Siekdami užtikrinti geriausią Jūsų naršymo patirtį, šioje svetainėje naudojame slapukus (angl. cookies). Paspaudę mygtuką „Sutinku“ arba naršydami toliau patvirtinsite savo sutikimą. Bet kada galėsite atšaukti savo sutikimą pakeisdami interneto naršyklės nustatymus ir ištrindami įrašytus slapukus. Jei pageidaujate, galite kontroliuoti ir/arba ištrinti slapukus. Išsamesnė informacija čia https://www.aboutcookies.org/ Jei ištrinsite slapukus, jums gali reikėti rankiniu būdu pakeisti kai kurias parinktis kaskart, kai lankysitės interneto svetainėje, o kai kurios paslaugos ir funkcijos gali neveikti.

Paieška
LIETUVAGIMTASIS KRAŠTASISTORIJAEKONOMIKAKOMENTARAIPASAULISGYNYBAŠEIMA IR SVEIKATA
ŠVIETIMASKULTŪRA IR ŽMONĖSSPORTASGAMTA IR AUGINTINIAIĮDOMYBĖSMOKSLAS IR ITTRASAMULTIMEDIJA
ŽMONĖS

Kalnų žmogus

 
2018 04 03 12:04
Vladas Vitkauskas./
Vladas Vitkauskas./ Organizatorių nuotrauka

Keliautojas alpinistas, fotomenininkas Vladas Vitkauskas apie tai, kaip aukštikalnių pamokos ir supratimas, įgyti aukščiau už „mirties ribą“, gali pagražinti mūsų ir greta esančiųjų kasdienybę žmonėms svarbiausiose, gražiausiose, deja, neretai ir žiauriausiose gyvenimo viršukalnėse. 

V. Vitkausko žygis „Lietuvos vėliava – aukščiausiose žemynų viršukalnėje truko 1095 dienas. Nuo išvykimo prie Everesto 1993 iki 1996-ųjų grįžimo iš Pietų Amerikos. Jis Lietuvos vėliavą iškėlė septyniose aukščiausiose pasaulio viršukalnėse: Azijoje – Evereste (Džomolungma), Europoje – Elbruse, Šiaurės Amerikoje – Makinlio kalne, Antarktyje – Vinsono masyve, Afrikoje – Kilimandžare, Australijoje – Kosciuškos kalne, Pietų Amerikoje – Akonkagvoje.

Viršukalnėse alpinistai turi tradiciją palikti įvairių suvenyrų: vėliavas, žaisliukus. Vladas kiekvienoj viršūnėj palikdavo smulkių Baltijos gintarėlių, kuriuose nešdavosi maišelyje.

2013 m. pasaulis pagerbė pirmojo įkopimo į Everestą 60-metį – bitininkas Edmundas Hilaris iš Naujosios Zelandijos su nepaliečiu šerpu Tenzingu Norgajumi pirmieji pasaulyje 1953 m. gegužės 29 d. įkopė į Everestą. Pirmojo Lietuvos piliečio – Vlado Vitkausko įkopimo ant pasaulio stogo 20-ąsias metines paminėjo ne tik Lietuva, bet ir Nepalas. Ši šalis V. Vitkauską pakvietė į pasaulines iškilmes Katmandu bei pasiūlė atsivežti savo fotografijų parodą į buvusiuosius karalių rūmus. Iškilmėse dalyvavo daugelio šalių ambasadoriai bei aukščiausia Nepalo valdžia. Vladas Vitkauskas tapo kalnų ambasadoriumi – šlovino mūsų šalį tarp pasaulio alpinistų. Vienas įkopęs į Everestą bei padėjęs gelbėti žuvusią Nepalo didvyrę – jo vardą įsiminė pasaulis.

„Kalnuose yra svarbu ne tik iškelti vėliavą – pagrindinį valstybės simbolį, bet ir tai, ką ten supranti, išmoksti“, – pasakojo alpinistas. – „Esu pirmas lietuvis, įkopęs į Everestą, iš iki tol įkopusių į Everestą 25 alpinistų iš galingiausių ir ekonomiškai stipriausių šalių: JAV, Kanados, Vokietijos, Japonijos, Italijos, Anglijos. Mažytė, neturtinga atgavusi nepriklausomybę Lietuva 1993 metais atsidūrė tame sąraše. Tokie įkopimai – tai ir dideli pinigai. O mano alga tada buvo apie 25 dolerius“. Palyginimui: Italijos ekspedicija gabenosi 70 tonų mantos, turėjo apie 2000 nešikų, vedlių, kurie aptarnavo 24 alpinistus.

Tam, kad bent vienas pirmasis italas pasiektų aukščiausią Žemės viršūnę. Vladas keliavo vienas, jo kuprinė tesvėrė 70 kg. Lietuvoje buvo itin sunku surinkti reikiamas lėšas. Vien lėktuvo bilietas kainavo 1200 JAV dolerių, sutaupytų teliko 700. Finansinė būklė buvo beviltiška. Už leidimus kopti ekspedicijoms reikėjo mokėti 42 tūkstančius dolerių, o vėliau tas mokestis pakilo net iki 65 tūkstančių. Kaip patekti prie Everesto su minimalia suma? Organizuoti kopimą į Everestą vienam nebuvo iliuzijų. Teko ieškoti bendraminčių ir juo tapo gydytojas Aivaras Buojaras iš Latvijos.

Šiuos vyrus siejo ne tik aistra kalnams, bet ir bendri lietuvių bei latvių protėviai. Būsimą žygį sumanyta pavadinti „Baltų ekspedicija“. Vladas tuomet negalėjo numatyti, kad Pasaulio viršūnė pažers tiek daug pačių sunkiausių ir tragiškiausių išbandymų. Iki pavasario kelionės į Nepalą reikėjo adaptuotis kalnuose. 1993 metų žiemą treniruojantis apledėjusiame it stiklas Elbruso šlaite Kaukazo kalnuose, netikėtai žuvo vienintelis jo bendražygis latvis Aivaras. Kartu su jo žūtimi žlugo ir pasirengimo planas bei viltys rasti finansavimą kopimui į Everestą. Vienam, neturint pakankamai pinigų bei bendražygių, organizuoti kopimą į Everestą buvo beprotiškas sumanymas.

Tik po Aivaro laidotuvių Vladas atgavo pusiausvyrą, o mintis kopti vienam jam vis sukosi galvoje. „Nusprendžiau pabaigti žygį. Ta mintis kėlė mano dvasią. Nors labai sukrėtė Aivaro mirtis, suvokiau – svarbu ne kiek, o kaip gyveni. Per tuos savo trisdešimt metų Aivaras suspėjo nuveikti tiek daug, kiek kitam žmogui reiktų viso gyvenimo. Jis išmanė Rytų mediciną bei kitus mokslus, kalnuose ieškojo atsakymų, kurių negali rasti kasdienybėje“, – pasakojo V. Vitkauskas. – „Kalnai nusineša daug gyvybių. Jokio kalno neužkariausi. Visada yra didelė rizika. Evereste iki 1993-iųjų buvo tokia statistika: 1 žuvęs, 4 įkopę.

Išretėjęs oras 8 km (Everesto viršūnėje) aukštyje veikia smegenis – trūksta deguonies, reikia dėtis deguonies kaukes. Aukštis toks, tarsi sėdėtum ant Boingo sparno, todėl šis kalnas ir vadinamas „mirties riba“. Be papildomo deguonies baliono žmogus ten išgyventi negalėtų. Dėl deguonies stokos daug alpinistų praranda orientaciją, silpsta ir žūva. Niekada nežinai, kada užklups sniego griūtis arba dėl vieno neatsargaus žingsnio alpinistas nugarmės į siaurą kalnų plyšį.

Stingdantis 40 laipsnių šaltis, didelis nuovargis, deguonies trūkumas panaikina orientaciją, pasmerkia žūčiai. Keliant vėliavą viršūnėje būna toks vėjas, kad net negali atsistoti. Kiekvienas veiksmas: vėliavos skleidimas, fotografavimas, net pirštinės nusimovimas reikalauja milžiniškų pastangų. Kopiant vienam, rizika žūti yra kur kas didesnė. Tai reiškia, kad negali suklysti, paslysti, susirgti. Negali apsirinkti pasirinkdamas maršrutą ar kopimo laiką, aprangą, vaistus, valgį. Kodėl stovyklose visada plevėsuoja nedidelės spalvingos Tibeto vėliavėlių girliandos? Tibeto budistai daugelį amžių šiomis vėliavėlėmis „papuošdavo“ savo namus ir dvasines religines vietas. Sakoma, kad maldos vėliavėlės atneša laimę, ilgą gyvenimą ir gerovę ją pakabinusiajam ir esantiems šalia. Tai – maldų vėliavėlės, kad alpinistai ir šerpai grįžtų gyvi. Šerpų darbas labai pavojingas, daug jų žūsta“.

Vienišas lietuvis turėjo prisijungti prie kokios nors ekspedicijos, bet tai nebuvo lengva. Pagaliau pavyko įsidarbinti fotografu nepaliečių moterų ekspedicijoje – ir tai buvo galimybė patekti į bazinę stovyklą, iš kurios alpinistas ketino į kalnus kopti vienas. Ir kaip tik toje kelionėje V. Vitkauskui teko ypatinga misija padėti iš kalnų nukelti žuvusią nepalietę šerpę Pasang Lamu (Lhamu), kuri tapo Nepalo nacionaline didvyre. 32 metų trijų vaikų mama, turinti turtingą tėvą ir vyrą, tapo pirmąja savo šalies moterimi, įkopusia į Everestą. Deja, ji žuvo nusileidusi vos 80 metrų nuo Everesto viršūnės, nes buvo nežmoniškai išsekusi. Alpinistams galioja nuostata: jeigu įkopei į viršukalnę, tai tikslą pasiekei.

Jeigu žemiau pastatytos savo palapinės nepasieksi, tokiame aukštyje užklupus sutemoms, ryto saulės niekada nebematysi – kai sutrinka koordinacija, nebegali judėti. Net jeigu kvėpuoji iš papildomo dujų balionėlio, atviroje erdvėje deguonis kraujyje nesilaiko. Užkopęs į viršukalnę jautiesi tiek išsekęs, kad toli gražu ne kiekvienas sugeba grįžti į bazinę stovyklą. Kartu su ja liko mirti vyresnysis grupės vedlys šerpas. Ji buvo užpustyta maždaug metro storio sniego sluoksniu ant kalno keteros, vos nusileidusi nuo viršūnės. Nepale gerbia alpinistus. Karalius ją paskelbė nacionaline didvyre.

Sostinėje buvo surengtos iškilmingos laidotuvės, jos vardu pavadintos gatvės ir pastatytas paminklas gražiausiame Katmandu skvere. Bet pirma dar reikėjo Nepalo didvyrę pargabenti kone nuo Everesto viršukalnės. Net už didelius pinigus samdyti patyrę šerpai nuo kalnų nuleido kūną ir vėl jį paliko tarpinėje stovykloje, nes rizika visiems buvo pernelyg didelė. Žuvusiųjų neleido gelbėti oro sąlygos. A.Vitkauskas buvo ką tik vienas įveikęs Everestą.

Nušalusiais pirštais, „maitinamas“ gydytojo injekcijomis, savijautos, kaip pats sakė, „tarsi trečios stadijos vėžio“, lietuvis suprato, kad nukelti kūną problemiška, kad nepatyrę alpinistai rizikavo gyvybe. Kai kuriais atvejais verčiau palikti kūną kalnuose. Be V. Vitkausko pagalbos viskas galėjo baigtis tragiškai, galėjo būti dar daugiau aukų.

Būtent ši mintis padėjo apsispręsti. Jis pats rizikavo savo gyvybe padėdamas nukelti kūną į bazinę stovyklą, kur laukė karinis sraigtasparnis ir jau buvo rengiamos karališkos laidotuvių iškilmės Katmandu, nors kūnas tegulėjo 8 km aukštyje kalnuose. Galų gale milžiniškomis pastangomis pavyko nukelti kūną iš kalnų.

Viršukalnėse alpinistai turi tradiciją palikti įvairių suvenyrų: vėliavas, žaisliukus. Vladas kiekvienoj viršūnėj palikdavo smulkių Baltijos gintarėlių, kuriuose nešdavosi maišelyje. Pietų Amerikoje Akonkagvos viršukalnėje V. Vitkauskas išskleidė žemaičių vėliavą ir dėl to jam teko patirti konfliktą su vokiečiu, prikibusiu, kad tai esanti Vokietijos vėliava. Juk žemaičių vėliavoje pavaizduota labai panaši meška į Berlyno simbolį. Dėl deguonies stygiaus, matyt, jam susisuko galva ir jis vos būtų nežuvęs. Teko apsispręsti vokietį tempti iki stovyklos, nes jis jau buvo pasirengęs mirti.

V. Vitkauskas parodė alpinistų reikmenis, batus, apautus vadinamomis „katėmis“, kurių vienas sveria 2,5 kilogramus, nedidukus alavinius dubenėlius, kuriuose tirpdo sniegą ir verda arbatą, ilgus tibetietiškus peilius, Tibeto vėliavas. Alpinizmo batai, įranga kainuoja labai nepigiai. V. Vitkauskas į Everestą kopė su suvirintojo akiniais.

Alpinistas Lietuvos vėliavą iškėlė ir Antarkties viršūnėje Vinsono masyve, kurio aukštis – 4897 m. Antarktidoje 25 metus be V. Vitkausko savarankiškai niekas nekeliavo. Jis parodė dar vieną keistoką suvenyrą – polietileno šiukšlių maišą. Kam jis reikalingas? Papasakojo smagią istoriją: „Vykstant į Antarktidą turėjau pasirašyti sutartį, kurioje buvo įrašyta, kad turėsime palikti Antarktidą tokią pat tyrai švarią, kaip radome. Nors Antarktis tęsiasi neaprėpiamus plotus, milijonus metų niekas nerastų žmogaus paliktų gamtinių reikalų, tai buvo principo reikalas. Taigi didžiuosius gamtinius reikalus atlikdavome į šiukšlių maišelius ir vėliau juos gabenome atgal iki stovyklos, kur atliekas pargabeno malūnsparniu. Tai pamokanti istorija: ir gyvenime nereikia po savęs palikti šiukšlių“.

Dėl ko žmonės eina į kalnus? „Begalinį nuovargį, nušalusius pirštus atperka Lietuvos trispalvė, išsiskleidusi ant aukščiausių viršukalnių juodame dangaus fone. Tada pajunti didelį ryšį su Tėvyne. Kalnuose viskas greit išsigrynina ir pats prieš save išsigrynini, pamatai savo silpnybes. Visi mūsų pasirinkimai ir kokie mes esam, priklauso nuo mūsų vertybių. Kas yra tikra, galioja vienodai visur – aukštai ir žemai. Kalnuose visa tai pajauti aštriau, kadangi kiekvienas tavo žingsnis gali būti lemtingas. Ekstremaliausiomis sąlygomis tenka mokėti savo ir kitų gyvenimu. Kopiant svarbu viskas: ir pasirengimas, maistas ir švarios mintys. Mūsų pasirengimas priklauso nuo vertybių. Gyvenimo viršūnes visi turime. Miršta ir tie, kurie prasėdi ant sofos. Gyvenimas – didi dovana ir svarbu jos nesugadinti“, – kalbėjo V. Vitkauskas.

Kai alpinisto klausia, kurioje viršūnėje jautėsi geriausiai, jis atsako: „Medvėgalyje, Žemaitijoje. Vienas žmogus gali padaryti daug, o ypač žemaitis“.

DALINTIS:
 
SPAUSDINTI
ŽMONĖS
Rubrikos: Informacija:
EkonomikaGamta ir augintiniaiGimtasis kraštasGynybaKontaktai
ĮdomybėsIstorijaKomentaraiKonkursaiReklama
Kultūra ir žmonėsLietuvaMokslas ir ITPasaulisReklaminiai priedai
Rinkimų maratonasSportasŠeima ir sveikataŠvietimasPrenumerata
Trasa#AUGULIETUVOJE#LEGENDOS#SIGNATARŲDNRPrivatumo politika
#ŠIMTMEČIOINOVACIJOSKarjera
Visos teisės saugomos © 2013-2018 UAB "Lietuvos žinios"