Siekdami užtikrinti geriausią Jūsų naršymo patirtį, šioje svetainėje naudojame slapukus (angl. cookies). Paspaudę mygtuką „Sutinku“ arba naršydami toliau patvirtinsite savo sutikimą. Bet kada galėsite atšaukti savo sutikimą pakeisdami interneto naršyklės nustatymus ir ištrindami įrašytus slapukus. Jei pageidaujate, galite kontroliuoti ir/arba ištrinti slapukus. Išsamesnė informacija čia https://www.aboutcookies.org/ Jei ištrinsite slapukus, jums gali reikėti rankiniu būdu pakeisti kai kurias parinktis kaskart, kai lankysitės interneto svetainėje, o kai kurios paslaugos ir funkcijos gali neveikti.

Paieška
LIETUVAKOMENTARAIPASAULISEKONOMIKASPORTASĮDOMYBĖSGIMTASIS KRAŠTASISTORIJA
ŽMONĖSGAMTA IR AUGINTINIAIŠEIMA IR SVEIKATAMOKSLAS IR ITKULTŪRAŠVIETIMASGYNYBAPOPIEŽIAUS VIZITASMULTIMEDIJA
ŽMONĖS

Ieva Stundžytė: „Skandalas dėl Jono Vaitkaus buvo tik laiko klausimas“

 
Ieva Stundžytė./
Ieva Stundžytė./ Organizatorių nuotrauka

Daugiau nei dešimtmetį dinamiškame ir prieštaringame Lietuvos teatro pasaulyje teatro laboratorija „Atviras ratas“ tvirtai laikosi principo kalbėti tik apie tai, kas aktualu patiems jo kūrėjams. „Atviram ratui“ vadovaujanti Ieva Stundžytė įsitikinusi – sėkmė aplanko, kai esi ištikimas tam, kas tave patį jaudina ir domina.

Apie jaunus ir nebejaunus kūrėjus, teatro bendruomenės džiaugsmus ir problemas, laurų vainikus ir etiketes su Ieva kalbamės taip, kaip ji kuria – atvirai, nepatogiai, be užuolankų.

– Neretai girdime pamąstymų apie tai, jog jauni kūrėjai yra pernelyg mažai matomi Lietuvos teatre. Ko reikia jaunam teatro režisieriui, kad pavyktų išsikovoti savo vietą tarp visuomenei žinomų menininkų?

– Manau, kad be visų kitų dalykų režisūra yra neatsiejama nuo patirties. Jauni žmonės dažnai mano, kad jų pirmi mėginimai iškart bus genialūs, keičiantys teatro kryptį, todėl bijo klysti. Požiūris, jog vos pradėjęs privalai „pataikyti“, yra senosios teatro mokyklos palikimas, ir jei nepavyksta iš pirmo karto, teatrinė aplinka labai gerai atsimena tavo nesėkmę.

Pradedančiam režisieriui atrodo labai svarbu pastatyti daugumos pripažintą darbą, tačiau visuomenei priimtinas spektaklis nebūtinai toks yra pačiam kūrėjui. Pažvelgę į vadinamųjų teatro korifėjų kūrybines biografijas matome, kad jie pradėjo kurti nuo to, kas patiems buvo aktualu, smalsu ir malonu, o ne tai, ko iš jų tikėjosi plačioji visuomenė ar teatrinė bendruomenė.

Visų pirma reikia kaupti patirtį, nebijoti klaidų – ypač kai studijuoji – ir išdrįsti daryti tai, kas patiems įdomu. Dažnas jaunas režisierius klysta mėgindamas atitikti mokytojo skonį, pakartoti jo braižą. Nors nėra blogai išmokti taisykles, svarbu neprarasti savęs ir savarankiškai apčiuopti priežastį, dėl kurios pasirinkai šią profesiją.

Galėčiau pavadinti juos neišmylėtų vaikų karta, kurie vietoje mamos ir tėčio meilės gauna į rankas planšetę.

– Šiuo metu Lietuvos muzikos ir teatro akademijoje (LMTA) dėstote būsimiems trečio kurso vaidybos studentams. Su kokiais iššūkiais tenka susidurti ugdant jaunąją teatro kūrėjų kartą? Kaip iš gausybės jaunų ir entuziastingų aktorių išsiskiria perspektyvūs talentai?

– Dabartinis gyvenimo greitis yra labai didelis, todėl egzistuoja noras apturėti greitą sėkmę, pripažinimą, patirti greitą satisfakciją. Vis dėlto teatras yra unikalus tuo, kad nepriklausomai nuo gyvenimo tempo jis turi savitą greitį.

Ypatingas jaunosios kartos bruožas – talentų ir vidutinybių skirtis, susijusi su šios kartos psichologija, gyvenimo būdu ir tuo, iš kokios terpės šie žmonės ateina į teatrą. Jaunieji yra daug jautresni, sunkiau susitaiko su kritika, kartais atrodo, kad bijoma gilesnių savo pačių emocijų. Galėčiau pavadinti juos neišmylėtų vaikų karta, kurie vietoje mamos ir tėčio meilės gauna į rankas planšetę – dėl to šie žmonės yra beprotiškai nesaugūs. Metimasis į greitą rezultatą, mano galva, yra gynyba ir dengimasis: padarysiu greitai, puikiai, nuostabiai ir būsiu talentingas, o jei tai nepavyks, užsidarysiu savyje ir pradėsiu pykti.

Vidutinybes kuria užslėptos emocijos – pyktis, pagieža savo dėstytojams, tėvams, vyresniesiems. Dėl to dažnai atsiranda noras viską neigti ir kurti savaip, tačiau dažnas žmogus iš tiesų nebūna tikras, ar tai, ką jis daro, jį patį tenkina.

Mėginama maištauti, bet man toks jaunųjų maištas juokingas – iš jo neatsiranda jokių revoliucijų, sukilimų, susivienijimų. Tiesa, mūsų, trisdešimtmečių, karta taip pat dažnai sulaukia akmens į savo daržą dėl pasyvumo, tačiau nereikia pamiršti, jog mus formavo ir tam tikros istorinės aplinkybės: esame gimę dar Sovietų Sąjungoje, nuo pat vaikystės matėme du pasaulius ir mūsų savybė prisitaikyti yra labai stipriai išreikšta.

Švietimo sistema ir bendra kultūros politika nesikeičia greitai, o norint staigių pokyčių reikėtų tiesiog uždaryti akademiją ir kurti ją iš naujo.

Kitas svarbus dalykas – man atrodo, kad meną kuria nenormalūs žmonės. Visi esame nukrypę nuo normos, ir to nereikia bijoti, bet taip pat nereikia tuo mėgautis ir galvoti, kad tas nenormalumas savaime paverčia tave unikaliu, tad nėra būtinybės dėti pastangų ar mokytis.

– Ne paslaptis, jog LMTA pastaraisiais metais sulaukia daug kritikos, o neseniai į viešumą iškilo ir režisieriaus Jono Vaitkaus seksualinio priekabiavimo skandalas. Kaip vertinate šiuos įvykius, būdama akademijos bendruomenės dalimi?

– Be abejo, akademijoje, kaip ir bet kurioje kitoje meno įstaigoje, yra begalė diskutuotinų dalykų. Pritariu didelei daliai kritikos, tačiau negaliu sutikti su rėkimu apie tai, kad absoliučiai viskas yra blogai. Skandalas dėl J. Vaitkaus buvo tik laiko klausimas. Dar studijuojant akademijoje sklandė gandai, bet daug kas iš jų tiesiog juokėsi – netgi tie žmonės, kurie skandalui iškilus į viešumą puolė smerkti ir garsiai deklaruoti savo poziciją.

Ši situacija atskleidžia didelį dviveidiškumą. Dabar atėjo laikas, kai išdrįso prabilti studentai, bet aš laukiu to akimirkos, kai pradės kalbėti dėstytojai.

Akademijoje dirbu aštuonerius metus ir per tą laiką tikrai mačiau vykstančius pokyčius. Vis dėlto suprantu, kad švietimo sistema ir bendra kultūros politika nesikeičia greitai, o norint staigių pokyčių reikėtų tiesiog uždaryti akademiją ir kurti ją iš naujo.

Mano galva, Lietuvoje labai trūksta privačių vaidybos studijų, kurios sukurtų konkurenciją ir paskatintų judėjimą teigiama kryptimi. Be kita ko, manau, kad dėstytojo vaidmuo mūsų valstybėje yra labai nuvertintas ir sumenkintas, o daugelis dėstytojų viršija krūvį, aukoja savo laiką ir sveikatą.

Nuo etikečių neįmanoma pabėgti – „Atviras ratas“ nėra išimtis: mes įsivaizduojami kaip jautrūs, labai atviri, besąlygiškai betarpiški... Bet tai nebūtinai yra realybė.

Kai kalbame apie dėstytojų krūvius, dažnai nuskamba klausimas, ar mums reikia rengti tiek jaunų aktorių. Be jokios abejonės, Lietuvai reikia daug menininkų, tačiau valstybė turėtų jiems užtikrinti sąlygas kurti. Kad atsigautų visos kitos sferos, pirmiausia turime investuoti į kultūrą.

Teko išgirsti vieną istoriją apie Winstoną Churchillį: esą per Antrąjį pasaulinį karą jis padidino finansavimą vienintelei sričiai – kultūrai. Kai jo paklausė, kodėl, W. Churchillis atsakė: „Nes mes dėl to kovojome prieš nacius“. Tai labai simboliška.

– „Atvirame rate“ esate nuo pradžių, o šiuo metu jam ir vadovaujate. Teatro laboratorija neseniai pelnė Vilniaus miesto teatro vardą. Atidarėte naują kūrybos erdvę, aktyviai kuriate, tačiau daugeliui „Atviras ratas“ vis dar tebėra neatsiejamas nuo Keistuolių teatro. Koks jūsų santykis su šiuo teatru – „vyresniuoju broliu“?

– Mums tas ryšys – jokia problema. Dauguma aktorių šiais laikais išdidžiai save įvardija frilanceriais, tačiau išsiskiriame tuo, kad tiek metų esame kartu ir mums tai labai patinka.

Keistuolių teatras yra tarsi itališka šeimynėlė – čia nuo begalinės meilės iki neapykantos vos vienas žingsnis. „Atviras ratas“ ir Keistuolių teatras skiriasi repertuaru, bet neabejoju, kad bus etapų, kai supanašėsime, o vėliau ir vėl išsiskirsime. Man šis procesas kaip tik yra labai įdomus.

– Kokiais principais „Atviras ratas“ vadovaujasi kūryboje? Ar nėra sudėtinga išlaikyti savo poziciją ir pritraukti auditoriją informacijos pertekliaus laikais, kai daugelis stengiasi bet kokia kaina būti matomi, šokiruoti publiką arba jos simpatijas laimėti gvildendami populiarius klausimus?

– Bet kuri kūrybinė grupė turi teisę kurti tai, kas jai aktualu ir įdomu. Mes tai darėme ilgus metus, bet tam, kad teatras neužsisuktų tame pačiame rate, būtina žengti už ribos, pasidomėti tuo, kas vyksta aplinkui. Kiekvienas kūrėjas turėtų sau kelti iššūkį pažinti tai, kas nepažinta.

Kita vertus, niekada nebuvome įžūlūs, nesiekėme sudrebinti, šokiruoti, atkreipti į save dėmesį, viešieji ryšiai bei girdimumas nėra „Atviro rato“ tikslas. Man atrodo, viešųjų ryšių sraute labai lengva pasimesti ir jei išsikelsi tikslą nuolat būti matomas, greičiausiai jo nepasieksi.

Tuo tarpu daug kalbėti ir mažai daryti, mano manymu, yra nesuderinama. Šiuo klausimu daug minčių sukėlė susidūrimas su vienu įdomiausių teatrinių reiškinių – „Apeirono“ teatru.

Pirmą kartą per labai ilgą laiką pajutau pavydą gerąja šio žodžio prasme. Tas teatras sukėlė visokių apmąstymų apie tai, kas mes patys esame, ir paskatino siekti dialogo su ta auditorijos dalimi, kuriai nepatinkame.

Žinoma, galima užsimerkti ir sakyti: „Nenori – nežiūrėk“, tačiau taip pat galima pasigilinti, kodėl mes nepatinkame, ir užduoti klausimą: „Ką norėtum, kad mes tau sukurtume?“

– Pastaruoju metu Lietuvoje jaučiamas socialinio teatro suaktyvėjimas, daugelis kūrėjų stengiasi gvildenti aktualias, prieštaringas temas, prisiimti aiškią poziciją tautinių mažumų, LGBT bendruomenės ir kitais klausimais. Ar „Atviras ratas“ atviras šioms temoms? Kaip teatrui kalbėti prieštaringais klausimais, tačiau išvengti etikečių?

– „Atviras ratas“ visų pirma yra žmonės, kurie jį kuria, todėl savo kūryba kalbame apie mums patiems aktualias temas. Jei jos taip pat svarbios ateinantiems žiūrovams – tuo geriau.

Manau, kad bijant etikečių kyla grėsmė visai nieko nesukurti, nes bet koks spektaklis pats savaime užklijuoja etiketę. Nuo jų neįmanoma pabėgti – „Atviras ratas“ nėra išimtis: mes įsivaizduojami kaip jautrūs, labai atviri, besąlygiškai betarpiški... Bet tai nebūtinai yra realybė.

Nepatogios temos turi pačios ateiti pas kūrėjus ir tapti jiems aktualios, pradėti dirginti, skaudinti. Šios temos visada labai įvairiapusės ir spekuliatyvios, o tokių spekuliacijų jau prisižiūrėjau praėjusį sezoną – nesuprantu, ką jos duoda kūrėjams ir žiūrovams.

Kalbant apie gerus pavyzdžius – praeitą sezoną mačiau minėto „Apeirono“ spektaklį „Palikuonis“ (režisierė ir idėjos autorė Eglė Kazickaitė), apie kurį mąstau iki šiol. Labai patiko jų pasirinkti raiškos būdai tapatybės temoms atskleisti, spektaklyje į jas pasižiūrėta plačiai, žmogiškai, intelektualiai.

Tuo tarpu spekuliuoti ir mėginti pelnyti populiarumą statant „nepopuliarias“ temas – laikinas apsimetinėjimas, dėl kurio gali prilipti tokios etiketės, kokių nelinkėčiau niekam. Ir jos skambės tikrai ne kaip „LGBT draugiškas teatras“ – veikiau „spekuliatyvus chaltūrinis teatras“.

„Apeironas“ neseniai surengė vakarą, kuriame dalyvavo „Gender Wrongs“ narės, tačiau tai nebuvo daroma vien dėl viešųjų ryšių ar populiarumo, kaip dažnai nutinka – veikiau labai subtiliai, ir tiems, kam tai aktualu. Tai – komplimentas tam teatrui, nes jis šiuos klausimus jaučia, supranta, o ne tuščiai spekuliuoja tik todėl, kad tai daro kiti.

– Kūrėjui išgirsti kito kūrėjo komplimentą – vis dar gana neįprastas reiškinys Lietuvos teatro bendruomenėje. Kaip manote, kas lemia įsišaknijusią konkurenciją ir vis dar labai atsargius žingsnius bendradarbiavimo link? Kodėl itin šykščiai dalijamės geru žodžiu?

– Taip, labai šykštime gerų žodžių vieni kitiems, o jei juos sakome, dažnai galima išgirsti dirbtinumo gaidelę. Šiuo klausimu visiems palinkėčiau daugiau adekvatumo.

Kartais pagalvoju – kodėl negaliu pasakyti gerų žodžių, jeigu jie turi pagrindą? Kaip bežiūrėtume, Lietuva yra maža valstybė, ir teatro bendruomenė čia gana sustabarėjusi, nors į ją įsilieja ir naujų žmonių.

Pati nejaučiu noro joje aktyviai dalyvauti, nes kartais susidaro įspūdis, jog egzistuoja skirtingi klanai, kuriems visi priklauso – net sunku susigaudyti, kas yra su kuo, o kas – prieš ką... Man neįdomu tame virti.

Nepavadinčiau šio dalyko konkurencija – ją kaip tik vertinu labai pozityviai. Ji skatina išmėginti naujus dalykus ir tobulėti, o tai, kas vyksta šioje bendruomenėje, nesukuria nieko teigiamo – vien intrigas ir pyktį.

Visi esame ganėtinai smalsūs, domimės, ką kuria kiti, tačiau garsiai tai pripažinti yra tarsi nemadinga. Pati labai džiaugiuosi, kad OKT aktyviai gastroliuoja pasaulyje, dalyvauja Avinjono festivalyje, taip pat džiaugiuosi, kad Artūras Areima su savo spektakliu „Po ledu“ šiemet jame irgi dalyvavo. Tai yra nuostabūs pasiekimai.

Pernelyg dažnai esame žiaurūs vieni kitiems. Žinoma, galime sukritikuoti kūrybinius bandymus, tačiau svarbu nepamiršti, jog kritikuojamas spektaklis, o ne pats kūrėjas asmeniškai.

Žmonės, einantys per ugnį ir vandenį ir vis tiek kuriantys teatrą, iš esmės yra gerbtini. Teatre trūksta paprasčiausio palaikymo, ypač – kai aplanko sėkmė, o ne užgula eiliniai rūpesčiai. Teatro bendramintį iš tiesų pažinsi laimėje, o ne nelaimėje.

– Ko gero, kiekvienam kūrėjui vieni svarbiausių – ne tik bendraminčių, bet ir kritikų žodžiai. Ar nedidelėje Lietuvos teatro bendruomenėje kritikui nėra sudėtinga išlikti nešališkam?

– Teatro kritiko profesija pastaruoju metu labai smarkiai kvestionuojama – manyčiau, ne be pačių teatro kritikų indėlio. Kalbėdami apie aktorystę ir režisūrą dažnai minime talentą ir pašaukimą.

Teatro kritikas taip pat turi turėti pašaukimą ir išsikelti sau misiją, paklausti savęs: ar siekiu kelti kultūrą, leisti suprasti kūrėjams, kur jie gali tobulėti, ar rašau tik tam, kad skleisčiau negatyvias emocijas ir pavaizduočiau, koks, esą, lietuvių teatras atsilikęs nuo pasaulio?

Kad teatro kritikas išliktų sąžiningas sau, reikia begalinės valios ir meilės teatrui, apie kurį rašo. Juk net jei jį sumaišai su žemėmis, tai darai iš noro paskatinti tobulėjimą, o ne todėl, kad džiaugiesi kūrėjo fiasko.

Turiu vilties, kad iš jaunosios kartos užaugs kritikai, kurie bus tie nepatogūs, drąsiai kalbantys, labai reikalingi teatrui elementai. Jei dar neseniai buvo kalbama, kaip trūksta režisierių, netrukus kalbėsime apie tai, kaip trūksta profesionalių ir savo darbui atsidavusių teatro kritikų.

Nemanau, kad galima išvengti asmeninių simpatijų ir antipatijų – vargu, ar būtina jų vengti, juk jei menininkas kuria tai, kas jam patinka, ir kritikas turi daryti tą patį.

Teatro kritikai irgi yra menininkai, tik kartais juos vertiname tarsi kokius mokslininkus. Visgi lietuviškoje teatro kritikoje tikrai trūksta išsamių analizių. Man atrodo prasmingiausia skaityti recenzijas, pateikiančias įdomią, visapusišką analizę. Manau, kad jų stygius – teatro kritikos mokyklos problema: kyla klausimas, ar žmonės iš tikrųjų geba suprasti ir pažinti kontekstą, ar jie yra smalsūs kūrėjų atžvilgiu, ar analizuoja kūrybines biografijas ir ar jie yra čia ir dabar.

Tiek kritikams, tiek kitiems kūrėjams palinkėčiau domėtis tuo, kas vyksta XXI amžiuje, nes atrodo, kad visa mūsų teatrinė mokykla įnirtingai analizuoja klasikinius teatro modelius ir dramaturgiją. O tai, kas parašyta šiais laikais, apleidžiame – nesame skatinami plačiau domėtis, skaityti, žiūrėti užsienio šalių spektaklių ir suprasti tų šalių kalbą. Kad Lietuvos teatras nebebūtų toks uždaras, svarbu peržengti tiek kalbos, tiek interesų barjerus.

DALINTIS:
 
SPAUSDINTI
ŽMONĖS
Rubrikos: Informacija:
EkonomikaGamta ir augintiniaiGimtasis kraštasGynybaKontaktai
ĮdomybėsIstorijaJurgos virtuvėKomentaraiReklama
KonkursaiKultūraLietuvaMokslas ir ITReklaminiai priedai
PasaulisPopiežiaus vizitasSportasŠeima ir sveikataPrenumerata
ŠvietimasTrasaŽmonės#ATEITIESLYDERIAIPrivatumo politika
#AUGULIETUVOJE#LEGENDOS#SIGNATARŲDNR#ŠIMTMEČIOINOVACIJOSKarjera
Visos teisės saugomos © 2013-2018 UAB "Lietuvos žinios"