Siekdami užtikrinti geriausią Jūsų naršymo patirtį, šioje svetainėje naudojame slapukus (angl. cookies). Paspaudę mygtuką „Sutinku“ arba naršydami toliau patvirtinsite savo sutikimą. Bet kada galėsite atšaukti savo sutikimą pakeisdami interneto naršyklės nustatymus ir ištrindami įrašytus slapukus. Jei pageidaujate, galite kontroliuoti ir/arba ištrinti slapukus. Išsamesnė informacija čia https://www.aboutcookies.org/ Jei ištrinsite slapukus, jums gali reikėti rankiniu būdu pakeisti kai kurias parinktis kaskart, kai lankysitės interneto svetainėje, o kai kurios paslaugos ir funkcijos gali neveikti.

Paieška
LIETUVAKOMENTARAIPASAULISEKONOMIKASPORTASĮDOMYBĖSGIMTASIS KRAŠTASISTORIJALŽ RENGINIAI
ŽMONĖSGAMTA IR AUGINTINIAIŠEIMA IR SVEIKATAMOKSLAS IR ITKULTŪRAŠVIETIMASGYNYBAPOPIEŽIAUS VIZITASMULTIMEDIJA
ŽMONĖS

Jurga Ivanauskaitė: „Praeitis dingo, ateities nė ženklo“

 
2018 02 17 12:50
Wikimedia.org nuotrauka

Vasario 17 d. minimos 10-osios J. Ivanauskaitės mirties metinės. Spausdiname keletą niekur nepublikuotų rašytojos laiškų iš asmeninio J. Stauskaitės, J. Ivanauskaitė šeimos ir VDA bibliotekos archyvų.

Tekstas spausdintas „Literatūra ir menas“ 2018–02–17 nr. 3603

Iš laiško Danutei Čiurlionytei-Zubovienei (Vilnius, apie 1985 m.)

Laba diena!

Jūs nė įsivaizduoti negalit, kokia laimė man buvo apsilankymas Jūsų namuose (...). Dabar jau visą savaitę su didžiausiu dėkingumu prisimenu Jus, šilumos ir ramybės sklidinus Jūsų namus. O prieš užmigdama vėl ir vėl regiu tą kambarį su M. K. Čiurlionio originalais ant sienų, jo fotografijas iš Anapos, tuos du, simbolinę prasmę įgavusius vestuvinius žiedus (...).

Tikiu, kad didžiosios asmenybės kartu su kūryba palieka ir ypatingą savo sielų švytėjimą, kuris nepaliauja spinduliavęs, šildęs ištisus šimtmečius po jų mirties (...).

Šiandien buvau prie Jūsų tėvo kapo. Staiga užėjo baisi audra su perkūnija, o paskui pasirodė vaivorykštė ir kažkur toli, matyt, stačiatikių vienuolyne skambino varpai. Viskas atrodė taip panašu į jo [M. K. Čiurlionio] paveikslus, kad buvo sunku patikėti (...).

Iš laiško bendramoksliui dailininkui Audriui Puipai (Vilnius, XX a. 9 dešimt­metis)

Labas, Audriau,

(...) Galų gale suvokiau, kad daugiausia, ką žmogus gali, tai visiškai įsigyventi į pasaulio formų žaismą, atverti save tai nuolatinio kūrybiškumo dvasiai, kuria gyvas šis pasaulis. (...)

Žmogui nėra ko skubėti, reikia mokėti išgyventi dabarties momentą, kuris skiria praeitį (tai, ko nebėra) nuo ateities (tai, ko dar nėra). (...) Įsigyventi į dabarties akimirkas visa savo esybe, pajusti jose amžinybės kalbą ir Visatos ritmą. (...) Asmenybė laisva, kai ji atmeta save ir yra įtraukta į visumą. Visa tai sakau ne aš, o Buda, bet aš tuo tikiu ir tu nesišaipyk, gerai?

Sveik, Jurga

Iš laiško dailininkui Algimantui Švėgždai (Vilnius, 1985 m.)

Laba diena!

Labai labai Jums ačiū už laišką ir katalogą. Nė neįsivaizduojat, kaip visa tai mane pradžiugino! Mes visi taip dažnai Jus prisimename. Bartkus tikriausiai rašė, kaip baigėsi visas tas Diplominio Gynimo Farsas! (Ablažiejus, Ausiejutė, Jakaitytė gavo 4, Bartkus, Puipa ir aš 5.

Likimo ironija, bet mano diplome ir iš piešimo didžiausias 5). Tik gavus diplomus buvo taip nyku ir bloga it išlipus iš karuselės, kurioje šešis metus sukomės. Jokio žadėtojo laisvės pojūčio (...). O paskui visai sunku pasidarė: praeitis kažkur dingo, ateities nė ženklo, dabartis –­ pauzė, niekas (...). Laimei toji pauzė jau praėjo. Truputį paišau, truputį rašau, pradedu apsiprasti su savo visiškai suaugusio diplomuoto žmogaus padėtimi.

Laiškas dailininkui Algimantui Švėgždai (Dha­ramsala, 1994 m.)

Labas! Ir vėl linkėjimai iš Dharamsalos. Pagaliau esu vėl ČIA ir DABAR, pagaliau vėl AŠ. Jaučiuosi sugrįžusi Namo, ir sakydama tai turiu omeny ne tik gamtą, kalnus, vienuolynus, debesis ir mane supančius žmones, o tai, kad tik čia sugrįžtu pati į save, į savo sielos namus. Pasaulis kaip magiškose alcheminėse formulėse – vienas, vieningas ir vientisas! Ačiū už nuostabią parodą Kaune. Nuoširdžiai – Jurga. P. S. Ačiū už nuo­stabią parodą Kaune.

Iš laiško poetui ir vertėjui Benediktui Januševičiui (Dharamsala, 1995 m.)

Labas, Benai,

Rytuose, virš kalvos

Šypsosi mėnulis

Mylimosios šypsena

Mano mintyse suspindo.

Tai Tavo verstas 6-ojo Dalai Lamos eilėraštis, kuris (būtent jis) buvo mūsų Tibeto kalbos vadovėlyje, ir tapo pirmuoju „rimtu“ tibetietišku tekstu, kurį išslebizavojau. Turbūt ir paskutiniuoju, nes pasuoju prieš šią neįmanomą kalbą. Beje, „mylimosios šypsena“ čia vadinama ir „negimusios motinos veidu“, bet vertime visiems nesusipratėliams paaiškinta, kad tai ir yra „mylimoji“.

Iš laiško dailininkei Jūratei Stauskaitei (Lhasa, Tibetas, 1998 m. birželis)

Labas, Jūrate,

Linkėjimai nuo Pasaulio Stogo, iš Tibeto sostinės Lhasos! Jaučiuosi lyg būčiau pagaliau pasiekusi Pažadėtąją Žemę ir atrodo, kad mane globoja visi Tibeto dievai. Bijau tik vieno – grįžti į Lietuvą, nes argi iš Pažadėtosios Žemės sugrįžtama? Kam... Jurga

Iš laiško dailininkei Jūratei Stauskaitei (Kat­mandu, Nepalas, 1998 m. rugpjūtis)

Labas, Jūrate,

Linkėjimai iš Katmandu, nusileidau čion iš Tibeto, bet kol kas dar niekaip negaliu sugrįžti iš Anos realybės į šitą. Tie du mėnesiai Ten, taip aukštai, kur nuolat trūksta oro ir saulė tokia ryški, kad kartais jauties beapankąs, buvo aukščiausia viršūnė ir mano gyvenime, o iš aukštybių ir fizine, ir, svarbiausia, metafizine prasme taip sunku nusileisti. Tai buvo kažkas daugiau, daug daugiau ir svarbiau nei išsipildžiusi svajonė ar metų metais siektas tikslas, dažnai vien kaip iliuzija atrodęs tikslas, kurį kažkaip pačiai sau netikėtai ėmiau ir pasiekiau (...). Iš tikrųjų visa ši dviejų mėnesių patirtis buvo veikiau kupina susikaupimo ir ramybės, nei ekstazės, pusiausvyros, nei audringų ir prieštaringų jausmų, tylaus susitaikymo su savuoju keistu likimu, nei bandymo, kaip daug kam atrodo, žūtbūt nuo jo pabėgti. Tai buvo būsena, kažkuo panaši į nesvarumą, bet ne fizine, o dvasine prasme, kai nusitrina bet kokie lygmenys, kuriais paprastai matuojamas žmogaus gyvenimas: erdvės, laiko, jausmų ir prisirišimų. (...).

Iš laiško dailininkei Jūratei Stauskaitei (Dharamsala, 1998 m. lapkritis)

Miela Jūrate,

Ačiū už laišką, Tavo žinios tebėra vienintelės mane čia pasiekiančios. Laikas čia neįmanomai išsiplėtė ir atrodo, kad praėjo ne du mėnesiai, o bent jau 20 metų. (...) Jaučiuosi taip, lyg reikėtų atkasti nežmoniškai daug sluoksnių, norint pasiekti tą Lietuvą, kurią vis dar jaučiu ir į kurią noriu sugrįžti. Tikrai noriu. Bet nežinau, kaip reikės ištverti daugybę paviršiniuose sluoksniuose esančių dalykų, kurie mane tiesiog žeidžia kaip ant žaizdos beriama druska.

Šiaip jau gyvenu čia labai intensyviai. Kelias savaites tęsėsi fantastiški Dalai Lamos pamokslai apie aukščiausius, išties karminius, tantrinio budizmo lygmenis. Turėjau asmeninį susitikimą su Jo Šventenybe (...). Taip, kad lyg ir atėjo galas žinioms, gautoms iš knygų, ir prasidėjo tiesioginis, man itin brangus ir ilgai lauktas patyrimas (pažinimas, suvokimas). Deja, žinau, kaip lengva iššvaistyti tai, kas įgyta, patekus kaip tarp girnapusių į kitą realybės lyg­menį, koks manęs laukia Lietuvoje. Todėl labai džiaugiuosi, kad ten būsi bent jau Tu, nes tėra labai mažai (ir vis mažiau) žmonių, su kuriais jaučiuosi galinti susikalbėti. (...) Tad ačiū Tau ir iki pasimatymo Lietuvoje. Jurga.

Iš laiško dailininkei Jūratei Stauskaitei (Upsala, Švedija, 2006 m. kovas)

Miela Jūrate,

Linkėjimai iš Švedijos kaimo – tampu vis tikresne skandinave, ir ne tik todėl, kad esu sklidinai pripilta vikingų kraujo. Man čia vis labiau ir labiau patinka, dabar jau suprantu Tavo meilę Skandinavijai, o važiuodama (beveik skrisdama) gulomis ant neštuvų per visą Švediją, pagalvodavau apie Tave Norvegijoj, nors tu ten būdavai vertikalėje. Stengiuosi nepasiduoti. Šarkos, geniai ir voverės siunčia Tau jau pavasariu kvepiančius linkėjimus. Jurga.

DALINTIS:
 
SPAUSDINTI
ŽMONĖS
Rubrikos: Informacija:
EkonomikaGamta ir augintiniaiGimtasis kraštasGynybaKontaktai
ĮdomybėsIstorijaJurgos virtuvėKomentaraiReklama
KonkursaiKultūraLietuvaMokslas ir ITReklaminiai priedai
PasaulisPopiežiaus vizitasSportasŠeima ir sveikataPrenumerata
ŠvietimasTrasaŽmonės#ATEITIESLYDERIAIPrivatumo politika
#AUGULIETUVOJE#LEGENDOS#SIGNATARŲDNR#ŠIMTMEČIOINOVACIJOSKarjera
Visos teisės saugomos © 2013-2018 UAB "Lietuvos žinios"