Siekdami užtikrinti geriausią Jūsų naršymo patirtį, šioje svetainėje naudojame slapukus (angl. cookies). Paspaudę mygtuką „Sutinku“ arba naršydami toliau patvirtinsite savo sutikimą. Bet kada galėsite atšaukti savo sutikimą pakeisdami interneto naršyklės nustatymus ir ištrindami įrašytus slapukus. Jei pageidaujate, galite kontroliuoti ir/arba ištrinti slapukus. Išsamesnė informacija čia https://www.aboutcookies.org/ Jei ištrinsite slapukus, jums gali reikėti rankiniu būdu pakeisti kai kurias parinktis kaskart, kai lankysitės interneto svetainėje, o kai kurios paslaugos ir funkcijos gali neveikti.

Paieška
LIETUVAKOMENTARAIPASAULISEKONOMIKASPORTASĮDOMYBĖSGIMTASIS KRAŠTASISTORIJA
ŽMONĖSGAMTA IR AUGINTINIAIŠEIMA IR SVEIKATAMOKSLAS IR ITKULTŪRAŠVIETIMASGYNYBAPOPIEŽIAUS VIZITASMULTIMEDIJA
ŽMONĖS

Iš kartos į kartą: ta pati vienintelė – Hipokrato – priesaika

 
2018 06 06 9:42
Andrius Gaižauskas./
Andrius Gaižauskas./ rvul.lt nuotrauka

Medicinos mokslų daktaras Andrius Gaižauskas – naujasis Respublikinės Vilniaus universitetinės ligoninės (RVUL) Urologijos skyriaus vedėjas, laimėjęs konkursą šioms pareigoms užimti. Apie tai, ką reiškia gimti su Hipokrato priesaika, apie pasiryžimą eiti tėvo, pastaruosius keturiolika metų sėkmingai vadovavusio vienam pažangiausių Lietuvoje Urologijos skyriui ir pelniusio tiek pacientų, tiek kolegų pasitikėjimą, pėdomis, apie mitus, supančius urologo specialybę, bei apie tai, kaip išvengti urologinių sveikatos problemų vasarą – pokalbyje.

– Medicinos genas – iš kartos į kartą? Kokią įtaką pasirinkimui turėjo tėvo profesinis kelias?

– Žinoma, tai, kad tėvas yra gydytojas, turėjo svarios įtakos mano pasirinkimui, t. y., tam, kas aš esu šiandien. Juk natūralu, kad, kai nuo mažumės tave supa tam tikra aplinka, tam tikros temos, tu nejučia apie jas žymiai dažniau pradedi galvoti, tarsi įsigyveni į jas. Juolab, kad ir, jeigu taip galima pasakyti, mediko geną galėjau paveldėti, nes esu trečios gydytojų kartos atstovas – mano močiutė buvo medikė, tėvas ir mama taip pat dirba šioje srityje.

Tačiau norisi pastebėti, kad žmonėms, kurie pasirenka eiti savo tėvų pėdomis, dažnai reikia įrodyti, kad jie tai daro be jokių protekcijų. Tai reiškia, kad jiems reikia dirbti daugiau, nei įprastai aplinkui esantiems, reikia įrodyti, kad viskas, ko pasieki, yra tavo paties užsidegimo, noro, ryžtingumo rezultatas. Ir, nepaisant tų milžiniškų pastangų, išlieto prakaito braunantis savo tikslų link, ne retai žmonės nėra linkę tikėti, jog tai padarei savo jėgomis. Toks įrodinėjimas – vienas didžiausių gyvenimo iššūkių.

– Turite vaikų – ketvirta medikų karta išaugs?

– Ar bus ketvirta karta, nedrįstu prognozuoti ir, tiesą sakant, labai tuo abejoju. Nė vieno vaiko tikrai neskatinsiu ir nestumsiu medicinos link. Jeigu jie patys sakys, kad to nori, patarsiu, ką daryti, kaip daryti, tačiau tuo pačiu ir primygtinai siūlysiu apsvarstyti, ar medicina yra teisingiausias kelias, tas kelias, kuriuo žmogus norės eiti visą savo gyvenimą. Iš tiesų, man, kaip tėvui, svarbiausia, kad vaikai būtų laimingi, turėtų savo mėgstamą darbą, specialybę, būtų geri specialistai tose srityse, kurias jie pasirinks, ir visiškai nesvarbu, ar jie nuspręstų „kuistis“ garaže, ar pilotuoti orlaivį, ar užsiimti bet kokia kita veikla.

– O kaip Jūs pats „prisijaukinote“ mintį, jog gydytojo profesija – geriausias pasirinkimas? Ar te­ko bent kar­tą gai­lė­tis, kad pa­si­rin­ko­te me­di­ci­ną, kad ten­ka au­ko­ti lais­va­lai­kį?

– Studijos yra išties ilgos ir sunkiausia tai, kad visų jų metu negali turėti įprasto, gerai apmokamo dieninio darbo, vienintelis galimas pasirinkimas – naktiniai budėjimai. Pavyzdžiui, aš tai pradėjau daryti dar būdamas trečiame kurse.

Drįsčiau sakyti, jog normalu, kad tuomet, kai tavo bendraamžiai kuria šeimas, dairosi būstų, o tu esi dar tik vos įpusėjęs studijas, tos emocijos tave „pagauna“. Tad „silpnumo akimirkų“ tikrai būta, tačiau, jei turi aiškiai nusibrėžtus tikslus ir žinai, kad būtent jų nori siekti, įveiki tuos vienkartinius suklupimus savo kelyje, atsikeli ir toliau žygiuoji.

Drįsčiau sakyti, jog normalu, kad tuomet, kai tavo bendraamžiai kuria šeimas, dairosi būstų, o tu esi dar tik vos įpusėjęs studijas, tos emocijos tave „pagauna“.

Ir nepaisant to, kad studijos yra ilgos, gebantis gerai planuoti žmogus, nesvarbu, ką jis bestudijuotų, sugeba suderinti ir laisvalaikį, ir mokslus. Tikrai nėra taip, kad medicinos studentai yra priversti nuolat mokytis, atsisakydami kitų gyvenimo malonumų. Tai lygiai taip pat aktualu ir tada, kai tampi gydytoju. Juk visi mes esame žmonės, turime šeimas, vaikus, pomėgius, kurių jokiu būdu negalima pamiršti.

Tačiau, kai esi darbe, privalai būti tokiu gydytoju, kuris atlieka viską taip, kaip gali geriausia, bei skiria tinkamą dėmesį pacientui, t. y., paaiškina, kokia yra liga, koks reikalingas gydymas ir pan. Būtent tokio bendravimo trūkumas, o ne gydymo taktikos pasirinkimas ar kiti aspektai ir yra dažniausia pacientų nepasitenkinimo priežastis.

Na ir dar viena itin svarbi gydytojo pareiga – tada, kai pacientui negali padėti pats, privalai žmogų nukreipti ten, kuri jis ras reikiamą pagalbą.

– Tur­būt vie­nas svar­biau­sių pa­si­rin­ki­mų bū­si­mo gy­dy­to­jo gy­ve­ni­me – spe­cia­li­za­ci­ja. Ko­dėl būtent urologija ir koks yra pa­grin­di­nis šios pro­fe­si­jos iš­šū­kis, Jū­sų po­žiū­riu?

– Vienareikšmiškai žinojau, kad būsiu chirurgas. O tai, kokiu chirurgu būti – jau rezidentūros įtaka. Iš tiesų, urologija nebuvo vienintelis ir aiškus, tiesus pasirinkimas. Būta ir kitų minčių. Mano pirmasis mokytojas rezidentūros metais, kuriam esu be galo dėkingas, doc. Audrius Gradauskas – išties puikus savo srities specialistas, nuostabus mokytojas, įkvepiantis pavyzdys, būtent jam vadovaujant rezidentūros ciklui, mąsčiau rinktis bendrąją chirurgiją, bet vėliau, vis dėlto, urologija sudomino labiau.

Žinoma, tai, kad tėvas yra urologas, leido į šią specialybę pažvelgti iš labai arti, susidaryti vaizdą, koks urologo darbas, ir nė kiek nesuklysiu sakydamas, kad tas realaus darbo matymas, susiformavęs supratimas apie šią specializaciją turėjo svarios įtakos sprendimui tapti urologu.

– Vadovauti skyriui – nelengva užduotis. Kokius iššūkius matote priešakyje?

– Visų pirma, norėtųsi išlaikyti gan aukštai iškeltą kartelę, gydant šlapimo takų akmenlige sergančius pacientus. Mūsų Urologijos skyrius visoje Lietuvoje yra žinomas ir vertinamas kaip šlapimo takų akmenligės centras. Kasmet čia turime itin didelį pacientų srautą iš įvairių šalies kampelių bei visas reikalingas technines priemones ir tinkamas kvalifikacijas padėti šios ligos kamuojamiems pacientams. Dirbsime, kad tas užsitarnautas tiek pacientų, tiek kolegų specialistų pasitikėjimas būtų pateisintas ir ateityje.

Kitas mums svarbus tikslas – ne tik padėti pacientams, sergantiems onkologinėmis ligomis, akmenlige, šlapimo takų infekcija, tačiau padėti ir tiems, kurių negalavimai blogina gyvenimo kokybę. Sieksime išmokti ir taikyti chiruginio gydymo metodus, kurių pagalba žmonės taps sveikesni.

Pavyzdžiui, tiek moterų, tiek vyrų šlapimo nelaikymas – gyvenimo kokybę bloginanti problema, su kuria susiduriama itin dažnai, šiuo metu gali būti išspręsta veiksmingomis chirurginėmis priemonėmis. Stengiamės ir tobuliname laparoskopines ir endoskopines chirugines technikas, kurios leidžia ligoniams patirti mažesnę chirurginę traumą, greičiau sveikti ir grįžti į įprastą kasdienį gyvenimą. Norėtųsi parodyti žmonėms, kad jų sveikatos problemoms spręsti būdų ir tai galinčių padaryti specialistų yra.

Kitas nemažiau svarbus aspektas – skyriaus personalo darbo sąlygų, aplinkos gerinimas. Manau, kad norint pasiekti gerų rezultatų, reikia ieškoti būdų, kaip motyvuoti komandą – tai taip pat bus nemenkas iššūkis.

– Dažniausiai urologai yra siejami su vyriškos lyties atstovais, ar tai tiesa?

– Aiškiai galima pasakyti, kad urologijos siejimas su vyriškos lyties atstovais yra tiesiog mitas, paremtas visuomenės žinių stygiumi. Urologija yra itin plati specialybė, o pas gydytoją urologą dėl šlapimo takų galimų patologijų pagalbos gali kreiptis tiek vyrai, tiek moterys. Tą daryti ir raginu, naudodamasis proga, visus, kenčiančius dėl urologinių sutrikimų, ir atverti sau galimybes į kokybiškesnį gyvenimą.

Konkrečiai kalbant apie vyrų anatomiją, reikia pasakyti, kad yra siauresnė gydytojų urologų subspecializacija – andrologai – išskirtinai gydantys vyrus.

– Artinasi maudymosi sezonas – kokių praktiškų patarimų turite?

– Jeigu mėgstate maudytis – tai darykite į sveikatą. Vienintelė rekomendacija, kurią bet kuris urologas pasakys, gerkite pakankamą kiekį skysčių per parą – ne mažiau nei du litrus arba, kitaip tariant, per parą žmogaus organizmas turi pagaminti ne mažiau nei du litrus šlapimo. Tai puiki profilaktinė priemonė, kad neatsirastų šlapimo takų akmenligė, taip pat šlapimo takų infekcija. Na ir dar patarčiau žmonėms, kurių šlapimo pūslė jautresnė, po maudynių persirengti sausus drabužius.

Taip pat raginu žmones informaciją, kuri gali turėti įtakos jų sveikatai, vertinti kritiškai. Pavyzdžiui, visai neseniai girdėjau pasisakymą apie grikių dietą, kai grikiai išbrinkinami ir valgomi, o vandens leidžiama išgerti vos pusę stiklinės per parą, nes, pasak informaciją skleidusio šaltinio, priešingu atveju, t. y., išgėrus daugiau vandens, inkstai tiesiog „paskęsta vandenyje“. Kviečiu netikėti tokiais mitais ir, jeigu kyla klausimų, konsultuotis su profesionalais.

DALINTIS:
 
SPAUSDINTI
ŽMONĖS
Rubrikos: Informacija:
EkonomikaGamta ir augintiniaiGimtasis kraštasGynybaKontaktai
ĮdomybėsIstorijaJurgos virtuvėKomentaraiReklama
KonkursaiKultūraLietuvaMokslas ir ITReklaminiai priedai
PasaulisPopiežiaus vizitasSportasŠeima ir sveikataPrenumerata
ŠvietimasTrasaŽmonės#ATEITIESLYDERIAIPrivatumo politika
#AUGULIETUVOJE#LEGENDOS#SIGNATARŲDNR#ŠIMTMEČIOINOVACIJOSKarjera
Visos teisės saugomos © 2013-2018 UAB "Lietuvos žinios"