Siekdami užtikrinti geriausią Jūsų naršymo patirtį, šioje svetainėje naudojame slapukus (angl. cookies). Paspaudę mygtuką „Sutinku“ arba naršydami toliau patvirtinsite savo sutikimą. Bet kada galėsite atšaukti savo sutikimą pakeisdami interneto naršyklės nustatymus ir ištrindami įrašytus slapukus. Jei pageidaujate, galite kontroliuoti ir/arba ištrinti slapukus. Išsamesnė informacija čia https://www.aboutcookies.org/ Jei ištrinsite slapukus, jums gali reikėti rankiniu būdu pakeisti kai kurias parinktis kaskart, kai lankysitės interneto svetainėje, o kai kurios paslaugos ir funkcijos gali neveikti.

Paieška
LIETUVAGIMTASIS KRAŠTASISTORIJAEKONOMIKAKOMENTARAIPASAULISGYNYBAŠEIMA IR SVEIKATA
ŠVIETIMASKULTŪRA IR ŽMONĖSSPORTASGAMTA IR AUGINTINIAIĮDOMYBĖSMOKSLAS IR ITTRASAMULTIMEDIJA
ŽMONĖS

Kazys Bradūnas: „Dievas liepė man būti, ir aš atbuvau“

 
Romo Jurgaičio (LŽ) nuotrauka

Kazys Bradūnas – egzodo poetas, išeivis, kuris niekada nepaliko Lietuvos amžiams, visada ją su savimi nešiojosi savo širdyje ir mintyse. Net būdamas svetur – jis dirbo Lietuvai.

„Kada istorijos angoj pats pirmasis piemenėlis pasidarė birbynę, šiurkštus žmogaus žodis pradėjo ieškoti dainos. Nuo to laiko poetai išmoko kalbėti įvairiausiais balsais ir išvaikščiojo painiausius žmogaus dvasios labirintus, bet tarp jų iki šiandien neišnyko tie, kurie, pirmykščio dainos ilgesio šaukiami, dar vis klausosi to amžių gelmėj nuskendusio piemenėlio melodijos. Toks yra ir mūsų Bradūnas. Jam teko gyventi tarp didžiųjų pasaulio katastrofų triukšmo, bet jis vis tiek liko geru žmogum ir gero, kaimyniško žodžio kalbėtoju, dar vis tikėdamas, kad poetas gali skudučiais išgroti visą žmogaus siaubą ir neviltį, ir tremties klystkelių sielvartą. Ir, žinoma, jis teisus, nes poezijos jėgą sudaro ne vienoks ar kitoks dainos būdas, bet pati kūrybinio žodžio dovana.“

– rašo profesorius Rimvydas Šilbajoris.

Poetas gimė 1917 metų vasario 11 Sudūvoje (Vilkaviškio r.), Kiršų kaime, kur jo pirmieji namai stovėjo Pirmo pasaulinio karo sunaikintos sodybos vietoje. Bradūnas sakėsi būtent šiame gražiame Suvalkijos kampelyje jutęs tūkstantmetes žmogaus buvimo pėdas.

Mokėsi Vilkaviškio gimnazijoje – čia sukūrė pirmuosius savo eilėraščius, vėliau studijavo lietuvių kalbą ir literatūrą Vytauto Didžiojo universitete bei Vilniaus universiteto humanitariniame fakultete. Poetas pasakojo, dar būdamas vaikas susižavėjęs Maironio „Pavasario balsais“, kurie ir įkvėpė pradėti kūrėjo kelią.

O baigus universitetines studijas – be okupacinės cenzūros leidimo, išspausdino Vilniaus varpus bei netrukus Pėdas arimuos, kurios skaitytojų, deja, plačiau nepasiekė, nes buvo sunaikintos spaustuvėje sugrįžtančio kito okupanto.

Bičiuliavosi su žymiais poetais – Broniumi Krivicku, Vytautu Mačerniu. Redagavo žurnalą „Ateitis“, o 1944 metais pasitraukė iš gimtosios Lietuvos. Pirmiausia į Vokietiją – mokytojavo Miuncheno gimnazijoje, o neilgai trukus persikraustė į JAV, Baltimorę Čikagoje.

KŪDIKIO SAPNAS

Mano gyvenimo pirmuose žingsniuose

Užmigęs, nubudau žieduos.

Ir sapnas kūdikio nuskrido,

Palikęs pabučiavimus veiduos.

Ir pamiršau, ką sielai jis kalbėjo,

Ir atsiminti niekaip negaliu –

Tiktai į dangų, į žvaigždes pasižiūrėjęs,

Imu ilgėtis jų.

Tada tikiu, kad paskutinę mano valandą

Kūdikio sapnas vėl pasivaidens…

Tik bus jau po pavasario, po vasaros,

Jau bus ir po vėlybojo rudens.

Žemė. Poezijos antologija – Vilnius: Vyturys, 1991.

Kazys Bradūnas – egzodo poetas, išeivis, kuris niekada nepaliko Lietuvos amžiams, visada ją su savimi nešiojosi savo širdyje ir mintyse. Net būdamas svetur – jis dirbo Lietuvai. 1951 m. suredagavo poezijos antologiją „Žemė“, nuo 1952 m. dirbo žurnalo „Literatūros lankai“ redakcijoje, nuo 1961 m. redagavo dienraščio „Draugas“ savaitinį kultūrinį priedą.

Po Antrojo pasaulinio karo išeivijoje rūpinosi žemininkų kūrybos skelbimu, lietuvių literatūrinio ir kultūrinio gyvenimo organizavimu. Moderni, bet žemei ir tradicijai ištikima jo poezija veikė okupuotoje Lietuvoje gyvenusių menininkų – Justino Marcinkevičiaus, Marcelijaus Martinaičio, Juditos Vaičiūnaitės, Sigito Gedos – kūrybą.

Emigravęs į Ameriką, Bradūnas dirbo fizinį darbą, rašė poeziją, išleido du rinkinius: didelės apimties Devynias balades (1955) ir lyriškai ypačiai atbaigtas, išmąstytas Morenų ugnis (1958), kurias pratęsia Sidabrinės kamanos (1964), išspausdintos poetui persikėlus į Čikagą (1961). Jis niekada nesustojo kurti ir nors negalėtų būti vadinamas daugiažodžiaujančiu poetu, išleido itin daug knygų, sudarė rinktinių ir dar prisidėjo prie įvairių leidinių leidybos.

Pasak Viktorijos Skrupskelytės, Bradūnas turbūt atsakytų, kad jis visad juto savo išsklaidytos kartos tragizmą ir todėl dirbo ir už save, ir už tuos, kurie per anksti nutilo ar buvo nutildyti. Tačiau jo pastangos savotiškai siejasi su sakytinio žodžio tradicijomis. Bradūnas renka žodžius į eilėraščius, kitų poeziją į antologijas, straipsnius į studijų knygas ir visą šitą turtą skleidžia toliau laikraščių ir žurnalų puslapiuose. Jo įtaka buvo ir yra didžiulė, palietusi nesuskaičiuojamus literatūros rečitalius, paskaitas, poezijos dienas ir lygiai palietusi jaunuosius rašytojus ir kritikus. Juos Bradūnas aktyviai ir nepailsdamas rėmė, skatino, ugdė.

Atkūrus nepriklausomybę 1994 m. su žmona Kazimiera grįžo į Lietuvą ir įstojo į Lietuvos rašytojų sąjungos gretas. Čia toliau aktyviai prisidėjo prie kultūros sklaidos, kūrė, leido knygas.

Poetas su šeima. 8diena.lt nuotrauka
Poetas su šeima. 8diena.lt nuotrauka

Viename interviu paklaustas, ar nesigaili visam laikui sugrįžęs į Lietuvą, atsakė: „Na ne. Visą laiką galvojau, būdamas svetimose šalyse, kada galėsiu grįžti. Sapnuodavau Lietuvą. Tie sapnai kaip grįžimas. Sapnuose būdavau tai Kiršuos, tai Vilkavišky, tai Vilniuje. Tai tautosakos turtus kur nors užrašinėju…“

Pagrindinė poeto tema – sukurtas konkretus žemės įvaizdis, besiremiantis kaimo žmogaus patirtimi. Kalbama apie paprastus dalykus, tačiau per juos atsiskleidžia žmogiškosios egzistencijos gelmė. Bradūną laikome žemės poetu, bet jo poezija nėra regioninė. Išraiškos priemonės giminingos liaudies dainoms ir lietuviškam folklorui. Henrikas Nagys atkreipia dėmesį į Bradūno muzikalumą, išgaunamą asonansais, aliteracijomis, garsų tapyba.

Pasak Ritos Tautlytės, Bradūno poezijos pasaulyje nėra beprasmybės, bauginančios gelmės, destrukcijos, absurdo. Nes žodžio šermenyse ateina Donelaitis ir uždeda ant peties ranką, nes piliakalniuose tebegyvena žuvusieji, nes Dievas saugo visatos harmoniją, nes sušaudytieji visi prisikelia ir eina Vilniaus vieškeliu.

Marcelijus Martinaitis teigė, kad pats poezijos rašymas Bradūnui yra savitas kompensacinis veiksmas praradus gimtuosius namus ir kultūrinę aplinką. Poezijos kalbantysis mintyse kantriai kalbina paliktosios kultūros figūras provokuoja buvusią būtį tęstis įvairiais – dabarties, istorijos, mito ir folkloro, literatūros ir kultūros artefaktų – pavidalais. Ir užrašo ją, ištaria ją, įamžina.

Toks, sakytume, kultūros antropologas. K. Bradūno poezija ir yra tokia anga, kurią jis mūsų literatūrai ir mums, gyvenusiems už sovietinio režimo išmūrytos sienos, gerokai praplatino. Dar ne viskas pasakyta apie jo poezijos vertę, bet atsigręžiant į tuos nesmagius metus, kyla noras kalbėti apie skaitymo vertę, o tai veikė kaip ypatinga komunikacija, susižinojimas ar susitarimas, beveik nesant kitokių bendravimo kanalų su po pasaulį pasklidusiais lietuviais. Juk ne vieną kartą Lietuvos istorijoje skaitymas reiškėsi kaip tautinės bendrystės jausmas.

1992 m. Kazys Bradūnas gavo Lietuvos nacionalinė kultūros ir meno premiją, 2002 m. tapo „Poezijos pavasario“ laureatu.

Kai žmogus išeina, kaip tik tada norisi daug ką apie jį pasakyti, prakalbinti. Bet lieka tik eilėraščiai, su kuriais ir apie kuriuos kalbame, nes tik jie, atrodo, mus vieninteliai girdi. Dabar, skaitydamas jo eilėraščius, girdžiu ir tokį ypatingą poeto balsą, tarsi vis dar susikalbame, jau atskirti ne geležinės uždangos, o nebūties. Juk panašiai sunkmečiais kreipiamės į savo klasikų kūrybą, ji mums daug ką atsako už pačius kūrėjus. Ten dabar yra jau ir Kazys Bradūnas, su kuriuo tokiu būdu jau amžinai kalbėsimės. (Marcelijaus Martinaičio žodžiai)

Dievas liepė man būti,

Ir aš atbuvau

Tą akimirką, vadinamą gyvenimu.

O Čiurlionio pienėm žaidžiantis vaikuti,

O Rembrandto susimąstęs seni,

Dievas liepė man eiti,

Ir aš keliavau,

Kol radau čia judu tartum brolius.

Pasakykit, kur dabar toliau –

Ir pėda ant smėlio atsistoju…

(I/III iš „Smėlio triptikas“, „Atbuvau“)

DALINTIS:
 
SPAUSDINTI
ŽMONĖS
Rubrikos: Informacija:
EkonomikaGamta ir augintiniaiGimtasis kraštasGynybaKontaktai
ĮdomybėsIstorijaKomentaraiKonkursaiReklama
Kultūra ir žmonėsLietuvaMokslas ir ITPasaulisReklaminiai priedai
Rinkimų maratonasSportasŠeima ir sveikataŠvietimasPrenumerata
Trasa#AUGULIETUVOJE#LEGENDOS#SIGNATARŲDNRPrivatumo politika
#ŠIMTMEČIOINOVACIJOSKarjera
Visos teisės saugomos © 2013-2018 UAB "Lietuvos žinios"