Siekdami užtikrinti geriausią Jūsų naršymo patirtį, šioje svetainėje naudojame slapukus (angl. cookies). Paspaudę mygtuką „Sutinku“ arba naršydami toliau patvirtinsite savo sutikimą. Bet kada galėsite atšaukti savo sutikimą pakeisdami interneto naršyklės nustatymus ir ištrindami įrašytus slapukus. Jei pageidaujate, galite kontroliuoti ir/arba ištrinti slapukus. Išsamesnė informacija čia https://www.aboutcookies.org/ Jei ištrinsite slapukus, jums gali reikėti rankiniu būdu pakeisti kai kurias parinktis kaskart, kai lankysitės interneto svetainėje, o kai kurios paslaugos ir funkcijos gali neveikti.

Paieška
LIETUVAKOMENTARAIPASAULISEKONOMIKASPORTASĮDOMYBĖSGIMTASIS KRAŠTASISTORIJA
ŽMONĖSGAMTA IR AUGINTINIAIŠEIMA IR SVEIKATAMOKSLAS IR ITKULTŪRAŠVIETIMASGYNYBAPOPIEŽIAUS VIZITASMULTIMEDIJA
ŽMONĖS

Knygininkė Gintarė Liočienė negano virtualių debesų

 
2018 07 07 9:00
Gintarė Liočienė įsitikinusi - kritiniu momentu žmogų pasiekia tam tikri likimo ženklai.
Gintarė Liočienė įsitikinusi - kritiniu momentu žmogų pasiekia tam tikri likimo ženklai. Alinos Ožič (LŽ) nuotrauka

Vilniuje šalia „Užupio angelo“ skulptūros esantis skaitytų ir naujų knygų knygynas „Keistoteka“, regis, niekada neužveria durų. Jo įkūrėja Gintarė Liočienė – tikra menininkų respublikos siela – neturi laisvos minutėlės. Čia turistą iš Portugalijos pamoko lietuvių kalbos, mat šiam maga taisyklingai ištarti žodį „Užupis“, čia išklauso dar vieną gyvenimišką istoriją. Po akimirkos kitos ji jau sukiojasi prie naujų lankytojų – padeda išsirinkti knygą ar suvenyrą.

Galiausiai pastebėjusi, kad į „tarnybą“ neatėjo ištikimas kolega – katinas Ponulis, skubiai lekia jo ieškoti: meiliai šaukia vardu, teiraujasi kaimynų. Netrukus ir ši problema išsprendžiama – prisisvečiavęs rusvakailis keturkojis baltame krepšyje pristatomas tiesiai į darbo vietą. Jis tapo įžymybe – visiems rūpi katiną paglostyti, pakalbinti, paliaupsinti. Tačiau ne visada taip buvo – ilgauodegis matęs ir šilto, ir šalto. Kai juo ėmėsi rūpintis Gintarė – murklio gyvenimas apsivertė aukštyn kojomis. Šiandien Ponulis visa povyza demonstruoja: esu numylėtinis! Katinui dėmesio išties netrūksta – visada laukia dubenėlis ėdesio, patogus guolis ir kaugės knygų. Yra net nuosavas Ponulio fondas, paštas, aplinkui draugai – ko daugiau norėti?

Knygynėlyje – nuotaika smagi. Sunku patikėti, kad kitados jo įkūrėjai teko grumtis už būvį. Greit sulauksianti penkiasdešimt penkerių G. Liočienė yra dirbusi visokių darbų, išbandė save įvairiose srityse: ir turizmo, ir siuvimo, ir pardavimo paslaugų.

Likimo ženklai

Idėja įkurti nuosavą knygyną kilo atsitiktinai – visą gyvenimą knygas ryte rijusi G. Liočienė beveik nieko kito nenorėjoi, tik skaityti. O skaityti pradėjo anksti – būdama ketverių. Savo seną svajonę prisiminė tada, kai principingai užtrenkusi vienos darbovietės duris liko be jokio pragyvenimo šaltinio. „Teko išeiti į gatvę – stoviu drebančia širdimi, nežinodama ką darysiu“, – prisiminė pašnekovė. Viena buvo aišku – megzti ir žiūrėti televizorių tikrai ne jos charakteriui.

G. Liočienė įsitikinusi, kad kritiniu momentu žmogų pasiekia tam tikri likimo ženklai. Pastebėtas skelbimas, jog reikalingas knygų pardavėjas, galima sakyti, buvo lemtingas – Gintarę priėmė iškart. Bet ilgai knygyne dirbti neteko: staiga užklupusi tėvo liga moterį privertė rinktis, ir ji nedvejodama ėmėsi slaugyti artimąjį.

Skaitymo mėgėjos namuose knygų prikaupta ne mažiau nei kokiame nors knygyne – trys ar keturi tūkstančiai. Dirbdama vis sulaukdavo klausimų, kur galima įsigyti vieną ar kitą kūrinį. Tyliai mintyse pagalvodavo: „Mano namuose yra.“ Tada ir kilo sumanymas, kad turimą literatūrą būtų galima parduoti, keisti, skolinti ar kitaip ja dalytis. „Knygų išmesti negaliu, matyt, tai kažkoks kompulsinis sutrikimas, – juokėsi Gintarė. – Knyga iš nagų tiesiog nekrinta į konteinerį.“

Ji suprato, kad iš prekybos senomis knygomis nesurinks tiek lėšų, kad galėtų padengti visas išlaidas, bet noras imtis mėgstamos veiklos buvo stipresnis už visus išskaičiavimus. „Eidama per kasdienybės brūzgynus pastebėjau, kad turiu unikalią atmintį. Ilgainiui savyje atradau ir gebėjimą parinkti knygą, atitinkančią skaitančiojo poreikį“, – sakė G. Liočienė, pasigirdama, kad visi tie kalnai knygų, kurias yra sugriaužusi, įgauti įgūdžiai, nenuėjo perniek.

Tačiau kuriant verslą šių savybių neužteko – galas su galu niekaip nesuėjo. Užburtas ratas. Liko viena su knygomis, visu bagažu... Tik žemaitiškas būdas neleido pasiduoti (G. Liočienė kilusi iš Mosėdžio, Skuodo r. – aut.). Nors ir pusbadžiu, apsupta antstolių, kreditorių, vis tiek bandė priešintis. „Staiga pamatai, kad viskas prapuolė, svajonė nesimaterializuos. Suvoki, kad nebereikėtų viso to tęsti, ir priimi sprendimą: „Ačiū už pamokas.“ Viską uždarai ir išlygini buldozeriu“, – apie išgyventas dienas pasakojo Gintarė.

Kad ir kaip būtų keista, tačiau pačiu sunkiausiu momentu atsirado žmogus, kuris padėjo kuo įmanydamas. „Suteikė patalpas. Nors ir turkšlinas, nors ir nepatogioje vietoje, bet to užteko iš naujo patikėti savimi, nenuleisti rankų“, – apie paskatas prabilo knygininkė ir pridūrė, kad su pagalbininkais kone metus dirbę visuomeniniais pagrindais. Stebinanti savybė – po visų negandų vėl atsistoti ant kojų ir eiti tolyn.

„Jei skaityčiau romane, pamanyčiau, kad pritempta, bet man taip nutiko. Pasirodo, atsidūrus abejonių kryžkelėje, gūdžiausią sielvarto akimirką priėmus juodžiausią sprendimą, vyksta netikėčiausi dalykai. Tada supranti, kad negali visko mesti, privalai dar paspurdėti“, – dalijosi patirtimi G. Liočienė, kuriai pavyko suburti darnią komandą.

Dabar pelno nesiekianti „Keistoteka“, kaip juokavo bukinistė, tapo vos ne tinkliniu knygynu: knygų bazė Fabijoniškėse, knygynėlis Šnipiškėse ir Užupyje. Viešoji įstaiga sulaukia paramos, siūlo galimybę savanoriauti. „Turime knygų kalną, bet jei žmonėms sunku iki jo nueiti, knygų kalnas išjuda pats“, – perfrazuodama seną patarlę sakė pašnekovė.

Lėto laiko zona

„Keistotekoje“ galima rasti ne tik naujų, bet ir skaitytų, antikvarinių knygų, leidinių su autorių autografais. Kodėl knygyno pavadinime figūruoja žodis „keistas“? Pasak G. Liočienės, tai daugiabriaunis apibūdinimas, savaime daug žadantis, – priklauso, ką labiau akcentuosi. „Keistas, kitoks negu visi, neįprastas, keistuolis“, – kylančias asociacijas vardijo ji.

Keistybių, anot įkūrėjos, knygyne netrūksta. „Jei vyktų tiesioginė transliacija – pasijustumei tarsi romano viduje, čia galima išgirsti įdomių diskusijų“, – tikino ji.

Kartais priverčia šyptelėti ir knygose palikti pėdsakai. Kad ir vietoj skirtuko naudojama pažyma iš traumatologijos centro. „Kažkam subaladota galva, o knyga apie meilę, – štai tokie disonansai, – keistais sutapimais stebėjosi Gintarė. – Tik spėk pastebėti. Knygynas – lėto laiko zona.“

Kai uždaro knygyną, Gintarė patraukia namo. Buities reikalus taip pat pratinasi tvarkyti lėtai. „Nuolatinis lėkimas išsiurbia, turi panaudoti daug žmogiškųjų išgalių, kad spėtum į visuomenės traukinį. Pagalvoju: ai, eisiu pėstute, tegu jis rieda, ir per daug neskubu. Mokausi lėtinti tempą, neprabėgti pro šalį, stebėti, ar lygiagrečiai nieko nevyksta. Mano amžius toks – niekam nieko neprivalau įrodinėti“, – aiškino ji.

Toks suvokimas atsirado tik tada, kai užaugo atžalos. „Nebereikia nerimauti, kas iš jų išeis. Matau, visi savame kelyje. Aš dabar prabangiai gyvenu – dirbu ką noriu, galiu atsiduoti mėgstamai veiklai ir ja mėgautis“, – teigė G. Liočienė.

Sukauptą išmintį norėtų išdėstyti popieriuje. Tačiau kai darbe tarp knygų praleidžia ištisas dienas, save nuramina žinoma fraze: „Jei gali nerašyti, nerašyk.“

Knygininkė prisipažino neskaitanti amerikiečių autorių parašytų savigalbos knygų – negaištanti laiko tuštokiems patarimams. Tačiau, pasak G. Liočienės, yra tokių kūrinių, kuriuos tikrai verta perskaityti ne kartą. Tarp jų – Ericho Marios Remarque'o „Juodasis obeliskas“.

Pasitikėjimo nekelia išpūsti rinkodaros burbulai, tad naujas knygas renkasi atsargiai. Visgi vienu populiariausių pasaulyje vadinamas japonų rašytojas Haruki Murakami ir jo „Avies medžioklė“ nenuvylė. Kitų šio autoriaus knygų imtis nesiryžta, nenori susigadinti pirmo įspūdžio.

Skaityti taip pat turi nepatingėti. G. Liočienė šį veiksmą prilygino ėjimui į sporto klubą: „Turi prisiversti, jei toks poreikis nekyla natūraliai, vėliau įgundi. Skaitymas lavina, o juodomis minutėmis – padeda“, – aiškino ji.

Sunku patikėti, kad kitados knygynėlio įkūrėjai teko grumtis už būvį. Ji yra dirbusi visokių darbų, išbandė save įvairiose srityse: ir turizmo, ir siuvimo, ir pardavimo paslaugų.

Liko su knyga

G. Liočienė atvira – jos gyvenime būta tikrai sunkių laikų, būtent tada knyga vertė atsigręžti į save. Anksti ištekėjo, anksti pagimdė pirmą vaiką, anksti išsiskyrė – teko pačiai viskuo rūpintis. Ketino studijuoti psichologiją, bet gyvenimas nuplukdė į kitus vandenis – nebeliko tam laiko.

Savo du sūnus ir dukrą ragina kibti į mokslus, tačiau į jokius rėmus jų nespraudžia. „Patys lai sparnus skleidžia. Vaikams sakydavau: eikit studijuoti, nes nutiks kaip man, – atlaidžiai šypsojosi Gintarė. – Jie atremdavo: tai gerai, jei kaip tau.“

Paklausta, ar pavyko savo atžaloms perteikti literatūros potraukį, pašnekovė neslėpė: išmaniosios technologijos buvo juos įtraukusios savo naujumu. „Bet laikas apsuko ratą. Palakstę po išmaniąsias pievas jie manęs paprašė duoti ką nors paskaityti. Kritinis momentas. Viskas priklauso nuo to, ką tu paduosi. Gerai, kad paprašė, – jie liko su knyga“, – pasidžiaugė Gintarė.

Jos manymu, tik per akių spindesį gali atpažinti nuoširdumą. Gyvai bendraudamas ir pats lengviau susivoki šiame pasaulyje. „Vis dažniau gręžiuosi atgal į savo senelius, prosenelius. Jie nebuvo sugadinti interneto, turėjo savo filosofiją. Ką jie patardavo iškilus kebliai situacijai? Būdavo, numoja ranka ir nueina – supranti, visa tai neverta jokio dėmesio. Tai man padeda tvirčiau remtis į žemę – nebereikia virtualių debesų ganyti“, – atsisveikindama tarė G. Liočienė.

O pro duris išlydėjo Ponulis, švelniai brūkštelėdamas uodega per kojas – tarsi sakydamas: „Iki!“

DALINTIS:
 
SPAUSDINTI
ŽMONĖS
Rubrikos: Informacija:
EkonomikaGamta ir augintiniaiGimtasis kraštasGynybaKontaktai
ĮdomybėsIstorijaJurgos virtuvėKomentaraiReklama
KonkursaiKultūraLietuvaMokslas ir ITReklaminiai priedai
PasaulisPopiežiaus vizitasSportasŠeima ir sveikataPrenumerata
ŠvietimasTrasaŽmonės#ATEITIESLYDERIAIPrivatumo politika
#AUGULIETUVOJE#LEGENDOS#SIGNATARŲDNR#ŠIMTMEČIOINOVACIJOSKarjera
Visos teisės saugomos © 2013-2018 UAB "Lietuvos žinios"