Siekdami užtikrinti geriausią Jūsų naršymo patirtį, šioje svetainėje naudojame slapukus (angl. cookies). Paspaudę mygtuką „Sutinku“ arba naršydami toliau patvirtinsite savo sutikimą. Bet kada galėsite atšaukti savo sutikimą pakeisdami interneto naršyklės nustatymus ir ištrindami įrašytus slapukus. Jei pageidaujate, galite kontroliuoti ir/arba ištrinti slapukus. Išsamesnė informacija čia https://www.aboutcookies.org/ Jei ištrinsite slapukus, jums gali reikėti rankiniu būdu pakeisti kai kurias parinktis kaskart, kai lankysitės interneto svetainėje, o kai kurios paslaugos ir funkcijos gali neveikti.

Paieška
LIETUVAGIMTASIS KRAŠTASISTORIJAEKONOMIKAKOMENTARAIPASAULISGYNYBAŠEIMA IR SVEIKATA
ŠVIETIMASKULTŪRA IR ŽMONĖSSPORTASGAMTA IR AUGINTINIAIĮDOMYBĖSMOKSLAS IR ITTRASAMULTIMEDIJA
ŽMONĖS

Ieva Zasimauskaitė: vyresnis žmogus yra gražesnis negu jaunas

 
Ieva./
Ieva./ lsveikata.lt nuotrauka

„Aš besąlygiškai tikiu šia daina“, – šypsosi atlikėja Ieva Zasimauskaitė (24), kuri jau šeštadienį, gegužės 12 dieną, stos ant „Eurovizijos“ scenos Portugalijoje ir klausytojams dovanos sentimentų kupiną baladę „When we‘re old“. Jauna moteris atvira – net atsakingiausiomis akimirkomis nori išlikti savimi: emocinga, bet tvirta vidumi. „Daina tokia jautri, kad per repeticijas net ne visuomet pavykdavo ją sudainuoti iki galo, pravirkdavau“, – prisimena Ieva, ir priduria, kad suvaldyti jausmus scenoje – neeilinė užduotis.

– Muzikos kritikai, o ir klausytojai, sako, kad tavo daina „yra būtent TAI, ko šiandien žmogui labiausiai reikia“. Ieva, kaip manai, kas šiame kontekste telpa žodyje „TAI“?

– Man atrodo, kad visi labai pasiilgo stabtelėjimo, pagalvojimo, kas yra tikra, kas svarbiausia, kas – mūsų esmė. Meilė, ta amžina meilė, ir yra TAI, ko kiekvienas mūsų ieškome. Pagalvokime, juk dažnai bėgame nuo paties savęs: kai surandame artimą sielą, nemokame su ja sutarti, apsisukame ant kulno ir jau lekiame ieškoti kito žmogaus. Kodėl taip elgiamės? Juk prarandame didingą jausmą, ką reiškia būti su vienu žmogumi visą gyvenimą.

Aš turiu labai šiltų, artimų santykių pavyzdį – tai mano tėvų pora, seneliai. Man atrodo, kad „When we’re old“ – tai daina apie tikrus dalykus, kurie yra svarbūs šiandien dienai.

– Šiame amžiuje, kai jaunystė tapo kultu, daugeliui mūsų senti yra baisu. Tavo daina yra padrąsinimas natūraliai senti, įrodymas, kad pagyvenęs žmogus gali būti net labai vertingas ir gražus?

– O, taip! Aš visuomet galvojau, kad vyresnis žmogus yra gražesnis negu jaunas. Dėl to, kad jis turi daug patirties. Bet, žinote, kartais ir jauni žmonės būna labai protingi, o pagyvenę, priešingai, neišmintingi. Man atrodo, dabar labiau kalbame apie kūno koncepciją: jaunas – senas. Gal vertinti reikėtų kitaip? Pavyzdžiui, dažnai močiutės klausiu: „Kelerių metų tu jautiesi?“ „Oi, – sako, – vaikeli, tu neklausk, pamatysi – net ir perkopusi penkiasdešimtmetį jausiesi kaip dvidešimties ar trisdešimties…“ Manau, kad sensta tik mūsų kūnas, o siela yra tokia, kokia yra.

Jei atvirai, man be galo gražu ir jaunas, ir pagyvenęs žmogus. Nes tai yra visiškai natūralu! Aš absoliučiai nebijau pasenti.

– Kai dainuoji eurovizinę dainą, ekrane už tavęs mainosi jaunų, vidutinio amžiaus, pagyvenusių žmonių nuotraukos. Ar dauguma jų – tau artimų žmonių? Jų palaikymas tau labai svarbus?

– Taip, nuotraukose, kurios man dainuojant rodomos ekrane, yra man artimų, pažįstamų žmonių: tėvų, senelių, senelių draugų, mano draugų... Aišku, kad be artimųjų palaikymo mano kasdienybė būtų liūdnesnė. Ypač emociškai sunkiose, stresinėse situacijose, kai esi pervargęs, neišsimiegojęs, nepavalgęs, gal net nelabai nori su kuo nors bendrauti, ypač svarbu, kad artimi žmonės būtų šalia, besąlygiškai suprastų, palaikytų, neatstumtų.

Esu žmogus, branginantis santykius. Tikrai žinau, kad be artimųjų nebūčiau tiek pasiekusi, greičiausiai būčiau palūžusi pusiaukelėje į Euroviziją...

– Pernai metei sau iššūkį – nusprendei mėnesį gyventi nevartodama jokio pridėtinio cukraus. Papasakok, kaip tau sekėsi?

– Tiesą sakant, buvo beprotiškai sunku (kvatoja), nes beveik visur yra pridėtinio cukraus. Ieškoti tinkamo maisto nebuvo lengva. Pavyzdžiui, kavinėse ar restoranuose negali valgyti praktiškai nieko – visur įdėta bent truputėlis cukraus. Su iššūkiu susitvarkiau, tačiau eksperimento pratęsti ilgesniam laikui nesinorėjo (juokiasi).

Įdomiai jaučiausi, kai vėl pradėjau valgyti cukrų, sakiau sau: „O Dieve, kaip aš galėjau išsiversti be saldaus!“ Gyventi be cukraus tikrai nemoku, man jo atsisakyti sunku, bet – tikrai verta pamėginti.

– Ar tu esi iš tų žmonių, kurie daugiausiai pasiekia davę pažadą sau?

– Ne, iš tiesų nedalinu pažadų sau. Kodėl? Nes nenoriu jų laužyti, nemėgstu ko nors atsisakyti per prievartą, be aiškaus tikslo, priežasties. Esu iš tų, kurie mėgsta išbandyti įvairias gyvenimo situacijas praktiškai, tad dažniausiai ko nors atsisakau ar pradedu elgtis kitaip, nei įpratusi, tik dėl naujos patirties, jei ji parodo, kad kitas kelias – teisingesnis. Taigi, mielai keičiuosi, jei matau tam realias priežastis.

– Ieva, ar sutiktum, kad šiuo metu išgyveni vieną gražiausių, laimingiausių, šviesiausių, sveikiausių gyvenimo laikotarpių?

– Žvelgiant iš vienos pusės – taip, nes atradus gyvenimo kelią, kuomet susidėlioja dienos režimas, sveikesnė mityba – akyse tampa šviesiau. Juk vien šie dalykai pakeičia pusę tavo gyvenimo: sumažėja ligų, baimių, streso. Dabar esu labai laiminga ir norėčiau, kad kuo daugiau žmonių sužinotų apie teigiamas mano patirtis. Beje, pokyčiai dažnai nereikalauja tiek daug pastangų, kaip kartais mums atrodo. O jų nebijant, atkeliauja laimės jausmas, sveikata, jėgų antplūdis. Kas to nenorėtų?

DALINTIS:
 
SPAUSDINTI
ŽMONĖS
Rubrikos: Informacija:
EkonomikaGamta ir augintiniaiGimtasis kraštasGynybaKontaktai
ĮdomybėsIstorijaKomentaraiKonkursaiReklama
Kultūra ir žmonėsLietuvaMokslas ir ITPasaulisReklaminiai priedai
Rinkimų maratonasSportasŠeima ir sveikataŠvietimasPrenumerata
Trasa#AUGULIETUVOJE#LEGENDOS#SIGNATARŲDNRPrivatumo politika
#ŠIMTMEČIOINOVACIJOSKarjera
Visos teisės saugomos © 2013-2018 UAB "Lietuvos žinios"