Siekdami užtikrinti geriausią Jūsų naršymo patirtį, šioje svetainėje naudojame slapukus (angl. cookies). Paspaudę mygtuką „Sutinku“ arba naršydami toliau patvirtinsite savo sutikimą. Bet kada galėsite atšaukti savo sutikimą pakeisdami interneto naršyklės nustatymus ir ištrindami įrašytus slapukus. Jei pageidaujate, galite kontroliuoti ir/arba ištrinti slapukus. Išsamesnė informacija čia https://www.aboutcookies.org/ Jei ištrinsite slapukus, jums gali reikėti rankiniu būdu pakeisti kai kurias parinktis kaskart, kai lankysitės interneto svetainėje, o kai kurios paslaugos ir funkcijos gali neveikti.

Paieška
LIETUVAKOMENTARAIPASAULISEKONOMIKASPORTASĮDOMYBĖSGIMTASIS KRAŠTASISTORIJA
ŽMONĖSGAMTA IR AUGINTINIAIŠEIMA IR SVEIKATAMOKSLAS IR ITKULTŪRAŠVIETIMASGYNYBAPOPIEŽIAUS VIZITASMULTIMEDIJA
ŽMONĖS

Janis Ruokpelnis: „Aš buvau KGB agentas“

 
Janis Ruokpelnis./
Janis Ruokpelnis./  Vlado Braziūno nuotrauka

Prieš ketvirtį amžiaus į laikraščio „Atmoda Atpūtai“ redakciją užėjo KGB karininkas ir pasiūlė pirkti KGB agentų sąrašą. Jame buvo apie 90 žmonių, dauguma – žinomos asmenybės. Laikraštis sąrašą paskelbė, bet tikruosius vardus ir pavardes uždažė, todėl skaitytojai išvydo vien slapyvardžius: Ivaras, Elza, Leonas, Ziedinis, Laima, Mikelis...

Tekstas spausdintas „Literatūra ir menas“ 2018–01–26 nr. 3648

Praėjus daugiau nei dviems dešimtmečiams po sąrašo paskelbimo žurnalistei Elitai Veidemanei paskambino poetas Janis Ruokpelnis (g. 1945), latvių literatūrą praturtinęs dešimčia poezijos knygų, dviem romanais, esė knygomis. Jo poezijos rinkiniai išversti į anglų, prancūzų, italų, rusų ir kitas kalbas, 2005 m. „Lyrika“ išleista lietuviškai, eilėraščius vertė Vladas Braziūnas. Poetas apdovanotas Poezijos dienų, Literatūros metų ir kt. premijomis, 2016 m. jam suteiktas apdovanojimas už viso gyvenimo nuopelnus. „Aš buvau KGB agentas slapyvardžiu Mikelis, – žurnalistei prisipažino rašytojas. – Noriu papasakoti viską, kaip buvo.“

Liustracija pavėluota, maišus reikėjo atrišti iškart, 1991-aisiais.

J. Ruokpelnio išpažintį paskelbė Latvijos dienraštis „Neatkarīgā Rīta Avīze“.

– Jeigu teisingai supratau, prieš 25-erius metus pastebėjote savo slapyvardį laik­raštyje „Atmoda Atpūtai“...

– Taip, ir mane apėmė baisi panika, sąžinės graužatis. Nuo 1979 m., kai mečiau gerti, mane persekioja panikos priepuoliai, pasineriu į depresiją. Bet pradėsiu nuo pradžių. Kartą iškvietė į saugumą, nes kažkas apie mane parašė skundą. Bet kvailiausias buvo antras kartas. Išvakarėse „Skapyje“ (sovietmečiu pagarsėjęs „Rygos“ viešbučio baras, – E. V.) buvau stip­riai prisigėręs, verčiau žmones nuo kėdžių ir šaukiau: „Tu – komunistas?! Tada tave reikia nušauti!“ Mane į saugumą nutempė baisiai pagiringą. Kvotė, liepė paaiškinki, kodėl norėjau nušauti komunistus. Atsakiau, kad norėjau tik išprovokuoti žmones. Prisipažinsiu, „Skapyje“ sėdėdavau kiekvieną dieną, dažnai iki tol, kol atsijungdavau. Manęs neįkalino tik dėl vienos priežasties – dėl mano tėvo (J. Ruokpelnio tėvas Fricis Ruokpelnis buvo rašytojas, Lat­vijos TSR himno bendraautoris, Rainio literatūros muziejaus direktorius, Latvijos TSR kultūros ministerijos Vyriausiosios meno reikalų valdybos viršininkas ir t. t., – E. V.). Tradiciškai labai nekenčiau saugumiečių ir komunistų. Mano artimiausi draugai buvo Uldis Bėrzinis ir Knutas Skujeniekas.

O mano nuopuolis prasidėjo štai taip. Nuo 1981 m. dirbau laikraštyje „Literatūra un Māksla“, kurio vyriausiasis redaktorius buvo Janis Škaparas. Mes buvome stipri komanda. Kartą J. Škaparas pakvietė mane į kabinetą ir sako: „Stok į partiją!“ Potekstė, supratau, buvo tokia: tai vienintelis būdas aktyviai visuomeniškai veikti. Bet tam reikėjo trijų rekomendacijų, o aš tokių draugų – komunistų – neturėjau. J. Škaparas man sako: „Aš rekomenduosiu.“ Jis paskambino Arvydui Griguliui, mano tėvo draugui ir CK nariui. A. Grigulis teigė manęs nepažįstąs! Paskambino ir Imantui Zieduoniui, kuris parašė man rekomendaciją stojant į Rašytojų sąjungą. I. Zieduonis irgi atsakė, kad manęs nepažįsta. J. Škaparas vis dėlto privertė abu rašyti man rekomendacijas.

1985 m. CK sekretorius Anatolijus Gorbunovas J. Škaparą atleido iš pareigų, nors daugelis jį palaikė. KGB karininkas Juris Milevskis, kūrybinių ir spaudos darbuotojų kuratorius, liepė visiems pasisakyti, kodėl taip palaikome J. Škaparą. Palyginus su tais gelžbetoniniais snukiais, kurie mane dukart tardė saugume, J. Milevskis pasirodė normalus žmogus. Vieną dieną – tai buvo vasarą – J. Milevskis, kuris turėjo kambarėlį Spaudos rūmų 18 aukšte, man sako: „Klausyk, Janyti, ar tu negalėtum man padėti? Vadovybė mane bara, kad nesurandu nė vieno pagalbininko.“ Aš sakau: „Kitą kartą galėsiu kai ką tau papasakoti, bet ne oficialiai.“ Jis atsakė: „Ne, oficialiai. O kas čia tokio.“

Supraskite, tuomet dar nebuvau krikščionis... Jeigu būčiau buvęs, taip nebūtų nutikę. Nebūčiau sudaręs sutarties su velniu. Ir štai J. Milevskis paduoda man kortelę, kurioje parašyta, kad aš pasižadu neišduoti KGB darbo metodų. Visiškai neutralu, nes tai ne pasižadėjimas pranešinėti. Apačioje – parašas. J. Milevskis dar pridūrė, kad nesiruošia manęs šantažuoti, nes tam neturi pagrindo. Aš pagalvojau: o kodėl nepatyrinėjus KGB darbo metodų? Įdomu! Ko gero, tai mane užvaldė – išvysti organizaciją iš vidaus, kad paskui galėčiau rašydamas demaskuoti. Sutikau dar ir todėl, kad po kelių mėnesių buvo paskelbta glasnost. Galbūt pasąmonėje suvokiau, kad jausiuosi saugumiečių apsaugotas ir dings mano paniška baimė. Sutariau, kad susitikinėsiu tik su J. Milevskiu, o jeigu jis paliks šį darbą, su kitais nebendradarbiausiu. Kartą U. Bėrzinis manęs paklausė, ar ką nors sužinojau apie saugumiečių struktūrą? Nieko nesužinojau...

Kodėl prisipažįstu? Todėl, kad esu senas žmogus. Jeigu mane ištiks infarktas ar insultas, mano sąžinė bus švari.

Pasirašiau J. Milevskio paduotą kortelę ir išėjau iš kabineto. Ir tą pačią akimirką supratau – susigrioviau gyvenimą. Čekistų rankose buvo visos priemonės mane sunaikinti.

– Kas nutiko paskui?

– Susitikinėdavome konspiraciniame bute. J. Milevskį domino mano kolegų literatų planai. Jis žinojo, kad U. Bėrzinis ruošia kažkokią griausmingą kalbą. Aš aiškinau, kad jis nepavojingas, nors K. Skujeniekas U. Bėrzinį smerkė, sakė, kad vienąkart reikia baigti tą politinį onanizmą. Buvo atvejis, kai manimi norėta pasinaudoti: pasiūlė nuvažiuoti pas estų prozininką Arvo Valtoną, nes vietiniai saugumiečiai negali prieiti prie jo ir užmegzti santykių. Tačiau atsisakiau. Laimė, J. Milevskis neprivertė.

Ar esu pasielgęs niekšiškai? Ne, tai ne mano būdui. Nė vieno neįskundžiau, provokatoriumi nedirbau. Mano darbas buvo analitinis: padėjau saugumiečiams suprasti inteligentijos nuotaikas.

– Ar J. Milevskis atskleidė kitų agentų pavardes?

Supraskite, tuomet dar nebuvau krikščionis... Jeigu būčiau buvęs, taip nebūtų nutikę. Nebūčiau sudaręs sutarties su velniu.

– Ne, man jis nepateikė jokios informacijos. Tačiau įtariau kelis žmones.

– Agento darbas buvo apmokamas?

– J. Milevskis siūlė pinigų, sakė, kad gali skirti 25 rublių premiją, duoti vieną kitą rūkytą dešrą. Tuomet, nors ir būdamas netikintis, vis dėlto prisiminiau Judo grašius ir atsisakiau bet kokio užmokesčio.

– Kada paskutinį kartą matėte J. Milevs­kį?

– Po 1990-ųjų buvau bedarbis, stotelėje laukiau troleibuso, kišenėje – keli santimai, todėl galvojau, ar pirkti duonos, ar troleibuso bilietą. Stotelėje sustojo volga tamsintais langais. Joje sėdėjo J. Milevskis. Jis pakvietė į mašiną. Pasikalbėjome.

– Kaip manote, ką ir kodėl KGB verbavo?

– Verbavo tuos, kuriais galėjo pasinaudoti dėl jų silpnybių. Pavyzdžiui, homoseksualus: sovietmečiu buvo taip – arba sėdi kalėjime, arba pranešinėji. Aš nenoriu nė vieno nei teisinti, nei smerkti. Dabar kalbu tik apie save.

– Kas 9 dešimtmetyje žinojo, kad esate KGB agentas?

– Niekas. Turėjau žmoną, šeimą, bet niekas nežinojo. Dažnai būdavo įžvelgiami labai keisti motyvai, kodėl žmonės tampa stukačiais. Taip, mes kalbėdavome apie stukačius be jokių eufemizmų. Man nepatiko taip save vadinti, bet ir aš buvau skundikas.

Pavyzdžiui, homoseksualus: sovietmečiu buvo taip – arba sėdi kalėjime, arba pranešinėji. Aš nenoriu nė vieno nei teisinti, nei smerkti.

– Ar kompartijos nomenklatūra buvo agentų sąrašuose?

– Ne, jokiuose sąrašuose nebuvo. Tai buvo jos tiesioginė darbinė pareiga – būti agentais. Visi tie, kurie važinėjo po užsienį, buvo pranešėjai. Jeigu kuris neparašys ataskaitos, jo kitąkart neišleis. Komunistų ir komjaunimo nomenklatūra, tuo metu Latvijoje buvusi valdžioje, ko gero, taip pat pranešinėjo.

– Ar KGB maišus reikia atrišti?

– Reikia ištirti kiekvieno žmogaus dalyvavimą šiame reikale: ar jis iš tikrųjų ten buvo, jeigu buvo – tuomet, ką veikė. Žinau, kokioms baisioms niekšybėms buvo pajėgus saugumas. Visi stebisi: žmogus ilgus metus sėdėjo lageryje, o, pasirodo, stukačius!

– Kodėl prisipažinote? Juk galėjote tylėti kaip visi kiti.

– Negalėjau neprisipažinti. Ir jūs dabar manęs nedemaskuojate. Aš pats save demaskuoju. Net nežinau, ar mano kortelė yra tuose maišuose. Save demaskuoju todėl, kad graužia sąžinė. Regiu tarsi gilų, išdžiūvusį šulinį, jo dugne tik pilka žemė, o po ja – lavonas. Jaučiuosi kaip žmogžudys, savyje nešiojantis šį lavoną. Aš nužudžiau savo gyvenimą, save ir savo dorą. Esu nuteistas už savo puikybę ir išdidumą. Išdidumas – tai didžiausia nuodėmė. Didžiuojuosi, kad nesusitepiau sovietiniu šūdu. Juk buvau visiškai tikras dėl savęs, dėl to, kad čekistai apie mane neturi jokių kompromatų ir nieko negali man padaryti. Bet jie padarė viską.

Kodėl prisipažįstu? Todėl, kad esu senas žmogus. Jeigu mane ištiks infarktas ar insultas, mano sąžinė bus švari. Labiausiai bijau savo skaitytojų: gal jie neatleis ir nebeskaitys manęs? Gal iš mano rankų net šuo neės?

Aš nužudžiau savo gyvenimą, save ir savo dorą. Esu nuteistas už savo puikybę ir išdidumą. Išdidumas – tai didžiausia nuodėmė.

– Ką galėtumėte pasakyti kitiems, kurie taip pat buvo agentai? Ar jiems prisipažinti?

– Juk prisipažino ne vienas žmogus. Pavyzdžiui, Janis Stradinis. Tauta norėtų, kad jis taptų Latvijos prezidentu. Kaip ir buvęs užsienio reikalų ministras Georgas Andrejevas. Juos visi priima normaliai. Tai garsūs, Latvijoje populiarūs žmonės. O kas aš esu? Tiktai eiliakalys.

– Vis dėlto ką daryti su saugumo maišais, kuriuose yra 4300 KGB agentų kortelių?

– Liustracija pavėluota, maišus reikėjo atrišti iškart, 1991-aisiais. Taip sprendžiu pagal save, nes buvau ant išprotėjimo ribos, gal net ant savižudybės ribos, jeigu maišų turinį imtų ir paskelbtų. Jei krikščionybė nedraustų savižudybės, greičiausiai tai būčiau padaręs 10 dešimtmetyje. Mano charakteris silpnas, bet kaip vyras vis dėlto esu šį tą nuveikęs – mečiau gerti ir rūkyti. Ir dabar, kalbėdamasis su jumis, elgiuosi kaip vyras, o ne kaip bailys. Žmonės skirstomi į dvi grupes: vieni gyvenimą priima kaip dovaną, kiti – kaip prakeiksmą. Aš priklausau pastariesiems.

DALINTIS:
 
SPAUSDINTI
ŽMONĖS
Rubrikos: Informacija:
EkonomikaGamta ir augintiniaiGimtasis kraštasGynybaKontaktai
ĮdomybėsIstorijaJurgos virtuvėKomentaraiReklama
KonkursaiKultūraLietuvaMokslas ir ITReklaminiai priedai
PasaulisPopiežiaus vizitasSportasŠeima ir sveikataPrenumerata
ŠvietimasTrasaŽmonės#ATEITIESLYDERIAIPrivatumo politika
#AUGULIETUVOJE#LEGENDOS#SIGNATARŲDNR#ŠIMTMEČIOINOVACIJOSKarjera
Visos teisės saugomos © 2013-2018 UAB "Lietuvos žinios"