Siekdami užtikrinti geriausią Jūsų naršymo patirtį, šioje svetainėje naudojame slapukus (angl. cookies). Paspaudę mygtuką „Sutinku“ arba naršydami toliau patvirtinsite savo sutikimą. Bet kada galėsite atšaukti savo sutikimą pakeisdami interneto naršyklės nustatymus ir ištrindami įrašytus slapukus. Jei pageidaujate, galite kontroliuoti ir/arba ištrinti slapukus. Išsamesnė informacija čia https://www.aboutcookies.org/ Jei ištrinsite slapukus, jums gali reikėti rankiniu būdu pakeisti kai kurias parinktis kaskart, kai lankysitės interneto svetainėje, o kai kurios paslaugos ir funkcijos gali neveikti.

Paieška
LIETUVAGIMTASIS KRAŠTASISTORIJAEKONOMIKAKOMENTARAIPASAULISGYNYBAŠEIMA IR SVEIKATA
ŠVIETIMASKULTŪRA IR ŽMONĖSSPORTASGAMTA IR AUGINTINIAIĮDOMYBĖSMOKSLAS IR ITTRASAMULTIMEDIJA
ŽMONĖS

Jonas Mekas: darbštūs angelai, vynuogių lėkštė ir vien tik „dabar“

 
2018 07 17 12:52
Jonas Mekas./
Jonas Mekas./ 8diena.lt nuotraukos

2011 metais liepos 7 dieną Jonui Mekui buvo suteiktas garbės piliečio vardas už ypatingus nuopelnus ir pastangas bei išskirtinį indelį garsinant Biržų kraštą.

„Sąmoningai ar nesąmoningai aš pasirinkau. Mano laikas ribotas, aš pasirinkau meną ir grožį, plačiąja šių žodžių prasme, o ne bjaurumą ir siaubą, kuriame mes gyvename dabar. Jaučiau, kad mano pareiga neišduoti tų praėjusių amžių poetų, mokslininkų, šventųjų, dainininkų, trubadūrų, kurie padarė viską, kad žmonija taptų nuostabesnė. Aš privalau pamažu savo būdu tęsti jų darbą.“

„Lietuvoje mano eilėraščiai labiau vertinami, o iš filmų dažnai juokiamasi. Pripažinimo sulaukiu iš kitų kraštų.“

Jonas Mekas gimė 1922 m. gruodžio 24 d.– lyg koks Kalėdinis stebuklas – Semeniškiuose (Papilio valsčius, Biržų apskritis). Įdomu tai, kad Jonas buvo vienas iš penkių brolių, ir jie visi, gyvendami kaime, rašė poeziją! Kiti broliai rašyti laikui bėgant nustojo, o Jonas – niekada. Dar besimokydamas redagavo laikraštį „Naujosios Biržų žinios“, vėliau „Panevėžio apygardos balsas“.

Baigė Biržų gimnaziją ir netrukus pasitraukė į vakarus (1944 m.), kur Vokietijoje, Elmshorne, kartu su broliu Adolfu pateko į nacių karo belaisvių lagerį prie prievartinių darbų 8-iems mėnesiams. Vėliau apsistojo Visbadeno „dipukų“ (DP) stovykloje, po poros metų buvo perkeltas į Kaselio stovyklą.1946–1948 m. buvo žurnalo „Žvilgsniai“ redaktorius.

1946–1948 m. Mainco universitete studijavo filosofiją ir romanistiką.

1949 m. pabaigoje su broliu emigravo į JAV, apsistojo Bruklino rajone Niujorke. Praėjus dviem savaitėm po atvykimo pasiskolino pinigų, įsigijo 16 mm filmavimo kamerą ir pradėjo fiksuoti savo gyvenimo momentus.

Gyvendamas Niujorko centre susidomėjo kaimynystės kino teatruose rodomais avangardiniais filmais ir 1956 m. pradėjo kurti savo filmus. J. Mekas tapo viena iš Amerikos avangardinio filmo vedančių personų, ir dirbo įvairiuose su filmo kuravimu susijusiuose darbuose. Jonas net yra įrašytas į 80 žymiausių XX a. Amerikos menininkų grupę.

Nuo 1954 m. leido ir redagavo anglišką dvimėnesį kino žurnalą „Film Culture“, vėliau redagavo mėnesinį filmų meno laikraštį „Intro Bulletin“, žurnalo „The Village Voice“ skyrių Movie Journal. Filmų klausimais straipsnius spausdino savo redaguotuose žurnaluose, taip pat leidiniuose „Cinemages“, „Films in Review“, „Film Book“, „Cinema“.

Buvo filmų studijinių bei diskusinių susirinkimų programų „Film Study Group“, „Film Forum“ vedėjas. 1962 m. su broliu įkūrė „The Film Makers’ Cooperative“, o netrukus ir „The Filmmakers’ Cinematheque“, kuris palaipsniui išaugo į „Anthology Film Archives“, vieną didžiausių pasaulyje amerikiečių avangardinio filmo archyvų. Tad tikrai neveltui Jonas Mekas nekukliai pramintas amerikietiškojo avangardo kino krikštatėviu.

„Lietuvoje mano eilėraščiai labiau vertinami, o iš filmų dažnai juokiamasi. Pripažinimo sulaukiu iš kitų kraštų. Bet aš dirbu, darau, ką turiu daryti, turiu padėti savo draugams. To vadinamo ‘pripažinimo’ man pačiam nelabai ir reikia“ – viename pastarojo meto interviu sakė Jonas Mekas.

Anot avangardistų, avangardas meta iššūkį tam, kas visuomenėje laikoma priimtomis ar nusistovėjusiomis meno, kultūros bei realybės normomis. Jonas Mekas tikrai stebina kitoniškumu ir viską daro savaip, ne taip, kaip priimta. Mažesnėje ir konservatyvesnėje valstyje, kaip Lietuva, tokio mąstymo raišką priimti daug sunkiau. Tad JAV buvo daug šilčiau nusiteikusi priimti meną, kurį Jonas Mekas kūrė, kuriuo domėjosi. Vis tik būtų klaidinga manyti, kad Jonas Mekas nevertinamas Lietuvoje ar neturi savo gerbėtų ir palaikytojų rato – apie tai liudija ne tik knygos, dedikuoti pobūviai ar renginiai šiam menininkui, rengiamos parodos, žiniasklaidos dėmesys ir suteikiami apdovanojimai. Niujorke pas avangardinio kino tėvą stažavosi jaunieji lietuvių kino režisieriai Algimantas Maceina, Julius Žižliauskas-Ziz, Arūnas Matelis, Audrius Stonys, Artūras Jevdokimovas, Vytautas V.Landsbergis.

„Muzikoje, poezijoje ar kine man gera sutikti žmones, kurie domisi tais pačiais dalykais kaip ir aš, kurie taip pat išprotėję ir jaučią tokią pačią aistrą. Patirtis svarbi bet kokiame mene, taigi apsėsti kažkokių minčių mes sukuriame atmosferą ir sąlygas kitiems, besidomintiems taip pačiais dalykais. Menas gali pakeisti, patobulinti, gali padaryti mus geresnius.“ – viename savo interviu sakė Jonas Mekas.

„Gali gyventi bet kur ir būti lietuvis. Negali išbėgti, negali pabėgti. Gimei, užaugai ten, ir tai net lemia, kaip žiūri į gamtą, į žmones.“

Nepaisant aktyvios kino veiklos, jis iki šiol save laiko Lietuvos poetu ir rašytoju. Jo poezija, dienoraščiai, užrašai yra skaitomi ir mėgstami. J.Meko poezijos atraminiai taškai yra draugystė, šeima, jausmų pasaulis, vaikystės prisiminimų blyksniai.

„Gali gyventi bet kur ir būti lietuvis. Negali išbėgti, negali pabėgti. Gimei, užaugai ten, ir tai net lemia, kaip žiūri į gamtą, į žmones.“

„Aš esu kaimietis“, – sako Jonas Mekas, beveik 70 metų gyvenantis Niujorke. „O lietuvių kalba man yra labai brangi.visą Lietuvą turiu savo viduje“ . Jis vis dar puikiai kalba ir bendrauja lietuviškai, nors ir nepalaiko ryšio su amerikos lietuviais, net gi sako, kad pastariesiems rūpi biznis, o ne kalba, o Jonui Mekui – atvirkščiai.

Menininkas taip pat, sako, kad nei laikas, nei pinigai poezijos neparašys, tik mūzos, kurios arba lieps rašyt, arba ne. Ir jei ne, tai reikia eiti kurti laužų ar sėdėti prie upės – rašyti reikia, kai negali nerašyt. Anot J.Meko, mes gyvename nuolat besikeičiančioje tikrovėje, kur kiekvieną sekundę viskas jau visiškai kitaip, nei buvo prieš tai, kurioje esame tarsi „paskutiniai lapai ant medžio“. O kasdienybę jis vis dar fiksuoja visuomet po ranka esančia vaizdo kamera arba užrašo spausdinimo mašinėle – ta pačia, kurią pirko 1955 metais.

Jonas Mekas padarė pirmąją nuotrauką būdamas 17-os, kuomet sovietų tankai įvažiavo į jo gimtąjį kaimą Lietuvoje. Jis persikėlė į Niujorką būdamas beveik 27-erių, pirmąjį autobiografinį filmą sukūrė būdamas 46-erių, savo interneto puslapį sukūrė būdamas 83-ejų, sulaukęs 92-ejų, pristatė savo milžinišką instaliaciją „Burger King“ Venecijoje vykusios bienalės metu, o šiemet susikūrė ir instagram paskyrą.

„Mano tiek galva, tiek rankos, o kartais ir kojos užimtos.“

Beje, dabar būdamas jau 95-erių, vis dar nenustygsta vietoje ir kuria, kuruoja, veikia. Užėjus į Jono Meko internetinį puslapį – matau, kad jau suplanuotos kelios parodos ir sekantiems metams – ir Italijoje, Bergamo mieste, ir Londone… Jonas Mekas spėja tiek daug, kiek ir šypsosi. O šypsosi jis nuolatos.

„Aš esu toks nuobodus. Nevyksta nieko dramatiško – jokių ligoninių ar operacijų. Neturiu nieko įdomaus papasakoti“, – vieno interviu metu sakė J.Mekas.

Apie jo amžių išduoda nebent šiek tiek drebančios rankos ir nešiojami akiniai, likę kaboti ant nosies po praeities operacijos. Dar raukšlės veide ir dar labiau – smegenyse. Vis tik Jonas Mekas gyvena taip, tarsi būtų visai jaunas. Gurkšnoja vyną su bičiuliais, o kažkur eidamas visada pasiima duonos ir pipirų, jei netyčiom užpultų alkis ar sutiktų kokį draugą.

Kai jis su broliu atsidūrė Niujorke, visiškai nemokėjo anglų kalbos. J.Mekas bijojo, jog savo poezija ar kitais rašto kūriniais nepajėgs pasiekti auditorijos, dėl to nusprendė, jog kinas yra ta kalba, kuria mes galime pasiekti visus. Sukūrė daug kino juostų mėgėjiška kino kamera, nematydamas principinio skirtumo tarp mėgėjiškumo ir profesionalumo, tarp dokumentikos ir vaidybinio filmo, nuolat kino kadrais „rašydamas“ savąjį unikalų, labai asmenišką dienoraštį. Pasaulio kinematografininkų akyse J.Mekas – kultinė avangardinio kino figūra.

„Aš esu toks nuobodus. Nevyksta nieko dramatiško – jokių ligoninių ar operacijų. Neturiu nieko įdomaus papasakoti“, – vieno interviu metu sakė J.Mekas.

Jonas Mekas rašo ir kuria nuolatos. Jo bibliografiją ir filmografiją užima ne vieną puslapį.J. Mekas artimai bendravo ir dirbo su tokiais menininkais kaip Jurgis Mačiūnas, Andy Warhol, Nico, Allen Ginsberg, Yoko Ono, John Lennon, Patti Smith ir Salvador Dalí.

Pats menininkas, paklaustas, kas verčia jį judėti pirmyn, pasakoja apie negandas jaunystėje. Apie sovietų įvykdytą Lietuvos okupaciją, laiką, praleistą nacių priverstinio darbo stovykloje, 5 metus pabėgėlių stovyklose Vokietijoje po karo. Vaikystėje jis buvo silpnos sveikatos, ir aplinkiniai stebėjosi, kad jis sugebėjo tiek ištverti. „Kai atvykau į Niujorką, man buvo 27-eri. Kadangi aš tiek daug praleidau, nusprendžiau išlikti 27-erių – buvo tiek daug dalykų, kuriuos reikėjo prisivyti, ir aš iki šiol stengiuosi tai padaryti“, – sako J.Mekas.

„Kai atvykau į Niujorką, man buvo 27-eri. Kadangi aš tiek daug praleidau, nusprendžiau išlikti 27-erių – buvo tiek daug dalykų, kuriuos reikėjo prisivyti, ir aš iki šiol stengiuosi tai padaryti“.

Jis sako, kad atsidūrė Niujorke labai palankiu metu, kuomet klasikiniai menai pasiekė kulminaciją ir ėmė atsirasti kitokių menų. Bruklino lofte su savo 33-ejų sūnumi Sebastianu gyvenantis J.Mekas pasakoja apie tai, kas jį įkvepia kurti meną: „Kažkas viduje stumia tave į priekį. Tai yra tavo pačios esybės, to, kas tu esi, dalis. Galime prisiminti graikus ir mūzas. Jie aiškindavo, kad mūza atkeliauja pas tave gimimo metu arba vėliau, ir tu neturi pasirinkimo. Tai tampa tavo dalimi. Tu tiesiog turi tai daryti“.

Toks ilgas gyvenimas turi ir kai kurių finansinių privalumų – 1949 metais jis į JAV atvyko su trimis dėžėmis knygų ir viena dėže drabužių, ir nuo to laiko dalies jo įgytų daiktų, meno kūrinių vertė smarkiai išaugo. Jis apmokėjo didžiąją dalį savo sūnaus mokslų, pardavęs penkis Andy Warholo filmo „My Hustler“ plakatus – kiekvienas jų buvo įkainotas 10 000 JAV dolerių. Pastaruosius aštuonerius metus jis gyveno iš pinigų, kuriuos gavo pardavęs „Fluxus“ kolekcijos dalį muziejui Vilniuje.

„Aš nesijaučiu, kad dirbčiau. Tai įdomu. Kuomet aš augau kaime, mes irgi nesijautėme, kad dirbtume. Mes tiesiog darėme tai, ką reikia padaryti tą dieną. Reikėdavo tam tikrus augalus pasodinti, tam tikras karves pamelžti. Darbo apibrėžimas atsirado atėjus sovietams ir pradėjus organizuoti darbus. Iki tol darbininkų nebuvo. Taigi, aš tęsiu tai, ką dariau augdamas: tiesiog darau tai, ką reikia padaryti“, – pasakojo leidiniui J.Mekas.

Jis taip pat nepradeda dienos, planuodamas būsimus darbus. Kaip sako pats J.Mekas, jis pabunda neturėdamas jokių tikslų ar rūpesčių. Jis neplanuoja, nestrateguoja. Pats savo veiklą įvardina taip: „Aš priverčiu angelus dirbti“. O priverstas daugybę valandų laukti atidėto lėktuvo irgi nesipiktina, o sako, kad tai normalus šiuolaikinio pasaulio reiškinys, kuris nebaisus visai, kai su savimi turi pasiėmęs knygų.

„Aš priverčiu angelus dirbti“

Jonas Mekas tvirtina savęs daug neanalizuojantis. Jis išlaikė kolektyvinio gyvenimo ritmą, kuris buvo pritaikytas gyvenimui kaime, kur viskas būdavo gyva išoriškai – žmonės bendraudavo, būdavo kartu, darydavo, ką reikia daryti to per daug nekvestionuodami. Jis kuria vaizdo dienoraščius, rašo, bet pripažįsta, jog nesijaučia susikoncentravęs į save ir jo įrašai nėra tokie psichologizuoti ar asmeniški, kaip tarkim tokių autorių kaip Anaïs Nin ar Henry Miller. Jis sakosi esąs visai paprastas ir nekomplikuotas. Tikintis, kad bus taip, kaip turi būti. Nors ir teko išgyventi jam sunkią jaunystę, dabar jau ir mylimo bendražygio, brolio netektį, skirybas su žmona, nervinius priepuolius… Jonas Mekas išmoko gyventi šia akimirka ir leisti gyvenimui vykti.

Sako: „Man svarbu tik „dabar“. Praeitis yra mano galvoje, mano celėje, o aš esu tik paskutinis jos lapelis. Reikia pasiduoti dabarčiai, angelams“.

1974 metų esė „Apie džiaugsmą“ J.Mekas rašo apie vynuogių lėkštę, kuri gali būti jo supratimo apie gyvenimą apibendrinimas. „Ši lėkštė yra mano Rojus, – rašė jis. – Aš nenoriu nieko daugiau – jokio namo kaime, automobilio, vasarnamio, jokio gyvybės draudimo ar turtų. Ši vynuogių lėkštė yra tai, ko aš noriu. Ši vynuogių lėkštė mane paverčia išties laimingu. Valgyti savo vynuoges ir nieko daugiau nenorėti – tai yra laimė, tai paverčia mane laimingu“.

Su pirmu besidaužančių į stiklą musių būzgimu,

tyliu kojų čežesiu aplinkui lopšį,

pabunda mumyse garsai, nuostabioji muzika,

lydinti ligi kapų tylos.

(iš Semeniškių idilių XXI)

Apdovanojimai (įtariu, kad, ir tai, ne visi):

1995 m. Jonui Mekui suteikta Lietuvos nacionalinė kultūros ir meno premija.

1957 ms. Už „Semeniškių idiles“ gavo Vinco Kudirkos premiją.

1966 m. Filadelfijos menų koledžas Joną Meką apdovanojo aukso medaliu „Už atsidavimą, aistrą ir pasišventimą ieškant naujų menų formų“;

1977 Guggenheim Foundation nominacija „Guggenheimo draugas“;

1989 Brandeis Universiteto apdovanojimas už kūrybą;

1992 Mel Novikoff apdovanojimas, San Francisko filmų festivalis;

1992, 2000 Chevalier de l’Ordre des Arts et des Lettres, Prancūzijos Kultūros ministerija;

1996 Menų daktaras, Kanzaso menų institutas;

1996 Niujorko filmų kritikų gildijos apdovanojimas už duoklę kino menui;

1997 Pier Paolo Pasolini apdovanojimas, Paryžius;

1997 Tarptautinės dokumentinių filmų asociacijos apdovanojimas, Los Andželas;

1997 Skohegan tapybos ir skulptūros mokyklos apdovanojimas;

1997m. menininkui steiktos VDU garbės daktaro regalijos.

2003 m. Jonui Mekui buvo įteiktas Lietuvos valstybinis apdovanojimas – ordino „Už nuopelnus Lietuvai“ Didysis kryžius.

2006 Amerikos režisierių Gildija apdovanojo Anthology Film Archives už nuopelnus kino menui. J. Meko filmas „Prisiminimai iš kelionės į Lietuvą“ JAV Nacionalinės kino apsaugos tarybos buvo įtrauktas į Amerikos saugotinų filmų sąrašą (Į Kongreso nacionalinio kino registrą kiekvienais metais yra atrenkami tik 25 filmai). Los Andželo kino kritikų asociacija pagerbė J. Meką už jo indėlį JAV kino kultūrai.

2007 m. spalį J. Mekui Prezidentas Valdas Adamkus išimties tvarka suteikė Lietuvos Respublikos pilietybę.

2007 Los Andželo kino kritikų asociacijos apdovanojimas užypatingą „indėlį į kino meną“

2007 Specialusis apdovanojimas iš Roswitha Haftmann fondo, Zürich

2008 Baltijos kultūros pasiekimų apdovanojimas

2008 Austrijos garbės apdovanojimas už indėlį į mokslą ir meną (Õsterreichische Ehrenzeichen für Wissenschaft und Kunst)

2008 m. balandžio 1 d. už nuopelnus meno ir mokslo srityse Austrijos Menų komiteto sprendimu įteiktas aukščiausias Austrijos apdovanojimas – Pasižymėjimo ženklas. Jį įteikė Austrijos prezidentas Heinz Fisher. Gavęs šį apdovanojimą, J. Mekas taip pat tapo Austrijos Menų komiteto nariu.

2010 viso gyvenimo pasiekimų apdovanojimas antrojoje metinėje Rob Pruitt meno apdovanojimų ceremonijoje

2011 George Eastman garbės apdovanojimas

2011 m. birželio 30 d. Biržų rajono savivaldybės sprendimu Jonui Mekui buvo suteiktas Biržų garbės piliečio vardas

2012 Lietuvos kultūros ministerijos garbės ženklas „Nešk savo šviesą ir tikėk“

2013 Commandeur de l’Ordre des Arts et des Lettres, Kultūros ministerija Prancūzijoje

2013 Francis J. Greenburger apdovanojimas

2013 Išrinktas Amerikos mokslo ir meno akademijos nariu

2015 Yoko Ono drąsos apdovanojimas

ŽINAU, nueisi,

kaip nuėjo

lietus ir vėjas

topolių blakstienom,

ir liksiu vėl

svyruoklis aš ir vienas.

Todėl geriu

ištroškęs

tavo akis ir žodžius.

Taip topoliai geria

lietų ir vėją

sidabro lūpom.

Mekas, Jonas. Gėlių kalbėjimas: Eilėraščiai. – Chicago: Lietuvos studentų santara, 1961

Parengė Dominyka Navickaitė

........

DALINTIS:
 
SPAUSDINTI
ŽMONĖS
Rubrikos: Informacija:
EkonomikaGamta ir augintiniaiGimtasis kraštasGynybaKontaktai
ĮdomybėsIstorijaKomentaraiKonkursaiReklama
Kultūra ir žmonėsLietuvaMokslas ir ITPasaulisReklaminiai priedai
Rinkimų maratonasSportasŠeima ir sveikataŠvietimasPrenumerata
Trasa#AUGULIETUVOJE#LEGENDOS#SIGNATARŲDNRPrivatumo politika
#ŠIMTMEČIOINOVACIJOSKarjera
Visos teisės saugomos © 2013-2018 UAB "Lietuvos žinios"