Siekdami užtikrinti geriausią Jūsų naršymo patirtį, šioje svetainėje naudojame slapukus (angl. cookies). Paspaudę mygtuką „Sutinku“ arba naršydami toliau patvirtinsite savo sutikimą. Bet kada galėsite atšaukti savo sutikimą pakeisdami interneto naršyklės nustatymus ir ištrindami įrašytus slapukus. Jei pageidaujate, galite kontroliuoti ir/arba ištrinti slapukus. Išsamesnė informacija čia https://www.aboutcookies.org/ Jei ištrinsite slapukus, jums gali reikėti rankiniu būdu pakeisti kai kurias parinktis kaskart, kai lankysitės interneto svetainėje, o kai kurios paslaugos ir funkcijos gali neveikti.

Paieška
LIETUVAKOMENTARAIPASAULISEKONOMIKASPORTASĮDOMYBĖSGIMTASIS KRAŠTASISTORIJA
ŽMONĖSGAMTA IR AUGINTINIAIŠEIMA IR SVEIKATAMOKSLAS IR ITKULTŪRAŠVIETIMASGYNYBAPOPIEŽIAUS VIZITASMULTIMEDIJA
ŽMONĖS

Ji į sceną veda žvaigždes

 
2018 04 14 19:50
Ar žiema, ar vasara - Nijolė Maceikaitė visada randa laiko pasiausti su savo mokiniais / 
Ar žiema, ar vasara - Nijolė Maceikaitė visada randa laiko pasiausti su savo mokiniais /  Asmeninio albumo nuotrauka

Tik atsitiktinumas lėmė, kad Nijolė Maceikaitė tapo dainininke ir viena geriausių vokalo mokytojų – Lietuvos scenai išugdė visą būrį žvaigždžių. Ankstyvoje jaunystėje jos gyvenime karaliavo smuikas, o apie dainavimą ansambliuose „Nemuno žiburiai“ ir „Vilniaus aidai“ jaunutė mergina net pasakiškame sapne nesapnavo.

Kas vienija Aistę Pilvelytę, Rūtą Lukoševičiūtę, Giedrę Kilčiauskienę, Sašą Song (Dimą Šavrovą), Eveliną Anusauskaitę, Rasą Rapalytę, Eglę Jurgaitytę ir dar daugelį gerai žinomų dainininkų? Taip, visas šias scenos žvaigždes vokalo paslapčių mokė N. Maceikaitė.

Nijolė Maceikaitė: „Niekada negali žinoti, koks Pavarotis slypi vaike. Svarbiausia – neužslopinti individualybės.“

Konkursai, laurai, pripažinimas

Nors Nijolė jau atšventė garbingą 70 metų jubiliejų, darbas su mokiniais, jų rengimas įvairiems konkursams nė kiek nesulėtėjo, jis teikia mokytojai begalinį džiaugsmą. „Dvi mano merginos šiomis dienomis dalyvauja Taline vykstančiame tautinių mažumų vaikų dainų konkurse. Iš kiekvienos Baltijos šalies buvo atrinkta po tris dalyvius, džiaugiuosi, kad du iš jų – mano mergaitės“, – su pasididžiavimu prisipažino vokalo mokytoja.

Į Juozo Tallat-Kelpšos aukštesniąją muzikos mokyklą (dabar Juozo Tallat-Kelpšos konservatorija) mokyti būsimų dainininkų Nijolę pakvietę šviesaus atminimo Teisutis Saldauskas, tuo metu vadovavęs „Vilniaus aidų“ ansambliui, kur Nijolė dainavo, ir įkūręs J. Tallat-Kelpšos mokykloje dainavimo skyrių. „Vienas pirmųjų mano mokinių buvo Žilvinas Žvagulis. Iki šiol su didžiausia šiluma prisimenu tą baltapūkį septyniolikmetį berniuką, kuris mokėsi bosinės gitaros skyriuje, o mano vokalo pamokas lankė kaip fakultatyvą. Tuo metu pas mane mokėsi ir Raminta Vosyliūtė – fantastiška mergaitė, labai gabi. Ji išvyko gyventi į Ameriką, tad karjeros Lietuvoje nepadarė“, – savo pirmuosius mokinius prisiminė N. Maceikaitė.

Kai vietoj dainavimo fakultatyvo muzikos mokykloje buvo įsteigta estradinio ir džiazo dainavimo specialybė, pirmąja Nijolės mokine tapo Rasa Rapalytė – aktorė ir dainininkė, parengusi įsimintiną Edith Piaf dainų programą. „Nuostabi mergytė, mano vaikelis, – šyptelėjo Rasos talentui atsiskleisti padėjusi vokalo mokytoja. – Prisimenu, kokia ji buvo drovi, atvažiavusi į Vilnių iš Žemaitijos, nedrąsi, tačiau itin talentinga.“

Muzika atskleidžia geriausias savybes

N. Maceikaitė patikino, kad mokydama vaikus ir jaunuolius dainuoti mato, kaip muzika padeda atsiskleisti geriausioms kiekvieno jų savybėms. Pasak jos, svarbus ne tik balso lavinimas, bet ir visapusis muzikinis išprusimas. Juokėsi, kad balsą turi ir dramblys, ir asilas, bet jų pavadinti muzikantais liežuvis neapsiverstų. Nijolės įsitikinimu, dainininkas privalo būti „raštingas“ muzikoje – kaip neparašysi eilių ar romano nemokėdamas rašyti, nebūdamas apsiskaitęs, taip pat ir muzikoje privalu turėti platų išsilavinimą, domėtis ja. Šyptelėjo, kad dažnai vaikai kratosi muzikos teorijos ar solfedžio pamokų, tačiau jos tikrai reikalingos muzikiniam išsilavinimui. „Per mano pamokas būna linksma, daug juokiamės su vaikais. Sakau taip: juokėmės juokėmės, žiūrėk, ir dainuot išmokome“, – linksmai patikino N. Maceikaitė.

Taip linksmai bendraudama vokalo mokytoja sakė tiesiog stebinti, kokios konkretaus vaiko stipriosios savybės, ir būtent joms padedanti atsiskleisti. Šiomis dienomis ji su pasididžiavimu seka muzikinę televizijos programą „Du balsai – viena širdis“, kur itin daug simpatijų sulaukė jos mokinė Alana, su mama Natalija atlikusi dainą „Paukščiai“ ir sužavėjusi klausytojus meistriškai „čiulbėdama“. „Jau šešti metai su šiuo vaikeliu čiulbam. Per tą laiką mačiau, jog mergaitė aukštabalsė, tad po truputį lavinom šį jos gebėjimą, kol įveikėme aukščiausias natas. Tačiau ji puikiai dainuoja ir žemas gaidas. Tikrai turi vaikas Dievo dovanėlę – ir balsą, ir klausą. Beje, jos mama Natalija taip pat pas mane privačiai mokėsi dainuoti. Tad kai jos dukrytė ūgtelėjo iki kokių šešerių metukų, atsivedė kartu ir tą nykštuką. Su Alana dalyvaujame įvairiuose vaikų dainų konkursuose, ir ji visada nustebina klausytojus savo gebėjimais“, – džiaugėsi N. Maceikaitė.

Neatrasti pavaročiai

Nijolės teigimu, kryptingai dirbant su vaiku, kiekvienas jų gali atskleisti savo talentus. Patikino, kad per jos vokalo mokytojos karjerą nebuvo nė vieno, kurio nebūtų išmokiusi dainuoti. Net ir tariamas klausos neturėjimas neužkerta kelio mokytis dainuoti. „Niekada negali žinoti, koks Pavarotis slypi kokiame vaike. Mokantis dainuoti labai atsiskleidžia kiekvieno jų vidus, emocijos. Kitą kartą balsas lyg ir nestiprus, tačiau, pažiūrėkite, tarkime, į dainininką Stingą: balsiukas visai mažutis, o klausaisi – ir lyg pakyli kažkur į dangų. Dainininkas susideda iš daugybės komponentų: širdies, proto, talento, charizmos. Tačiau jei vieno komponentų trūksta, superžvaigžde jis netaps. Mes mokomės visų šių komponentų, remiamės pačios stipriausios muzikos pavyzdžiais“, – aiškino pašnekovė. Vokalo mokytojos teigimu, svarbiausia mokant vaikus dainuoti neužslopinti jų individualybės, leisti kiekvienam jų atskleisti ir ištobulinti savo stipriąsias savybes. Mokinys neturi dainuoti taip, kaip mokytoja, jis privalo rasti savo stilių, kuris tiktų konkrečiai jam.

„Beje, prisimenant Alanos „čiulbėjimą“ – ko gero, mano praktikoje tai vienintelis atvejis, kai patariau jai vystyti tai, ką pati dariau būdama scenoje, – šyptelėjo Nijolė. – 1978 metais tapau „Vilniaus bokštų“ laureate, ten dainavau Laimio Vilkončiaus dainą „Dar ne kartą“. Tada atlikau improvizaciją – švilpavau ketvirtos oktavos aukštomis gaidomis, nes tekstas juk apie varnėnus, kurie prausiasi lietuje. Taigi po keturių dešimčių metų pirmą kartą mokinei pritaikiau savo mėgtą improvizacinį „čiulbėjimo“ stilių.“

Lemtingas smuikininkės posūkis

Nijolė prisiminė, kad jaunystėje apie dainininkės karjerą visai nesvajojo. Baigė smuiko specialybę ir pradėjo dirbti smuiko mokytoja vienoje Vilniaus muzikos mokyklų. Kartą į pamoką neatėjo viena jos mokinė, tad mokytoja sėdo prie pianino ir akompanuodama sau pradėjo kažką dainuoti. Netikėtai atsidarė durys ir į klasę užėjo Nijolės kolega, šviesaus atminimo akordeonininkas Hubertas Mačiulis. Jį sužavėjo Nijolės vokaliniai gebėjimai, tad primygtinai pasiūlė jai pabandyti tai daryti rimčiau.

„Hubertas sakė, jog pažįsta Miką Vaitkevičių, kuris vadovavo ryšininkų klubo kolektyvui „Ritmas“. Ten dainininko karjerą pradėjo ir Stasys Povilaitis, ir Birutė Dambrauskaitė. Nors labai jaudinausi, nuėjau pas Miką. Jis paklausė, kaip dainuoju, ir priėmė mane į „Ritmą“, – prisiminė N. Maceikaitė. Po kelių pasirodymų Nijolė, dar neturinti didelės sceninės patirties, sužinojo, jog vyksta dainininkų priėmimas į filharmonijos ansamblį „Nemuno žiburiai“. Ji juokėsi, kad bandyti jėgas privertė brolienė, pati nesitikėjo būti priimta į profesionalų gretas. „M. Vaikevičius, Liudas Šaltenis, Laimis Vilkončius – tai žmonės, kurie mane išvedė į sceną, davė tai, ką turiu šiandien. Su begaline pagarba lenkiuosi jiems, be jų nebūtų buvę Nijolės Maceikaitės“, – su meile ir pagarba kolegas prisiminė Nijolė.

„Dainininkas susideda iš daugybės komponentų: širdies, proto, talento, charizmos. Tačiau jei vieno komponentų trūksta, superžvaigžde jis netaps.“

Kai buvo išformuotas „Nemuno žiburių“ kolektyvas, N. Maceikaitė dainavo ansamblyje „Vilniaus aidai“. Kartą su kolegomis muzikantais užėjusi į anuomet populiarų naktinį barą „Šaltinėlis“. Ten pagauta impulso užlipo ant scenos ir pradėjo improvizuoti balsu. Tąkart jauną dainininkę išgirdo vienas garsiausių Lietuvos džiazo muzikantų Vladimiras Čekasinas ir pakvietė pakoncertuoti su juo. „Vladimiras sakė: mesk tu tą filharmoniją, tau reikia dainuoti džiazą. Man visada patiko improvizacijos. Dar kai dainavau pas L. Šaltenį, jis man leisdavo dainuoti džiazrokines dainas. S. Povilaitis nuostabiai dainavo bliuzą. Stasys man išvis buvo dainininko idealas. Per jį pamėgau bliuzą visam gyvenimui. Su V. Čekasinu tada grojo Olegas Molokojedovas, Mika Markovičius, kuris vėliau išvyko į Izraelį. Dar grupėje buvo bosistas Aleksandras Lichačiovas. Epizodiškai su jais gitara grojo ir Adas Urbonas. Su jais išbandžiau visas džiazo spalvas – nuo standartų iki free džiazo. Pamenu, tada V. Čekasino man pasakytus žodžius: „Tu gimei dvidešimčia metų per anksti.“ Džiazas tais laikais buvo kaip muzikos podukra. Lietuvišką estradą valdė „Švelnus pūkeli“ stiliaus dainos“, – pasakojo Nijolė.

Dukra pasirinko smuiką

N. Maceikaitė neslepia, jog dukrai Silvijai darė didelę įtaką, kad ši rinktųsi muzikos kelią. Mamai smuikas visada buvo pats mieliausias instrumentas, tad kai mažoji dukrelė atsiskleidė kaip talentinga muzikė, sulaukė iš mamos visokeriopos pagalbos. Apie Silvijos muzikinius gabumus Nijolė pasakoja neįtikėtiną istoriją: kai dukrelei buvo vos penki mėnesiai, liūliuodama ją miegui sulaukdavo iš kūdikio atsako į savo lopšines. „Ji tiksliai į natą traukdavo su manim aaaaaa, negalėjau patikėti savo ausimis“, – šypsojosi ji, prisiminusi anksti pasireiškusį dukros muzikalumą.

Pasak Nijolės, Silvija yra vienintelis vaikas, kurio mokyti dainavimo jai nesisekė – mama su dukra tiesiog šėliodavo, tad iš dainavimo pamokų išėjo šnipštas. Tačiau Silvija sėkmingai baigė smuiko specialybę ir groja Lietuvos kameriniame orkestre.

Mokiniai apie savo mokytoją

Giedrė Kilčiauskienė – dainininkė, muzikos pedagogė:

„Tai, kad mokytoja Nijolė yra parengusi tiek puikių dainininkų, rodo, kad ji yra reikli. Tačiau didysis jos talentas – tą reiklumą parodyti taip, kad besimokantis nepastebėtų, jog iš jo yra kažkas reikalaujama. Pati jausdavau tik begalinį palaikymą, padrąsinimą, kad man pavyks, kad aš galiu. Ji, tarsi rentgeno aparatas, kiaurai mato mokinį, tiksliai žino, kuo gali jam padėti. Mokiausi pas Nijolę dešimt metų oficialiai. O tikroji tiesa, kad ji mano mokytoja yra iki šiol – ar tai būtų susiję su muzika, ar su gyvenimiškomis situacijomis. Mus sieja ypatingas ryšys. Plepėdamos telefonu be valandos pokalbio neapsieinam.

Dabar, jau pati būdama vokalo dėstytoja, esu įsitikinusi, kad svarbiausia mokymo dalis yra nesugadinti instrumento (šiuo atveju tiek balso, tiek paties žmogaus). Mokytoja Nijolė turi šią savybę. Viliuosi, jog aš tai perėmiau iš jos. Mes abi esame už tikrą, gryną, drąsų vokalą.

Visada jaučiau iš Nijolės psichologinį komfortą ir palaikymą. Pamenu, buvau šešiolikmetė paaugliukė, kai pradėjau dainuoti roko grupėje. Rėkavau, plyšavau, bet niekada neišgirdau iš mokytojos, jog tai neskoninga ar negražu. Atvirkščiai, skatino koncertuoti, kurti. Nijolei niekada nesu to sakiusi, tačiau labai gerai atsimenu jos pamoką, kurią labai gerai išmokau. Tai buvo, kai jau prasidėjo pirmieji mano interviu. Viename jų esu pasakiusi, jog tai tik laikinas etapas su šiais muzikantais, ir kad visai gali būti, jog ateityje dainuosiu su geresniais. Tuomet man paskambino mokytoja ir gerai įkrėtė į kuprą, kad niekada daugiau nedrįsčiau blogai kalbėti ar net galvoti apie savo muzikantus. „Tu net neįsivaizduoji, kaip yra svarbu turėti savo komandą, privalai tai vertinti“, – tuomet sakė ji. Ir kas daugiau, jeigu ne ji, man būtų pasakęs tokias gyvenimo tiesas? Esu labai dėkinga už viską Nijolei.“

Eglė Jurgaitytė – „Vaikų Eurovizijos“ 3 vietos laimėtoja 2011 m.:

„Mokytis pas Nijolę yra labai gera ir man didelė garbė. Nepažįstu kitos dainavimo mokytojos, kuri sukuria tokią nerealią atmosferą pamokų metu. Nijolė – žmogus, kuris visada palaiko, bet kartu yra švelniai griežtas, vis spiria, kad judėtum į priekį, niekada nestovėtum vietoje. Ji yra žmogus, kuris pamato tavo stipriąsias savybes ir skatina jas vystyti. Niekada neprimeta savo stiliaus, atvirkščiai, išgrynina kiekvieno mokinio individualias savybes. Nors yra labai gera, kai reikia – moka būti ir griežta. Akcentuoju, kad griežta ji būna tik tada, kai to reikia. Iš esmės tai nuostabus ir labai geras žmogus.“

DALINTIS:
 
SPAUSDINTI
ŽMONĖS
Rubrikos: Informacija:
EkonomikaGamta ir augintiniaiGimtasis kraštasGynybaKontaktai
ĮdomybėsIstorijaJurgos virtuvėKomentaraiReklama
KonkursaiKultūraLietuvaMokslas ir ITReklaminiai priedai
PasaulisPopiežiaus vizitasSportasŠeima ir sveikataPrenumerata
ŠvietimasTrasaŽmonės#ATEITIESLYDERIAIPrivatumo politika
#AUGULIETUVOJE#LEGENDOS#SIGNATARŲDNR#ŠIMTMEČIOINOVACIJOSKarjera
Visos teisės saugomos © 2013-2018 UAB "Lietuvos žinios"