Siekdami užtikrinti geriausią Jūsų naršymo patirtį, šioje svetainėje naudojame slapukus (angl. cookies). Paspaudę mygtuką „Sutinku“ arba naršydami toliau patvirtinsite savo sutikimą. Bet kada galėsite atšaukti savo sutikimą pakeisdami interneto naršyklės nustatymus ir ištrindami įrašytus slapukus. Jei pageidaujate, galite kontroliuoti ir/arba ištrinti slapukus. Išsamesnė informacija čia https://www.aboutcookies.org/ Jei ištrinsite slapukus, jums gali reikėti rankiniu būdu pakeisti kai kurias parinktis kaskart, kai lankysitės interneto svetainėje, o kai kurios paslaugos ir funkcijos gali neveikti.

Paieška
LIETUVAGIMTASIS KRAŠTASISTORIJAEKONOMIKAKOMENTARAIPASAULISGYNYBAŠEIMA IR SVEIKATA
ŠVIETIMASKULTŪRA IR ŽMONĖSSPORTASGAMTA IR AUGINTINIAIĮDOMYBĖSMOKSLAS IR ITTRASAMULTIMEDIJA
ŽMONĖS

Klebonas Vytautas Rapalis: „Neįgalumą nuo pat vaikystės mačiau iš labai arti…“

 
2018 08 07 10:50
Vytautas Rapalis./
Vytautas Rapalis./ Organizatorių nuotraukos

„Nuo pat vaikystės iš labai arti mačiau sunkiai sergančius ir neįgaliuosius, – pasakoja Vilniaus Žvėryno bažnyčios klebonas Vytautas Rapalis. – Visi jie buvo man labai artimi žmonės, kuriuos mylėjau ir kurių gailėjau visa širdimi. Prisimenu savo močiutę Liudviką, kuri pasilenkusi kruopščiai tepdavo tepalu reumato išsuktus kelio sąnarius, o po to, nepaisydama skausmų, tris kilometrus pėsčiomis sekmadieniais eidavo į bažnyčią. „Negaliu kitaip, – lyg atsiprašydama kartodavo ji. – Jėzus kentėjo ir aš kenčiu...“

Pasak klebono, jam labai įsiminė ir jo regėjimo netekęs krikštatėvis Antanas, kuris visomis išgalėmis stengėsi kabintis į gyvenimą. Jis ne tik dirbo, tačiau ir elgėsi taip, lyg viskas būtų taip kaip anksčiau.

„Netekęs regėjimo jis imdavosi darbą į namus, nes kitaip negalėjo, – prisimena klebonas. – Dėdė Antanas lankstydavo metalinius tvirtinimo elementus segtuvams. Atsimenu kalnus tų metalinių strypelių, kuriuos jam atveždavo į namus ir tą jo sunkų, nuolankų triūsą, kurį jis dirbdavo valandų valandomis, vien tik savo jautriais pirštais apčiuopdamas tuos lankstukus, juos sulenkdamas ir įstatydamas į vietą. Mano krikštatėvis negalėjo nedirbti ar dejuoti dėl savo negalios – jis buvo šeimos maitintojas, kuris netgi neturėjo laiko galvoti apie jį užklupusią negalią...“

Jis ne tik juos gydydavo, tačiau netgi tvirtino, kad ligoniai, raupsuotieji, atstumtieji ir visi kiti neįgalieji į Dievo karalystę įeis pirmieji.

„Būdamas vaikas turėjau kalbos sutrikimą – susijaudinęs negalėdavau ištarti nei žodžio, užsikirsdavau, – prisimena V.Rapalis. – Įveikiau šią savo negalią paprastu būdu – įpratau drąsiai eiti prie žmonių ir su jais kalbėti, nekreipdamas dėmesio į jų reakciją – nuostabą, sumišimą ar stengimąsi padėti...“

Stipresni už savo negalią

Tapus kunigu, su ligoniais ir neįgaliaisiais Vytautui Rapaliui tenka susidurti ir bendrauti kone kasdien.

„Iš Šventojo rašto žinome, kad Jėzus skyrė ligoniams ir neįgaliesiems ypatingą dėmesį. Jis ne tik juos gydydavo, tačiau netgi tvirtino, kad ligoniai, raupsuotieji, atstumtieji ir visi kiti neįgalieji į Dievo karalystę įeis pirmieji. Ar negalima stipriau pasakyti ir palaikyti šiuos žmones?“ – klausia V. Rapalis.

Pasak klebono, jį visada žavėjo nepaprasta nemažos neįgalių žmonių dalies stiprybė, jų nepalaužiamas optimizmas ir noras gyventi.

„Mačiau žmones, kurie šypsodavosi netgi po sunkių traumų, kai buvo prikaustyti prie lovos ir negalėjo nei atsisėsti, nei netgi pajudinti rankų,– susijaudinęs kalba klebonas. – „Kaip nuostabu, kad mes galime matyti, kalbėti, galime nuryti maistą! Koks stebuklas, kokia laimė! – sakydavo jie. Tačiau man asmeniškai jie patys ir buvo tas pagrindinis stebuklas, kuriuo nenustodavau žavėtis. Mokydavausi iš jų ir prisimindavau šiuos nuostabius žmones sunkiais mano paties gyvenimo momentais. „Ką reiškia tos mano problemos palyginus su jų? – pagalvodavau: – ir kokią teisę aš turiu dejuoti?“

Baisiausia yra užsisklendimas savo kančioje

„Man padarė stiprų įspūdį apsilankymas su neįgaliųjų grupe Švedijoje prieš keliolika metų, – prisimena V. Rapalis. – Ten neįgalieji yra labai matomi viešosiose vietose ir aktyviai dalyvauja visuomenės gyvenime. Jų pilna gatvėse (puikiai pritaikytose vežimėliams), jie atsipalaidavę, o atkreipus į juos dėmesį – neįgalūs žmonės ne susigūžia ir sutrinka, o atvirkščiai – nusišypso, pamojuoja ranka. Kaip nemylėti tokių žmonių, kurių dvasios stiprybė yra didesnė už kūno negalią, kaip negerbti tokios visuomenės, kuri suteikia jiems galimybę atsiskleisti, išreikšti save, nebūti atstumtiems ir užsidariusiems savo kambarėliuose?“

Pasak klebono, baisiausia, kai atsitikus nelaimei, žmogus užsidaro savyje, užsisklendžia, nutraukia socialinius ryšius su jį supančia aplinka, paskęsta savo kančioje.

Pasak klebono, baisiausia, kai atsitikus nelaimei, žmogus užsidaro savyje, užsisklendžia, nutraukia socialinius ryšius su jį supančia aplinka, paskęsta savo kančioje.

„Tai ypač baisu jaunam žmogui, kurį negalia užklupo netikėtai – atsitikus avarijai, nelaimingam atsitikimui statybose ar gavus traumą kitomis aplinkybėmis, – sako klebonas. – Todėl visada su dideliu nerimu žiūriu į milžinišku greičiu gatve praskriejančius motociklus ir automobilius. Jų vairuotojai tikrai nesuvokia, kad anksčiau ar vėliau toks jų neatsakingumas taps pražūtingas jiems patiems, arba dar blogiau – jų aukoms – nekaltiems žmonėms, kurie atsitiktinai atsidurs jų beprotiškame, adrenalino ir narkotikų aptemdyto gyvenimo kelyje.“

Popiežius Pranciškus kviečia matyti neįgaliajame Kristaus veidą

Klebonas V. Rapalis primena nuostabius popiežiaus Pranciškaus žodžius apie neįgaliuosius ir Bažnyčios pagalbą jiems, pasakytus Tarptautinio katechetų suvažiavimo metu.

„Bažnyčia, gindama asmenis su negalia ir juos palaikydama negali būti bebalsė ir jos balsas negali būti nesustyguotas, – kalbėjo katechetams popiežius Pranciškus. – Ji turi būti arti šeimų, padėti joms įveikti vienišumo grėsmę, kuri atsiranda per nedėmesingumą ir paramos stoką.“

Pasak popiežiaus Pranciškaus, Bažnyčia yra pašaukta atrasti ir išbandyti būdus, kuriais neįgalieji galėtų savo kelyje sutikti Jėzų ir jokia fizinė ar psichinė riba niekuomet neturėtų būti kliūtimi šiam susitikimui, nes Kristaus veidas atsispindi kiekviename asmenyje.

Pasak klebono V. Rapalio, neįgaliajam taip pat yra labai svarbu pasitikėti daugelį metų dirbančiais ir milžinišką patirtį sukaupusiais gydytojais ir kineziterapeutais, kurių žinios ir auksinės rankos sukuria tikrus stebuklus neįgaliesiems.

Efektyvi pagalba neįgaliesiems maltiečių stovykloje „Move it“

Rugpjūčio antroje pusėje Giruliuose klebonas V. Rapalis dalyvaus ir aukos Šv.Mišias jau ketvirtoje maltiečių stovykloje „Move it“ į kurią susirinks dvidešimt per paskutiniuosius metus itin sunkias stuburo traumas patyrusių jaunuolių. Visi šie jauni žmonės yra sunkiai traumuoti tiek fiziškai (visi turi aukštą pažeidimo lygį) tiek psichologiškai.

„Visi mes turime padėti ir būti kartu su į nelaimę patekusiu žmogumi – ir gydytojai, ir kunigai, ir šeimos nariai, – kalba klebonas. – Jėzus sakė – ką padarėte vienam iš mažiausių mano brolių – man padarėte... Savo akimis mačiau, kokie nedrąsūs ir sumišę jaunuoliai atvažiuoja į šią stovyklą ir kokie laimingi iš jos išvažiuoja. Stovykloje jie pamato tai, ką jie gali pasiekti, supranta, kuo gali tapti. Pamato iš anksčiau tapusių neįgaliaisiais savo instruktorių, kad negalia nėra kliūtis atskleisti savo gabumus ir talentus, siekti svajonių. Reikia tik to norėti... „

Maltiečių stovykloje „Move it“ jaunuoliams bus suteikiamos:

• išsamios konsultacijos ir patarimai patyrus konkrečios stuburo dalies traumą (praktiniai patarimai kaip išvengti pragulų, atlikti asmeninės higienos procedūras);

• kasdienės praktinių vežimėlio valdymo įgūdžių įgijimo treniruotės (kaip išlaikyti pusiausvyrą, užvažiuoti ant šaligatvio bordiūro, užlipti laiptais ir t.t.);

• individualiai pritaikyti sunkiosios atletikos ir aerobikos užsiėmimai;

• psichologinė pagalba;

• socializacijos ugdymas, paruošimas gyvenimui po sunkios traumos;

• dailės terapijos ir smulkiosios motorikos užsiėmimai;

• išvykos ir ekskursijos vežimėliais, siekiant įgyti vežimėlio valdymo įgūdžius miesto sąlygomis.

Siekiant maksimaliai efektyviai paruošti neįgalius jaunuolius naujam gyvenimui ir padėti jiems įveikti didžiulę psichologinę krizę, jauni žmonės stovykloje „Move it“ gyvens kartu su tokį patį neįgalumą turinčiais instruktoriais ir tokiu būdu kasdien galės gauti vertingų patarimų ir formuoti būtinus įgūdžius.

Pasak anksčiau buvusiųjų stovykloje neįgalių jaunuolių, ji nepaprastai pakeitė jų gyvenimą. Įgauti nauji įgūdžiai ir atsiradęs pasitikėjimas savimi pastūmėjo kitaip pažvelgti į savo gyvenimą, nepasiduoti pesimizmui, siekti naujų tikslų.

Jūsų pagalba yra būtina ir labai laukiama

Stovyklą „Move it“ maltiečiai gali surengti TIK Jūsų paramos dėka.

Prisidėkite prašau prie paramos stovyklai ir padėkite negalią turintiems jaunuoliams aukodami čia:http://bit.ly/StovyklaMoveit

Paaukoti stovyklai telefonu galite siųsdami SMS žinutę numeriu 1405, įrašę tekstą 1344. SMS žinutės kaina 2 EUR

Kiekvienas Jūsų paaukotas euras yra nepaprastai svarbus. Jis suteikia daugiau galimybių padėti tiems, kuriems ši pagalba gyvybiškai reikalinga!

DALINTIS:
 
SPAUSDINTI
ŽMONĖS
Rubrikos: Informacija:
EkonomikaGamta ir augintiniaiGimtasis kraštasGynybaKontaktai
ĮdomybėsIstorijaKomentaraiKonkursaiReklama
Kultūra ir žmonėsLietuvaMokslas ir ITPasaulisReklaminiai priedai
Rinkimų maratonasSportasŠeima ir sveikataŠvietimasPrenumerata
Trasa#AUGULIETUVOJE#LEGENDOS#SIGNATARŲDNRPrivatumo politika
#ŠIMTMEČIOINOVACIJOSKarjera
Visos teisės saugomos © 2013-2018 UAB "Lietuvos žinios"