Siekdami užtikrinti geriausią Jūsų naršymo patirtį, šioje svetainėje naudojame slapukus (angl. cookies). Paspaudę mygtuką „Sutinku“ arba naršydami toliau patvirtinsite savo sutikimą. Bet kada galėsite atšaukti savo sutikimą pakeisdami interneto naršyklės nustatymus ir ištrindami įrašytus slapukus. Jei pageidaujate, galite kontroliuoti ir/arba ištrinti slapukus. Išsamesnė informacija čia https://www.aboutcookies.org/ Jei ištrinsite slapukus, jums gali reikėti rankiniu būdu pakeisti kai kurias parinktis kaskart, kai lankysitės interneto svetainėje, o kai kurios paslaugos ir funkcijos gali neveikti.

Paieška
LIETUVAGIMTASIS KRAŠTASISTORIJAEKONOMIKAKOMENTARAIPASAULISGYNYBAŠEIMA IR SVEIKATA
ŠVIETIMASKULTŪRA IR ŽMONĖSSPORTASGAMTA IR AUGINTINIAIĮDOMYBĖSMOKSLAS IR ITTRASAMULTIMEDIJA
ŽMONĖS

Jonas Staugaitis – varpininkas, Lietuvos (lietuvių) demokratų partijos veikėjas, publicistas

 
Jonas Staugaitis. KTU bibliotekos nuotrauka
Jonas Staugaitis. KTU bibliotekos nuotrauka

Pranešimas perskaitytas 2018 m. gegužės 16 d. apskritojo stalo diskusijoje „Seimo Pirmininkui Jonui Staugaičiui – 150: varpininko, mediko, politiko kelias“, LRS Konstitucijos salėje.

Kalbant apie asmenį istorijoje, aiškinantis jo veiklos ir tos veiklos rezultatų prasmes neužtenka išvardinti tokio asmens gyvenimo ir veiklos faktus, bet ir iš naujo iš savo laikmečio aktualijų pasižiūrėti į istorinę asmenybę procese, kurio tąsoje tebesame ir mes. O toks procesas – modernios lietuvių tautos, modernios Lietuvos visuomenės tapsmas: gimimas, raida ir raiška ir galimos perspektyvos. Neatsitiktina, jog kaip tik šis procesas – yra ne tik šiandienos, bet ir visų šių metų bei kitų ir dar kitų mūsų tokios aktualijos centre. Šią aktualiją įvardijama Lietuvos valstybingumo atstatymo šimtmečio minėjimas, apimantis 2017 – 2020 metus. Tai yra laikotarpį nuo Vilniaus 1917 m. rugsėjo 21 – 23 d. konferencijos nutarimų iki 1920 m. gegužės 15 d. susirinkusio Steigiamojo seimo pirmo posėdžio užtvirtinusio tai kas buvo padaryta valstybės atkūrimui per tą laikotarpį. Sutinku su tais, kurie pastebėtų, jog derėtų tokio proceso pabaigą sieti su 1922 m. konstitucijos priėmimu. Kita vertus, sutinku ir su tais, kurie priekaištauja, esą minėdami LT-100-metį neįvertiname iki tol vykdyto darbo svarbos. Akivaizdu, kad be S.Daukanto, M. Valančiaus, knygnešių ir daraktorių, kovos už savo bažnyčią ir tikėjimą, už sostinę Vilnių, be DVS begalėtumėm džiaugtis Lietuvos šimtmečio data. Tačiau mano pranešimo, kaip čia ir kitų išstosiančių pranešėjų, tikslas yra kitas – pažvelgti į vieno iš Seimų (II-o ir III-čio) pirmininkų Jono Staugaičio asmenybę daug prisidėjusį modernios Lietuvos valstybės, modernios Lietuvos visuomenės pagrindų dėjimui ir stiprinimui. Yra gera proga – 150 metų nuo jo gimimo– tai padaryti ir priminti, įtvirtinti nūdienos atminties kultūros lauke šio asmens svarbą mūsų aptariama procesui.

Taigi, nevardindamas daug faktų nei iš jo gyventos epochos, nei iš jo asmens gyvenimo pradėsiu Jono Staugaičio vietos ir vaidmens tokioje mums aktualaus proceso – modernios lietuvių tautos, modernios Lietuvos visuomenės tapsmo – aptarimo. Dėl laiko stokos teks pasitenkinti tik konkrečiomis pastabomis apie Joną Staugaitį kaip varpininką (1888 – 1905), Lietuvos (lietuvių) demokratų partijos (1902 – 1915) veikėją, publicistą. Tokią temą išprovokavo, pirmiausia, istoriografinė nežinia apie tai, kad lietuvių tautinio judėjimo „liberalinės“ srovės ir iš jos išsirutuliojusios pirmosios partijos, drąsiai brėžusios Lietuvos visuomenės perspektyvą kaip nepriklausomos valstybės, kaip demokratiniais principais besitvarkančios savarankiškos politinės sistemos (beje, tai užfiksuota kaip tik ir Vasario 16 d. akte: „skelbia atstatanti nepriklausomą, demokratiniais pamatais sutvarkytą Lietuvos valstybę su sostine Vilniuje….“) , veikėjų tarpe be tokių asmenų kaip Vincas Kudirka, Juozas Adomaitis-Šernas, Juozas Bagdonas, Jonas Jablonskis, Antanas Smetona, Jonas Vileišis, Stasys Matulaitis, Petras Leonas, Povilas Višinskis Kazys Grinius, Felicija Bortkevičienė, Ernestas Galvanauskas, Mykolas Sleževičius, Albinas Rimka ir kt. visuomet šalia darbavosi ir Jonas Staugaitis. Tad, mano tikslas – parodyti ir įrodyti faktais, kad tikrai taip. Ir kad jo „kasdieninis“ darbas buvo ne mažiau svarbus nei išvardytų iškilių varpininkų ir demokratų partijos veikėjų.

Taigi, norint tai atskleisti, parodyti reikia nors keliais žodžiais priminti kas yra tie varpininkai ir kuo jie yra išskirtiniai to meto lietuvių tautiniame judėjime. Kai tik pradedame mastyti ar kalbėti apie Lietuvos idėją XIX a. pabaigoje – XX a. pradžioje, norom nenorom pirmiausia atkreipiame dėmesį į „Tautiškąją giesmę“ ir jos autorių – Vincą Kudirką. O Vinco Kudirkos, asmuo provokuoja, ir manau kad dar ne kartą ateityje provokuos, aptarti liberalizmo, demokratijos ir Lietuvos idėjų santykį bei raišką XIX ir XX amžių sandūroje. Su Vincu Kudirka buvo ir yra siejama modernios Lietuvos, lietuvių tautos laisvės atsiradimo problema. Lietuvos politinės, socialinės ir kultūrinės minties istorijoje jis įvardijamas kaip lietuvių liberalų visuomeninės – politinės grupuotės susiformavimo iniciatorius, vienas pagrindinių ideologų. Jo redaguotas laikraštis „Varpas“ pristatomas liberalinės minties šalininkų organu. Tad, neatsitiktinai V.Kudirka – laikomas „Lietuviško liberalizmo“ kūrėju.

Čia atkreipsiu Jūsų dėmesį į liberalizmo tyrinėtojų diskusijos peripetijas kai aiškinamasi kur susikerta ir išsiskiria dvi viena su kita labai susijusios XIX amžiaus ideologijos – nacionalizmas ir liberalizmas. Yra nuomonė, kad tokio išsiskyrimo Vidurio Rytų Europoje neįvyko ir galima kalbėti tik apie nacionalizmo raišką. Tuo tarpu lenkų liberalizmo tyrinėtojas Maciej Janowski teigia, jog egzistavo amžių sandūroje taip vadinamas lenkiškasis liberalizmas[1]. Tokio liberalizmo reiškėjais jis vadina Varšuvos pozityvistus su Prawda“ (Aleksandr Świetochowski) priešaky, „organinio darbo“ šalininkus iš Peterburgo „Kraj“ (V.Spasowicz), Galicijos demokratus. Pasak jo jie kaip ir tuometiniai jaunačekiai, vengrų, vokiečių liberalai skelbė tautines idėjas, pasisakydami prieš šovinizmą, savo teorijose jungė individualizmo ir kolektyvizmo veiksnius, o modernizaciją laikė netgi svarbesne nei asmens laisvę[2]. Jis nurodo, kad tai „netipinis ir keistas liberalizmas jeigu jį lyginsime su angliškuoju, bet bus visiškai tipinis ir įprastas, jeigu pastatysime šalia panašių to pačio istorinio regiono“– Vidurio Rytų Europos.

Ar galima tokį požiūrį taikyti Lietuvos situacijai? Pabandysiu atsakyti, trumpai aptardamas varpininkų, demokratų, lietuviškoje istoriografijoje vadinamų liberalais, socialines-ekonomines, socialines-politines nuostatas. Minėtasis M. Janowski, charakterizuodamas lenkiškąjį liberalizmą, išskiria du jam labiausiai būdingus bruožus – racionalizmą ir modernizacijos siekį[3]. Abu jie yra būdingi ir lietuvių liberalams. Dar V.Kudirkos iniciatyva įkurtos Varšuvoje „Lietuvos“ draugijos veiklos programoje buvo įrašyti „organinio darbo“ teoriją atitinkantys siekiai, pagal kuriuos buvo numatyta žadinti ir ugdyti tautinę savimonę, propaguoti tautinės kultūros ir ekonomikos vystymo idėjas. Jie buvo nukreipti į lietuvių ūkininkus-valstiečius, kaip būsimos modernios lietuvių tautos branduolį. Pažymėtina, kad šie tikslai buvo formuluoti Varšuvos pozityvizmo įtakoje[4]. Praktiniu tokių uždavinių įgyvendinimo priemone tapo draugijos narių iniciatyva 1889 m pradėtas leisti laikraštis „Varpas“, nuo 1890m. – „Ūkininkas“ . Juose buvo pasisakoma už privačią nuosavybę, prekinius – piniginius santykius, pabrėžiamas baudžiavos panaikinimo teigiamas poveikis modernios tautos raidai[5]. Buvo propaguojamos realizavimo kooperacijos, savitarpio ir vartojimo kooperacijos[6]. 1893 m. buvo pasiūlyta steigti Ūkio banką. Dažnai buvo patariama daugiau kultivuoti prekines pagalbines žemės ūkio šakas: daržininkystę, sodininkystę, bitininkystę ir žuvininkystę. Rekomenduojama intensyvinti žemės ūkį, kreipiant jį nuo grūdininkystės į gyvulininkystę, ypač į pieninę gyvulininkystę. Raginama verstis prekyba javais, gyvuliais, paukščiais, mišku, nuomoti sodus, steigti krautuves, viešbučius[7]. Pažymėtina, kad propaguojant lietuvius užsiimti prekyba, gana dažnai buvo užsipuolami žydai, kurie, kaip žinia, vyravo prekyboje. Ne vieną tokio pobūdžio straipsnelį „Varpe“ publikavo ir V.Kudirka[8]. Buvo rūpinamasi ūkio intensyvinimu. Raginama naudoti geresnius padargus, žemės ūkio mašinas, mineralines trąšas. Buvo propaguojamos agronominės žinios, rašoma apie jų naudą. Buvo pasisakoma už buržuazijos ir kapitalizmo stiprinimą.[9] Svarbiausios socialinės – ekonominės liberalų nuostatos programiniame lygmenyje buvo apibendrintos 1902 m. įkurtos Lietuvių demokratų partijos programos projekte. Jame buvo reikalaujama panaikinti žemės pirkimo suvaržymus, valstiečių teises sulyginti su kitų luomų teisėmis, išskirstyti kaimus į vienkiemius, duoti pigų kreditą, organizuoti agronominę pagalbą, steigti žemės ūkio mokyklas, draugijas, bendroves. Be to, buvo siekiama panaikinti išpirkos mokesčius ir natūrines prievoles, panaikinti dvarininkų privilegijas žemės santykiuose, o dvarų žemėvalda turėjo įgyti kapitalistinės nuosavybės pobūdį. Buvo pasisakoma už dvarininkų žemių perėjimą į ūkininkų ir kitokios buržuazijos rankas konkurencijos būdu[10]. Taigi šia programa buvo siekiama aktyvinti demokratėjimo procesą Lietuvoje, naikinant feodalizmo liekanas, skatinanti kapitalizmo raidą ir jam būdingos visuomenės susiformavimą.

Jonas Staugaitis, nors nebūdamas varpininkų ir demokratų avangarde nuo pat pradžios solidžiai dalyvavo jų veikloje. Pirmiausia, jis šalia V.Kudirkos ir kitų yra įrašytas kaip „Varpui“ davusios pradžią „Lietuvos“ draugijos steigėjas. Ilgą laiką be jo neapsėjo varpininkų organizacijos vadovybės suvažiavimai. Šios organizacijos įsitvirtinimo metais – 1888 – 1890 metais – jis buvo nuolatinis šių suvažiavimų dalyvis. Tokiame suvažiavime jis dalyvavo 1888 metais Marijampolėje kai susirinkę studentai iš Maskvos ir Varšuvos kartu nutarė steigti „Varpą“ ir rūpintis lėšomis bei straipsniais, kurių pagalbą telks ir plės lietuvių inteligentų ratą lietuviškam darbui ir Lietuvos visuomenės švietimui, kultūriniam darbui ir politiniam veikimui. Lankėsi jis Motiejaus Lozoraičio tėviškėje sukviestame suvažiavime, Kuris vyko Baltrušių kaime, Griškabūdžio valsčiuje, to meto Naumiesčio apskrity. Atvyko jis ir į varpininkų veiklai labai svarbų pasitarimą Petro Matulaičio tėviškėje (Stebuliškių kaimas, Liudvinavo valsčius, Kalvarijos apskritis). Nuo tol jo pavardės suvažiavimuose kaip varpininkų taip ir Lietuvių (nuo 1905 m.) Lietuvių jau nematyti. Pažymėtina, kad nuo 1894 m. V.Kudirkos pakviestas į Šakius dirbo gydytoju, rūpinosi paties Kudirkos sveikata ir jau nebesilankė varpininkų suvažiavimuose. Kodėl? Viena iš atsakymo versijų todėl, kad jis buvo ir liko ištikimas V.Kudirkos iškeltam „tautos vienybės“ principui. O nuo 1894 – 1895 m., kaip žinia, varpininkų aplinkoje pastebimas akivaizdus lūžis į konservatyviuosius ir radikaliuosius. Pirmieji ramiai norėjo dirbti, nekonfrontuodami atvirai su valdžia (Jonas Jablonskis, Petras Matulaitis, pats V.Kudirka, Jonas Kriaučiūnas, Antanas Kriščiukaitis –Aišbė, Pranas Mašiotas, Gabrielis Landsbergis, P.Leonas), o antrieji (Juozas Bagdonas, Stasys Matulaitis, Kazys Grinius) manė, kad jau nebepakanka tik kultūriškai stiprintis, bet reikia ir aiškiau kelti savo reikalavimus Rusijos valdžiai, kaip buvo išsireikšta „Stoti į kovą su tuo kas yra viso pikto šaknis“. Tiesa, Jonas Staugaitis, nors ir nusišalino nuo aktyvaus ginčo, tačiau demokratiniam principui liko ištikimas. Tai liudija jo narystė demokratų partijoje. Iš tiesų jam rūpėjo konkretus darbas, veikla, o ne veiklos strategavimas.. Manė, kad strategija – aiški. Ją – uždavusi „Lietuva“ ir „Varpas“. Nuo 1902 būdamas Lietuvos/ių demokratų partijos nariu ypač aktyviai veikė nuo 1905 metų pabaigos autonomiškoje jos organizacijoje Lietuvos valstiečių sąjungoje, demokratams pavaldžioje kultūrinėje „Šviesos“ draugijoje, buvo įkūręs pastarosios Šakių skyrių, jam vadovavo. Dėl šios veiklos buvo kalintas 5 mėnesius Rusijos valdžios. Be to, jo dėka Šakiuose susikūrė ir aktyviai veikė irgi demokratų kuruotos struktūros Marijampolės ūkininkų draugijos Šakių skyrius. Nesišalino ir nuo bendranacionalinės Lietuvių dailės draugijos veiklos, kasmetinėms šios draugijos parodoms parūpindamas liaudies dirbinių eksponatus.. Visa tai dirbo, vadovaudamasis nuostata, kurią suformavo „Lietuvos“ draugija ir „kudirkiškasis“ „Varpas“. – organiškas darbas modernios lietuvių tautos pagrindams sukurti.

Kaip tik apie tokį Jono Staugaičio laiko tėkmės nepakeistą nuostatą liudija jo paties mintys dėstytos straipsniuose „Varpe“, „Ūkininke“(1890 – 1905), „Lietuvos ūkininke“, „Lietuvos žiniose“. Štai „Varpe“ jis aktyviausiai reiškėsi 1890 – 1892 metais. Turime net 8 jo straipsnius. Iš esmės, dauguma jų kalba ne apie politiką, istoriją ar pan., o apie praktiškus dalykus: bitininkystę, higieną ir t.t.

Taigi charakterizuojant Joną Staugaitį kaip varpininką, LDP veikėją ir jų aplinkoje besireiškusį publicistą, būtina pažymėti jo išskirtinumą tarp bendražygių. Ir tokiu išskirtinumu įvardyčiau, nepaisant partinės priklausomybės nuosekliai likti ištikimu „Lietuvos“ draugijos ir „Varpo“ įvadiniame straipsnyje suformuluotam principui „Tautos vienybė“, kuris jam reiškė, jog tik per organinį darbą galima pasiekti tautos laisvę ir ją užtvirtinti tokio darbo rezultatais.

Vilnius, 2018 m. gegužės 15 d.

[1] M.Janowski, Polska myśl liberalna do 1918 roku, Kraków: Znak 1998, p.7–9.

[2] Ten pat, p.200–229; 270–272.

[3] Ten pat, p.273–274.

[4] R.Vėbra, Lietuvių visuomenė XIX a. antrojoje pusėje, Vilnius, 1990, p.230–247;250–252; E.Vidmantas, „Varpo „ politinė programa, Lituanistica, 1991, nr1 (15), p.23–24.

[5] Balsai lietuviszku draugyszcziu, Varpas, 1889, nr.3, p.45; Perkratymas musu darbu, Varpas, 1889, nr.6, p.81;

[6] Liutas P.[Leonas P.], Apie bendroves, Szviesa, 1888, nr.1/2, p.13–14; j-b [Beržanskis J.], Reikalingumas ir naudingumas prekystės, Varpas,1889, nr.7, p.97–98.

[7] Liutas P. [Leonas P.], Žemdirbystės reikalai, Varpas, 1891 , nr.10, p.79;Berlinyškis [Smilgevičius J.] Pienininkystė Lietuvos ūkininkams, Tilžė, 1895. [atsišaukimas].

[8] Q.D.ir K [Kudirka V.], Tėvyniszki varpai, Varpas, 1890, nr.10, p.152; Tas pats, Tėvyniszki varpai, Varpas, 1891, nr.6, p.86.

[9] j-a [Adomaitis-Šernas J.] Moksliszki musu siekimai, Varpas, 1889, nr.8, p.214; Gryžilas A.P.[Mašiotas P.], Uždarbiai ukįnįkų Suvalkų rėdybos ir emigracija į Ameriką, Varpas, 1892, nr.6, p.89.

[10] Programas Lietuvių demokratų partijos (projektas), Varpas, 1902, nr.12, p.261–263.

DALINTIS:
 
SPAUSDINTI
ŽMONĖS
Rubrikos: Informacija:
EkonomikaGamta ir augintiniaiGimtasis kraštasGynybaKontaktai
ĮdomybėsIstorijaKomentaraiKonkursaiReklama
Kultūra ir žmonėsLietuvaMokslas ir ITPasaulisReklaminiai priedai
Rinkimų maratonasSportasŠeima ir sveikataŠvietimasPrenumerata
Trasa#AUGULIETUVOJE#LEGENDOS#SIGNATARŲDNRPrivatumo politika
#ŠIMTMEČIOINOVACIJOSKarjera
Visos teisės saugomos © 2013-2018 UAB "Lietuvos žinios"