Siekdami užtikrinti geriausią Jūsų naršymo patirtį, šioje svetainėje naudojame slapukus (angl. cookies). Paspaudę mygtuką „Sutinku“ arba naršydami toliau patvirtinsite savo sutikimą. Bet kada galėsite atšaukti savo sutikimą pakeisdami interneto naršyklės nustatymus ir ištrindami įrašytus slapukus. Jei pageidaujate, galite kontroliuoti ir/arba ištrinti slapukus. Išsamesnė informacija čia https://www.aboutcookies.org/ Jei ištrinsite slapukus, jums gali reikėti rankiniu būdu pakeisti kai kurias parinktis kaskart, kai lankysitės interneto svetainėje, o kai kurios paslaugos ir funkcijos gali neveikti.

Paieška
LIETUVAKOMENTARAIPASAULISEKONOMIKASPORTASĮDOMYBĖSGIMTASIS KRAŠTASISTORIJA
ŽMONĖSGAMTA IR AUGINTINIAIŠEIMA IR SVEIKATAMOKSLAS IR ITKULTŪRAŠVIETIMASGYNYBAPOPIEŽIAUS VIZITASMULTIMEDIJA
ŽMONĖS

Istorikas: Algirdas Brazauskas buvo „normalus“ žmogus (I dalis)

 
2018 06 18 15:37
Michailas Gorbačiovas ir Algirdas Brazauskas./
Michailas Gorbačiovas ir Algirdas Brazauskas./ LŽ archyvo nuotrauka

„Politinis Algirdo Brazausko palikimas yra užmarštyje. Jis prisimenamas, kai išlenda buvę nomenklatūros ekscesai.  Nepamirštami ir kai kurie jo tikrai ar tariamai sakyti dalykai, tokie, kaip „vsio zakono“ arba pasisakymai apie trispalvę“, – sako istorikas Saulius Grybkauskas kartu su kolega Mindaugu Tamošaičiu išleidęs pirmąją istorinę monografiją apie A. Brazauską. 

Pasak vieno iš knygos „Epochų virsmo sūkuriuose. Algirdo Brazausko politinė biografija“ autoriaus, šis darbas – bene pirmasis mėginimas profesionaliai pažvelgti į tai, koks žmogus ir politikas buvo pirmasis šalies vadovas, premjeras, o prieš tai – aukštus postus užėmęs komunistų partijos veikėjas – A. Brazauskas.

A. Brazauskas ne tik asmeninio gyvenimo, bet ir vadovavimo stilių persinešė į nepriklausomą Lietuvą. Jis buvo ir liko planinio-strateginio pobūdžio vadovas, kuris norėjo viską žinoti, kontroliuoti, atsakyti.

– Kaip kilo mintis rašyti istorinę monografiją apie A. Brazauską? Kodėl ši knyga išleidžiama būtent dabar? Ar praėjo užtektinai laiko, kad į A. Brazauską galėtume žvelgti objektyviai ir nešališkai? O gal taip žvelgti tiesiog neįmanoma?

– Kartu rašyti knygą mane pakvietė M. Tamošaitis. Jis rašė apie A. Brazausko vaidmenį po nepriklausomybės atgavimo ir paragino mane nagrinėti sovietinį A. Brazausko gyvenimo ir karjeros laikotarpį.

Ši tema man pasirodė įdomi, nes tai veikėjas, kuriuo domėjausi jau senokai, o ir savo disertaciją apsigyniau iš pramonės ir plėtros ūkio ekonomikos, kurioje daug dėmesio skyriau A. Brazauskui. Supratau, kad tai – mano tema ir turiu apie tai rašyti. 2008 metais esu daręs ne vieną interviu su A. Brazausku, diskutavęs apie jo darbus, sprendimus.

Manau, kad jau laikas rašyti knygą apie šį žmogų ir jo politinį palikimą. Man keista, kad tai nebuvo padaryta anksčiau. Galima net sakyti, kad šio politiko politinis palikimas yra užmarštyje. Tiesa, jo vardu yra pavadinta mokykla ir elektrinė, bet tai ir viskas. Jis taip pat prisimenamas, kai išlenda buvę nomenklatūros ekscesai. Nepamirštami ir kai kurie jo tikrai ar tariamai sakyti dalykai, tokie, kaip „vsio zakono“ arba pasisakymai apie trispalvę. Iškeliamos ir prisimenamos detalės, iš konteksto išplėšti pasisakymai, kurie buvo pasakyti tam tikru laiku ar tam tikrai auditorijai.

Ir tai keista, nes kalbame apie prezidentą, premjerą ir politiką, kuris Sąjūdžio laikotarpiu suvaidino didelį vaidmenį. Taigi, vertinant asmenybę norisi pasižiūrėti į jo kartą, laikotarpį. Tai ir mėginome padaryti savo knygoje. Aš rašiau apie A. Brazausko politinę raidą sovietmečiu, o kolega – atgavus nepriklausomybę.

Apie A. Brazauską nėra nė vienos knygos, kurią parašė istorikai, ši – pirmoji. Rašydami knygą mes rėmėmės archyvais, dokumentais. Taip, šis darbas galbūt išreiškė ir mūsų pačių požiūrį, nes dirbdamas šaltinius interpretuoji.

Tiesa, A. Brazausko vertinimų yra labai įvairių ir tai mums trukdė rašyti. Turėjome atsižvelgti į kontekstą, nepasiduoti vertinimui, išlaikyti distanciją, atsargiai žvelgti į šaltinius, interpretacijas. Net tarp istorikų yra tam tikrų vertinimų, kurie pateikiami vos išgirdus pavardę. Norėjome pažvelgti į A. Brazausko raidą, kaip jis formavosi, kur augo, ką mokėsi, kaip rašė dienoraštį, kaip jį veikė sovietmečio ideologija.

– Ar lengva rašyti knygą apie žmogų, kurį, regis, pažįsta visa Lietuva? Visi turi savo nuomonę apie A. Brazauską, vieni jį myli, kiti nekenčia, bet abejingų – nėra.

– Rašyti apie A. Brazauską nėra lengva, nes yra daug ir įvairių šio politiko vertinimų. Turi nusistatyti balansą, kaip priimti šį žmogų. Žinoma, negalima visko pateisinti, to ir nereikia, bet norėjosi suprasti, kaip jis gyveno sovietiniame kontekste.

Istorikas Saulius Grybkauskas. Asmeninio albumo nuotrauka.
Istorikas Saulius Grybkauskas. Asmeninio albumo nuotrauka.

Negalima atsiriboti ir nuo dabarties, vyraujančių vertinimų. Reikėjo aprašyti ne tik A. Brazauską, bet ir jo laikmetį ir tai padaryti taip, kad suprastų dabartinis žmogus. Privalėjome išlaikyti atstumą, bet ir perduoti supratimą apie žmogų ir laikmetį.

Tarkime jei peržvelgsi jo kalbas, sakytas gamyklose ar fabrikuose, galima pasakyti, kad jis – visiškas sovietinis žmogus. Bet jei palyginsi su kitų kalbomis ir įvertinsi tai, ko A. Brazauskas nesakė – atsiranda įdomių dalykų, kuriuos reikia „pranešti“ skaitytojui, kad šis – įvertintų.

Sunkiausia ir svarbiausia buvo pastebėti žmogų ir neužkliūti už „fasado“. Žmogiškos detalės – svarbios. Tarkime turėjome progą perskaityti jo vaikiškus dienoraščius, pavartyti ankstyvųjų partinių susirinkimų medžiagas, scenogramas, „plikus“ pokalbius, kritika jam.

Dokumentuose aš pamačiau kitokį A. Brazauską nei buvome pratę jį matyti vėliau, tarkime Sąjūdžio ar dar vėlesniais laikais. Vėliau jis tapo nuoseklus, solidus ir neskubantis, bet jaunystėje, sovietiniais laikais toks nebuvo. Tais laikais A. Brazauskas buvo karštas, ūmus ir greit reaguojantis. Būtent tada norisi suprasti, kaip jis tapo tokiu, kokį mes jį matėme, kokia buvo jo politinė ir asmeninė raida.

– Kaip A. Brazauskas skynėsi kelią į karjeros aukštumas. Ar jam buvo lengva? Ar turėjo žmonių, kurie padėjo?

– Darbas ir aplinka jį formavo, o asmeninė atsakomybė, kuri atėjo su kiekvienu darbu, matyt, sukūrė tokį, kokį vėliau jį ir matėme. Jis buvo griežtas ir kategoriškas vadovas, kuris nemėgo leisti „reikštis“ kitiems. Planinės ekonomikos sąlygomis iniciatyva nebuvo skatinama, demokratijai vietos ten nebuvo. Sistema buvo tokia, kad kažkas „duoda velnių“, o kažkas gauna ir tokia grandinė buvo nuo viršaus iki apačios. Vadovavimas su keiksmais ir bauginimais nebuvo neįprastas, todėl A. Brazauskas pats tai patyręs vadovavo taip pat. Jis galėjo iškeikti, o vėliau – apdovanoti. Tai buvo įprasta praktika, kuria vadovavosi daugelis.

Pradėjęs dirbti Plano komitete (1967 m. pradėjo dirbti Valstybės planavimo komiteto pirmininko pavaduotoju) pas Aleksandrą Drobnį, A. Brazauskas įgavo ministro statusą. Tuometis Plano komitetas buvo strateginis Ministrų tarybos (dabartinės Vyriausybės atitikmuo) centras, kuris priiminėjo visus sprendimus. Tai buvo tuometinės ekonominės valstybės „smegenys“, kurios sprendė kaip skirstyti pinigus, kur, ką ir kada statyti ar griauti.

Jis buvo griežtas ir kategoriškas vadovas, kuris nemėgo leisti „reikštis“ kitiems. Planinės ekonomikos sąlygomis iniciatyva nebuvo skatinama, demokratijai vietos ten nebuvo.

A. Brazauskas į Plano komitetą dirbti pirmininko A. Drobnio pavaduotoju atėjo iš kitų aukštų pareigų, turėjo savo užnugarį. Tiesa, jis buvo gerai priimtas, turėjo autoritetą. Manoma, kad būtent čia jis išmoko būti lankstesniu, ne tokiu aštriu ir kategorišku, nes reikėjo daug diplomatijos ir lankstumo, norint suderinti interesus, pateikti sprendimą Centrinio komiteto svarstymui arba tuometei Ministrų tarybai.

Būtent čia „gimė“ strateguojantis ir viską apgalvojantis A. Brazauskas, kurį mes vėliau ir matėme. Na, o vėliau jis tapo ir CK nariu, atsivėrė politikos horizontai, ten A. Brazauskas išmoko politinių sprendimų priėmimo, laviravimo.

Karjerą A. Brazauskui daryti padėjo jo aktyvumas ir derama kilmė, šeimos parama. Jis kilęs iš smulkių tarnautojų šeimos, mažo miestelio. Mokslas, šeimos parama, manieros padėjo prasiskinti kelią į karjeros aukštumas. A. Brazauskas turėjo daug asmeninių savybių, kurios jam padėjo iškilti: empatiškumą, lyderio bruožus.

Visi iki šiol mano, kad nomenklatūros gyvenimas buvo lengvas ir privilegijuotas, bet buvo ir kita pusė – asmeninė atsakomybė už darbą, kuris pavestas padaryti. Jei žmogus kuravo kurią nors sritį, jis asmeniškai buvo atsakingas už tai. Nepavykus darbui ar trūkstant medžiagų kaltė taip pat krisdavo ant to nomenklatūros atstovo, kuris vadovo. Streiko ar nelaimingo atsitikimo atveju vadovas galėjo ne tik netekti darbo, bet ir vietos partijoje. A. Brazauskas tiko sistemai ir ji tiko jam, buvo sumanus ir veiklus. Jam dažnai tekdavo važiuoti į Maskvą „išmušinėti“ pinigų ar žaliavų statyboms, planams įvykdyti.

Buvo nerašyta taisyklė, jei A. Brazauskas pažadėjo, jis pažado laikysis, mokės gauti tai ko reikia, net jei Maskva dar nedavė leidimo. A. Brazauskas nenusisukdavo ir nuo kultūros, švietimo reikalų ir tai didino jo matomumą, žinomumą. Jis tapo tarsi kultūrininkų „agentu“, nes A. Brazausko duktė buvo menotyrininkė ir per ją buvo galima „pasiekti“ šį žmogų, gauti tai, ko reikia.

1983 metais A. Brazauskas buvo pasiruošęs užimti pirmąjį postą šalyje (tapti Lietuvos komunistų partijos Centro Komiteto – LKP CK pirmuoju sekretoriumi), bet dar neturėjo tam progos. Galima sakyti, kad dėl to gyveno įtampoje. Jis buvo atsakingas už pramonę ir investicijas, todėl tapti pirmuoju partijos sekretoriumi arba de facto Lietuvos vadovu jam buvo sunku, nes šalis visą laiką buvo laikoma agrariniu kraštu. Antanas Sniečkus ir visi kiti po jo buvę vadovai buvo žemdirbiai, dėmesys žemės ūkiui Lietuvoje buvo didelis, mes didžiavomės didžiausiais kiaulininkystės kompleksais, o ne pramonės pasiekimais.

Didžiausias A. Brazausko konkurentas paskutinį sovietinį dešimtmetį Lietuvoje buvo Vytautas Sakalauskas. Jie bendradarbiavo, bet ir konkuravo. V. Sakalauskui buvo numatyta LKP CK pirmojo sekretoriaus vieta, jis turėjo pakeisti Petrą Griškevičių, bet taip neįvyko, nes antrasis sekretorius, o tiksliau Maskvos pasiuntinys – labai neigiamai vertino V. Sakalauską.

Manyta, kad jis yra drastiškų priemonių šalininkas, ryžtingas. Buvo norima lengviau valdomo žmogaus. Tiesa, A. Brazauskas taip pat buvo „šakotas“, bet lengviau valdomas nei V. Saklauskas. A. Brazauskas „matavosi“ politinius postus, galvojo, kaip jam toliau seksis politinė karjera. 1983 metų pradžioje A. Brazauskas pradėjo daryti tam tikrus judesius, stebėti, kaip keičiasi aplinka Maskvoje. Tai buvo laikas, kai mirė Leonidas Brežnevas į valdžią atėjo Jurijus Andropovas.

Tiesa, tuometis formalus Lietuvos vadovas Petras Griškevičius nebuvo patenkintas pavaldinio „žaidimais už nugaros“. Norėta A. Brazauską pažeminti pareigose, perkelti iš LKP CK į Ministrų tarybą, bet A. Brazauskas panaudojo pažintis Maskvoje, o gal ir atsiprašė P. Griškevičiaus, tam, kad liktų savo poste CK.

– Kokiomis savybėmis pasižymėjo A. Brazauskas, kad karjera sovietinėje sistemoje jam klostėsi itin sklandžiai? Koks turėjo būti žmogus, šeima, kad viskas vyktų lengvai ir nuspėjamai?

– A. Brazauskas buvo matomas, kaip „normalus“ žmogus, kuris geba „pramušti“ tai ko reikia ir susitvarkyti su darbais – tai buvo labai svarbūs bruožai anuometėje sistemoje.

Sovietinė– nomenklatūrinė sistema ilgai laikėsi ant asmeninės atsakomybės. Žmogus buvo išgręžiamas. Buvo svarbu būti „normaliam“. Neperlenkti lazdos su politikavimais ir nebūti šventesniu už Brežnevą. Taip pat buvo itin svarbi šeima ir jos vertinimas visuomenėje, siekta, kad nebūtų skundų. Norėta, kad iki Maskvos nenueitų tam tikri gandai, reikėjo gyventi protingai, neiššaukti „brigados“ iš Maskvos, kuri atvažiuotų tikrinti darbo ir skundų.

Netiesa, kad nebuvo svarbi visuomenės nuomonė ar nuotaikos, atvirkščiai, buvo akylai sekamos nuotaikos, žiūrima ar susitvarkoma. Buvo siekiama, kad bent formalus gyvenimas būtų padorus, nesklistų kalbos apie svetimoteriavimą ar kitas veiklas.

A. Brazauskas yra pasakojęs, kad jam šeimoje nebuvo lengva, žmona nemėgo viešumo, o A. Brazauskas tam neprieštaravo. Tiesa, buvo toks reiškinys, kaip nomenklatūros moterų socializacija, kuris irgi nebuvo lengva. Moterys, tarkime, turėjo gerai sutarti su Sofija Griškevičiene. Ji buvo šio „korpuso“ vadė. Ten buvo atskira elgsena, etika ir kiti dalykai. Net aukštus postus užimantiems nomenklatūros vyrams buvo svarbu įtikti S. Griškevičienei, nes jos balsas buvo itin svarus. Tai buvo uždaras ratas į kurį patekus buvo privalu laikytis tam tikrų normų.

Julija Brazauskienė bandė pakliūti į šį ratą, bet jai nebuvo lengva. Tai kėlė įtampą šeimoje. Sutarimas su žmona buvo labai svarbus ir vertinamas dalykas. Tiesa, žmonų visuomenė nematydavo, bet buvo pageidaujama, kad nebūtų jokių skandalų, jog niekas nepastebėtų nesutarimų. Bet ne viskas buvo taip, kaip siekta, nes A. Brazausko gyvenime buvo ir aukštų pareigų, įtampų, dėmesio.

A. Brazauskas ne tik asmeninio gyvenimo, bet ir vadovavimo stilių persinešė į nepriklausomą Lietuvą. Jis buvo ir liko planinio-strateginio pobūdžio vadovas, kuris norėjo viską žinoti, kontroliuoti, atsakyti. Jis buvo ūkininkas savo ūkyje ir žinojo, ką darė.

Visgi 1990–91 metais A. Brazauskas nepuolė į privatizacijos vajų, nors buvo gandų, kad nomenklatūra tyčia sugriovė sovietinę sistemą, jog prisivogtų. A. Brazauskas buvo už valstybines įmones, manė, kad sovietinė sistema savęs nepribaigė, planinė ūkio ekonomika dar yra gera. Kurį laiką buvo galvojama, kad atsiskyrus nuo Maskvos galima tvarkytis nekeičiant sistemos.

Kartu su A. Brazausku tą „tiltą“ perėjo ir daugiau žmonių, kurie kūrė Lietuvą, jis buvo dviejų Lietuvų jungiamoji grandis.

Tiesa, visos pertvarkos, kurios vyko po to, nebuvo A. Brazausko valioje, jis joms nesipriešino, bet ir „nestūmė“. Jis neturėjo plataus matymo, buvo savo laikmečio žmogus, galvojo, kad daug ką galima padaryti Lietuvos viduje, neatsiveriant užsienio investicijoms.

– A. Brazauskas – prieštaringai vertinamas politikas. Daug žmonių jį mėgsta, bet daug – ne. Dalis visuomenės šiam politikui taip ir neatleido. Kaip manote už ką jam neatleido lietuviai?

– Man įdomu stebėti, kaip keičiasi žmonių vertinimas. Tarkime tas pats pyktis ant A. Brazausko, bet vis už kitus dalykus. Žinoma, jis kaltinamas dėl savo ryšių su Maskva, esą jis buvo stumdomas, nors aš su tuo nesutikčiau. Jis puikiai žinojo savo rolę, ką, kaip ir kodėl darė. Tai taikytina ir Sąjūdžio laikotarpiui, jis elgėsi taip, kaip privalėjo. Atlaikė ir Maskvos spaudimą ir tai, kaip po 1990 metų neteko visų postų ir liko paprastu parlamento nariu. Jis buvo veikiamas KGB, norėta, kad grįžtų ir būtų promaskvietiškas, Sąjūdis jo irgi nepripažino.

Ryšiai su Maskva, privatizacija ir balansavimas-svyravimas yra pagrindinės jo „nuodėmės“. Bet tarkime balansavimas ir svyravimas buvo jo būdo bruožas. Jam galimai neatleidžiama už tai, kad buvo didelis politikas, tai mėgo nevisi.

Priekaištaujama, kad į nepriklausomą Lietuvą pertempė visas nomenklatūros tradicijas ir reikia pripažinti, kad tame yra tiesos, bet reikia pripažinti ir tai, jog tuomet buvo valdžios, žinių vakuumas. Niekas nežinojo, kaip reikia elgtis, gyventi ar daryti politiką. Kartu su A. Brazausku tą „tiltą“ perėjo ir daugiau žmonių, kurie kūrė Lietuvą, jis buvo dviejų Lietuvų jungiamoji grandis.

DALINTIS:
 
SPAUSDINTI
ŽMONĖS
Rubrikos: Informacija:
EkonomikaGamta ir augintiniaiGimtasis kraštasGynybaKontaktai
ĮdomybėsIstorijaJurgos virtuvėKomentaraiReklama
KonkursaiKultūraLietuvaMokslas ir ITReklaminiai priedai
PasaulisPopiežiaus vizitasSportasŠeima ir sveikataPrenumerata
ŠvietimasTrasaŽmonės#ATEITIESLYDERIAIPrivatumo politika
#AUGULIETUVOJE#LEGENDOS#SIGNATARŲDNR#ŠIMTMEČIOINOVACIJOSKarjera
Visos teisės saugomos © 2013-2018 UAB "Lietuvos žinios"