumi vietose geriamojo vandens veikiausiai parūpins organizatoriai.“

V. Balkūno nuotraukos

DALINTIS:
 
SPAUSDINTI
ŽMONĖS
Rubrikos: Informacija:
EkonomikaGamta ir augintiniaiGimtasis kraštasGynybaKontaktai
ĮdomybėsIstorijaJurgos virtuvėKomentaraiReklama
KonkursaiKultūraLietuvaMokslas ir ITReklaminiai priedai
PasaulisPopiežiaus vizitasSportasŠeima ir sveikataPrenumerata
ŠvietimasTrasaŽmonės#ATEITIESLYDERIAIPrivatumo politika
#AUGULIETUVOJE#LEGENDOS#SIGNATARŲDNR#ŠIMTMEČIOINOVACIJOSKarjera
Visos teisės saugomos © 2013-2018 UAB "Lietuvos žinios"