Siekdami užtikrinti geriausią Jūsų naršymo patirtį, šioje svetainėje naudojame slapukus (angl. cookies). Paspaudę mygtuką „Sutinku“ arba naršydami toliau patvirtinsite savo sutikimą. Bet kada galėsite atšaukti savo sutikimą pakeisdami interneto naršyklės nustatymus ir ištrindami įrašytus slapukus. Jei pageidaujate, galite kontroliuoti ir/arba ištrinti slapukus. Išsamesnė informacija čia https://www.aboutcookies.org/ Jei ištrinsite slapukus, jums gali reikėti rankiniu būdu pakeisti kai kurias parinktis kaskart, kai lankysitės interneto svetainėje, o kai kurios paslaugos ir funkcijos gali neveikti.

Paieška
LIETUVAKOMENTARAIPASAULISEKONOMIKASPORTASĮDOMYBĖSGIMTASIS KRAŠTASISTORIJA
ŽMONĖSGAMTA IR AUGINTINIAIŠEIMA IR SVEIKATAMOKSLAS IR ITKULTŪRAŠVIETIMASGYNYBAPOPIEŽIAUS VIZITASMULTIMEDIJA
ŽMONĖS

Kaip Jūratė Muchlickytė išmoko šimto metų taisyklę

 
2018 06 09 12:00
Jūratė Muchlickytė tikino, kad labiausiai jai patinka art deco stilius.
Jūratė Muchlickytė tikino, kad labiausiai jai patinka art deco stilius. Alinos Ožič (LŽ) nuotrauka

Vilnietė Jūratė Muchlickytė nutraukė labai aiškiai iš vaikystės žinomą tobulo gyvenimo plano grandinę: įgyti išsilavinimą, rasti darbą, sukurti šeimą. Perkainoti vertybes privertė noras pačiai pasirūpinti savimi. „Išgyventi buvo sunkoka, tokie laikai… Dar studijuodama pradėjau dirbti vienoje švedų kompanijoje, čia ir sulaukiau pasiūlymo vykti į Švediją“, – savo istoriją pradėjo pasakoti straipsnio herojė, turinti nekasdienį pomėgį – kolekcionuoti sendaikčius.

Iškart, kai tik baigė transporto ekonomikos bakalauro studijas Vilniaus Gedimino technikos universitete, Jūratė atsidūrė Skandinavijoje. Pasiūlymas padirbėti aukle vienoje švedų šeimoje pasirodė itin patrauklus. Prieš kelionę net nepasiteiravo, kur tiksliai vyksianti, kaip gyvensianti. Pasirodo, auklės darbas laukė milžiniškoje Švedijos Tistado pilyje.

Kai pradėjo rinkti sendaikčius, viskas tapo įdomu: ne tik daiktų istorijos, bet ir tai, iš kokių medžiagų jie padaryti.

J. Muchlickytės tėvai baiminosi išleisti dukterį į svečią šalį, kita vertus, džiaugėsi, kad ji šį tą savo gyvenime keičia. Iš Šiaulių kilusi mergina savarankiškai gyveno Vilniuje jau ketverius metus, kaip sakoma, nebuvo ką tik išėjusi iš tėvų namų. „Galėjo prieštarauti, nesutikti, apeliuoti į tai, kad baigčiau bent magistrantūrą, bet uždaryti ir užrakinti – ne“, – galimus variantus dėliojo pašnekovė.

Tistado pilyje išbuvo neilgai – vos keletą mėnesių. „Nebuvo taip, kaip žadėjo. Darbo nebijau, bet ten visko buvo per daug“, – sakė J. Muchlickytė. Tuomet ji nieko nelaukdama išsikraustė gyventi „prie kito dvaro“.

Svetur dirbo lygiai metus. „Tai buvo gerokai daugiau negu metai. Pirmiausia, aplinkos pasikeitimas: kitoks žmonių mentalitetas, kalba“, – vardijo užklupusias permainas Jūratė.

Išmoko švediškai

Prieš išvykdama lankė švedų kalbos pamokas, kad žinotų bent pagrindines frazes. Išlipusi ant kranto tomis frazėmis ir pasilabino. Sulaukė teiginio, esą ji kalbanti švediškai. „Su manimi niekas kitaip nei švediškai nešnekėjo. Sakė, tuoj pat išmoksi ir tu. Įdomiausia, kad nors nesu gabi kalboms, neturiu klausos, po trijų mėnesių poreikis kalbėti „pramušė“, – stebėjosi J. Muchlickytė.

Susidūrė ir su svetimos kalbos vartojimo niuansu – taupyti žodžius. „Kai grįžau, daugelis manė, kad esu pasipūtusi, – labai pasikeitė bendravimas. Norėdama ką nors pasakyti švediškai, turėdavau gerai sugromuliuoti, nereikalingą tekstą išmesdavau. Tai turėjo įtakos charakteriui“, – šypsodamasi pasakojo ji.

Už švedų kalbą J. Muchlickytė dėkinga rašytojai Astridai Lindgren, taip pat animaciniams filmukams, kuriuos žiūrėdavo drauge su prižiūrimais vaikais. Švedijoje lietuvė iš naujo atrado savo mėgstamą dainininkę Marie Fredriksson, grupės „Roxette“ vokalistę. „Jos įrašų kompaktinės plokštelės iki šiol guli mano automobilyje. Lietuvoje Marie pažinojau kaip atlikėją, dainuojančią angliškai, o Švedijoje jos dainos švedų kalba dar labiau patiko“, – dalijosi įspūdžiais Jūratė.

Švedų kalba praverčia iki šiol: per internetą klausosi švedų radijo, skaito švediškus žurnalus ir knygas. Taip pat bendrauja su šeima, kurios vaikus prižiūrėjo. Jūratės ugdytiems dvynukams – berniukui ir mergaitei (kai susipažino, jiems nebuvo nė trijų mėnesių) – kitais metais sukanka dvidešimt.

J. Muchlickytė įsitikinusi – norai turi savybę pildytis. Ko ji kada nors troško, atėjo bėgant metams. Norėjo studijuoti žurnalistiką, psichologiją, aviaciją – gyvenime visa ši veikla yra. Pagrindinė – konfliktų sprendimai, koučingas, mokymai, mediacija, o per ją įgyvendinami kiti dalykai. Socialiniuose tinkluose Jūratė rašo savo įžvalgas, komentarus, gilinasi į psichoterapiją.

Švedijoje atsirado susidomėjimas ir aviacija – daug kaimynų dirbo Skandinavijos oro linijų bendrovėse. „Tokios gražios istorijos... Supratau, kad noriu tai patirti. Grįžusi į Lietuvą baigiau aviacijos įmonių organizavimo ir valdymo magistro studijas. Deja, skaudama širdimi tenka pripažinti, kad mūsų šalyje aviacijos nebėra... Bet buvo išleista tokia studijų laida ir aš ją baigiau“, – pasakojo J. Muchlickytė. Ji pridūrė, kad ilgą laiką dirbo darbą, susijusį su viena aviacine rezervacijos sistema.

Kai žinai, ko nori, tarsi savaime atsiranda visi reikalingi ryšiai ir žmonės – viskas pradeda klostytis palankia linkme. Jūratės aistra sendaikčiams iš pomėgio virto nuosavu verslu.

Lietuvė susidraugavo su vieno Švedijos aukcionų organizatoriais ir pradėjo savo veiklą. Pirmiausia įsigijo baldų komplektą. Ilgainiui ėmė daugėti visokių daiktų: nuo pačių smulkiausių statulėlių, vazelių, taurelių iki servizų, veidrodžių, šviestuvų, paveikslų.

J. Muchlickytė nemėgsta žodžio „antikvarinis“. Lietuvoje antikvariniais laikomi penkiasdešimties metų senumo daiktai. „Na, palaukite, 1968-ieji... Ir tėvų namuose galima rasti tokių daiktų. Ar mes patys laikome juos antikvariniais?“ – klausė sendaikčių krautuvėlės savininkė. Ji prisipažino paisanti Švedijos įstatymų – ten antikvariniais vadinami baldai, datuojami iki 1860-ųjų. Nuo tų metų visi yra sendaikčiai. Kitiems daiktams galioja šimto metų taisyklė, dar atsižvelgiama į jų vertę.

Laisvalaikiu – sendaikčiai

J. Muchlickytės vaikystė, sakytum, paprasta, niekuo neišskirtinė. Šeimoje niekas nerinko ir nekolekcionavo jokių daiktų. „Su tėvais gyvenome tradiciniame trijų kambarių bute, su visomis būdingomis sekcijomis, šviestuvais, kuriuos tuo metu turėjo visi“, – juokėsi ji.

Kartkartėmis savęs vis paklausia: iš kur atsirado pomėgis rinkti sendaikčiams? Bandė susieti, kad galbūt turėjo įtakos močiutės pasakojimai, o laki vaizduotė savaip juos pakursčiusi. Jūratės prosenelė dirbo Šiaulių Chaimo Frenkelio rūmuose, čia atsivesdavo pabūti ir savo pametinukes atžalas. „Mano močiutė ir jos broliukas rūmuose praleisdavo daug laiko, žaisdavo su Ch. Frenkelio vaikais. Iki šiol prisimenu šviesaus atminimo močiutės pasakojimus apie gražius rūmus, daiktus“, – prisiminė pašnekovė.

Prieš pradėdama sendaikčių verslą Jūratė nejautė nei jokio nerimo, nei būgštavimų. Jeigu to imtųsi dabar, greičiausiai neapsieitų be įvairių skaičiavimų. O anuomet tik pasidomėjusi, ko reikia, ir tiek. „Jaunatviškas maksimalizmas, noriu – darau... Viskas per bandymus. Kai darai laiku, ir pavyksta sklandžiai, darniai“, – tikino ji.

Vis dėlto prekyba sendaikčiais, antikvariniais daiktais J. Muchlickytei tėra papildoma veikla. „Tai mano laisvalaikis. Laikas, kurį galėčiau praleisti kitur, – neslėpė Jūratė. – Būtų gerai, kad sendaikčių verslas galėtų išsilaikyti, būtų kaita. Kad vieną daiktą pardavęs, galėtum nusipirkti kitą... Pelnas niekada nebuvo pagrindinis tikslas.“

„Kai žiūriu filmus, atkreipiu dėmesį į menkiausias detales, spėlioju, iš kur kūrėjai gavo vieną ar kitą daiktą, ar tai muziejaus eksponatas, ar muliažas.“

Kai pradėjo rinkti sendaikčius, viskas tapo įdomu: ne tik daiktų istorijos, bet ir tai, iš kokių medžiagų jie padaryti. Švedijoje net mokėsi restauravimo.

Paklausta, koks amžius jai atrodo patraukliausias, kuriame norėtų gyventi, J. Muchlickytė atsakė labiausiai mėgstanti art deco stilių. Šis terminas žinomas nuo 1925-ųjų – tais metais Paryžiuje veikė tarptautinė dekoratyviojo meno paroda. „Jei būtų įmanoma, jei kokia laiko mašina perkeltų (nors dabartimi nesiskundžiu), tai būtų kaip tik tas laikotarpis. Galbūt ką nors jame palikau?“ – žaismingai kalbėjo pašnekovė.

Jūratė taip pat prisipažino dievinanti pagal Agatos Kristi romanus kurtą detektyvinį serialą „Agatos Kristi Puaro“ („Agatha Christie's Poirot“), kuriame pagrindinį vaidmenį kuria Davidas Suchetas. „Šio filmo neįsivaizduoju kitokio, nei įgarsinto aktoriaus Giedriaus Arbačiausko. Vaizdai, kuriuos matau (net nebežinau, kiek kartų tas serijas esu žiūrėjusi ir kiek dar žiūrėsiu), – kažkas tokio... Tai vieta, kurioje norėčiau gyventi. Nors ir nėra grynasis art deco, toji aplinka, daiktai man artimi“, – nuoširdžiai mėgaudamasi pasakojo J. Muchlickytė.

Pašnekovė atskleidė, kad vienas jos servizų taip pat „atliko“ vaidmenį filme – Lietuvoje kurtame BBC seriale „Karas ir taika“. „Kai žiūriu filmus, atkreipiu dėmesį į menkiausias detales, spėlioju, iš kur kūrėjai gavo vieną ar kitą daiktą, ar tai muziejaus eksponatas, ar muliažas. Stebiu ne tik aktorių vaidybą, bet ir tai, kaip jie apsirengę“, – neslėpė sendaikčių kolekcininkė.

Tačiau svarbiausia, jos manymu, kad daiktai būtų naudojami, nestovėtų tuščiai spintose. „Aišku, galima atsirinkti, kuriuos naudoti kasdien, kuriuos – kartą per savaitę. Daiktas – ne kulto objektas“, – įsitikinusi Jūratė.

DALINTIS:
 
SPAUSDINTI
ŽMONĖS
Rubrikos: Informacija:
EkonomikaGamta ir augintiniaiGimtasis kraštasGynybaKontaktai
ĮdomybėsIstorijaJurgos virtuvėKomentaraiReklama
KonkursaiKultūraLietuvaMokslas ir ITReklaminiai priedai
PasaulisPopiežiaus vizitasSportasŠeima ir sveikataPrenumerata
ŠvietimasTrasaŽmonės#ATEITIESLYDERIAIPrivatumo politika
#AUGULIETUVOJE#LEGENDOS#SIGNATARŲDNR#ŠIMTMEČIOINOVACIJOSKarjera
Visos teisės saugomos © 2013-2018 UAB "Lietuvos žinios"