Siekdami užtikrinti geriausią Jūsų naršymo patirtį, šioje svetainėje naudojame slapukus (angl. cookies). Paspaudę mygtuką „Sutinku“ arba naršydami toliau patvirtinsite savo sutikimą. Bet kada galėsite atšaukti savo sutikimą pakeisdami interneto naršyklės nustatymus ir ištrindami įrašytus slapukus. Jei pageidaujate, galite kontroliuoti ir/arba ištrinti slapukus. Išsamesnė informacija čia https://www.aboutcookies.org/ Jei ištrinsite slapukus, jums gali reikėti rankiniu būdu pakeisti kai kurias parinktis kaskart, kai lankysitės interneto svetainėje, o kai kurios paslaugos ir funkcijos gali neveikti.

Paieška
LIETUVAKOMENTARAIPASAULISEKONOMIKASPORTASĮDOMYBĖSGIMTASIS KRAŠTASISTORIJA
ŽMONĖSGAMTA IR AUGINTINIAIŠEIMA IR SVEIKATAMOKSLAS IR ITKULTŪRAŠVIETIMASGYNYBAPOPIEŽIAUS VIZITASMULTIMEDIJA
ŽMONĖS

Joninių laukia labiau nei gimtadienio

 
„Joninės man – šeimos šventė, juolab kad šeimoje aš ne vienintelis Jonas. Amžiną atilsį tėvelis buvo Jonas, dėdė – Jonas, sūnaus antrasis vardas Jonas, su varduvėmis sveikinti skubu ir dukrą Jonę. Turiu nemažai bičiulių Jonų ir Janinų, bendravardžių ligoninėje, jiems tą dieną norisi paspausti ranką, “ – sako Klaipėdos jūrininkų ligoninės direktorius dr. Jonas Sąlyga.
„Joninės man – šeimos šventė, juolab kad šeimoje aš ne vienintelis Jonas. Amžiną atilsį tėvelis buvo Jonas, dėdė – Jonas, sūnaus antrasis vardas Jonas, su varduvėmis sveikinti skubu ir dukrą Jonę. Turiu nemažai bičiulių Jonų ir Janinų, bendravardžių ligoninėje, jiems tą dieną norisi paspausti ranką, “ – sako Klaipėdos jūrininkų ligoninės direktorius dr. Jonas Sąlyga. wikipedia.org nuotrauka

Gausus draugų ir artimųjų būrys, dainos, per naktį kūrenami laužai bei kitos Joninių tradicijos apjungia kelias sveikatos priežiūros sektoriuje dirbančias Jonų ir Janininų kartas. Daugeliui jų vardadienis tampa didesne švente nei gimtadienis.

Šeimos šventė

Klaipėdos jūrininkų ligoninės direktorius dr. Jonas Sąlyga:

– Joninės man – šeimos šventė, juolab kad šeimoje aš ne vienintelis Jonas. Amžiną atilsį tėvelis buvo Jonas, dėdė – Jonas, sūnaus antrasis vardas Jonas, su varduvėmis sveikinti skubu ir dukrą Jonę. Turiu nemažai bičiulių Jonų ir Janinų, bendravardžių ligoninėje, jiems tą dieną norisi paspausti ranką.

Pats taip pat sulaukiu nemažai giminaičių, kaimynų ir kolegų dėmesio. Joninių rytą jau daug metų negaliu atidaryti kiemo vartų – ant jų iš po nakties randu užkabintą ąžuolų vainiką. Staigmenų parengia ir kolegos. Anksti ryte atvykusį į darbą visada pasitinka ąžuolų vainiku išpuoštos kabineto durys ir besišypsantys bendradarbiai.

Jau tradicija tapo Joninių laužus deginti miesto šventėje ant Jono kalnelio, kuriam net esu sukūręs dainą „Švento Jono naktis“. Dažnai ją šventėje tenka ir padainuoti. Čia susirenka tikrai nemenkas būrys Klaipėdos Jonų ir Janinų, klaipėdiečių ir miesto svečių. Ne kartą iš čia Lietuvos nacionalinė televizija Joninių šventę yra transliavusi visai Lietuvai.

Šiemet planuojame Joninių vakarą su šeima praleisti tiesiog prie jūros, palydėti saulę ir pasidžiaugti ilgiausia diena.

Kalbinamas Jonas Sąlyga./lsveikata.lt nuotrauka
Kalbinamas Jonas Sąlyga./lsveikata.lt nuotrauka

Du gimtadieniai

VUL Santaros klinikų plastinės ir rekonstrukcinės chirurgijos gydytojas Jonas Drąsutis:

– Nuo mažens Joninės yra ne mažesnė šventė nei gimtadienis. Visi tądien sveikindavo, tad, galima sakyti, per metus turėdavau du gimtadienius (juokėsi). Jei profesiją „paveldėjau“ iš tėvų (Gražina ir amžinatilsį Romanas Kęstutis Drąsučiai – garsūs šalies medikai, – red.past.), vardą – iš senelio. Sesuo sūnų taip pat pavadino Jonu. Nors, kažkada žiūrėjau statistiką, šalyje šį vardą turi tikrai daug žmonių, draugų rate daug bendravardžių ir neturiu. Ligoninės kolektyve Jonų taip pat nedaug – gal tik vienas kitas. Šiaip visada stengiuosi šią dieną pasiimti laisvą, tad ir darbe netenka progos ją paminėti. Dabar gal daugiau švenčiu ne pačias Jonines, kiek džiaugiuosi galimybe susiorganizuoti laisvą laiką, pabūti su draugais, šeima. Jau kokį dešimt metų turime tradiciją važiuoti į Neringą. Nors laužo nekuriame, visada gaunu ąžuolo lapų vaikiną, o sūnėnas Jonas – mažesnį vainikėlį. Taigi vainikai – pagrindinis šventės akcentas.

Paparčio žiedo paieškos

Sveikatos teisės ir ekonomikos centro direktorė Janina Kumpienė:

– Šiemet paparčio ieškosiu Palangoje. Turiu gausią šeimą, draugų būrį, tad visada smagiai leidžiame laiką. Bendravardžių yra ir giminėje, ir tarp draugų, kartais susiburiame švęsti į vieną vietą, kartais tą darome atskirai. Labiausiai iš vaikystės įstrigusi šventės tradicija, kai pindavome vainikus, ilgus, gražius, papuoštus pinavijomis ar kitomis gėlėmis, ir vidurnaktį užkabindavome ant durų, o jų šeimininkai turėdavo atspėti, stebėti per plyšį, kas pasveikino, kad rytą galėtų pakviesti į šventę. Kažkada ir bendradarbiai tokią tradiciją pakartojo ant buto durų, tai buvo šventiška ir gražu. O laužų kūrenimas – pagal nuotaiką, orą, visaip pasitaiko, bet visada švenčiam, paminim. Kai paskelbė nedarbo dieną, jau negali nešvęsti (juokėsi). Paparčio žiedo taip pat ieškom, jis žydi kasmet, tik svarbu jį surasti. Kartais pasiseka, kartais ne, svarbu, su kuo ieškai (juokiasi). Manau, reikia gerbti tradicijas, norisi jas perduoti ir kitoms kartoms.

Už vardą dėkingas tėvams

Klaipėdos jūrininkų ligoninės gydytojas kardiologas Jonas Jarašūnas:

– Joninių šventė man ypatinga. Jeigu gimimo dieną švenčiu ne kiekvienais metais, Joninių jokiu būdu nepraleidžiu jau dešimt metų. Kokia mano vardo istorija? Mama pasakojo, jog man manęs laukiantis abejonių nebuvo – gims Jonas. Net neturėjo moteriško vardo varianto, tiek įsitikinę buvo. Turbūt tam turėjo įtakos mano senelis Jonas Jarašūnas, kurio, gaila, neteko pažinti. Dėkingas esu tėvams už tokį vardą, kuris leidžia kartą metuose sukviesti visus draugus ir smagiai praleisti laiką gamtoje. Su draugais turime tradiciją šventinį savaitgalį susiburti prie Dubingos upės esančioje senoje sodyboje. Kiekvienais metais renkamės deginti Joninių laužo, gaminti plovo, pasikaitinti pirtyje bei tiesiog praleisti laiko su šeimomis gamtoje. Kuo toliau, tuo labiau ši šventė pradeda priminti festivalį – šiemet laukiame daugiau nei 60 svečių! Paparčio žiedas taip pat svarbi šventės dalis – tik pačiam ieškoti jo netenka. Turime tradiciją iš anksto padaryti bei paslėpti šį laimę nešantį simbolį. Apie tai paskelbiame vidurnaktį ir visi keliauja jo ieškoti. Įspūdingai atrodo toks skaičius žmonių tamsoje su prožektoriais, šmirinėjančiais po aplinkines pelkes bei miškus. Suradę pasakoja, kad iš tiesų vėliau gyvenimas pasikeičia – viena mergina tais metais ištekėjo, kita susirado svajonių darbą. Panašu, jog žiedas radusiajam tikrai laimę atneša. Tikiuosi, taip bus ir šiais metais. Na, o man didžiausia laimė –matyti tiek draugų kartu. Su kai kuriais iš jų, deja, susitikti tenka retai, tad šis savaitgalis visuomet būna ypatingas.

Turi visą Jonų dinastiją

VUL Santaros klinikų filialo Vaikų ligoninės gydytojas vaikų chirurgas Jonas Povilavičius:

– Paprastai Jonines minime namuose. Šeimoje turime visą Jonų dinastiją – mano tėtis Jonas, mano senelis, tėčio dėdė – taip pat buvo Jonai. Sūnus Jonas – jau ketvirtoji karta. Suvažiuoja visi broliai, seserys, kurių daug turiu, ir šventė tarsi savaime gaunasi. Kažkokių ypatingų tradicijų neturime, tiesiog tai yra proga susirinkti, pabūti kartu. Anksčiau kurdavome laužą, ir maudytis paryčiais eidavome, bet mieste jau tenka kitaip švęsti. Vaikų ligoninėje daug kolegų Jonų nėra, tad gal ir nelabai būtų, su kuo švęsti. Didžiausia laimė – skyriaus vedėjas šią dieną nepaskiria budėjimo, sako, kad Jonams šią naktį negalima (šypsosi).

DALINTIS:
 
SPAUSDINTI
ŽMONĖS
Rubrikos: Informacija:
EkonomikaGamta ir augintiniaiGimtasis kraštasGynybaKontaktai
ĮdomybėsIstorijaJurgos virtuvėKomentaraiReklama
KonkursaiKultūraLietuvaMokslas ir ITReklaminiai priedai
PasaulisPopiežiaus vizitasSportasŠeima ir sveikataPrenumerata
ŠvietimasTrasaŽmonės#ATEITIESLYDERIAIPrivatumo politika
#AUGULIETUVOJE#LEGENDOS#SIGNATARŲDNR#ŠIMTMEČIOINOVACIJOSKarjera
Visos teisės saugomos © 2013-2018 UAB "Lietuvos žinios"