Siekdami užtikrinti geriausią Jūsų naršymo patirtį, šioje svetainėje naudojame slapukus (angl. cookies). Paspaudę mygtuką „Sutinku“ arba naršydami toliau patvirtinsite savo sutikimą. Bet kada galėsite atšaukti savo sutikimą pakeisdami interneto naršyklės nustatymus ir ištrindami įrašytus slapukus. Jei pageidaujate, galite kontroliuoti ir/arba ištrinti slapukus. Išsamesnė informacija čia https://www.aboutcookies.org/ Jei ištrinsite slapukus, jums gali reikėti rankiniu būdu pakeisti kai kurias parinktis kaskart, kai lankysitės interneto svetainėje, o kai kurios paslaugos ir funkcijos gali neveikti.

Paieška
LIETUVAGIMTASIS KRAŠTASISTORIJAEKONOMIKAKOMENTARAIPASAULISGYNYBAŠEIMA IR SVEIKATA
ŠVIETIMASKULTŪRA IR ŽMONĖSSPORTASGAMTA IR AUGINTINIAIĮDOMYBĖSMOKSLAS IR ITTRASAMULTIMEDIJA
ŽMONĖS

Jurgis Didžiulis: „Nesu tarp turtingiausių lietuvių, bet tarp laimingiausių – drąsiai“

 
2018 05 15 16:24
Jurgis Didžiulis / 
Jurgis Didžiulis /  Igno Lukoševičiaus (LŽ) nuotrauka

Gimęs ir augęs Kolumbijos sostinėje Bogotoje, Jurgis Didžiulis prieš aštuonioliktą metų grįžo į Lietuvą, kad galėtų pasirūpinti lietuvių emociniu gerbūviu ir šalies ateitimi. Vieniems tai gali atrodyti it kova su vėjo malūnais, tačiau tokio užsidegimo ir noro kurti „saviems“ ir dėl „savų“ jau seniai nebuvo Lietuvos eteryje.

– Ką šiuo metu veikiate?

– Šiuo metu maišau muziką ir meną, meilę menams ir visuomeniniams reiškiniams. Tai reiškia, kad aš groju, rašau, kuriu kūrinius, užsiimu šiokia tokia koncertine veikla, bet visa tai stipriai sumaišyta su visuomeniškumu. Man patinka kurti visuomenines akcijas, kuomet menas ir muzika tampa katalizatoriumi į žmonių emocijas. Pagrindinis mano pajamų šaltinis – interaktyvūs muzikiniai seminarai, kur kalbu apie visuomeninius reiškinius, emocinį intelektą, žodžiu, kaip nuhakinti emocines sistemas.

Aš esu labai empatiškas žmogus ir kito šypsena – man sukelia šypseną. Man patinka daryti gerą ir padėti žmonėms.

Anksčiau viskas buvo labai faina, bet aš supratau, kad muzika skirta ne tik klausymui. Muzika yra kalbos forma ir puikus būdas skleisti emocinį lauką grupei žmonių ar kažkokiai organizacijai. Tai yra ne tik marketingistų prievolė suvokti žmonių emocijas, bet ir viduje mes turime suprasti, kad žmonės turi būti patenkinti, jausti savo darbo prasmę.

– Pas jus ant rankų ir kojų vienodos tatuiruotės, kokią jos turi reikšmę?

– Idėja tokia, kad kojos ir rankos tarnauja. Aš turiu, ką veikti čia, pasaulyje, ne šiaip sau pasismaginti.

Aš manau, kad tikra laimė atsiranda tuomet kai pradedi gyventi, kaip tu nori. Tai man patinka tarnauti, man patinka daryti gerą darbą. Tarkim, man patinka groti vaikams, kurie turi invalidumą arba net kažkokiam verslininkui, kuris sėdi biure ir apart pinigų nieko daugiau nemato. Man patinka, nes aš tikiu, kad sekdamas jo laimę, mes abu būsime laimingesni.

– Papasakokite daugiau apie „Reanimaciją“, koks buvo projekto tikslas?

– Pažiūrėkite į „Maslovo piramidę“. Apačioje yra fiziologiniai, saugumo poreikiai, o viršuje, kas mus veda prie savirealizacijos, yra emociniai poreikiai.

Pastebėjau, kad žmonės per daug dėmesio skiria materialiems dalykams ir dėl to negali pasiekti aukštesnės pakopos. Žmonės bando tenkinti savo emocinius poreikius per daiktus. Jie galvoja, kad vairuodami prabangų automobilį ar dėvėdami vardinius marškinius – visuomenė juos pripažins.

„Reanimacijos“ tikslas buvo parodyti, kad tarp mūsų, žmonių, yra kitokia valiuta. Tai emocinė valiuta, visuomeninis kapitalas. Aš esu labai empatiškas žmogus ir kito šypsena – man sukelia šypseną. Man patinka daryti gerą ir padėti žmonėms.

Šią socialinę akciją vykdėme du metus, o tada sustojome, nes reikėjo komercinės pusiausvyros. Iš principo, kaip ir visame pasaulyje reikia pusiausvyros, tarp išgyvenimo ir gyvenimo, tarp emocinio ir materialaus. Mes pastebėjome, kad daug kas Lietuvoje tai painioja. O projekto idėja ir buvo – veikti reanimacijos principu, kad truputi atgaivinti žmogiškąją pusę. Bet žmonės tiesiog pradėjo galvoti, kad pasiims Jurgį pigiai. „Aš jam iškepsiu pyragą ir Jurgį pasiimsim nemokamai“, bet čia ne apie tai. Aš stengiausi, kad santykiai butų diktuojami ne pinigais, o emocijos.

Būtent todėl, mano veikloje yra tas šaukimas į visuomeniškumą, tas raginimas žmonėms atsibusti ir suprasti, kad laimė yra aukščiau materialių dalykų. Dažnai vedu mokymus įmonėse, kalbu apie visuomeniškumą ir gaunu už tai pinigus, o jie paskui supranta, kad tai didina darbuotojų produktyvumą.

– O koks yra jūsų santykis su materialiu pasauliu?

– Aš labai kritiškai žiūriu į materialų pasaulį. Vienas iš geriausių būdų yra išgyventi ir gyventi. Išgyventi reikia labai nedaug: kažką pavalgyti, turėti stogą virš galvos, gal pasimylėti kartais, ir tada viskas turėtų būti gerai. Tačiau yra labai slidus momentas – ar aš jaučiuosi saugus. Man reikia dabar daugiau pinigų, kad aš jausčiausi saugus. Man reikia siųsti vaikus į brangesnę mokyklą, man reikia ir to, ir ano. Bet aš labai gerai suprantu, kad turi gyventi visiškoje pusiausvyroje.

Tu negali pradėti rūpintis savo emociniu gerbūviu tol, kol tu nesi ramus, bet padaryti tą šuolį yra sudėtinga. Aš sakyčiau, kad aš tikiu visišku balansu. Kol negali išgyventi – negali gyventi. Kol neturi materialaus pagrindo, negali siekti savo svajonės. Tai aš dažnai žmonėms sakau, kad aš gal nesu tarp turtingiausių lietuvių, nepataikau į dešimtuką, bet tarp laimingiausių – drąsiai. Ir tai yra vien dėlto, kad aš lengvai valdau savo finansus.

– Šias vertybes jums įskiepijo šeima?

– Ne, visai mano šeimai rūpėjo verslas. Mano senelis buvo pramonės magnatas, vienas turtingiausių žmonių Kolumbijoje. Jis neskirdavo daug dėmesio prabangai, bet jam ir mano tėvui ypač rūpėjo galios jausmas, žmonėms daroma įtaka. Pavyzdžiui, po Nepriklausomybės senelis pastatė naftos terminalą ir iš vienos pusės jis buvo labai dosnus žmogus, bet tas visas dosnumas buvo tik materialaus pobūdžio.

– Kaip suprantu, jautėte didžiulį pasipriešinimą materialiems dalykams?

Aš nuo mažens buvau maištautojas, todėl ir tas pasipriešinimas materialiam pasauliui atsirado gan anksti.

– Totaliai. Bet koks vaikas kažkuriuo momentu, kaip sako Froidas (austrų psichologas), turi nužudyti savo tėvus, tas kuriamas vertybes. Ir tada atsiranda toks momentas, kai tas tėvas, kuris buvo dievinamas, turi tapti žmogumi. Jis turi jo nekęsti ir suprasti, ką jis turi daryti kitaip. Aš nuo mažens buvau maištautojas, todėl ir tas pasipriešinimas materialiam pasauliui atsirado gan anksti.

Ankstesniuose interviu minėjote, kad jūsų seneliai palaikė itin šiltus ryšius su Lietuva ir lietuviais. Nuo 2017 m. jūs esate Kolumbijos garbės konsulas, kaip užsimezgė šitoks ryšis?

Mano seneliai mane augino kaip lietuvį. Jie sakė: „Tu esu lietuvis. Tu privalai būti lietuviu. Tu turi lietuvišką vardą, pavardę.“

Mano seneliai tada buvo pakankamai turtingi. Tai jiems Lietuva buvo kaip labdaringa, užklasinė veikla. Jei į Kolumbiją atvykdavo svečiai iš Lietuvos, mano seneliai jais rūpindavosi, kažkuriais metais jie net rėmė dviratininkų rinktinę. Kai mes važiuodavom į Lietuvą, man visuomet sakydavo: „Jurgi, eik bendrauk su žmonėmis“ arba „Jurgi, važiuosim į Lietuvą, tai reikia pripirkti pačių geriausių žaislų“. Ir visos kelionės tokios būdavo. Kaip jau minėjau, mano seneliai yra patriotai, manau, visi tremtiniai nešioja kažkokį skausmą ir jį perduoda ateities kartoms, o mes tai realizuojam noru kažką daryti dėl Lietuvos ir lietuvių.

Jausmas, kuris labai vedė į Lietuvą buvo tai, kad aš norėjau dirbti saviems žmonėms. Lietuvoje kaip tik buvo/ yra galima daug ką nuveikti. Žmonės sako: „Lietuvoje yra šūdas, reikia migruoti.“ Bet aš siūlau į tai žiūrėti kaip į iššūkį. Aišku, ne visi gali į tai žiūrėti kaip į iššūkį ir galbūt ne visiems tai lemta.

Tai vienas iš tų keisčiausių dalykų buvo manyti, kad mano lietuvybė buvo tikra ir standartinė. Po to atvažiuoti į Lietuvą ir suprasti, kad mano lietuvybė neturi nieko bendro su lietuviška lietuvybe.

Toks keistas dalykas, kad Kolumbijoje būti lietuviu buvo faina. Jiems mes buvome išskirtiniai, truputi šviesesni, o svarbiausia, europiečiai tarp tenbūvių indėnų. Pavyzdžiui, Amerikoje žmonės turėjo problemų dėl savo šaknų, jie turėjo keisti vardus ir pavardes, o įkūrus verslą slėpti ir savo tą lietuvybę. Tai to rasizmo tuo metu buvo daug, bet Kolumbijoje jis buvo mūsų naudai.

– Jūs labai daug kalbate apie savo senelių patriotiškumą, o kaip jūsų tėtis?

– Mano tėvas buvo pasyvesnis. Manau, kad jis net buvo pasimetęs kurį laiką. Tai ir mūsų pokalbiai pasikeitė, buvo tam tikrų dalykų, kuriuos jis laikė viduje. Mes buvome skirtingi, aš niekada netapau tuo, kuo iš manęs tikėjosi.

Kai tu supranti, kad tapatybė gali būti kompleksinė, išeina savotiška terapija. Tarkim, prieš dvidešimt-trisdešimt metų lietuviai bandydavo asimiliuoti užsienio kultūras, tapti amerikiečiais ar kolumbiečiais, bet jie negalėjo išlikti savimi. Dabar jaunimas visame pasaulyje ieško autentiškumo. Pavyzdžiui, Brazilijoje susipažinau su žmogumi, kurio tėvai nekalba lietuviškai, nebepuoselėja tradicijų, o jis pats grįžo į bendruomenę, išmoko kalbą ir net pardavinėja cepelinus ir kitus lietuviškus patiekalus San Paule.

Aš turiu dvigubą pilietybę ir tikiu, kad pasas arba ta pati pilietybė pasako koks yra tavo santykis su valstybe. Jeigu tu esi užsienio lietuvis, bet nori kažką daryti savo šaliai, saviems žmonėms, tai pilietybė yra vienas iš tų būdų, padedančių išlaikyti ryšį. Aš manau, tai yra itin svarbu, kai mes turim tiek daug lietuvių gyvenančių užsienyje.

Jurgis Didžiulis / Igno Lukoševičiaus (LŽ) nuotrauka
Jurgis Didžiulis / Igno Lukoševičiaus (LŽ) nuotrauka

– Pietų Amerikoje įprasta turėti auklę ar tarnaitę, Lietuvoje irgi turite žmogų, kuris prižiūri jūsų vaikus ar sutvarko namus?

– Ne, tai būtų per didelė prabanga ir, manau, visuomenė to nesuprastų.

O Pietų Amerikoje vyrauja didžiulė nelygybės problema, tai iš tikrųjų yra bauginantis reiškinys. Kai augau, buvo įprasta namuose matyti dirbančius žmones. Tai sau gali leisti ne tik turtuoliai, bet ir vidurinė klasė. Net namai yra statomi su papildomais kambariais aptarnaujančiam personalui. Ir tie žmonės, tam tikra prasme, tampa šeimos nariais, bet kad jaustumeisi patogiai, tu turi gimti ir augti tokioje aplinkoje, kad suprastum koks yra visuomenės protokolas. Dabar vešėdami Kolumbijoje net jaučiamės nepatogiai.

– Jūs esate labai jautri asmenybė, ar jūs nepavargstate nuo aplinkinių, ar jums tai netrukdo?

– Aš manau, kad gyvenimas tau suteikia tokias kortas, kokias suteikia. Tu privalai jomis žaisti. Toks yra žaidimas. Daug menininkų tiesiog negali verstis mūsų visuomenėje, jiems yra sunku dėl to jautrumo, bet jei jie nebūtų jautrūs, jie nebūtų tokie unikalūs. Tai yra kaip užterštos dovanos, apnuodyti vaisiai.

Aš esu labai jautrus, aš esu hiperempatiškas ir aš galiu skaityti žmonių emocijas labai greitai. Daug kas sako: „Jurgi, tu visada toks linksmas.“ Ne, aš nesu linksmas, aš turiu gyliu duobių, bet aš džiaugiuosi, nes galiu ištraukti tokių sodrių emocijų. Ir tas emocinis diapazonas eina nuo tokio gilaus nihilizmo iki tokio gražaus eterio. Aš iš tikrųjų džiaugiuosi, kad išmokau valdyti tas emocijas.

Pavyzdžiui, vienas dalykas, kurį aš visiems rekomenduoju – šypsokitės su aplinkiniais. Jei aš pradedu tau šypsotis – tu irgi šypsaisi, ir taip pasikeičia mūsų emocinis laukas, nes visi pradėjome šypsotis. Kažkas sako, kad tik kvailiai šypsosi, bet aš nesutinku, nes jie, tam tikra prasme, yra meilės kovotojai. Tai visų pirma, aš raginu lietuvius suprasti, kad kiekvienas esam atsakingas už savo psichologinę sveikatą, už aplinkinius ir už savo šeimą bei draugus.

DALINTIS:
 
SPAUSDINTI
ŽMONĖS
Rubrikos: Informacija:
EkonomikaGamta ir augintiniaiGimtasis kraštasGynybaKontaktai
ĮdomybėsIstorijaKomentaraiKonkursaiReklama
Kultūra ir žmonėsLietuvaMokslas ir ITPasaulisReklaminiai priedai
Rinkimų maratonasSportasŠeima ir sveikataŠvietimasPrenumerata
Trasa#AUGULIETUVOJE#LEGENDOS#SIGNATARŲDNRPrivatumo politika
#ŠIMTMEČIOINOVACIJOSKarjera
Visos teisės saugomos © 2013-2018 UAB "Lietuvos žinios"